2013-09-23 Nr. AB-5162-3-61-3-01318-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-851/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01318-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.; 2.3.; 2.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7), kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20677 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Nurodė, kad skundžiamam sprendimui panaikinti egzistuoja keli savarankiški pagrindai: sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui; patikrinimo aktas, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas išieškoti, neatitinka patikrinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų; sprendimo išieškoti panaikinimo pagrindas yra pats lėšų panaudojimo teisėtumas – medžioklės būreliams lėšas panaudoti leidžia Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Pareiškėjo nuomone, sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes nenurodytos akto priėmimo priežastys, nenurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, nenurodyta individuali argumentacija ir apskundimo tvarka. Manė, kad skundžiamą aktą pasirašė ne tas asmuo, kuris turėjo teisę tai padaryti, t. y. pasirašė ne VMI vadovas, o VMI nepriemokų administravimo departamento nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja.

Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas, Vilniaus RAAD) pažeidė patikrinimo metu galiojusio (neteko galios 2012 m. sausio 1 d.) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. Dl-637 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 8-291) (toliau – ir Įsakymas) 2 punktą, kuriame numatyta, jog regionų aplinkos apsaugos departamentai turi atlikti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų praėjusių metų lėšų panaudojimo pirminius patikrinimus, o prireikus ir detaliuosius, per pirmąjį einamų metų pusmetį. Tuo tarpu Departamentas atliko 2005 – 2009 metų patikrinimą ir pažeidė minėtas nuostatas. Savivaldybė kasmet teikdavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (toliau – ir Aplinkos ministerija) ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) ataskaitas už ataskaitinius metus. Lėšos pagal SAARP programą skiriamos medžiotojų būreliams jau kelerius metus, tačiau pastabų dėl to niekas nereiškė. Toks staigus požiūrio pakeitimas pažeidžia ne tik teisėtus lūkesčius, bet teisėtumo principus.

Dėl lėšų skyrimo teisėtumo nurodė, kad Departamentas, aiškindamas apie miško sklypo savininkus, naudotojus ir valdytojus supranta pernelyg siaurai ir neįvertina teisės normų sistemiškai. Medžiotojų būreliai bei kitos medžiotojų visuomeninės organizacijos atitinka minėtą lėšų skyrimo kriterijų, nes jie yra teisėti miško naudotojai pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 2 straipsnio 11 punktą, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Būtent medžiotojų būreliai ir medžiotojai Vilniaus rajono teritorijoje įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Departamentas išdavė leidimus medžioklės plotų naudotojams: medžiotojų būreliams naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, tai įrodo, kad medžiotojų klubai ir būreliai yra teisėti miško (medžioklės plotų) naudotojai, kuriems Departamentas yra išdavęs leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59-60) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad savivaldybei nevykdant prievolės sumokėti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotus 426 889,00 Lt, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo termino skolą sumokėti geruoju, VMI viršininkas 2012 m. balandžio 12 d., priėmė sprendimą Nr.(23.17-08)-320-20677 dėl 426 889,00 Lt išieškojimo iš turto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punktu ir nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusia nauja Lietuvos Respublikos SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalies (Žin., 2003, Nr. 61-2760, 2010, Nr. 137-7005) redakcija. Ne pagal paskirtį panaudotos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos neadministruojamos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas ir mokesčių administratoriaus veiksmų įforminimui netaikomi šio įstatymo 34 straipsnio reikalavimai. VMI pagal savo kompetenciją atliko teisėtus veiksmus ir neperžengė teisės aktuose jai suteiktų įgaliojimų, todėl nėra teisinio pagrindo šio sprendimo panaikinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 65-66) nurodė, kad įstatymų leidėjas pagal MĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatas iš SAARP lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Sistemiškai įvertinus MĮ 6 straipsnio 3 dalies bei SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, galima teigti, kad specialiosios programos lėšos, nors ir abiem atvejais yra skiriamos aplinkosauginei paskirčiai, tačiau subjektai, kuriems jos gali būti skiriamos, yra konkrečiai diferencijuojami norminiuose teisės aktuose.

Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) nuostatas medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju, nereiškia būti miško sklypo naudotoju, todėl medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas SAARP įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.).

Medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl pareiškėjas negalėjo finansiškai remti medžiotojų klubų, kurie yra medžioklės plotų naudotojai, pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Dėl pareiškėjo skundo motyvo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, kad skundžiamajame sprendime nenurodyta aiški apskundimo tvarka, paaiškino, jog formalus procedūrinis pažeidimas (jei toks ir būtų) nereiškia, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia kokią nors materialią teisės normą.

Vien formaliu procedūriniu pagrindu naikinant skundžiamą sprendimą būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai, nes, panaikinus skundžiamą sprendimą, vis tiek liktų galioti Departamento patikrinimo aktas Nr. VR-7.7-2 (toliau – ir Patikrinimo aktas), t. y. būtų užfiksuota, kad lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį ir susidarytų tokia situacija, jog esant konstatuotam ir užfiksuotam pažeidimui, atsakomybė už jį negalėtų būti taikoma. Rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir, atsižvelgiant į tai, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, nėra galimas jo pažeidimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime (b. l. 68-72) į pareiškėjo skundą nurodė, kad SAARP įstatymo 4 straipsnyje nurodoma kam gali būti naudojamos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos. Aplinkos ministerija, vadovaudamasi SAARP įstatymo nuostatomis, gavusi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktą Nr. VR-7.7-2, įvertino nustatytus pažeidimus ir Aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (9-2)-D8-3313 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos netinkamai (ne pagal Įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas SAARP lėšas.

Atlikus Miškų įstatymo, MĮ nuostatų analizę, darytina išvada, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARP įstatyme, neturėtų būti tapatinama su „medžioklės plotų naudotojo“ sąvoka. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais, kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl neturi diskrecijos teisės aktą (teisės normą) taikyti, nesilaikydamas iš šio principo kylančių reikalavimų. Departamentas, atlikęs patikrinimą, tinkamai nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija SAARP lėšas panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį. Šiuo atveju nustatyti ir užfiksuoti aptariamų teisės aktų pažeidimai, kurių pasekmė – nesilaikant teisės aktų reikalavimų paskirtos paramos lėšos ne tiems subjektams, kurie pagal įstatymą turi teisę tas lėšas gauti.

Dėl skundžiamo sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams paaiškino, kad formalus procedūrinis pažeidimas (jei toks ir būtų) nereiškia, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia kokią nors materialią teisės normą. Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintų Rekomendacijų taikymo Patikrinimo aktui paaiškino, kad įsakymas nėra laikytinas norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų. Rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir, atsižvelgiant į tai, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, nėra galimas jo pažeidimas. Pareiga Departamentams tikrinti, ar savivaldybės tinkamai naudoja SAARP lėšas, pasibaigus pirmajam einamųjų metų pusmečiui, neišnyksta, todėl pareiškėjo dėstomas argumentas dėl Patikrinimo akto negaliojimo dėl to, kad patikrinimas atliktas už kelis ataskaitinius metus, yra nepagrįstas ir teisiškai nereikšmingas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 119–124) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybė 2010 m. gruodžio 27 d. gavo Departamento raštą Nr. VR-17-2149 su prašymu pateikti išsamią informaciją apie savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, gautų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimą už 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008 ir 2009 metus (b. l. 24). Departamentas 2011 m. vasario 22 d. raštu Nr. VR-17-279 Vilniaus rajono savivaldybę informavo, kad atlikus Vilniaus rajono savivaldybės 2005-2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą, pateikia 2011 m. vasario 21 d. patikrinimo aktą Nr. VR-7.7-2 (b. l. 19). Patikrinimo akte Nr. VR-7.7-2 padaryta išvada, kad Vilniaus rajono savivaldybė, 2006-2009 m. skirdama lėšas medžiotojų klubams, pažeidė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą (b. l. 20-22). Su Patikrinimo aktu Vilniaus rajono savivaldybė nesutiko, savo nuomonę išreiškė 2011 m. kovo 9 d. rašte Nr. A33-1423-(4.22) (b. l. 15-18). 2011 m. kovo 21 d. Vilniaus rajono savivaldybė grąžino pasirašytą Patikrinimo aktą Departamentui, nurodydama, jog nesutinka su Patikrinimo aktu dėl motyvų, išdėstytų 2011 m. kovo 9 d. rašte Nr. A33-1423-(4.22) (b. l. 14). 2011 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (9-1)-D8-3313 Aplinkos ministerija pavedė Valstybinei mokesčių inspekcijai, informuojant kartu ir Vilniaus rajono savivaldybę, ne ginčo tvarka išieškoti Patikrinimo akte nurodytas neteisėtai panaudotų lėšų sumas – 426 889 Lt iš Vilniaus rajono savivaldybės (b. l. 12). 2011 m. birželio 3 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą, kuriame prašoma sumokėti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas, nurodant, kad, nesumokėjus per nurodytą terminą sumos, bus sprendžiamas klausimas dėl sprendimo išieškoti lėšas ne ginčo tvarka, priėmimo. 2012 m. balandžio 12 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20677dėl išieškotinos mokestinės nepriemokos iš turto (b. l. 9-10). Sprendimas buvo išsiųstas Vilniaus rajono savivaldybei 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-16957 (b. l. 8), kuriame nurodyta, kad, nesumokėjus sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui.

Išanalizavęs Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies (tiek redakcijos, įsigaliojusios iki 2011 m. sausio 1 d., tiek nuo 2011 m. sausio 1 d.) nuostatas, teismas padarė išvadą, kad VMI neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Todėl, gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, VMI galėjo (ir gali) tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinių išieškojimo priemonių. VMI nebuvo ir nėra pavesta nustatyti lėšų panaudojimo netinkamumą ir nustatyti (apibrėžti) grąžintiną (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotą) lėšų sumą. Jos funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu, jei reikia, – ir priverstine tvarka).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu, kuris, formuodamas vienodą nagrinėjamų bylų praktiką, laikėsi pozicijos, kad Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI, prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, neturi įtakos pareiškėjų teisinei padėčiai ir nepatenka į skųstino individualaus teisės akto sąvoką pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-324/2011).

Be to, pagal egzistavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pasekmių nesukelia ir Departamento Patikrinimo aktas, kuriuo konstatuojamas netinkamas SAARP lėšų panaudojimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-628/2011). Vieninteliu skundžiamu individualiu teisės aktu iki šiol buvo pripažįstamas VMI sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 pakeitė iki tol formuotą praktiką ir pripažino, kad administracinę procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu administraciniu aktu laikytinas ne VMI sprendimas išieškoti atitinkamas sumas ne ginčo tvarka, bet Aplinkos ministerijos, įvertinusios Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pateiktą Patikrinimo aktą, teikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo prašoma išieškoti netinkamai panaudotas SAARP lėšas.

Aplinkos ministerijos teikimas pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes yra individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti departamento nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina SAARP lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas. Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi teikimą, turi įgaliojimus tik užtikrinti minėto sprendimo vykdymą, todėl jos sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek ji galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų vykdymo taisyklių.

VMI veiksmai, kuriais ji, vadovaudamasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais atliekami vykdymo veiksmai. Šie veiksmai turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais nustatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo departamento ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad šiuo teismo procesiniu sprendimu suformuotos naujos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra nukreiptos tik į ateitį. Buvo konstatuota, kad VMI iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško Vilniaus rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, o Aplinkos ministerijos teikimas yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas, kuris sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

Teismas nusprendė, kad VMI sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda į gautą Aplinkos ministerijos raštą), pateiktas teisinis pagrindas (SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodomi motyvai (nurodoma, kad Vilniaus rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per 3 mėnesių terminą). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–603/2010), pagal kurią individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nenurodymas pačiame skųstiname individualiame administraciniame akte turi būti vertinamas kitų byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste inter alia pareiškėjo veiksmų po individualaus administracinio akto gavimo, jo pastangų skųsti individualų administracinį aktą, laiko tarpo, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl VMI viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-20677 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto panaikinimo atmestinas. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatė.

III. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 129–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių nuostatų. Teismas visiškai nevertino teismo posėdyje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateiktų paaiškinimų, savo sprendime jų neanalizavo ir apskritai apie juose pateiktus įrodymus sprendime neužsiminė, neatsakė ir į visus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismo sprendimas yra be motyvų. Be pagrindinių skundo reikalavimų pareiškėjas teismo posėdžio metu motyvuotai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Savivaldybių aplinkos apsaugos specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl nurodytų argumentų ir kitų keliamų klausimų visiškai nepasisakė, tai patvirtina aplinkybę, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos teiginių pagrįstumas apskritai nebuvo tikrintas. Jokios galutinės išvados dėl jų nebuvo padarytos.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstė bylos faktines aplinkybes, iš esmės perrašė Savivaldybių aplinkos apsaugos specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio bei kitų teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A622-2003/2012 suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Tačiau teismo sprendime neatsakyta į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skunde išdėstytus esminius argumentus ir visus keliamus klausimus. Teismas sprendime nepateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ginčijamo sprendimo vertinimo kriterijų ir kitų byloje surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos motyvuoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, taip pat nepateikė jokių kitų argumentų, dėl kurių Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymas galėjo būti atmestas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 142 str. 1 d.).

3. Sprendimu, kuriame teismas nepasisako dėl skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Siekiant šio tikslo, būtina įvertinti tiek visas skundo (prašymo) pagrindu nurodytas, tiek ir kitos šalies atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-333/2008).

4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesinės teisės normų reikalavimus, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Faktinių bylos aplinkybių ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A622-2003/2012 suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų įrodymų reikiamos analizės ir nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka anksčiau minėtų ABTĮ nuostatų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui, o dėl konstatuotų procesinių teisės normų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundžiamo VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nenagrinėja Vilniaus rajono savivaldybės administracijos esminių skundo argumentų ir kitų keliamų klausimų, nėra teisingumo vykdymas, teismo sprendimas vertinamas kaip esantis be motyvų, todėl, vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 142 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5 punktu, turi būti panaikintas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 138–139) nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų teisėtumo bei pagrįstumo prašo teismo spręsti savo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 136–137) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 143–146) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl Skundžiamo sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams. Pareiškėjo dėstomi pažeidimai (netinkamai nurodoma apskundimo tvarka, neva sprendimas nepakankamai argumentuojamas) negali būti laikomi teisiniu pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą, nes formalus procedūrinis pažeidimas (jei toks ir būtų) nereiškia, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia kokią nors materialią teisės normą. Argumentus dėl VMI sprendimo atitikimo VAĮ reikalavimams pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė sprendimo 5-6 lapuose, todėl apeliacinio skundo argumentas, neva pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, yra nepagrįstas.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl atitinkamos savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo SAARP įstatymo tikslams ir teisės normoms. Pažymėtina, kad administracinė byla, dėl kurios 2012 m. rugsėjo 27 d. išplėstinė teisėjų kolegija priėmė minėtą sprendimą, yra iš esmės analogiška šiai bylai, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertindamas tai, kad žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. analogiškoje administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012 taip pat priėmė sprendimą atmesti atitinkamos savivaldybės apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo savivaldybės skundas dėl VMI sprendimo išieškoti ne pagal teisės aktus medžiotojų būreliams skirtas SAARP lėšas, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymas nustato SAARP lėšų šaltinius ir jų naudojimo tvarką ir kartu įtvirtinta Aplinkos ministerijos funkciją kontroliuoti šį procesą. Aplinkos ministerijos kontrolės funkcija yra įtvirtinta SAARP įstatyme, ši funkcija vykdoma ne pagal asmens prašymą, bet teisės aktų pagrindu, įstatyme įtvirtintas kontrolės uždavinys suponuoja institucijos tęstinio pobūdžio pareigą nuolat vykdyti jos kompetencijai priskirtą funkciją. Tokios išvados dar kartą paneigia pareiškėjo dėstomus argumentus neva Patikrinimo aktas neteisėtas, nes patikrinimas atliktas kelių praėjusių metų ataskaitų pagrindu ir patvirtinta Aplinkos ministerijos pirmosios instancijos teismui dėstytą poziciją, kad pareiga regiono aplinkos apsaugos departamentams tikrinti, ar savivaldybės tinkamai naudoja SAARP lėšas, pasibaigus pirmajam einamųjų metų pusmečiui neišnyksta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką – ne pagal paskirtį panaudotas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas iš pareiškėjo turto.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog VMI sprendimą išieškoti 426 889,00 Lt sumą iš pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priėmė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. raštą (teikimą) Nr. (9-1)-D8-3313 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 426 889,00 Lt sumą.

Šį raštą Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui pateikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, gavusi žinių apie Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. vasario 21 d. patikrinimo aktą Nr. VR-7.7-2, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo lėšos, skirtos medžioklės klubams per 2006-2009 m. laikotarpį, buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nesutinka su sprendimu išieškoti iš jo turto 426 889,00 Lt sumą, kadangi skundžiamas VMI sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui; Patikrinimo aktas, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas VMI sprendimas, neatitinka patikrinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų; pareiškėjas SAARP lėšas panaudojo tinkamai, kadangi medžioklės būreliams lėšas panaudoti leidžia Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog skundžiamas VMI sprendimas išieškoti neteisėtai medžioklės klubams išmokėtas SAARP lėšas iš pareiškėjo į valstybės biudžetą yra pagrįstas, jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo nuomone, jis nėra motyvuotas, neatsakyta į visus jo skunde keltus reikalavimus ir argumentus, dėl padarytų proceso teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri buvo formuojama iki 2012 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės šio teismo teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, buvo laikomasi pozicijos, kad Aplinkos ministerijos raštas, kuriuo ministerija kreipiasi į VMI, prašydama išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka, neturi įtakos pareiškėjų teisinei padėčiai ir nepatenka į skųstino individualaus teisės akto sąvoką ABTĮ prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-191/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-324/2011). Todėl vieninteliu skundžiamu individualiu teisės aktu ABTĮ prasme iki 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo pripažįstamas VMI (ar VMI teritorinio padalinio) sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas, o atitinkami RAAD ir Aplinkos ministerijos aktai buvo traktuojami kaip nesukeliantys teisinių padarinių ir todėl jie nebuvo vertinami kaip individualūs teisės aktai, kurie gali būti skundžiami administraciniams teismams ABTĮ nustatyta tvarka.

2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pakeitė iki tol buvusią administracinių teismų praktiką ir padarė išvadą, kad Aplinkos ministerijos teikimas pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu, o VMI sprendimai ir veiksmai gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų administracinio akto vykdymo taisyklių. Atsižvelgiant į Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą ir Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. D1-637 patvirtintas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijas, Aplinkos ministerijos teikimu yra konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas. Tokio pažeidimo konstatavimas savo pobūdžiu yra Aplinkos ministerijos ir RAAD vykdomos administracinės procedūros, kurios metu tikrinama, ar savivaldybė tinkamai panaudojo SAARP lėšas, baigiamasis (galutinis) sprendimas tuo klausimu. Teikimu Aplinkos ministerija apibrėžia atitinkamai savivaldybei kylančią atsakomybę.

Vėlesni (po Aplinkos ministerijos teikimo) VMI veiksmai objektyviai negali pakeisti Aplinkos ministerijos teikime konstatuojamų teiginių, nes pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalį VMI nėra nustatyta teisė vertinti pateikto Aplinkos ministerijos teikimo pagrįstumo. Todėl Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

VMI veiksmai, kuriais VMI, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo veiksmus. Vykdymo veiksmai, atliekami VMI Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, turi būti atskiriami nuo SAARP lėšų netinkamo panaudojimo konstatavimo procedūros dėl teisės aktais numatyto skirtingo šių dviejų procedūrų pobūdžio ir tarpusavio ryšio: netinkamo lėšų panaudojimo nustatymo procedūra priklauso nuo RAAD ir Aplinkos ministerijos atliekamų vertinimo veiksmų ir yra baigiama Aplinkos ministerijos, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens, teikimu, o VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys.

Suinteresuotas asmuo visų pirma turi skųsti sprendimą dėl patikrinimo akto, nors tai neapriboja asmens teisės kvestionuoti ir vykdymo veiksmų tiek, kiek jie atliekami pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vykdymo proceso taisykles.

Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad šiuo teismo procesiniu sprendimu suformuota nauja teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu yra nukreipta tik į ateitį, t. y. turi būti taikoma po šios nutarties paskelbimo kilusiems ginčams.

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktikos pasikeitimą bei į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamam ginčui taikytina iki 2012 m. rugsėjo 27 d. suformuota administracinių teismų praktika, t. y. ginčo atveju turi būti skundžiamas VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir vertinamas šio administracinio akto teisėtumas bei pagrįstumas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi ankstesnės administracinių teismų praktikos ir vertino skundžiamo VMI sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

Tačiau nors pareiškėjas ir ginčijo VMI sprendimą dėl lėšų išieškojimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog 2012 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartimi suformuota nauja taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu nagrinėjamoje byloje negali užkirsti pareiškėjui galimybių ginti įstatymo saugomo intereso, todėl teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje vertinant ginčijamą VMI sprendimą, pasisakytina ir dėl Vilniaus RAAD patikrinimo akto bei Aplinkos ministerijos rašto, kuris laikytinas administracinę procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu aktu, ir su kuriais pareiškėjas taip pat nesutinka, t. y. ginčas išspręstinas iš esmės.

Pareiškėjas teigia, jog skundžiamo VMI sprendimo bei Aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. rašto (teikimo) Nr. (9-1)-D8-3313 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą SAARP lėšų sumą pagrindu esantis Vilniaus RAAD 2011 m. vasario 21 d. Patikrinimo aktas neatitinka patikrinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. patikrinimas buvo atliktas ne už praėjusius metus (2010 m.), kaip numatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637 (galiojusio patikrinimo metu ir iki 2012 m. sausio 1 d.) 2 punkte, tačiau nepagrįstai tikrintas penkerių metų (2005-2009 m.) laikotarpis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo minimo įsakymo 2 punkto nuostata nenumatė termino, už kurį turi būti atliekamas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimas. Ši norma tik įpareigojo regionų aplinkos apsaugos departamentus per pirmąjį einamųjų metų pusmetį atlikti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos praėjusių metų lėšų panaudojimo patikrinimus, tačiau ne tik kiekvienų praėjusių metų. Pastebėtina, jog SAARP įstatymas apskritai nenumato jokio termino SAARP lėšų panaudojimo patikrinimui, todėl šiuo atveju Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. D1-637 negalėjo pakeisti paties SAARP įstatymo ir sukurti bendro pobūdžio teisės normų, t. y. nustatyti konkretų teminą, už kurį atliekamas SAARP lėšų panaudojimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas, 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Be to, pasikeitęs SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. D1-201) taip pat nenumato, už kokį laikotarpį gali būti tikrinamas SAARP lėšų panaudojimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad Vilniaus RAAD 2011 m. vasario 21 d. Patikrinimo aktas Nr. VR-7.7-2 atitinka patikrinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškintinas kartu su Medžioklės įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta medžioklės plotų naudotojų sąvoka bei su 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri yra analogiška kaip ir SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Minėtas reglamentavimas patvirtina, kad miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkai, valdytojai ar naudotojai, t. y. asmenys, kurie teisėtai valdo, naudoja ar disponuoja žemės sklypus, turi teisę gauti SAARP lėšas tam, kad galėtų įgyvendinti medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, kurias jie gali įgyvendinti, nes turi minėtas teises į miško sklypus. Medžioklės plotų naudotojai (medžiotojų būreliai ir kt.) neturi ir negali įgyvendinti tokių teisių į miško sklypus kaip jų savininkai, valdytojai ar naudotojai (nagrinėjamu atveju aktualios yra valdymo teisės: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį), todėl jie negali būti prilyginti minėtiems subjektams, nurodytiems SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kurie šiuo pagrindu gali gauti SAARP lėšas. Pastebėtina ir tai, kad medžioklės plotų naudotojų mokesčiai, mokami įstatymų nustatytomis proporcijomis ir tvarka už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą yra vienas iš specialiosios programos finansavimo šaltinių (SAARP įstatymo 3 str. 2 p.).

Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo SAARP lėšos, skirtos medžiotojų klubams (subjektui, kuris nėra miško sklypų savininkas, valdytojas ar naudotojas) buvo skirtos nesilaikant SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai. Tokia išvada atitinka ir administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje A602-1079/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos administracinių teismų praktikos aiškinant ir taikant SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą kartu su Medžioklės įstatymo normomis.

Atsižvelgiant į tai, tiek Vilniaus RAAD 2011 m. vasario 21 d. Patikrinimo aktas Nr. VR-7.7-2, tiek Aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. raštas (teikimas) Nr. (9-1)-D8-3313, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas VMI sprendimas, yra pagrįsti ir neprieštarauja minėtų teisės aktų nuostatoms.

Dėl skundžiamo VMI sprendimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda į gautą Aplinkos ministerijos raštą), pateiktas teisinis pagrindas (SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodomi motyvai (nurodoma, kad Vilniaus rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per 3 mėnesių terminą). Pažymėtina, kad VMI skundžiamu sprendimu iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško Vilniaus rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka (SAARP įstatymo 4 str.). Todėl VMI sprendimas nagrinėjamu atveju galėjo būti kvestionuojamas tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių. Tačiau byloje nėra keliamas VMI sprendimo vykdymo proceso taisyklių pažeidimas. Pareiškėjas tik teigia, jog šis sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o būtent jame nėra nurodyta apskundimo tvarka bei jį pasirašė ne tas asmuo, kuris turėjo pasirašyti. Vis dėlto šie pažeidimai, kaip minėjo ir pirmosios instancijos teismas, neleidžia abejoti skundžiamo VMI sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, kadangi jis atitinka VAĮ individualiam administraciniam teisės aktui keliamus bendruosius reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių aplinkos apsaugos specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui. Tačiau pažymėtina, jog tokio reikalavimo pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė, skundo motyvuose taip pat nėra su tuo susijusių argumentų. Pirmosios instancijos teismui nekilus abejonių dėl minėtos nuostatos konstitucingumo, teismo iniciatyva taip pat nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą bei proceso teisės normų pažeidimų, leidžiančių naikinti priimtą sprendimą, nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas – atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas