2021-05-19 Nr. AB-10768-3-62-3-01560-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-327-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01560-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2017 m. vasario 20 d. Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje buvo laikomas netinkamomis bei orumą žeminančiomis sąlygomis. D. Č. pažymėjo, kad karantino ir gyvenamosiose patalpose jam neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštose patalpose buvo laikoma iki 18 nuteistųjų, o dalį patalpų ploto užėmė baldai ir inventorius. Teigė, kad po ligos priepuolio buvo perkeltas į medicinos dalį, buvimo joje laikotarpiu nebuvo vedamas pasivaikščioti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visose Pravieniškių PN-AK patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo šalta ir drėgna, kaupėsi pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, nebuvo vėdinimo, naktinio apšvietimo, o dieninis apšvietimas nebuvo pakankamas. Pareiškėjas akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK patalpose buvo tarakonų ir blakių, dėl to nebuvo galimybės miegoti. Nurodė, kad baldai buvo pritvirtinti prie grindų, dėl to kilo nepatogumų.

4. D. Č. pažymėjo, kad būryje, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo įrengta drabužių džiovinimo patalpa, todėl asmeninius drabužius džiovino ant gulto. Taip pat nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, todėl, kilus gaisrui, nebūtų galimybės išsigelbėti. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis, laisvalaikio kambarys. Sanitariniuose mazguose (prausyklose) buvo drėgna ir šalta, kaupėsi pelėsis, buvo buitinių parazitų, grindys buvo slidžios, o apšvietimas silpnas. Sanitariniame mazge vietoje tualeto buvo skylė grindyse, tarp tualetų nebuvo pertvarų, taip pat nebuvo dušo. Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėje 56 asmenims buvo skirta tik viena skalbimo mašina ir viena skalbyklė, o prausykloje veikė ne visi praustuvai, todėl tekdavo laukti eilėse.

5. D. Č. teigė, kad jis yra neįgalus asmuo, tačiau jam nebuvo užtikrintos neįgaliesiems tinkamos sąlygos. Pažymėjo, kad asmenys nebuvo supažindinami su teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Pravieniškių PN-AK įsišaknijusios subkultūros, kuri toleruojama pataisos įstaigos administracijos, nuteistieji yra žeminami, prieš juos naudojamas psichologinis smurtas.

6. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų D. Č. teigė patyręs didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, garbės bei orumo pažeminimą, stresą, depresiją, kančias.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė D. Č. reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., taikyti ieškinio senatį.

8. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad D. Č. ginčo laikotarpiu bausmei atlikti buvo perkeltas į 1 sektorių. Akcentavo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems vietos pakanka ir gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos įstaigoje esantys nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti savo būrio patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji, kuriems yra sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose.

10. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad pataisos įstaigos 1 sektoriuje yra įrengtas centralizuotas šildymas, užtikrinantis tinkamą temperatūros palaikymą patalpose, o esant būtinybei, nuteistųjų prašymu išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno D. Č., lubos ir sienos buvo tvarkingos, dažai neatsilupę ir tinkas nebyrėjo, o grindys buvo lygios; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpose buvo įrengtas apšvietimo normas atitinkantis dieninis ir naktinis elektros apšvietimas.

11. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakuacijos planai bei instrukcijos, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos įstaiga su bendrovėmis buvo sudariusi sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų, pagal kurias reguliariai vykdomas kenkėjų naikinimas. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pataisos įstaigos 1 sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kuriose nuteistieji gali skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius bei viršutinius drabužius, džiovinimo vietos yra įrengtos ir būrio kieme, o Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje poilsio kambariai ir atskiros patalpos valymo priemonėms nebuvo įrengtos, tačiau laisvu nuo darbo metu nuteistieji galėjo būti gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus bendroje dušinėje yra įrengta 12 dušo galvučių, o tualetas gali būti tupimas. Pažymėjo, kad būriuose yra specialios vietos valymo inventoriui laikyti, kiekviename būryje yra šaldytuvai ir spintelės, o kiekvieno būrio patalpose – virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti.

14. Pravieniškių PN-AK teigė, kad D. Č. ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į įstaigos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl jų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui kilo žala. Teigė, kad D. Č. argumentai yra deklaratyvūs.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. Č. skundą.

16. Atsakovo atstovui prašant taikyti trejų metų ieškinio senatį, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis bei atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sužinoti nuo pat jo apgyvendinimo pataisos įstaigoje pradžios, kadangi turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reguliuojančiais šiuos teisinius santykius, dėl gyvenimo sąlygų kreiptis į įstaigos administraciją, tačiau į teismą D. Č. kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 5 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentavo, kad gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, D. Č. nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. taikė trejų metų ieškinio senatį bei, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos minėtu laikotarpiu, atlyginimą, atitinkamai jo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nebuvo vertinamos. Teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas D. Č. buvimas pataisos namuose nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. iki 2017 m. vasario 20 d.

18. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 papunktis nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas turi būti dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno D. Č., gyvenamąjį plotą padalydamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

19. Išsamiai aptaręs Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotus, įrengtų lovų skaičius ir patalpose laikytų nuteistųjų skaičių, teismas nustatė, kad D. Č. teko mažiausiai 3,12 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 18 nuteistųjų, o 1 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje – 12, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Pravieniškių PN-AK patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau asmenų nei nurodoma atsakovo atstovo atsiliepime į skundą. Nenustatęs pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktais duomenimis, teismas jais rėmėsi ir sprendė, kad D. Č. neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl patalpose laikytų asmenų skaičiaus yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais. Teismas padarė išvadą, kad D. Č. vertinamu laikotarpiu gyvenant Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus bendrabučio tipo patalpose, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

20. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14, 16, 17, 37 ir 39 punktų nuostatas bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, taip pat jose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar pataisos įstaigos administracijai būtų skundęsis dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismas pažymėjo, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo ar oro trūkumo.

21. Teismas akcentavo, kad D. Č. nedetalizavo skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamų patalpų apšvietimo ir oro temperatūros ir nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų bei duomenų apie sveikatos pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, be kita ko, tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tačiau duomenų, kad jis tai būtų daręs, byloje nėra. Teismo įsitikinimu, D. Č. neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo ir oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

22. Teismas nustatė, kad pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą tvarką, įstaigos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų bei lubų nepaliekant pelėsio, ir sprendė, kad D. Č. teiginys, jog patalpose buvo pelėsio, patvirtina aplinkybę, kad už patalpos tvarkymą atsakingas asmuo savo pareigų neatliko tinkamai. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės ir pelėsio buvo atmesti.

23. Teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai ir pagal poreikį buvo atliekamos kenkėjų, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Teismas nenustatė, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų išrašų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu D. Č. nesikreipė į medikus dėl parazitų įkandimų. Teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

24. Aptaręs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8, 5.9, 5.10 ir 5.11 papunkčių nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus 1, 6 ir 7 būriuose poilsio kambariai nėra įrengti, todėl šis pažeidimas buvo pripažintas nustatytu. Teismas akcentavo, kad byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistieji maisto produktus laiko šaldytuvuose ir virtuvėlėje.

25. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, o drabužių džiovinimo vietos yra įrengtos kiemuose, tačiau nebuvo nustatyta, kad D. Č. dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl galimybės išsidžiovinti asmeninius drabužius neturėjimo iš esmės grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

26. Įvertinęs Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymoje pateiktą su priešgaisrinių reikalavimų įstaigoje laikymusi susijusią informaciją, teismas pažymėjo, kad D. Č. argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog, kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti, tačiau byloje nėra duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo. Teismas padarė išvadą, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams bei medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui nebūtų problemų išsikviesti pagalbą, o jam skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, tačiau nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas nenustatė pagrindo išvadai dėl žalos atsiradimo fakto.

27. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors D. Č. neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamai įrengto tualeto (nebuvo pertvarų), tačiau nagrinėjamu atveju jis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo, kitiems matant, naudojosi tualetu kameroje, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad D. Č. naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui pripažinti.

28. Teismas pažymėjo, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, o šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo nuomone, D. Č. neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių buvo atmesti kaip deklaratyvūs.

29. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 1 būryje buvo įrengtos 5 praustuvės, o 6 ir 7 būriuose – po 7 praustuves, tačiau duomenų apie tai, kiek konkrečiai nuteistųjų buvo laikoma minėtuose būriuose, nebuvo pateikta, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio atitinkamam nuteistųjų skaičiui. Kita vertus, byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių. D. Č. dėl patiriamų nepatogumų naudojantis prausykla ar dėl kito inventoriaus trūkumo į atsakovo atstovą nesikreipė, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (aprūpinimo inventoriumi) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme.

30. Teismas akcentavo, kad D. Č. skunde deklaratyviai pažymėjo, jog pataisos įstaiga nėra pritaikyta neįgaliesiems, patalpos neremontuotos, baldai pritvirtinti prie grindų, nėra įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis bei kita, tačiau jis tik pateikė savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad D. Č. dėl šių aplinkybių neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

31. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas manė esant pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jų neanalizavo.

32. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas ir D. Č. nebuvo aprūpintas laisvalaikio kambariu. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, jog galimybės nuteistąjį laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, nebuvimas, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, valstybės neatleidžia nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

33. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, nepatogumais, išgyvenimais, diskomfortu, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimu ir panašiai, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie jo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Iš D. Č. asmens sveikatos istorijos išrašo teismas nustatė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sukandžiojimų ar kitų sveikatos pablogėjimų, kuriuos galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

34. Teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotas pažeidimas dėl D. Č. neaprūpinimo laisvalaikio kambariu, tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme; D. Č. sveikatos sutrikimų dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nebuvo nustatyta, taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju D. Č. dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis neturi būti laikomas pakankamai intensyviu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti.

III. 35. Pareiškėjas D. Č. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo prašo jam iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

36. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas padarė išvadą, jog minimaliai vienam asmeniui tekdavo 3,12 kv. m Pravieniškių PN-AK patalpų ploto, tačiau buvo nešamos papildomos lovos ir nuteistieji miegojo ne savo vietose. D. Č. nuomone, pagal Lietuvoje egzistuojančią praktiką, jam turėjo tekti mažiausiai 3,6 kv. m patalpų ploto, o pagal Europos Sąjungos teisės aktus – 5 kv. m ploto.

37. Pareiškėjas pažymi, kad buvo prašoma taikyti trijų metų senaties terminą, nors jis nėra praleistas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti taikomas. Akcentuoja, kad jis yra neįgalus (nustatytas 25 procentų nedarbingumas) ir našlaitis (palaidojo abudu tėvus), todėl nebuvo kam už jį rašyti skundus.

38. D. Č. nurodo, kad visose Pravieniškių PN-AK patalpose buvo pelėsio ir buitinių parazitų, pateiktos pažymos patvirtina, kad buvo naikinami tarakonai, blakės. Pravieniškių PN-AK 1, 6 ir 7 būriuose buvo senos ir gendančios skalbimo mašinos, skirtos 200 asmenų. Daugiau nei po vieną skalbimo mašiną būryje nebuvo. Taip pat nebuvo vietos skalbiniams džiovinti, patalpose kaupėsi drėgmė, pelėsis, o žiemą ant langų susidarydavo ledas.

39. Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK būriuose nebuvo gesintuvų, todėl, kilus gaisrui, labai sumažėja išsigelbėjimo ir turto išgelbėjimo galimybė, tuo labiau kai asmenys būna užrakinti; nuteistieji rūko būriuose. Be to, trūko praustuvių, tiek prie jų, tiek prie tualeto susidarydavo eilės. Taip pat trūkdavo šilto vandens.

40. D. Č. teigia, kad patyrė nepatogumų lipdamas į antrą lovos aukštą ir su ramentu eidamas į valgyklą, nespėdavo tinkamai suvalgyti visos maisto porcijos. Pažymi, kad iš jo juokėsi tiek nuteistieji, tiek pareigūnai.

41. Pareiškėjas prašo 100 procentų nesiremti pateiktais duomenimis. Nurodo, kad supranta, jog už šmeižtą gali būti nubaustas. D. Č. pažymi, kad Pravieniškių PN-AK pateikė netikslią informaciją ir, esant būtinybei, prašo pradėti tyrimą. Akcentuoja, kad vengia gerti vaistus, nuo kurių išsivysto priklausomybė, tačiau tai nereiškia, kad jis nekenčia viduje ar kad jam nebuvo padaryta neturtinė žala.

42. Dokumente, įvardytame atsiliepimu į apeliacinį skundą, D. Č. prašo jam priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

43. Pareiškėjas akcentuoja, kad jeigu jo nurodyti trūkumai būtų buvę panaikinti ir teismui nebūtų buvę teikiami klaidingi duomenys (dėl parazitų), teismo sprendimas D. Č. tenkintų. Akcentuoja, kad taip nėra nurodyta, jog jis dėl ištikusio priepuolio iš karantino patalpos buvo perkeltas į medicinos punktą bei, būdamas jame, nebuvo vedamas pasivaikščioti. Nėra gydytojo sprendimo, kodėl 20 procentų darbingas asmuo buvo perkeltas į 6 ir 7 būrius, nors vaikščiojo tik su ramentu ir negalėdavo nusinešti padėklo su maistu.

44. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. į karantino patalpas, kuriose buvo 16 nuteistųjų, buvo nešamos papildomos lovos, nebuvo vietos vaikščioti, todėl neįgaliam D. Č. kilo nepatogumų. Nurodo, kad vėdinimo per langą nebuvo, asmenys rūkė patalpoje, ant sienų ir lubų buvo pelėsio. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo tekti mažiausiai 3,6 kv. m karantino patalpos ploto, tačiau to nebuvo, be to, dalį patalpos ploto užėmė joje buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo nurodytas karantino patalpoje kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičius.

45. Pareiškėjas akcentuoja, kad ploto trūko ir Pravieniškių PN-AK 1 būrio 6 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje bei 7 būrio 5 patalpoje, o visos lovos būdavo užimtos. Nurodo, kad nors teismas pažymėjo, jog D. Č. mažas gyvenamosios patalpos plotas galėjo būti kompensuotas suteikiant teisę pasivaikščioti lauke, tačiau neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, todėl jam buvo sunku vaikščioti, o į Pravieniškių PN-AK lokalinį sektorių buvo galima eiti tik nuo 6.30 val. iki vakarinio patikrinimo.

46. Pareiškėjas nurodo, kad apie jo sveikatos problemas buvo žinoma, tačiau iš medicinos punkto, kuriame jam tekdavo daugiau vietos ir buvo tualetas, pareiškėjas po daugiau nei 7 mėnesių buvo perkeltas į gyvenamąsias patalpas, kuriose gyveno sveiki nuteistieji, kurie nuolat matė D. Č. bėdas ir iš jo juokėsi. Pareiškėjas teigia, kad nors buvo sunku, tačiau į psichologą nesikreipė, kadangi nuo vaistų išsivysto priklausomybė.

47. D. Č. nurodo, kad skalbimo ir šlapių drabužių džiovinimo problema jį lydėjo visą bausmės atlikimo laiką; jeigu pareiškėjui dėl skalbimo mašinų trūkumo ir pavykdavo išsiskalbti drabužius, nepakako vietos jiems džiovinti, o gyvenamosiose patalpose nuolat buvo drėgna.

48. D. Č. akcentuoja, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo naktinio apšvietimo ir niekas jam, sunkiai judančiam žmogui, neparūpino naktinės lempos. Be to, jis nė viename būryje nėra matęs gesintuvo, nors gaisro pavojus dėl įvairių įstaigoje buvusių prietaisų buvo realus, o pareiškėjui būtų reikėję daugiau laiko, kol išeitų, kilus gaisrui. Teigia, kad įstaigoje taip pat nebuvo gaisro detektorių.

49. D. Č. nesupranta, kaip kameroje budintis asmuo gali valyti aukštai ant lubų esantį pelėsį, jeigu jis kenkia sveikatai. Be to, pelėsiui panaikinti yra būtinos specialios priemonės. Teigia, kad tualetai buvo purškiami kartą per savaitę, o koridoriai geriausiu atveju buvo sutvarkomi tik gavus perspėjimą apie atvyksiančius institucijų atstovus. Tvirtino, jog tokiose patalpose tvyrodavo atitinkamas kvapas.

50. Pareiškėjas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose tik po kurio laiko atsirado pareigūnų iškvietimo mygtukas, esantis prie įėjimo ir tik 1 būryje, o kituose būriuose asmenys buvo rakinami.

51. D. Č. pažymi, kad atvykę buitinius parazitus naikinančios bendrovės atstovai pataisos įstaigoje rasdavo buitinių parazitų, kurie pareiškėją galėjo sukandžioti ir platinti ligas. Teigia, kad buvo išbertas, tačiau, medikų nuomone, tai – 25 metų vyro brendimo požymis.

52. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs kančių, buvo žeminamas jo orumas, D. Č. nesulaukė jokios pagalbos sprendžiant asmenines ar sveikatos problemas.

53. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

54. Atsakovo atstovo nuomone, teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą. Pažymi, kad apeliacinis skundas yra analogiškas pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. skundui, dėl kurio byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Be to, D. Č. apeliacinis skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – nėra nurodytas teismas, kuriam adresuojamas apeliacinis skundas, skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą, įstatymai bei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas). Atsakovo atstovas akcentuoja, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių savo poziciją išdėstė 2019 m. rugpjūčio 30 d. atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Dėl ieškinio senaties taikymo.

55.1. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

55.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2700-415/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020).

55.3. Dėl šių teisinių argumentų teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo dalį, kurioje pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminai šios kategorijos bylose netaikomi.

55.4. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis pripažinti pareiškėjo argumentus, kad jis yra neįgalus ir našlaitis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų ribotas pareiškėjo galimybes pačiam įgyvendinti teisę į teisminę teisių gynybą. Iš byloje teiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas juos rašė pats, nurodė visas, jo manymu, kalinimo sąlygų pažeidimus patvirtinančias aplinkybes.

55.5. Todėl konstatuotina, kad byloje nenustatyta svarbių ieškinio senaties praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, o apeliacinio skundo dalis dėl ieškinio senaties termino neteisingo taikymo atmestina.

56. Dėl ploto.

56.1. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

56.2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. rugsėjo 1 d.) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

56.3. Būtent ši ploto norma taikytina nagrinėjamo ginčo atveju.

56.4. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. Č. teko mažiausiai 3,12 kv. m ploto.

56.5. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

56.6. Nenustatęs pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai rėmėsi ir sprendė, kad byloje neįrodyta, jog Pravieniškių PN-AK veikė neteisėtai. Pareiškėjo argumentai dėl patalpose laikytų asmenų skaičiaus, tam tikrais laikotarpiais į gyvenamąsias patalpas įnešant papildomų lovų, niekaip nepagrįsti įrodymais, todėl pripažintini neįrodytais.

56.7. Todėl konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.

56.8. Kadangi bausmę atliekančio pareiškėjo laisvė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, t. y. nuteistieji turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažam patalpų plotui dėl inventoriaus (baldų) kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje, taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pažeista pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas turėjo laikinų sveikatos sutrikimų, kurie trukdė jam laisvai judėti, ar buvo neįgalus, dėl ko neturėjo galimybių reglamentuotam laisvam judėjimui teritorijoje, ir tai būtų priežastis nuolat būti gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad šiais argumentais pareiškėjas savo reikalavimų negrindė kreipdamasis į teismą. Skunde teismui jis tik nurodė, kad būdamas medicinos dalyje nebuvo vedamas į lauką pasivaikščioti, nors jam tai būtina.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo faktinius kalinimo sąlygų pažeidimo pagrindus, kuriuos grindžia savo sunkiais sveikatos sutrikimais. Taip pat nurodoma, kad tekdavo stovėti eilėse patekti į tualetą. Tačiau kreipdamasis į teismą pareiškėjas šių argumentų nenurodė, todėl tokios faktinės aplinkybės nebuvo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo dalykas (ABTĮ 24 str. 1 d. 7 p., 87 str. 4 d., ir nenagrinėtinos apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.).

58. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

58.1. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo atstovo teiktais duomenimis, kurie neatspindi tikrosios reikalų padėties.

58.1.1. Įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir kitas kalinimo sąlygas tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2542-415/2020). Kitaip tariant, nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-16-415/2021).

58.1.2. Nors teismų praktikoje ir laikomasi nuostatos, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose taisyklių taikymas turi ypatumų ir įkalinimo įstaigai tenka didesnės apimties našta teikti įrodymus, paneigiančius bausmę atliekančių asmenų argumentus dėl jų teisių pažeidimo, įvertinant tai, kad įrodinėjimo procese tokie asmenys laikytini silpnesne šalimi dėl savo teisinės padėties, tačiau tai negali būti pagrindu įkalinimo įstaigos veiksmų neteisėtumo prezumpcijai, kurią pati įstaiga ir turėtų paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2768-415/2020).

58.1.3. Atsakovo atstovas į bylą teikė įrodymus, paneigiančius pareiškėjo argumentus. Tam, kad būtų pagrindas abejoti tokių įrodymų teisingumu ir jais nesiremti, turi būti teisinių pagrindų, t. y. kitokį faktą patvirtinančių įrodymų. Byloje tokių faktinių aplinkybių nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines įrodinėjimo šios kategorijos bylose taisykles.

58.2. Vertindamas higienos sąlygas, pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes ir byloje pateiktus duomenis, galinčius patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu.

58.2.1. Byloje nustatyta, kad Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta – ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

58.2.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, taip pat jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Tai, kad tokių pažeidimų nebūta, įrodo faktas, kad pareiškėjas nesiskundė pataisos namų administracijai dėl patiriamų nepatogumų vėdinant gyvenamąsias patalpas.

58.2.3. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo netinkamas patalpų apšvietimas ir oro temperatūra, tačiau nurodytų aplinkybių nedetalizavo (kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose buvo tokios sąlygos). Atsakovo atstovas neigė pareiškėjo argumentų pagrįstumą. Pareiškėjo nurodomas aplinkybes yra teisinis pagrindas vertinti kaip neįrodytas. Šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas jokių skundu dėl nurodytų kalinimo sąlygų nėra teikęs.

58.2.4. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4, 5 punktus, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Byloje nenustatyta, kad atsakingi už patalpos tvarkymą asmenys nevykdė nurodyto įsakymo. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodomos aplinkybės (Nutarties 49 p.) byloje nepagrįstos jokiais kitais faktiniais duomenimis, todėl pripažinti jas įrodytomis nėra teisinių pagrindų.

58.2.5. Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Byloje nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Remiantis Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenimis, pataisos namų 1 sektoriuje kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami. Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų išrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė dėl parazitų įkandimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų nurodytuoju aspektu neįrodytos.

58.2.6. Iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų spręstina, kad 1 sektoriaus atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, o drabužių džiovinimo vietos įrengtos kiemuose (b. l. 22–23). Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl jo teisių skalbiant ar džiovinant drabužius pažeidimų. Taigi, pripažintina, kad byloje neįrodyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

58.3. Pareiškėjas nurodė, kad įstaigoje nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo.

58.3.1. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 22–23) teigiama, kad įstaiga yra suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, kad įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais.

58.3.2. Byloje nėra įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnai buvo nustatę priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo argumentai tokius pažeidimus pagrindžia (ABTĮ 56 str. 6 d.).

59. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija ne visus pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

60. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius