2019-04-10 Nr. AB-8949-3-61-3-04190-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-265-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04190-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. 2016 m. spalio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-203 (toliau – Vilniaus AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 68-166 (toliau – VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. S-200(7-159/2016) (toliau – MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Rusijos Federacijos pilietis I. P. (I. P.) 2006 m. pasiūlė pareiškėjui prisidėti prie internetinio pobūdžio verslo projekto, todėl pareiškėjas iš sesers (A. L.) grynais pinigais pasiskolino 52 000 Eur ir grynais pinigais šią sumą perdavė I. P. Vėliau I. P., norėdamas, kad pareiškėjas neturėtų jokių teisių į pusiau atliktą projektą, nusprendė grąžinti pareiškėjui šiuos pinigus, pareiškėjo investiciją įformindamas kaip pareiškėjo suteiktą paskolą. I. P. grąžinus pinigus, pareiškėjas nebeturėjo jokių teisių į projektą, kuris vėliau (2015 m.) buvo sėkmingai įgyvendintas ir paviešintas. VMI nepagrįstai iš I. P. gautas grynųjų pinigų perlaidas vertino kaip pareiškėjo pajamas, priskirtinas su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms, o ne kaip pareiškėjo ir I. P. paskolinius santykius. Atitinkamai, nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjui už 2010–2013 m. 6 082,30 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalį. VMI aiškiai neidentifikavo mokestinės naudos siekimo pareiškėjo veiksmuose ir nepagrįstai sprendė, kad paskoliniai santykiai buvo sukurti ir vykdomi dirbtinai siekiant nuslėpti tikrąją pinigų išmokėjimo paskirtį.

2.2. Įrodinėdamas paskolos suteikimo faktą, pareiškėjas pateikė paskolos raštelius, kuriuose patvirtinama, kad pareiškėjas suteikė paskolą I. P., kuris savo parašu patvirtino, kad paskolą gavo. Tokio raštelio buvimas yra tinkamas ir pakankamas įrodymas, kad piniginės lėšos buvo perduotos. Vilniaus AVMI nepagrįstai abejojo paskolų raštelių tikrumu. Netiksli nurodyta pinigų perdavimo data viename iš raštelių nedaro paskolos negaliojančia, nes pinigai gali būti perduoti tiek prieš pasirašant paskolos sutartį, tiek ir po jos pasirašymo. Mokestiniame ginče negalimas kitoks įrodinėjimas negu jis yra leidžiamas civiliniame procese, nes paskolinius santykius reglamentuoja civilinė teisė.

2.3. VMI darė nepagrįstą prielaidą, kad jei pinigų pervedimas vyko 2006–2008 metais, tai 2009–2013 metais kaip paskolos grąžinimas gauti pinigai yra pajamos. Mokestinis patikrinimas buvo atliekamas už 2010–2013 metus, todėl pareiškėjas pateikė visus dokumentus, susijusius su šiuo laikotarpiu. Nurodymas pateikti dokumentus už 2006–2009 metus iš VMI nebuvo gautas. Dabar vienas iš keliamų klausimų yra pareiškėjui 2006–2008 metais iš Rusijos Federacijos pervestų piniginių lėšų kilmė ir pagrindas, todėl pareiškėjui turi būti suteikta galimybė ir laikas pateikti su tuo susijusius duomenis (dokumentus ir paaiškinimus). VMI išvada, kad I. P., atsisakydamas atsakyti į pateiktus klausimus, nepatvirtino paskolinių santykių su pareiškėju, yra tik prielaida. Pareiškėjas negali būti atsakingas už Rusijos Federacijos piliečio veiksmus, kuriuos pastarasis atlieka Rusijos Federacijoje. I. P. nepaneigė aplinkybės, kad 2006–2007 metais gavo pinigines lėšas, kad 2007 m. liepos 29 d. pasirašė paskolos raštelį ir 2014 m. balandžio 2 d. pareiškimą VMI.

2.4. Paskolą (180 000 Lt) iš sesers (A. L.) pareiškėjas gavo kitu laikotarpiu nei sesuo gavo paskolą banke. Ta aplinkybė, kad sesuo negrąžino bankui paskolos anksčiau nepaneigia to, jog ji paskolino pinigus pareiškėjui. Tiek pareiškėjas, tiek jo sesuo pripažįsta paskolinius santykius, todėl tai, kad paskolos sandoris nebuvo sudarytas raštu nėra reikšminga aplinkybė. Aplinkybė, jog pareiškėjas metinėje šeimos turto deklaracijoje už 2012 metus nedeklaravo iš pareiškėjo sesers ir I. P. gautos negrąžintos paskolos dalies nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimties. Šiuo metu deklaracijos yra patikslintos.

2.5. MGK išėjo už nagrinėjamo skundo ribų, priėmė siurprizinį pareiškėjui sprendimą ir iš esmės bylos neišsprendė. Pareiškėjas nebuvo informuotas, jog MGK, priimdama sprendimą, gali remtis posėdyje netirtais ir skunde neišdėstytais argumentais bei aplinkybėmis, t. y. aplinkybe, kad pagal grynųjų pinigų perlaidas iš Rusijos fizinių asmenų gautas lėšas per mėnesį pareiškėjas neperduodavo seseriai, o pagal banko sąskaitų išrašus didžioji pinigų dalis buvo įnešta į sąskaitą tą pačią dieną arba per keletą dienų ir naudota šeimos poreikiams. MGK išvada, kad I. P. suklastojo paskolą patvirtinančius dokumentus, yra nelogiškas, nes I. P. vargiai pasirašytų fiktyvius dokumentus 52 000 Eur paskolai, kuri nebuvo suteikta, tačiau gali būti išieškota. MGK neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, nepagrįstai konstatuodama, kad pareiškėjo paaiškinimai neva pagrįsti tik pasvarstymais.

2.6. VMI nustatyta aplinkybė, kad nebuvo pareiškėjo pervedimų į sesers sąskaitą, nėra reikšminga, nes pareiškėjas paskolą seseriai grąžino grynais pinigais. Be to, paskaičiuotų delspinigių laikotarpis neatitinka įstatymo reikalavimų ir susiformavusios teismų praktikos. Nei VMI, nei MGK neanalizavo, kodėl vyko piniginiai pervedimai. VMI ir MGK nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad I. P. buvo pats suinteresuotas grąžinti pinigus, kad pareiškėjas neturėtų jokių teisių į pusiau atliktą projektą. VMI buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad I. P. sėkmingai pardavė projektą. Pareiškėjas prašė teismo kviesti liudyti I. P. ir A. L.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad be paaiškinimų ir paskolų raštelių, pareiškėjas daugiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų I. P. suteikimą. Pareiškėjo pateikti duomenys negali patvirtinti realaus pinigų perdavimo (paskolinimo) I. P. Be to, pareiškėjo pateikti įrodymai yra prieštaringi mokesčių administratoriaus surinktiems ir iš oficialių institucijų gautiems įrodymams (iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus gauti atsakymai nepatvirtina pareiškėjo pateiktų įrodymų turinio tikrumo, I. P. atsisakė pateikti paaiškinimus Rusijos Federacijos mokesčių tarnybai, t. y. nepatvirtino pareiškėjo nuodytos informacijos). Kitos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės nėra reikšmingos, nes jos negali patvirtinti aplinkybių nei dėl realaus pareiškėjo pinigų perdavimo fakto I. P., nei dėl realaus pareiškėjo finansinio prisidėjimo prie vystyto projekto. Negavęs atitinkamos informacijos patvirtinimo iš oficialių šaltinių ir byloje nenustatęs kitų reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo poziciją, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai neatitinka tikrovės.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2010–2013 m. laikotarpiu iš Rusijos Federacijos gyventojų per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gavo 141 901,95 Lt. Pareiškėjas, norėdamas paneigti jam papildomai apskaičiuotą GPM, turėjo įrodyti, jog minėta suma yra neapmokestinama. Pareiškėjo pateikti paskolų rašteliai neįrodo, kad pareiškėjas I. P. buvo suteikęs 52 000 Eur sumą projektui plėtoti (paskolą). Be to, pareiškėjas pats nurodė, kad šios sumos neturėjo ir ją pasiskolino iš sesers. Neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjo sesuo paskolino minėtą sumą pareiškėjui taip pat nėra. Iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus gauta informacija taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie paskolos I. P. suteikimą bei šios paskolos grąžinimą.

6. Teismas pažymėjo, kad I. P. atsisakė teikti paaiškinimus Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė kelia abejonių I. P. teiktais paaiškinimais Lietuvos mokesčių administratoriui. Teismas sutiko su MGK argumentais, kad jei pareiškėją ir I. P. tikrai sietų paskoliniai santykiai, tai šias aplinkybes patvirtinti savo šalies mokesčių administratoriui tikrai nesukeltų jokių problemų. Teismas taip pat nurodė, kad abejones skolų rašteliuose užfiksuotais duomenimis kelia ir neatitikimai tarp datų (pareiškėjo 2006 m. liepos 14 d. perduotus pinigus I. P. priėmė mėnesiu anksčiau), skolos raštelyje taisyta data, tiksliai atsimintos skolinimosi iš sesers datos, tačiau neatsimintos šių pinigų grąžinimo datos.

7. Teismas konstatavo, kad, nesant kitų įrodymų, pateikti skolos rašteliai negali būti laikomi patvirtinančiais, jog pareiškėjo iš Rusijos Federacijos piliečių gautos lėšos yra I. P. skolos pareiškėjui grąžinimas. Teismas darė išvadą, kad šiais skolų rašteliais pareiškėjas iš esmės siekė nuslėpti tikrąją pinigų išmokėjimo paskirtį ir tokiu būdu išvengti gautų pajamų apmokestinimo (gauti mokestinės naudos), o tai sudaro pagrindą taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir atitaisyti iškreiptas paslėptas aplinkybes, t. y. 141 901,95 Lt grynųjų pinigų perlaidas iš Rusijos Federacijos gyventojų laikyti kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pareiškėjo pajamomis, kurios apmokestinamos GPM.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas, palaikydamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Įvertinus pareiškėjo sesers finansinę padėtį matyti, kad ji turėjo lėšų ir galėjo paskolinti pinigų pareiškėjui. Be to, teismui pateiktas rašytinis pareiškėjo sesers patvirtinimas, kad ji suteikė pareiškėjui paskolą. Teismas atsisakė kviesti liudyti pareiškėjo seserį, tačiau sprendime suabejojo jos rašytinių parodymų teisingumu. VMI, MGK ir teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo seseriai buvo ekonomiškai nelogiška paskolinti pareiškėjui pinigų verslui, nes sesuo tuo metu turėjo negrąžintą paskolą bankui. Priešingai, ekonomiškai nenaudinga yra iš karto grąžinti banko paskolą, nes už grąžinimą iš anksto bankui reikia mokėti papildomą didelį mokestį. Be to, tai yra nenaudinga ir banko klientui, ypač jei yra geros banko paskolos sąlygos, o pinigus galima investuoti arba paskolinti šeimos nariui, kuris kuria pelningą projektą. Pareiškėjo prašoma kviesti liudyti pareiškėjo sesuo be aplinkybių, susijusių su paskolos pareiškėjui suteikimu, taip pat būtų paaiškinusi teismui ir ekonominės logikos pagrindus, nes pareiškėjo sesuo yra ekonomikos mokslo daktarė ir Mykolo Romerio universiteto profesorė.

9.2. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad paskoliniai santykiai realiai buvo, tačiau teismas vertino, kad visi I. P. rašyti dokumentai yra netikri, nes jis Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui nepateikė paaiškinimų apie pareiškėją ir apie santykius, siejančius jį su pareiškėju (Europos Sąjungos piliečiu). I. P. nenoras atsakinėti į Rusijos institucijos neetiškus ir neprofesionalius klausimus apie konkretų projektą, apie tai, su kuo jis turi verslo santykius, kiek uždirba ir pan. pareiškėjui yra visiškai suprantamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad I. P. iš pareiškėjo žinojo, kad 2014 m. vykdytas pareiškėjo mokestinis patikrinimas yra baigtas be pretenzijų pareiškėjui. Atsisakydamas kviesti liudyti I. P., teismas atėmė iš pareiškėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus (liudytojų parodymus) ir priėmė sprendimą, remdamasis samprotavimais apie galimą šio asmens rašytinių paaiškinimų melagingumą.

9.3. Pareiškėjo pateiktų įrodymų ignoravimas ir atsisakymas kviesti liudytojus pareiškėjui kelia abejones, kad tai yra susiję su jo diskriminacija tautybės pagrindu, taip pat dėl pareiškėjo darbo žiniasklaidoje, darant prielaidas, kad pareiškėjas kelia grėsmę, galėdamas įtakoti reikšmingą dalį Lietuvos visuomenės nuomonės. Pirmasis mokestinis pareiškėjo patikrinimas vyko 2014 metais, kai pareiškėjas dirbo portalo (duomenys neskelbtini) redaktoriumi. Pareiškėjas buvo perspėtas nelįsti į Lietuvos žiniasklaidos priemones ir pareiškėjas išėjo iš darbo, o kai pareiškėją 2015 m. pasamdė tarptautinis žiniasklaidos holdingas „Baltic Media Alliance“ ir pareiškėjas tapo laidos (duomenys neskelbtini) redaktoriumi sena mokestinė byla buvo atnaujinta. Tikėdamas, kad Lietuva yra teisinė valstybė, o visa tai yra tik sutapimai, pareiškėjas šį kartą iš darbo neišeina.

9.4. VMI nenurodo, kur yra pinigai, pripažinti pareiškėjo pajamomis. VMI išvadose yra tik nepagrįstai spėliojama, kad 52 000 Eur panaudoti ūkiniams pareiškėjo reikalams, tačiau tokią sumą išleisti ūkiniams poreikiams yra neįmanoma, atsižvelgiant į aukštą pareiškėjo gaunamą atlyginimą.

10. VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VMI atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVMI sprendimo, kuriuo už 2010–2013 metus pareiškėjui buvo apskaičiuota 6 082,30 Eur GPM, 2 224,67 Eur GPM delspinigių ir skirta 608 Eur GPM bauda, taip pat dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais buvo patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės konstatavęs, kad, pareiškėjui neįrodžius, jog jo 2010–2013 m. laikotarpiu iš Rusijos Federacijos gyventojų per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gauta 141 901,95 Lt pinigų suma yra jo I. P. suteiktos paskolos projektui plėtoti grąžinimas, mokesčių administratorius pagrįstai, pritaikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir nuo šios sumos paskaičiavo pareiškėjui mokėtiną GPM. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad, jo nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai atsisakė liudytojais apklausti I. P. ir A. L., mano, kad jis buvo diskriminuojamas tautybės pagrindu.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Šiuo atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjo 2010–2013 m. laikotarpiu iš Rusijos Federacijos gyventojų per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gauta 141 901,95 Lt pinigų suma yra jo I. P. suteiktos paskolos projektui plėtoti grąžinimas. Šiai faktinei aplinkybei nustatyti, pirmiausiai būtina įvertinti, ar tarp pareiškėjo ir I. P. deklaruojamas civilinis sandoris (paskolos sutartis) apskritai buvo sudarytas ir ar ginčo suma gali būti realiai siejama su šio sandorio vykdymu.

17. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

18. Bylos duomenis įvertinusi paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtina realaus pinigų perdavimo (paskolinimo) I. P. fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad realaus minėtos pinigų sumos perdavimo (paskolinimo) I. P. fakto nepatvirtina nei pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo sesers galimybėmis suteikti paskolą pačiam pareiškėjui (žr. nutarties 9.1 p.), nei pareiškėjo pateiktas I. P. atsisakymo Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui teikti paaiškinimus dėl aplinkybių susijusių su ginčo sumomis vertinimas (žr. nutarties 9.2 p.).

19. Nutarties 9.4 punkte pareiškėjo pateikti pasvarstymai, kad mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose nenurodė, kur yra pinigai, pripažinti pareiškėjo pajamomis, neturi jokios įtakos vertinant skundžiamų Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą taip pat apeliacine tvarka tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl šie argumentai teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo liudytojais kviesti I. P. ir A. L.. Šiuo aspektu paminėtina, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Jei teismas atsisako apklausti liudytojus, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2002 m. birželio 18 d. sprendimą Wierzbicki prieš Lenkiją).

21. Nurodytos teismų praktikos kontekste įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių reikia kviesti liudytojus, tai, kad šis prašymas buvo išspręstas 2017 m. balandžio 13 d. vykusiame teismo posėdyje, konstatuotina, kad šioje byloje nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus. O atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus byloje surinktų įrodymų pakankamumą ir aplinkybę, kad vienas iš prašytų iškviesti liudytojų I. P. gyvena ne Lietuvoje, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodytų liudytojų šaukimas liudyti neužtikrintų racionalaus proceso.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jį pirmosios instancijos teismas diskriminavo dėl tautybės (žr. nutarties 9.3 p.). Šias savo abejones jis grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismas ignoravo pateiktus įrodymus, nepagrįstai atsisakė kviesti liudytojus, taip pat šias abejones jis grindžia teiginiais, susijusiais su jo darbine veikla. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais motyvais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir prašymo iškviesti liudytojus netenkinimo, taip pat atsižvelgdama į tai, kad teiginiai, susiję su pareiškėjo diskriminavimu dėl jo darbinės veiklos yra abstraktūs, pareiškėjo teiginius dėl galimo jo diskriminavimo dėl tautybės atmeta kaip nepagrįstus.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. (D. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė