fa9910fa-3af2-4be5-b062-63bc8ea67d27 · Kauno apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-479-593/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14472-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,

dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei,

nuteistosios I. K. gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundÄ dėl Marijampolės apylinkės teismo VilkaviÅ¡kio rÅ«mų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 Eur (dviejų tÅ«kstančių penkių Å¡imtų eurų) bauda.

I. K. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios.

Iš I. K. valstybės naudai priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – 215 Eur (du šimtai penkiolika eurų).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. I. K. nuteista už tai, kad ji muÅ¡dama sukėlė mažamečiui F. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), fizinį skausmÄ , o bÅ«tent: 2022 m. balandžio 23 d., apie 13.00 val., namuose, koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia odiniu diržu du kartus sudavė mažamečiui sÅ«nui F. K. į sėdmenų sritį, taip sukeldama jam fizinį skausmÄ .

2. Apeliaciniame skunde I. K. praÅ¡o Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir jÄ iÅ¡teisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo.

2.1. Skunde apeliantė nurodo, kad priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį teismas rėmėsi nukentėjusiojo F. K. parodymais, nenuosekliais liudytojų L. A. ir A. N. parodymais, vaizdo įraÅ¡ais, fiksuotais kÅ«no kamera, visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į jos iÅ¡sakytus teiginius. Ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, kad neturėjo tikslo ir motyvo sužaloti sÅ«nų ar sukelti jam fizinį skausmÄ . F. K. yra pakankamai iÅ¡dykęs, linkęs vadovauti jaunesniam broliui, fiziÅ¡kai šį skriausti. Ji stengdavosi drausminti nukentėjusįjį žodžiais, tačiau tai nepadėdavo.

2.2. Skundo autorė paaiÅ¡kina, kad 2022 m. balandžio 23 d., apie 16-17 val., bÅ«dama virtuvėje, iÅ¡girdo, kad broliai ėmė ginčytis. Ä®eidama į virtuvę, pamatė, kaip F. K. pastÅ«mė jaunesnįjį brolį ir pastarasis krisdamas susimušė Å¡onÄ , pradėjo verkti. Nukentėjusiajam liepus pakelti jaunesnįjį brolį ir atsipraÅ¡yti, F. K. pradėjo atsikalbinėti, todėl ji paėmė šį už rankos, norėdama sulaikyti, po to paėmė dirÅ¾Ä , norėdama pagÄ sdinti nukentėjusįjį, sudavė per greta stovėjusios kėdės sėdimÄ jÄ dalį. Tuomet bandė antrÄ kartÄ suduoti per kėdę, tačiau F. K. besimuistant, pataikė į jo užpakalį. IÅ¡kart po to nukentėjusįjį paleido.

2.3. Apeliantės teigimu, ji nenorėjo tyčia suduoti smÅ«gio vaikui, jos veiksmai buvo nukreipti į pagÄ sdinimÄ . F. K. galėjo ir neskaudėti, nes iÅ¡ pradžių pastarasis net neverkė, o po kelių minučių atėjo ir atsiprašė dėl savo elgesio. Vienintelis jos parodymų nenuoseklumas buvo tas, kad teismo posėdyje ji nurodė, jog diržas galėjo atsimuÅ¡ti nuo kėdės, o pirmosios instancijos teismas jos atsisakymÄ atsakinėti į daugybę menamų klausimų vertino kaip nenuoÅ¡irdumÄ ir bandymÄ iÅ¡vengti atsakomybės.

2.4. Nuteistoji skunde pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiama liudytoja L. A. aplinkybes prisiminė gana miglotai, negalėjo patvirtinti ar paneigti apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių. IÅ¡ jos parodymų neaiÅ¡ku, ar smurtas buvo naudojamas nuolatos, ar tik tÄ vienintelį kartÄ , be to, liudytoja aiÅ¡kino, kad berniukas yra nurodęs, jog jis turi galimybę pasirinkti iÅ¡ jam skiriamų bausmių: muÅ¡imÄ arba namų areÅ¡tÄ , tačiau detalesnių aplinkybių paaiÅ¡kinti negalėjo.

2.5. Liudytoja A. N. nurodė bendravusi su vaiku, kuris paaiÅ¡kino, kad jis yra baudžiamas ir jam leidžiama pasirinkti namų areÅ¡tÄ arba muÅ¡imÄ diržu. Vaikas nurodė, kad diržu yra gavęs prieÅ¡ keletÄ dienų. Šį klausimÄ analizuojant su motina, pastaroji nurodė, jog yra auklėjusi vaikÄ diržu, tačiau liudytoja negalėjo atsakyti, ar buvo daugiau auklėjimo diržu atvejų. Dėl muÅ¡imo dažnumo liudytoja nieko nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. IÅ¡ liudytojų parodymų susidaro įspÅ«dis, kad ji yra nuolatinė smurtautoja, nors tiek ji pati, tiek liudytojas L. K. nurodė, kad vaikui už blogÄ elgesį liepiama stovėti kampe arba eiti į savo kambarį nusiraminti.

2.6. PareigÅ«nų vaizdo kameros įraÅ¡as patvirtina, kad ji neneigia smurtavusi prie F. K., tačiau nepatvirtina fakto, jog tai buvo daroma tyčia, siekiant sukelti vaikui skausmÄ . Dėl sumiÅ¡imo ji pareigÅ«nams nurodė, kad smÅ«giai galėjo bÅ«ti du ar trys, o dėl to, jog kontaktas buvo netyčinis, nepagalvojo paminėti, kadangi pareigÅ«nai to neklausė. Tai, kad vaizdo įraÅ¡e nesimato, jog ji patiria stresÄ , savaime nereiÅ¡kia, kad jo nebuvo.

2.7. Apeliantės nuomone, jos pozicijos nepaneigia jokie duomenys, esantys baudžiamojoje byloje ar surinkti teisme. Jos veiksmus reikėtų vertinti kaip neatsargius, o BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tik tyčia. Kyla pagrįstų abejonių, ar skausmas, kurį nukentėjusysis jautė 5-10 minučių, iš tiesų buvo toks, už kurį turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jos veiksmais buvo siekiama išvengti tolimesnio neigiamo F. K. elgesio jaunesniojo brolio atžvilgiu.

2.8. Teismui manant, kad jos padaryta veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, skundo autorės vertinimu, yra pagrindas veikÄ pripažinti mažareikÅ¡me, nes F. K. nebuvo nustatytas joks sveikatos sutrikdymas, vaiko tėvas aiÅ¡kaus skausmo pasireiÅ¡kimo nepastebėjo.

3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė šį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nuteistosios I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.

Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

5. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiÅ¡kia muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kÅ«nÄ , sukeliant žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieÅ¡ mažametį asmenį. Å is nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sÄ moningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi bÅ«ti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei prieÅ¡ingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieÅ¡ mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

6. Å ioje byloje I. K. kaltinimas buvo pareikÅ¡tas dėl to, kad ji tyčia odiniu diržu du kartus sudavė mažamečiui sÅ«nui F. K. į sėdmenų sritį, taip sukeldama jam fizinį skausmÄ . Fizinio skausmo sukėlimas Å¡iuo atveju yra bÅ«tina baudžiamosios atsakomybės sÄ lyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje yra nurodyti kaip bÅ«tinas Å¡io nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos bÅ«senos pokytis, sukeliantis neigiamÄ organizmo reakcijÄ , kančiÄ . Taigi, vertinant I. K. veiksmus kaip nusikalstamus, bÅ«tina nustatyti, kad jos veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neiÅ¡vengiamai sukėlė fizinį skausmÄ . Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ galima tik nustačius, jog kaltininkas atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmÄ .

7. Nagrinėjamu atveju nuteistoji aiÅ¡kina ne tik tai, jog F. K. negalėjo jausti žymaus fizinio skausmo, bet ir tai, jog į sėdmenų sritį vaikui su diržu ji pataikė netyčia, t. y. norėjo tik pagÄ sdinti mažesnįjį broliukÄ skriaudusį F. K., todėl pasiėmė į rankÄ dirÅ¾Ä , juo sudavė į kėdės sėdimÄ jÄ dalį, tačiau vaikui besimuistant vienas smÅ«gis galėjo kliÅ«ti ir jam. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius vertina kritiÅ¡kai, kaip gynybinius, iÅ¡sakytus siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės.

8. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nukentėjusysis yra mažametis, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau lankantis mokyklÄ , gebantis pakankamai aiÅ¡kiai ir nuosekliai papasakoti visas įvykio aplinkybes. Incidento metu jam buvo devyneri metai. Duomenų, kad F. K. vystymosi raida bÅ«tų sutrikusi, jis turėtų kitų fizinių ar psichinių sutrikimų, bylos medžiagoje nėra. Todėl teisėjų kolegija atidžiai įvertina berniuko ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Apklausos metu nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad mama jį mušė diržu, kuris yra juodos spalvos su dryžiukais. Diržu per užpakalį gavo du kartus, antrÄ kartÄ labiau skaudėjo, iÅ¡ viso skausmÄ juto gal 5-10 minučių, žymių neliko. Viskas įvyko dienos metu, po pietų. Jis pykosi su broliu, neklausė mamos, todėl Å¡i jį nubaudė. Po to jis atsiprašė mamos. Kai buvo muÅ¡amas, verkė. Ant mamos nepyksta, jai atleido (1 t., b. l. 129–130). Taigi, vaikas aiÅ¡kiai įvardijo, jog diržu jam buvo suduota du kartus, taip pat paaiÅ¡kinta, kodėl tokiu bÅ«du buvo nubaustas – nes neklausė mamos ir pykosi su broliu. Pažymėtina ir tai, jog tolesnės apklausos metu F. K. prisipažino, jog su draugais iÅ¡ parduotuvės buvo pavogęs gumos, dėl ko į jo namus atvyko vaiko teisių specialistai. Akivaizdu, jog berniukas sÄ Å¾iningai papasakojo įvykio aplinkybes, nes nebandė teisintis dėl smulkios vagystės ar sumenkinti savo netinkamo elgesio broliuko atžvilgiu, t. y. jis pripažino, jog nėra itin paklusnus vaikas, dėl ko namuose yra baudžiamas. Padidintas polinkis fantazuoti F. K. nėra nustatytas, todėl nesivadovauti jo parodymais pagrindo nėra.

9. Å iame kontekste pažymėtina, jog pirminių pokalbių metu I. K. savo kaltės neneigė, t. y. pripažino diržu sudavusi sÅ«nui per sėdmenis, tik vėliau atsirado versija dėl neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo, siekiant pagÄ sdinti ir tokiu bÅ«du paauklėti neklausantį vaikÄ . Atkreiptinas dėmesys, jog fizinio skausmo sukėlimo faktas buvo nustatytas visiÅ¡kai atsitiktinai, t. y. į apeliantės namus Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. N. ir L. A. 2022 m. balandžio 26 d. atvyko pasikalbėti dėl F. K. įvykdytos vagystės iÅ¡ parduotuvės. Specialistės paprašė motinos I. K. leisti su berniuku pasikalbėti betarpiÅ¡kai, t. y. motinai nedalyvaujant. Apeliantė tam neprieÅ¡taravo. BÅ«tent Å¡io pokalbio metu nukentėjusysis prasitarė, jog už netinkamÄ elgesį yra baudžiamas, jam tėvai leidžia pasirinkti bausmės rūšį: arba namų areÅ¡tÄ , arba muÅ¡imÄ diržu. Paskutinį kartÄ diržu į sėdmenis gavo nuo mamos 2022 m. balandžio 23 d., t. y. Å¡eÅ¡tadienį. Pasiteiravus I. K., ar jos sÅ«nus nurodė teisingas aplinkybes, moteris pripažino, kad yra naudojusi silpnÄ fizinį smurtÄ kaip auklėjimo priemonę, nes tuomet vaikas bent kelias dienas bÅ«na geresnis ir ramesnis. Å ias aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino abi vaiko teisių apsaugos specialistės.

10. Atkreiptinas dėmesys, jog reaguodamos į gautÄ informacijÄ apie galimÄ smurto naudojimÄ mažamečio atžvilgiu, A. N. ir L. A. nedelsdamos informavo policijos pareigÅ«nus, kurie atvyko tÄ pačiÄ dienÄ ir bendravo su I. K. apie pranešėjų nurodytas aplinkybes. Ä® įvykio vietÄ atvykę pareigÅ«nai buvo su kÅ«no („Body“) kameromis, todėl įvykęs pokalbis yra aiÅ¡kiai užfiksuotas. Objektų apžiÅ«ros protokolas patvirtina, kad pareigÅ«nas teiravosi apeliantės, ar Å¡i „davė diržų“ sÅ«nui, I. K. atsako teigiamai, kad naudojo smurtÄ savaitgalį, nes vaikas neklausė ir „šoko į akis“. Tuomet pareigÅ«nas klausia, į kuriÄ vietÄ buvo suduota diržu, motina atsako, jog „į subinę“ ir parodo į savo sėdmenis. Kalbėdama apie smÅ«gių dažnumÄ , apeliantė nurodė, jog muÅ¡dama neskaičiavo, galimai buvo 2-3 kartai. Tuomet į pokalbį įsiterpia F. K., nurodydamas, jog incidentas įvyko praėjusį Å¡eÅ¡tadienį, motina pritaria, kad bÅ«tent minėtÄ dienÄ viskas ir įvyko (1 t., b. l. 26–27).

11. Nors apeliaciniame skunde praÅ¡oma nesureikÅ¡minti Å¡io pirminio pokalbio su pareigÅ«nais turinio ir nevertinti jo kaip pagrindžiančio nuteistosios kaltę, juo labiau, kad ji nebuvo perspėta, jog yra filmuojama, tačiau teisėjų kolegija pripažinti, kad vaizdo įraÅ¡as yra padarytas neteisėtai, pagrindo neturi, todėl jame užfiksuotas pokalbis yra vertinamas visų byloje esančių duomenų kontekste. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 5-V-420 patvirtinto Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo apraÅ¡o 18.1 punktas numato, kad tarnybos metu policijos pajėgų vienetui draudžiama pažeisti naudojimosi techninėmis priemonėmis taisykles – iÅ¡jungti radijo stotį, telemetrinę įrangÄ , vaizdo ir garso fiksavimo įrangÄ ar pan., t. y. atvykus į įvykio vietÄ , vaizdo ir garso fiksavimo įranga privalo veikti. Å iuo atveju atvykę pareigÅ«nai aiÅ¡kinosi iÅ¡kvietimo aplinkybes, t. y. I. K. nebuvo verčiama duoti parodymus prieÅ¡ save, iÅ¡samių įvykio detalių jos niekas neklausinėjo, tiesiog užfiksuotas pirminis paaiÅ¡kinimas, kuris, pradėjus ikiteisminį tyrimÄ , buvo tikslinamas.

12. Ikiteisminio tyrimo metu I. K. duoti parodymus atsisakė (1 t., b. l. 157, 162), o praėjus daugiau nei mėnesiui laiko nuo įvykio, 2022 m. liepos 5 d. pateikė raÅ¡ytinius parodymus, kuriuose nurodė kitokias aplinkybes, nei jas aiÅ¡kino vaiko teisių apsaugos specialistėms bei policijos pareigÅ«nams, t. y. pažymėjo, kad norėjo diržu pagÄ sdinti neklausantį F. K., todėl jį paėmė už rankos virÅ¡ alkÅ«nės, o į kitÄ rankÄ pasiėmė dirÅ¾Ä , kuriuo sudavė per kėdės sėdimÄ jÄ dalį. Vaikas, galimai iÅ¡sigandęs, pradėjo muistytis ir kažkaip pasisuko Å¡onu, tokiu bÅ«du antrasis kirtis diržu pataikė berniukui į sėdmenis (1 t., b. l. 158–159). Tokios pačios pozicijos I. K. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, t. y. jos veiksmai buvo nukreipti tik į pagÄ sdinimÄ , diržu ji sudavė į kėdę, o pataikė vaikui į užpakalį. Taip nutiko, nes ranka laikomas F. K. muistėsi, taip pat kelta nauja versija, kad diržas galėjo tiesiog atÅ¡okti nuo kėdės ir netyčia kliudyti berniuko sėdmenis (2 t., b. l. 105–107).

13. Visus Å¡iuos aiÅ¡kinimus teisėjų kolegija vertina kritiÅ¡kai. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , apie jokį kėdžių daužymÄ diržu neminėjo, t. y. buvo aiÅ¡kiai įvardyta, jog motina jam du kartus sudavė per sėdmenis su diržu. Be to, jei vaikas ir muistėsi, siekdamas iÅ¡trÅ«kti iÅ¡ motinos rankos, tai jis neabejotinai, veikiant savisaugos instinktui, turėjo trauktis į kitÄ pusę, nei ta, kurioje buvo laikomas diržas. I. K. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog taburetė buvo deÅ¡inėje pusėje, dirÅ¾Ä ji laikė taip pat deÅ¡ine ranka, o F. K. laikė kaire ranka. Taigi, suduodant diržu į deÅ¡inėje pusėje esant objektÄ , pataikyti į kairėje pusėje esantį asmenį objektyviai nėra įmanoma. Daroma iÅ¡vada, kad diržas buvo naudojamas kaip auklėjimo priemonė ir tai buvo daroma sÄ moningai (tyčia), siekiant atitinkamo (paklusnesnio) vaiko elgesio. Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad iÅ¡ karto po smurto panaudojimo F. K. pasiguodė tėčiui L. K., kuris incidento tiesiogiai nematė, bet pripažino, jog vaikas pasipasakojo jam, jog gavo nuo mamos diržu, buvo be nuotaikos, nusiminęs. Taigi, nors diržo žymių ant berniuko sėdmenų neliko, tėvas matė akivaizdžius psichologinius smurto naudojimo padarinius.

14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog I. K. yra nuteista teisėtai ir pagrįstai, nes ji realizavo BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties visumÄ . Apeliantė suprato į kÄ yra kėsinamasi, t. y. į savo mažamečio sÅ«naus sveikatÄ , ir norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia), todėl jos iÅ¡teisinimui pagrindo nėra.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

15. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me. Pagal teismų praktikÄ , sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalykÄ ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo bÅ«dÄ , laikÄ , vietÄ ), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumÄ , kryptingumÄ , tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iÅ¡ esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos daryti iÅ¡vadÄ , kad tokia veika vertintina kaip nereikÅ¡minga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

16. Nagrinėjamu atveju smurtauta buvo ne suaugusiojo, o mažamečio vaiko atžvilgiu jo paties namuose. Be to, nukentėjusysis fizinio smurto sulaukė ne iÅ¡ paÅ¡alinio, nepažįstamo asmens, o iÅ¡ artimiausio ir brangiausio žmogaus – motinos, t. y. iÅ¡ to asmens, kuris turėtų ginti bei saugoti savo vaikÄ nuo bet kokių neteisėtų veikų, tačiau Å¡iuo atveju nutiko prieÅ¡ingai. Byloje nustatyta, jog per sėdmenis mažamečiui I. K. sudavė ne ranka ar skuduru, o odiniu diržu su sagtimi, kas neabejotinai sukėlė vaikui fizinį skausmÄ , be to, buvo suduotas ne vienas, o du smÅ«giai. Vaikas pripažino, kad jam skaudėjo 5-10 minučių, ypač suskaudo po antrojo smÅ«gio, suduoto į tÄ pačiÄ vietÄ , jis verkė, po to nusiramino, atsiprašė mamos, jog buvo negeras. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, ar apeliantė atsiprašė savo sÅ«naus dėl netinkamo auklėjimo metodo, ar paaiÅ¡kino vaikui, jog smurtas daugiau nepasikartos, kad Å¡is vėl galėtų jaustis saugiai ir nesibaiminti pakartotinio smurtinio elgesio. Å iame kontekste pažymėtina, jog vaiko gerovės užtikrinimas yra valstybės politinis prioritetas, vaiko poreikiai privalo bÅ«ti užtikrinti visose jo raidos pakopose, bet koks smurtinio elgesio mažamečio atžvilgiu naudojimas neabejotinai atsiliepia jo emocinei/psichologinei bÅ«senai bei tolimesniam vystymuisi. Todėl, nors oficialių duomenų apie ankstesnį I. K. smurtinį elgesį vaikų atžvilgiu ir nėra, tačiau Å¡is atvejis negali bÅ«ti sumenkinamas, pripažįstamas mažiau pavojingu ar mažareikÅ¡miu. Mažamečiai vaikai (broliai bei seserys) neretai pykstasi tarpusavyje, konkuruoja, peÅ¡asi, tai normalus vaikų augimo tarpsnis, kuriam tėvai privalo bÅ«ti pasirengę iÅ¡ anksto, t. y. turi nuolat bendrauti su vaikais, paaiÅ¡kinti, kas galima ir kas draudžiama, kokios pasekmės laukia neklausant, ir pan. Å iuo atveju I. K. pristigo kantrybės ir sÄ moningai pasirinko smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius. Todėl jos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a :

nuteistosios I. K. apeliacinį skundÄ atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius Endriukaitis

Daiva Jankauskienė

Jūratė Petraškienė