2013-03-19 Nr. AB-638-3-61-3-00270-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-405/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00270-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1, 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 10-3-AT2-61 ir 2012 m. sausio 6 d. oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. sausio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. tyrėjas jį oficialiai perspėjo. Perspėjime nurodoma, kad vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 1, 4, 5 straipsniais jo veiksmus vertina kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui. Teigiama, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Kokie tai veiksmai ir kodėl jie kelia grėsmę visuomenės saugumui, pareigūnas atsisakė nurodyti. Įspėjime nurodoma, kad jo pareiškimo pagrindas yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato l. e. viršininko pareigas pareigūno patvirtintas 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. 10-3-AT2-61. Teigė, kad su šiuo dokumentu nebuvo supažindintas, supažindinti atsisakyta nemotyvuotai. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas pareikštas be pagrindo. Jis neatliko jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Perspėjime pareikalauta laikytis Konstitucijos ir įstatymų, tačiau nebuvo nurodyta, kuo remiantis manoma, jog jis nesilaiko ar gali nesilaikyti Konstitucijos ir įstatymų. Jis turi šeimą, nuolatinę deklaruotą gyvenamąją vietą, legalų pragyvenimo šaltinį (nuolatinį darbą), yra neteistas. Pažymėjo, kad oficialus perspėjimas varžo jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teises ir laisves bei žemina.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 3 ir 4 straipsniais oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmeniui, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką asmenų teises ir laisves. Pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas laikantis Įstatymo reikalavimų, o oficialaus perspėjimo pagrindas yra įstatymo numatyta tvarka gauti duomenys, kurie yra vieši ir įslaptinti.

Susipažinimo su įslaptinta informacija pagrindus bei esmines tvarkos nuostatas reglamentuoja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir 23 straipsnis. Šiuo atveju, vadovaujantis nurodytomis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, pareiškėjas neturi teisės susipažinti su įslaptinta informacija. Įslaptintos informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, išslaptinimas negalimas, kadangi neišnyko įslaptinimo tikslingumas ir šios informacijos paviešinimas gali sukelti grėsmę atitinkamiems asmenims.

Pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalį tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1413/2005, 2006 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-932/2006). Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 punktais, oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, be to, turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas.

Pareiškėjui buvo išaiškinti oficialaus perspėjimo taikymo pagrindai ir esmė, parodytas nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo. Pareiškėjas suprato oficialaus perspėjimo esmę, tačiau pasirašyti ant oficialaus perspėjimo blanko atsisakė, nuorašas jam buvo įteiktas. 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. 10-3-AT2-61 priimtas remiantis Įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, jo pagrindai ir esmė buvo išaiškinti tiek, kiek tai leidžia įstatymai, tai yra laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų.

Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs perspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Oficialaus perspėjimo forma nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 priede. Pažymėjo, kad 2011 m. balandžio 27 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Dėl paminėtos nusikalstamos veikos padarymo pranešimai apie įtarimus įteikti ir bendrininkams, gerai žinomiems (duomenys neskelbtini) miesto organizuotos nusikalstamos grupės nariams, kuriems irgi buvo taikytas oficialus perspėjimas. Pažymėjo, kad nors baudžiamoji byla į teismą neperduota, tačiau faktai aiškiai parodo, kad pareiškėjas turi ryšius su organizuotomis grupėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-600/2010 pažymėjo, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų konkrečiai nukreiptas prieš minėto oficialaus perspėjimo gavėją.

Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką slapti duomenys negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad 2012 m. sausio 6 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 88–91) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad skundžiami aktai teisėti, jų naikinti pagrindo nėra. Nustatė, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 10-3-AT2-61 „Dėl prevencinės priemonės taikymo“, kuriuo pareiškėjui pritaikė prevencinę poveikio priemonę – oficialų įspėjimą. Jame nurodyta, kad pareiškėjas gali priklausyti nusikalstamai grupuotei, daryti sunkius nusikaltimus, savo veika sukelti didelę žalą visuomenės saugumui, žmonių interesams, jų teisėms ir laisvėms.

Įspėjimas taikytas remiantis Įstatymo 1, 3, 4 straipsniais. 2012 m. sausio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas pareiškėją Lietuvos Respublikos vardu oficialiai įspėjo. 2012 m. sausio 6 d. atsakovo raštas įrodo, kad pareiškėjas su oficialiu perspėjimu buvo supažindintas, bet pasirašyti dėl to atsisakė. 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas įtariamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, organizavo vadovavimą juridiniam asmeniui UAB „Seglita“, naudojamam nusikalstamai veikai nuslėpti, ir tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1, 3, 4 (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), 5 straipsniais. Pažymėjo, jog byloje yra atsakovo pateikta slapta informacija, kurią šis išslaptinti atsisakė. Atsižvelgęs į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalį, teismas laikė, kad pateikta slapta informacija byloje gali būti įrodymu. Remdamasis policijos įskaitos duomenimis apie pareiškėją, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2003–2009 m. administracine tvarka baustas 13 kartų, o, remdamasis įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenimis apie fizinį asmenį, – kad pareiškėjas neteistas.

Teismas vadovavosi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2010 m. balandžio 19 d. administracinėje byloje Nr. A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. administracinėje byloje Nr. A146-816/2010 ir kt.). Dėl paminėtų įstatymų normų taip pat yra išaiškinta, kad nebūtina, jog nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją.

Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2008 m. spalio 6 d. administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. administracinėje byloje Nr. A662-1094/2009, 2009 m. gruodžio 11 d. administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.).

Atsakovas tvirtino, kad dėl paminėtų nusikalstamų veikų padarymo pranešimai apie įtarimus įteikti ir pareiškėjo bendrininkams, gerai žinomiems (duomenys neskelbtini) miesto organizuotos nusikalstamos grupės nariams, kuriems irgi buvo taikytas oficialus perspėjimas. Pažymėjo, kad nors baudžiamoji byla į teismą neperduota, tačiau faktai aiškiai parodo, kad pareiškėjas turi ryšius su organizuotomis grupėmis. Pareiškėjas neneigė, kad tokie veiksmai kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo atlikti. Teismas pažymėjo, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas 2012 m. sausio 6 d., t. y. jau pareiškus jam oficialius įtarimus (2011 m. balandžio 12 d.).

Pareiškėjas neteistas, tačiau jo neteistumas neriboja atsakovo teisės jam taikyti poveikio priemones – šiuo atveju priimti skundžiamus aktus. Pareiškėjas įtariamas sunkių nusikaltimų padarymu. Vien tik ši vieša informacija yra pakankama konstatuoti, kad atsakovas nutarimo skirti oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti Įstatyme numatytą prevencinę priemonę. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų (neįslaptintos medžiagos) ir neviešų faktinių duomenų visuma, juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, atsakovui buvo pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjas gali daryti sunkius nusikaltimus, ir taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (Įstatymo 4 str.).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui Įstatymo 1, 4, 5 straipsniai, jo pagrindai ir esmė buvo išaiškinti tiek, kiek tai leidžia įstatymai, t. y. laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs perspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi aplinkybe, jog jam yra pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jokios nusikalstamos veikos ar veikų nepadarė. Ikiteisminiame tyrime nėra jokių jo kaltės įrodymų. Kiti asmenys, kuriems taipogi pranešta apie įtarimus, yra įtariamieji kitame ikiteisminiame tyrime, pradėtame pagal jo pareiškimą. Oficialus perspėjimas yra policijos darbuotojų bandymas daryti jam psichologinį spaudimą. Duomenų dėl oficialaus perspėjimo taikymo būtinumo jam prieinamoje bylos medžiagoje nėra. Teismo sprendime paminėta, kad jis yra baustas administracine tvarka, tačiau nenurodyta, kada tai buvo, o taipogi nenurodyta, kaip tai susiję su skundžiamais dokumentais. Be to, teismas nusprendė, kad atsakovo pateikta medžiaga, kurią išslaptinti atsisakyta, gali būti įrodymu, tačiau tuo pažeistas ABTĮ 57 straipsnis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą. Teismas nemotyvavo, kodėl tie duomenys gali būti įrodymais. Teismas priėmė sprendimą remdamasis tik nevieša informacija. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir neteisingai taikė įstatymą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, iš esmės pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo skundą, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjo skundžiami atsakovo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas ir šio nutarimo pagrindu jam pareikštas 2012 m. sausio 6 d. oficialus perspėjimas atsakovo yra priimti Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006-10-31 Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 p.; 2006-10-31 Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 p.; 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgdama į nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles, kolegija daro išvadą, kad tokio kaip šioje byloje pobūdžio administracinėse bylose teismas turi jomis vadovautis, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, t. y. išaiškinti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje esantys neįslaptinti įrodymai (informacija) apie pareiškėjui praeityje (2003-2009 m.) taikytas administracinio persekiojimo priemones (jis buvo padaręs 13 administracinių teisės pažeidimų) yra pareiškėją charakterizuojanti medžiaga, tačiau ji (ši informacija) neatskleidžia pareiškėjo Įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu galbūt pavojingo elgesio požymių oficialiam įspėjimui pareikšti aktualiu laikotarpiu, t. y. ši informacija Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra aktuali ir reikšminga nagrinėjamai bylai. Faktas, kad 2011 m. balandžio 12 d. jam buvo pareikštas įtarimas dėl sunkaus (numatyto BK 182 str. 2 d.) nusikaltimo padarymo, savaime neparodo jo veikos pavojingumo Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Todėl šis faktas taip pat nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu nagrinėjamai bylai reikšmingas (sietinas su Įstatymo 4 str. taikymu) aplinkybes. Kitų neįslaptintų įrodymų, galinčių patvirtinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija. Atsižvelgdama į tai, taip pat į aukščiau nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija pirmosios instancijos teismo negalėjo būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje. Todėl kolegija jos nevertina ir į ją neatsižvelgia, o pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pripažįsta nepagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normą (ABTĮ 57 str. 3 d.), dėl to negalima daryti išvados, kad nagrinėjama byla yra išspręsta teisingai. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir pareiškėjo skundžiamus 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą ir 2012 m. sausio 6 d. oficialų perspėjimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdo, kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamo oficialaus perspėjimo galiojimo laikas pasibaigė 2013 m. sausio 6 d. Tačiau pats tokio įspėjimo pareiškimo faktas, nustačius jo nepagrįstumą, neabejotinai pažeidžia pareiškėjo teisėtą interesą paneigti tokiu būdu neigiamai jį charakterizuojančią informaciją. Todėl pareiškėjo skundžiamų nutarimo ir oficialus perspėjimo panaikinimas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu kolegijos pripažintinas tinkamu pareiškėjo teisėtų interesų gynimo būdu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 10-3-AT2-61 ir 2012 m. sausio 6 d. pareiškėjui R. J. pareikštą oficialų perspėjimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas