2017-01-31 Nr. AB-2328-3-61-3-04502-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1262-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04502-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 71), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 1PK-518 (toliau – ir Įsakymas) 3 punktą dėl pareiškėjo pareigų atlikimo vietos pakeitimo ir grąžinti jį į ankstesnę darbo vietą – Kauno oro uostą.

Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų: yra nemotyvuotas, nepagrįstas, nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas akcentavo, kad Muitinės pareigūnų pareigų atlikimo vietos nustatymo ir keitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 dalyje numatyti 5 pagrindai, kada gali būti keičiama muitinės posto pareigūno pareigų atlikimo vieta, tačiau skundžiamame Įsakyme nenurodytas nei vienas iš šių pagrindų, todėl neaišku, būtent kuriuo konkrečiu pagrindu remiantis, keičiama pareiškėjo pareigų atlikimo vieta.

Be to, Įsakyme nenurodyta nei viena faktinė aplinkybė, kodėl gali būti taikomas bent vienas iš Muitinės pareigūnų pareigų atlikimo vietos nustatymo ir keitimo taisyklėse numatytų pareigų atlikimo vietos keitimo pagrindų. Šiuo aspektu pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis motyvuoto prašymo pakeisti pareigų atlikimo vietą nėra pateikęs, korupcijos postuose neužfiksuota, muitinės postų veikla nestabdoma ir postai nelikviduojami, taip pat nėra duomenų, kad keistųsi postų statusai, funkcijos ar darbo krūviai, abiejuose postuose dirba vienodos kvalifikacijos pareigūnai, todėl jų tarpusavio keitimui irgi nėra pagrindo.

Taigi, pareiškėjui neaiškus teisinis jo perkėlimo į kito posto tas pačias pareigas motyvas ir pagrindas. Pareiškėjo manymu, jo perkėlimu į Kybartų geležinkelio postą yra siekiama sukurti jam blogesnes darbo sąlygas, sukelti papildomų išlaidų, o tai susiję su jo laimėta byla prieš Departamentą. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 jis buvo grąžintas į inspektoriaus pareigas Kauno oro uoste ir jam buvo priteistas vidutinis atlyginimas už neteisėtą atleidimo iš pareigų laiką.

Tačiau tai neįtiko administracijai, todėl nepraėjus nei 2 mėnesiams po laimėtos bylos, pareiškėjas be pagrindo perkeliamas į kitą pareigų atlikimo vietą, esančią toli nuo jo gyvenamosios vietos, kuri yra Kaune. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog pakeitus jo pareigų atlikimo vietą, į darbą jam teks važinėti po 110 km į vieną pusę, todėl pablogės jo gyvenimo sąlygos, nes kelionei į darbą (pirmyn ir atgal) jis turės iš poilsio laiko skirti 3 valandas. Taip pat jis nukentės finansiškai, nes nėra kompensuojamos nuosavo automobilio, kuriuo jis važiuos į darbo vietą, amortizacijos ir remonto išlaidos.

Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nenurodytas motyvas, kodėl į Kybartų geležinkelio postą perkeliamas būtent jis, nes jis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 7 d. buvo keliamas į kitus muitinės postus 5 kartus. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju nei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute (toliau – ir Statutas), nei Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau – ir Muitinės įstatymas), nei jo pareigybės aprašyme nėra numatytas toks tarnybos pobūdis, susijęs su važinėjimu į kitą muitinės postą, todėl ginčijamu Įsakymu buvo keičiama jo teisinė padėtis ir šis Įsakymas yra neteisėtas.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) su skundu nesutiko.

Departamentas paaiškino, kad muitinės pareigūnų tarnybos vietos ir jų pareigų atlikimo vietos nustatymą reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnis, Statuto 12 straipsnio 6 dalis ir Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1B-360 patvirtintos Taisyklės. Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad, įsigaliojus Statutui, laikoma, jog muitinės postų pareigūnų tarnybos vieta yra muitinės įstaigos, kurioje jie tarnauja, veiklos teritorija. Statuto 12 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad įsakyme dėl priėmimo į muitinės posto pareigūno pareigas pareigūno tarnybos vieta apibrėžiama kaip muitinės įstaigos veiklos zona. Taigi, muitinės posto pareigūnas nėra priimamas į konkretaus posto muitinės pareigūno pareigas, o šio muitinės pareigūno teisinė padėtis ir jo pareigos apibrėžiamos kaip konkrečios teritorinės muitinės pareigūno pareigos. Pareiškėjo teismui pateiktame jo pareigas reglamentuojančiame pareigybės aprašyme, patvirtintame Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1B-531, taip pat nėra nurodytas konkretus muitinės postas, kuriame atliekamos posto pareigūno pareigos, o pareiškėjo pareigos apibrėžtos kaip Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus A lygio 6 kategorijos pareigos. Tuo tarpu Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1B-2 „Dėl įgaliojimų priimti sprendimus personalo valdymo klausimais suteikimo“ 1.3 punktas įgalioja Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorinių muitinių viršininkus nustatyti ir keisti muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietą. Departamentas papildomai akcentavo, jog Statuto 3 straipsnio 7 dalis nustato tarnybos muitinėje ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį muitinės pareigūnų tarnybos ypatumai (įskaitant ir pareigų atlikimo vietos pakeitimą) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinė muitinė taip pat paaiškino, kad muitinės pareigūnų tarnybos vietos ir jų pareigų atlikimo vietos nustatymą reglamentuoja Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, Statuto 12 straipsnio 6 dalis ir Taisyklės. Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad, įsigaliojus Statutui, laikoma, jog muitinės postų pareigūnų tarnybos vieta yra muitinės įstaigos, kurioje jie tarnauja, veiklos teritorija. Statuto 12 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad įsakyme dėl priėmimo į muitinės posto pareigūno pareigas pareigūno tarnybos vieta apibrėžiama kaip muitinės įstaigos veiklos zona.

Atitinkamai pareiškėjas, kaip ir kiti A lygio 6 kategorijos pareigūnai, atlieka pareigas vadovaujantis Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1B-531 patvirtintu Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymu Nr. l, kuriame nėra nurodytas konkretus muitinės postas, kuriame atliekamos posto pareigūno pareigos, o pareiškėjo pareigos apibrėžtos kaip Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus A lygio 6 kategorijos pareigos. Taigi, muitinės posto pareigūnas nėra priimamas į konkretaus posto muitinės pareigūno pareigas, muitinės pareigūno teisinė padėtis ir jo pareigos apibrėžiamos kaip konkrečios teritorinės muitinės pareigūno pareigos (šiuo atveju Kauno teritorinės muitinės posto pareigūnas), t. y. teisinė pareigūno padėtis, pasikeitus pareigų atlikimo vietai, išlieka nepakitusi.

Šiame kontekste Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad jos veiklos zonoje veikia devyni muitinės postai, pagal Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 1B-455 patvirtintą struktūrą. Tuo tarpu teritorinės muitinės viršininkas, būdamas atsakingas už muitinei pavestų funkcijų vykdymą, sprendžia dėl žmogiškųjų išteklių paskirstymo tarp muitinės postų, veikdamas Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 1B-2 „Dėl įgaliojimų priimti sprendimus personalo valdymo klausimais suteikimo“ 1.3 punkte suteiktų įgaliojimų ribose, t. y. turi teisę nustatyti ir, prireikus, keisti kiekvieno teritorinės muitinės posto pareigūno pareigų atlikimo vietą, vadovaudamasis Taisyklėmis.

Be to, Kauno teritorinė muitinė atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde klaidingai nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2442-756/2015 jį grąžino į inspektoriaus pareigas Kauno oro uoste, kadangi minėtos nutarties rezoliucinės dalies 2 punktu pareiškėjas grąžintas į ankstesnes, Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus, pareigas. Kauno teritorinė muitinė kartu pabrėžė, kad skundžiamu Įsakymu, priešingai, nei teigia pareiškėjas, jam nebus sudarytos blogesnės darbo sąlygos dirbant Kybartų geležinkelio poste, nes, atliekant pareigas šiame poste, posto inspektoriaus vidutinis darbo užmokestis yra didesnis lyginant su Kauno oro uoste atliekančio pareigas posto inspektoriaus vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu (rėmėsi Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 9 d. pažyma Nr. (4.30) 1B-16568).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 78–83) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo Įsakymo 3 punkto, kuriuo buvo pakeista pareiškėjo, atliekančio pareigas Kauno oro uosto poste, pareigų atlikimo vieta iš Kauno oro uosto posto į Kybartų geležinkelio postą nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėjo manymu, skundžiamas aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad VAĮ 2 straipsnio 9 dalyje yra apibrėžta individualaus administracinio akto sąvoka: „individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei“. Administracinio akto sąvoka apibrėžta VAĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kuriame įtvirtinta, jog „administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas“. Tačiau nagrinėjimo ginčo objektas yra vidaus administravimas – tai administravimo veikla, kuria užtikrinamas muitinės institucijos funkcionavimas (personalo valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtas funkcijas (VAĮ 2 str. 3 d.). Teismas akcentavo, kad vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012). Be to, Muitinės įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad Departamento generalinio direktoriaus įsakymai yra privalomi visiems muitinės pareigūnams. Taigi, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia išspręsti ginčą, kilusį vidaus administravimo srityje tarp muitinės pareigūno ir jo darbdavio – Departamento, t. y. siekia išspręsti tarnybinį ginčą.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad muitinės pareigūnų tarnybos vietos ir jų pareigų atlikimo vietos nustatymą reglamentuoja Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis, Statuto 12 straipsnio 6 dalis ir Taisyklės. Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad, įsigaliojus Statutui, laikoma, jog muitinės postų pareigūnų tarnybos vieta yra muitinės įstaigos, kurioje jie tarnauja, veiklos teritorija. Statuto 12 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad įsakyme dėl priėmimo į muitinės posto pareigūno pareigas pareigūno tarnybos vieta apibrėžiama kaip muitinės įstaigos veiklos zona. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip ir kiti A lygio 6 kategorijos pareigūnai, atlieka pareigas vadovaujantis Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1B-531 patvirtintu Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymu Nr. l, kuriame nėra nurodytas konkretus muitinės postas, kuriame atliekamos posto pareigūno pareigos, o pareiškėjo pareigos apibrėžtos kaip Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus A lygio 6 kategorijos pareigos. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad šiuo atveju akivaizdu, jog muitinės posto pareigūnas nėra priimamas į konkretaus posto muitinės pareigūno pareigas, muitinės pareigūno teisinė padėtis ir jo pareigos apibrėžiamos kaip konkrečios teritorinės muitinės pareigūno pareigos (šiuo atveju Kauno teritorinės muitinės posto pareigūnas), t. y. teisinė pareigūno padėtis, pasikeitus pareigų atlikimo vietai, išlieka nepakitusi, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad ginčijamu Įsakymu buvo pakeista jo teisinė padėtis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas akcentavo, kad Kauno teritorinės muitinės veiklos zonoje veikia devyni muitinės postai, pagal patvirtintą struktūrą (Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 1B-455 „Dėl teritorinių muitinių ir specialiųjų muitinės įstaigų struktūrų patvirtinimo“). Teritorinės muitinės viršininkas, būdamas atsakingas už muitinei pavestų funkcijų vykdymą, sprendžia dėl žmogiškųjų išteklių paskirstymo tarp muitinės postų, veikdamas Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. sausio 2 d.

įsakymo Nr. 1B-2 „Dėl įgaliojimų priimti sprendimus personalo valdymo klausimais suteikimo“ 1.3 punktu suteiktų įgaliojimų ribose, t. y. turi teisę nustatyti ir, prireikus, keisti kiekvieno teritorinės muitinės posto pareigūno pareigų atlikimo vietą, vadovaudamasis Taisyklėmis. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, tvirtino, jog skundžiamame Įsakyme nenurodytas Taisyklių 3 punkte numatytas pagrindas, kada gali būti keičiama pareigūno pareigų atlikimo vieta, todėl jam neaiškus jo perkėlimo į kitą postą pagrindas.

Aiškindamas Taisyklių 3 punkto normą, teismas nurodė, kad atsižvelgtina į tekste vartojamų žodžių loginę prasmę, t. y. žodžiai „gali būti“ paprastai nurodo, jog tokia norma yra dispozityvi, paliekanti teisinių santykių dalyviams teisę tam tikrose ribose elgtis savarankiškai, jie skiriasi nuo žodžių „privaloma“, „turi būti“, kurie teisės normos tekste paprastai reiškia, kad norma yra imperatyvi, t. y. griežtai formuluojanti paliepimą. Taigi, teismas padarė išvadą, kad muitinės viršininkas jam suteiktų įgaliojimų ribose, spręsdamas posto pareigūnų pareigų atlikimo vietos keitimo klausimus, turi diskrecijos teisę nuspręsti, kokiame poste muitinės posto pareigūnas atliks pareigas.

Todėl nurodyti teisės aktai nesuteikia pareiškėjui pagrindo tikėtis, kad jo pareigų atlikimo vieta visą laiką bus susijusi tik su vienu konkrečiu muitinės postu ir nebus keičiama visą jo tarnybos laikotarpį. Be to, teismas akcentavo, kad skundžiamu Įsakymu yra keičiama 6 įvairių muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vieta. Tuo tarpu, nors pareiškėjas teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. A-2442-756/2015 jį grąžino į inspektoriaus pareigas Kauno oro uoste, minėtos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas grąžintas į ankstesnes, Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus, pareigas, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas grąžintas dirbti būtent į Kauno oro uostą.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam bus sudarytos blogesnės darbo sąlygos, teismas pažymėjo, kad Statuto 3 straipsnio 7 dalis nustato tarnybos muitinėje ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį muitinės pareigūnų tarnybos ypatumai (įskaitant ir pareigų atlikimo vietos pakeitimą) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Viena iš tokių garantijų yra nustatyta muitinės postų pareigūnams, kurie atsižvelgiant į jų tarnybos ypatumus vyksta į skirtingas pareigų atlikimo vietas, ir yra įtvirtinta Statuto 54 straipsnio 10 dalyje.

Ši norma reglamentuoja, kad muitinės postų pareigūnui, pagal tarnybos pobūdį važinėjančiam tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančiam į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidos, išskyrus taksi, kompensuojamos finansų ministro nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. IK-189 „Dėl Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnų, pagal tarnybos pobūdį važinėjančių tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo taisyklių patvirtinimo“, Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. sausio 14 d.

įsakymas Nr. 1B-13 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2007 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 1K-189 „Dėl Lietuvos Respublikos muitinės postų pareigūnų, pagal tarnybos pobūdį važinėjančių tarnybiniais tikslais keleiviniu ar asmeniniu transportu, taip pat vykstančių į tarnybos vietą ir iš jos, važiavimo išlaidų, išskyrus taksi, kompensavimo taisyklių patvirtinimo“ įgyvendinimo“). Minėtuose teisės aktuose numatytas posto pareigūnų vykimo į muitinės postą ir iš jo išlaidų kompensavimas. Todėl pareiškėjas, vadovaujantis minėtais teisės aktais, siekdamas gauti važiavimo išlaidų kompensaciją, privalo nustatyta tvarka ir terminais pateikti Departamentui prašymą dėl Taisyklių 2 punkte nurodytų išlaidų kompensavimo ir faktinių išlaidų pagrindimo dokumentus.

Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog šiuo metu laikinai yra sutrikęs išlaidų kompensavimo išmokėjimas, tačiau tai yra laikinas reiškinys, išlaidų kompensavimai bus išmokėti visiems pareigūnams, pateikusiems prašymus. Išlaidų kompensavimas sutriko visiems be išimties pareigūnams, neišskiriant pareiškėjo. Be to, pareiškėjas aukščiau aptartos teisės kreiptis su prašymu kompensuoti vykimo į tarnybą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka nerealizavo, t. y. tokio prašymo 2015 m. (aktualiu laikotarpiu) nepateikė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad duomenų, jog pareiškėjas nustatytais terminais pateikė prašymą dėl išlaidų apmokėjimo, nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl jam sukeltų papildomų išlaidų, kadangi nesant pareiškėjo prašymo ir faktines važiavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, muitinė negali jam tokių išlaidų kompensuoti. Teismas papildomai akcentavo, jog iš Kauno teritorinės muitinės 2015 m. lapkričio 9 d. pažymos Nr. (4.30) 1B-16568 matyti, kad atliekant pareigas Kybartų geležinkelio poste, posto inspektoriaus priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis yra didesnis, lyginant su Kauno oro uoste atliekančio pareigas posto inspektoriaus priskaičiuotu vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui sudarytos blogesnės sąlygos.

Teismas taip pat pabrėžė, kad iš teismui pateiktos pažymos matyti, jog ir kitų pareigūnų, dirbančių Kauno teritorinėje muitinėje, darbo vieta buvo nuolat keičiama, todėl pareiškėjas neturi pagrindo teigti, jog jo darbo padėtis dėl darbo vietos pakeitimo blogesnė, nei kitų pareigūnų. Kaip nepagrįstą teismas vertino ir pareiškėjo teiginį, jog jo darbo vieta pakeista dėl to, kad jis laimėjo anksčiau nagrinėtą bylą prieš atsakovą, kadangi byloje tokių įrodymų nėra, tai tik pareiškėjo pamąstymai ir prielaidos. Be to, teismas nenustatė, kad priimant ginčijamąjį Įsakymą buvo padaryti esminiai pažeidimai, kuriuos įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su administracinio akto neteisėtumu. Taigi, išanalizavęs rašytinius bylos įrodymus bei taikytinus teisės aktus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai, kuriais jis tvirtina, kad ginčijamas Įsakymas nepagrįstas ir neteisėtas, yra atmestini.

III. Pareiškėjas L. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą ir Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 1PK-518 3 punktą dėl pareiškėjo pareigų atlikimo vietos pakeitimo bei grąžinti jį į ankstesnę darbo vietą – Kauno oro uostą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo keičiama jo teisinė padėtis, todėl ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas. Be to, akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu motyvu ar pagrindu pareiškėjas buvo perkeltas į Kybartų geležinkelio postą. Taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeisti Statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, nes ne visi Kauno teritorinės muitinės postuose dirbantys pareigūnai yra rotuojami. Šiame kontekste pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, kad Kauno teritorinės muitinės veiklos zonoje veikia devyni muitinės postai, iš kurių trys yra Kaune, tačiau jis dėl neaiškių priežasčių (pareiškėjo manymu, dėl asmeninio keršto) buvo perkeltas būtent į Kybartų geležinkelio postą. Šiuo aspektu pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perkeliant jį į Kybartų geležinkelio postą nepablogėjo jo darbo sąlygos, kadangi dėl tokio perkėlimo nemažą laiko dalį pareiškėjas priverstas praleisti kelyje, o bendras jo darbo užmokesčio padidėjimas yra tik dėl priedo už darbą naktį, ko pareiškėjas nelaiko darbo sąlygų pagerinimu.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95–96) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Kauno teritorinė muitinė mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus ir išsamiai pasisakė dėl visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas, Kauno teritorinės muitinės teigimu, jokiais byloje esančiais įrodymais ar konkrečiais faktais nepagrindė savo apeliacinio skundo teiginių.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 98–101) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Departamentas papildomai pažymi, kad pareiškėjas savo teiginių dėl per dažnai keičiamos jo pareigų atlikimo vietos nepagrindė jokiais įrodymais, o skunde pateikia tik pasvarstymus dėl kitų teritorinės muitinės postų pareigūnų kvalifikacijos, jų poreikio konkrečiuose muitinės postuose ir pan. Tuo tarpu teritorinėje muitinėje tinkamą darbo organizavimą ir muitinei priskirtų funkcijų vykdymą užtikrina teritorinės muitinės viršininkas, kuris, atsižvelgdamas į padėtį muitinės postuose, tam tikros kvalifikacijos muitinės pareigūnų poreikį ir kitas aplinkybes, paskirsto muitinės posto pareigūnus taip, kad būtų tinkamai užtikrintas muitinės formalumų vykdymas visoje teritorinės muitinės veiklos zonoje. Departamentas kartu atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo padėtis nesiskiria nuo kitų postų pareigūnų padėties, nes analogiškos pareigybės kategorijos, panašaus tarnybos stažo posto pareigūnų pareigų atlikimo vietos yra keičiamos taip pat, kaip ir apelianto. Dėl pareiškėjo teiginių, dėl Įsakymu pablogintų jo darbo sąlygų, Departamentas pabrėžia, kad pareiškėjas net nebuvo išreiškęs noro gauti važiavimo išlaidų kompensavimą (nustatyta tvarka nepateikė prašymo su savo išlaidas pagrindžiančiais dokumentais), todėl darytina išvada, jog jis nepatiria didesnių išlaidų, pabloginančių jo finansinę padėtį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 1PK-518 3 punkto dėl pareiškėjo pareigų atlikimo vietos pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo, bei išvestinio pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į ankstesnę darbo vietą – Kauno oro uostą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktų Departamento duomenų matyti, jog pareiškėjas Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1P-1407 buvo atleistas iš tarnybos (b. l. 103–104). Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pagal pareiškėjo skundo suformuluotus reikalavimus, net ir teismui tenkinus jo skundą bei panaikinus ginčijamą Įsakymą, pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės nepasikeistų. Tačiau pareiškėjas apeliacinio skundo neatsisakė, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ginčo esmės ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo šio sprendimo priėmimo metu buvusių faktinių aplinkybių kontekste.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamia, visapusiška ir aiškia ginčui aktualių teisės aktų bei byloje nustatytų aplinkybių analize ir vertinimu pagrįsta išvada, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ir teisėtai, savo kompetencijos ribose, naudodamasis teisės aktais suteikta diskrecijos teise, ginčijamo Įsakymo 3 punktu nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. pakeitė pareiškėjo (posto inspektoriaus) pareigų atlikimo vietą iš Kauno oro uosto posto į Kybartų geležinkelio postą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti šį Įsakymą.

Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo, Statuto bei Taisyklių nuostatomis, atsižvelgęs į pareiškėjo pareigybės aprašymą, pagrįstai padarė išvadą, jog skundžiamu Įsakymu nebuvo keičiama pareiškėjo teisinė padėtis, kadangi pareiškėjo pareigos apibrėžtos kaip Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigos, t. y. nenumatant konkrečios pareigų atlikimo vietos (posto) Kauno teritorinės muitinės veiklos teritorijoje. Atitinkamai iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. A-2442-756/2015 pareiškėją grąžino būtent į Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus, o ne konkretaus Kauno teritorinės muitinės veiklos teritorijoje veikiančio posto (kaip teigia pareiškėjas – Kauno oro uosto posto), pareigas.

Taigi, šiuo atveju pareiškėjo teisinė padėtis, pasikeitus jo pareigų atlikimo vietai Kauno teritorinės muitinės veiklos teritorijoje, priešingai, nei mano pareiškėjas, išliko nepakitusi. Tuo tarpu dėl konkrečios muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos sprendžia Departamento generalinis direktorius ar jo įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Taisyklėmis, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog jis galėjo būti perkeltas ne į Kybartų geležinkelio postą, o į kitą Kaune esantį (vieną iš trijų) Kauno teritorinės muitinės postą.

Be to, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Taisyklių 3.5 punktą muitinės posto pareigūno pareigų atlikimo vieta gali būti keičiama muitinės posto pareigūno motyvuotu prašymu, todėl pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į atsakovą su atitinkamu motyvuotu prašymu perkelti jį į vieną iš Kaune esančių Kauno teritorinės muitinės postų, be kita ko, nurodydamas aplinkybes, dėl, jo teigimu, pablogėjusių darbo sąlygų, susijusių su nuvykimu ir parvykimu iš pareigų atlikimo vietos, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šia galimybe būtų pasinaudojęs. Teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad iš byloje esančios medžiagos, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, matyti, jog ir kitų Kauno teritorinėje muitinėje dirbančių to paties lygio ir tos pačios kategorijos bei panašaus darbo stažo pareigūnų (ne tik pareiškėjo) pareigų atlikimo vieta buvo ne kartą keičiama (b. l. 66–68), todėl pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju buvo pažeisti Statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, nes ne visi Kauno teritorinės muitinės postuose dirbantys pareigūnai yra rotuojami, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, o pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamu Įsakymu jo pareigų atlikimo vieta buvo pakeista siekiant sukurti jam blogesnes darbo sąlygas, sukelti papildomų išlaidų, tai susiję su jo laimėta byla prieš Departamentą, grindžiami tik prielaidomis ir subjektyviu jo paties vertinimu.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius