2019-10-02 Nr. AB-18577-3-61-3-02464-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-593-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. L., E. L., K. J., Z. K., Č. B. (Č. B.), N. B. (N. B.), I. K., R. K., R. S., R. S., J. S., N. S., A. S., J. S., V. P., D. B., V. S., V. S., M. D., J. D., A. D., D. B., B. B., V. B., M. B., M. B., K. B., J. B., T. B., D. P., R. P., A. K., D. K., V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims likviduotam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Voyage-Voyage“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Atveika“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (toliau – ir Ministerija), turtinė žalos atlyginimą: R. L. – 328 Eur, E. L. – 328 Eur, K. J. – 328 Eur, Z. K. – 328 Eur, Č. B. – 328 Eur, N. B. – 328 Eur, I. K. – 385,10 Eur, R. K. – 385,09 Eur, R. S. – 411,47 Eur, R. S. – 411,48 Eur, J. S. – 346,38 Eur, N. S. – 346,38 Eur; A. S. – 346,38 Eur, J. S. – 346,37 Eur, V. P. – 346,37 Eur, D. B.– 346,37 Eur, V. S. – 481,43 Eur, V. S. – 481,44 Eur, M. D. – 551 Eur, J. D. – 551 Eur, A. D. – 551 Eur; D. B. – 466,53 Eur, B. B. – 466,52 Eur, V. B. – 466,53 Eur, M. B. – 466,53 Eur, M. B. – 273,18 Eur, K. B. – 273,18 Eur, J. B. – 273,18 Eur, T. B. – 273,18 Eur, D. P. – 356,42 Eur, R. P. – 356,42 Eur, A. K. – 813,83 Eur, D. K. – 915,88 Eur ir V. T. – 1 010,80 Eur; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjų naudai 3 400 Eur proceso išlaidoms atlyginti, t. y. kiekvienam pareiškėjui priteisti po 100 Eur. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ organizavo poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d. Minėtai bendrovei 2015 m. vasario 3 d. iškelta bankroto byla. Todėl daliai pareiškėjų nuo 2014 m. lapkričio 14 d. nebuvo suteiktos sutartyse numatytos turizmo paslaugos.

1.2. Dalis pareiškėjų pasirašė kelionių sutartis su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“, kuri iki 2015 m. balandžio 3 d. organizavo turistams individualias, verslo ir grupines egzotines poilsines keliones, tačiau minėtas kelionių organizatorius kelionių nesuorganizavo ir už nesuteiktas turizmo paslaugas pinigų negrąžino. BUAB „Voyage-Voyage“ buvo iškelta bankroto byla.

1.3. Pareiškėjai patirtą turtinę žalą grindžia skaičiavimais, t. y. atimdami gautas draudimo išmokas ir kelionių agentūrų grąžintus pinigus.

1.4. Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą motyvuoja 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) ir ją aiškinančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. Atsakovas netinkamai įgyvendino minėtos Direktyvos nuostatas ir neužtikrino tinkamo nacionalinio teisinio reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai laiku atlyginti patirti nuostoliai turizmo paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Dėl to atsakovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjų patirta turtinė žala turi būti atlyginta ir priteistos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos.

2. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atskovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai iš esmės kvestionuoja politinio ir ekonominio tikslingumo aspektu tiek patį Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus priimant minėtą įstatymą ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama.

2.2. Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu jai galėtų kilti atsakomybė.

2.3. Pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir nėra deliktinės atsakomybės sąlygos, nes valstybė nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nesant deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos, nėra pagrindo iš valstybės pareiškėjų naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą.

2.4. Ne visi pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina jų reikalavimus atlyginti turtinę žalą. Todėl pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti ir dėl to, kad jie nėra pagrįsti jokiais tinkamais įrodymais. Be to, pareiškėjai turi teisę reikalauti atlyginti turtinę žalą iš ją padariusių asmenų, t. y. kelionių organizatorių, reikšdami kreditorinį reikalavimą bankroto bylose.

2.5. Pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Direktyvos nuostatos buvo tinkamai perkeltos į Turizmo įstatymą.

3.2. Nors pareiškėjai jiems padarytą turtinę žalą kildina iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, tačiau remiasi ginčui neaktualiomis Turizmo įstatymo nuostatomis.

3.3. Pareiškėjai pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalauti atlyginti turtinę žalą iš valstybės.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu 1) pareiškėjų, išskyrus D. K. ir V. T., reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai; 2) pareiškėjos D. K. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai 912,88 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) priteisė pareiškėjams, kurių skundai tenkinti bent iš dalies, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisė pareiškėjams, kurių skundai tenkinti bent iš dalies, po 50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; 5) pareiškėjos V. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Direktyvos nuostatų (susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų) netinkamo perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai su kelionių organizatoriais BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis. Kelionių organizatoriai tapo nemokūs ir dėl to kelionių nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžintos ne visos už įsigytus kelionių paketus sumokėtos sumos, todėl jie patyrė nuostolių.

7. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Minėto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas.

8. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriai tapo nemokūs, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Taigi faktinės aplinkybės patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl, teismo nuomone, buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Toks aiškinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

9. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos pozicija, jog visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Valstybės atsakomybės taip pat nepaneigia ir trečiojo suinteresuoto asmens Departamento nuomonė, kad Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimaliu dydžiu apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir užtikrinti turistų turtinius interesus pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Kadangi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys patvirtina, jog kiekvienas iš jų šiose sutartyse buvo nurodytas kaip vykstantis asmuo, paslaugos (kelionės) buvo perkamos kiekvienam iš pareiškėjų, todėl, vertinant jų reikalavimų priteisti nuostolius, patirtus negrąžinus sumokėtų už kelionę sumų, pagrįstumą, aplinkybė dėl atliktų mokėjimų pagal sutartis yra svarbi tik tiek, kiek patvirtina faktą, jog priteistina nuostolių pareiškėjams suma negali viršyti pagal sutartį atliktų ir negrąžintų mokėjimų sumos. Todėl iš atsakovo kiekvienai asmenų grupei, vykusiai pagal atskiras sutartis, priteisiamos sumos dalytinos vienodomis dalimis kiekvienam šios grupės nariui. Taip pat ta aplinkybė, kad už kelionę mokėjo ne visi pareiškėjai, o vienas iš turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytų asmenų, nepaneigia pareiškėjų (kaip grupės) teisės į patirtų nuostolių atlyginimą. Teismas įvertino pareiškėjų realiai patirtus nuostolius, iš kurių atimamos draudimo bendrovių išmokėtos išmokos ir kelionių agentūrų grąžinti pinigai pareiškėjams.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad 32 pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą yra tenkintini visiškai. Teismas, įvertinęs pareiškėjos D. K. mokėjimo dokumentus, jos skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė ne 915,88 Eur, bet 912,88 Eur turtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja V. T. realiai patyrė prašomus priteisti nuostolius. Jokių dokumentų, kurie patvirtintų suteiktus įgaliojimus pareiškėjos vardu R. G. atlikti pavedimą kelionei apmokėti, nepateikta. Todėl teismas minėtos pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmetė.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjams iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas priimtas 2017 m. liepos 20 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą tiems pareiškėjams, kurių reikalavimai buvo tenkinti bent iš dalies.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus duomenis apie patirtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti, tai, kad byla nebuvo sudėtinga, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-7 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.2, 8.19 ir 9 punktais, pareiškėjų, kurių skundai buvo tenkinti bent iš dalies, prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino per pusę, t. y. (3 300 / 2) iki 1 650 Eur, ir kiekvienam pareiškėjui, išskyrus V. T., priteisė po 50 Eurų (1 650/33) patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III. 14. Pareiškėja V. T. (toliau – ir apeliantė) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria apeliantės skundas atmestas, ir priteisti apeliantei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 010,80 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad:

14.1. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai, kuriuose aiškiai nurodyta, kad mokama už 2015 m. vasario 24 d. kelionės sutartį Nr. VV-150224-02 (turizmo paslaugų teikimo sutartį), kurioje kaip turistė nurodyta apeliantė. Todėl negalima sutikti su teismo padaryta išvada, kad mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta informacija, kuri leistų identifikuoti, už ką atlikti mokėjimai.

14.2. Nagrinėjamu atveju minėtos sutarties rekvizituose nurodyta apeliantės pavardė kaip vykstančiojo į kelionę asmens, bet kelionę derino, sutartį sudarė ir pasirašė R. G., kuris yra apeliantės žentas. Ši kelionė buvo jubiliejaus proga šeimos dovana vykstančiajai (apeliantei). Taigi iš teismui pateiktų dokumentų, t. y. 2015 m. vasario 24 d. su kelionių organizatoriumi „Voyage-Voyage“ sudarytos kelionės sutarties Nr. VV-150224-02 matyti, kad galutinė naudos gavėja yra būtent apeliantė. Apeliantė turėjo išvykti į kelionę, o kelionių organizatoriui bankrutavus kelionė nebuvo suorganizuota.

15. Atsakovo atstovas Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą.

15.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: i) teismas, pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą; ii) teismas pažeidė nustatytą išimtinę Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

15.3. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors nėra deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos.

15.4. Teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė jokių tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad dalis pareiškėjų mokėjo už kelionių organizatorių organizuotas keliones.

15.5. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjų naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Tam tikros byloje pateiktos turizmo paslaugų teikimo (kelionių) sutartys nėra pasirašytos nė vienos šalies. Iš dalies pareiškėjų byloje pateiktų mokėjimo nurodymų į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą yra visiškai neaišku nei kokia atliktų mokėjimų paskirtis, nei kokiu pagrindu pinigai buvo pervedami į minėtą sąskaitą, kadangi UAB „Cherry Media LT“ pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra šių sutarčių šalis.

15.6. Pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų, t. y. bendrovių, organizavusių pareiškėjams keliones, tiek iškeltose bankroto bylose, tiek baudžiamajame procese (dėl kelionių organizatorių bei jų vadovų galbūt padarytų nusikalstamų veikų (sukčiavimo, turto išvaistymo, nusikalstamo bankroto ir kt.) veiklos buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai) reikšdami civilinius ieškinius.

15.7. Teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Kaip matyti iš byloje esančių 2015 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymo Nr. 603 ir 2015 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymo Nr. 611, mokėjimus atliko ne apeliantė, o R. G., be to, mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta jokios informacijos apie tai, kad mokėjimai buvo atliekami apeliantės vardu.

16.2. Apeliantė nagrinėjamu atveju jokios sutarties dėl kelionės (turizmo paslaugų teikimo) nesudarė. Todėl apeliantei nesudarius sutarties ir neatlikus jokių mokėjimų, akivaizdu, kad negali būti laikoma, jog apeliantė patyrė kokią nors žalą dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

16.3. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad apeliantė būtų suteikusi R. G. įgaliojimus jos vardu atlikti mokėjimus už kelionę. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai, kad, R. G. atlikus mokėjimus, dėl neįvykusios kelionės žalą patyrė apeliantė.

16.4. Nagrinėjamu atveju Civilinio kodekso 6.235 straipsnio 1 dalis yra neaktuali, kadangi apeliantė nepateikė jokių paaiškinimų (pagrįstų įrodymais), kokios jai perėjo pareigos pagal 2015 m. vasario 24 d. su kelionių organizatoriumi „Voyage-Voyage“ sudarytą kelionės sutartį Nr. VV-150224-02, taip pat įrodymų apie šio sandorio patvirtinimą.

17. Pareiškėjai atsiliepimu prašo atsakovo atstovo Ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjai iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. jo motyvais ir išvadomis, išskyrus su teismo sprendimo dalimi dėl apeliantės. Pabrėžia, kad Ministerija apeliaciniame skunde kelia klausimus (nurodo argumentus), dėl kurių jau pasisakyta iš esmės identiškose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

20. Departamentas nurodo, kad apeliantė byloje yra pateikusi duomenis, patvirtinančius, kad draudimo išmoką dėl neįvykusios kelionės (597,74 Eur) draudimo bendrovė pervedė ne jai, o mokėjimus atlikusiam R. G. Be to, Vilniaus apygardos teismas yra patvirtinęs BUAB „Voyage-Voyage“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų kreditoriniai reikalavimai. Šiame sąraše patvirtinti ne apeliantės, o mokėjimus atlikusio R. G. kreditoriniai reikalavimai 1 010,80 Eur sumai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo Ministerijos apeliacinį skundą. Nurodo, kad palaiko Ministerijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės atlikto netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų, išskyrus pareiškėjos V. T., skundus bent iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams jų prašomas sumas neturtinei žalai atlyginti (tik pareiškėjai D. K. priteisė ne jos prašytą 915,88 Eur sumą, bet 912,88 Eur sumą turtinei žalai atlygint) ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat iš dalies tenkino pareiškėjų, išskyrus apeliantės, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. priteisė 50 procentų prašytos sumos, neįtraukiant apeliantės prašytos priteisti sumos. Pareiškėja V. T. ir atsakovo atstovas Ministerija, nevisiškai sutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Pirmiausia pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo (kelionių) sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1414-525/2019).

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų, išskyrus apeliantės, skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų, išskyrus apeliantės, skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Taigi teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apeliantų akcentuojamų aspektų.

29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriams tapus nemokiems, jie neįvykdė visų savo sutartinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo (kelionių) sutartis, o pareiškėjai atgavo tik dalį už nesuteiktas paslaugas sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – 33 pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

30. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

31. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to 33 pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

32. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo atstovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas kelionių organizatorių bankroto bylose ir (ar) baudžiamosios bylose, kurios iškeltos kelionių organizatoriams (jų vadovams), kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi, ji turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

33. Visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Taigi jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatorių paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens, t. y. dalies pareiškėjų už kelis kitus pareiškėjus, minėto vertinimo nekeičia, t. y. visi 33 pareiškėjai, išskyrus apeliantę, laikytini turinčiais teisę į turtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti, jog dalies pareiškėjų lėšos, sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, buvo skirtos apmokėti kelionių organizatoriui už turėtas suorganizuoti keliones, nes, įvertinus bylos duomenis (pvz., beta.lt, grupinis.lt kuponus), yra akivaizdu, kad dalis pareiškėjų BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones pirko per UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB „Beta Media“) valdomas internetines svetaines. Aplinkybė, kad turizmo paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju taip pat nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi, kaip šioje byloje nustatyta, pareiškėjai buvo sumokėję už nesuteiktas turizmo paslaugas.

34. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 33 pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, kuris kompensuoja likusias nepadengtas jų patirtas išlaidas dėl įsigytų kelionų paketų iš BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Voyage-Voyage“, teismas taip pat pagrįstai priteisė 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo

35. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjams priteisė šiek tiek per dideles sumas išlaidoms dėl advokato suteiktų paslaugų (parengto skundo ir atstovavimo teismo posėdyje) atlyginti. Įvertinusi, kad byla nėra sudėtinga, dėl joje keliamų klausimų yra suformuota aiški teismų praktika, pareiškėjų advokatas jau ne pirmąjį kartą teikė panašaus turinio skundus analogiško pobūdžio bylose, tačiau atsižvelgusi ir į tai, kad, nepaisant minėtų aplinkybių, pareiškėjų advokatui reikėjo laiko ir pastangų paruošti tinkamo turinio skundą (išdėstyti faktines aplinkybes apie kiekvieną pareiškėją ir pagrįsti jų reikalavimus), o taip pat advokatas pareiškėjus beveik vieną valandą atstovavo ir teismo posėdyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati ir tinkamai kompensuojanti advokato atliktą darbą suma yra 40 Eur, mokėtina atskirai kiekvieno pareiškėjo, t. y. iš viso 1 320 Eur (33 pareiškėjai x 40 Eur = 1 320 Eur).

36. Teisėjų kolegija, vertindama V. T. apeliacinį skundą, pažymi, kad iš tiesų 2015 m. vasario 24 d. kelionės sutartį Nr. VV-150224-02 (I t., b. l. 158–161) pasirašė R. G., tas pats asmuo 2015 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 603 (I t., b. l. 162) ir 2015 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 611 (I t., b. l. 163) sumokėjo ir minėtoje kelionės sutartyje nurodytą sumą, o apeliantė aptariamoje kelionės sutartyje nurodyta kaip turistė, kuriai suteikiamos kelionės organizavimo paslaugos. AAS BTA Baltic Insurance Company Lietuvos filialas 2015 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. ISM49859 (I t., b. l. 164) dalį sumokėtų pinigų dėl neįvykusios kelionės pagal 2015 m. vasario 24 d. kelionės sutartį Nr. VV-150224-02 grąžino R. G. Būtent minėtas asmuo, o ne pareiškėja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4860-764/2015 (II t., b. l. 22–26) yra įtrauktas į BUAB „Voyage-Voyage“ kreditorių sąrašą 1010,80 Eur sumai priteisti.

37. Taigi pareiškėja šioje byloje siekia prisiteisti tą pačią sumą, kurią BUAB „Voyage-Voyage“ bankroto procese R. G., kaip minėtos bendrovės kreditorius pagal 2015 m. vasario 24 d. kelionės sutartį Nr. VV-150224-02, taip pat siekia susigrąžinti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos R. G. teisėms ir pareigoms (ABTĮ 46 str. 2 d.), dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir R. G. (ABTĮ 33 str. 5 d.).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad R. G. nedalyvavo nagrinėjamos bylos procese, nors turėjo dalyvauti, nes nagrinėjamu atveju buvo būtina išsiaiškinti minėto asmens poziciją dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą (t. y. ar jis turi ar neturi pretenzijų dėl apeliantės reikalavimo atlyginti turtinę žalą; išsiaiškinti, kodėl ne jis, o apeliantė kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors BUAB „Voyage-Voyage“ bonkroto procese kreditoriu yra būtent jis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos dalies dėl apeliantės pareikštų reikalavimų tinkamai neišnagrinėjo, nes neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nors turėjo pareigą tai padaryti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis (aplinkybes), kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

40. Pirmosios instancijos teismui neįtraukus į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. G. ir neišsiaiškinus jo pozicijos dėl apeliantės pareikšto reikalavimo atlyginti turtinę žalą, dėl ko nebuvo išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, nors tai turėjo būti padaryta, darytina išvada, kad yra pagrindas skundžiamo teismo sprendimo dalį, kurią atmesti apeliantės skundo reikalavimai, panaikinti ir bylos dalį dėl apeliantės pareikštų reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjų, išskyrus apeliantės, reikalavimų iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o priimtas sprendimas keistinas tik sumažinant teismo pareiškėjams priteistas bylinėjimosi išlaidas, t. y. pareiškėjams priteisiant ne po 50 Eur, bet po 40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu R. G. ir neišnagrinėjęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl apeliantės pareikštų reikalavimų, kurį yra pagrindas panaikinti ir bylos dalį dėl apeliantės pareikštų reikalavimų perduoti teismui nagrinėti iš naujo.

V. 42. Apeliantė ir kiti pareiškėjai taip pat pareiškė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

43. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, kad bylos dalis dėl apeliantės skundo reikalavimų perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, t. y. nėra priimamas galutinis sprendimas šiame teisminiame procese apeliantės atžvilgiu, nėra pagrindo vertinti ir jos apeliaciniame skunde nurodytą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

44. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašė priteisti visas su bylos nagrinėjamu patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė, nors tai turėjo padaryti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. iki rašytinio proceso tvarka vykusio teismo posėdžio – 2019 m. rugsėjo 25 d., 10 val. (ABTĮ 41 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ir šį pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 148 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjos V. T. skundo reikalavimai, panaikinti ir perduoti bylos dalį dėl pareiškėjos V. T. skundo reikalavimų nagrinėti iš naujo.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjams, išskyrus pareiškėjai V. T., priteistų po 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir priteisti pareiškėjams, išskyrus pareiškėjai V. T., po 40 Eur (keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius