fa939f71-4c45-420d-b65b-e86d8a7e2323 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                      Civilinė byla Nr. 2A-451/2010                                                                                               Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 10 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ArtÅ«ro Driuko ir Nilolės PiÅ¡kinaitės,sekretoriaujant Joanai TamaÅ¡auskienei,dalyvaujant atsakovei A. K.,atsakovų atstovei advokatei Inesai Arbočienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-266-40/2009 pagal ieÅ¡kovo Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijai, T.

B., A. K., tretieji asmenys Å iaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Å iaulių rajono II-jo notarų biuro notarė B. Å . dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, piniginės kompensacijos priteisimo ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausias prokuroras, siekdamas apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreipėsi į Å iaulių apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė:1.

Pripažinti negaliojančiais: 1998 m. rugpjūčio 31 d. Å iaulių apygardos virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Å iaulių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymÄ dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 274; Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimÄ Nr. 31-8561, 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimÄ Nr. 31-10345 dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. grÄ Å¾inant natÅ«ra 69,67 ha žemės ir 2,70 ha miÅ¡ko sklypus, o už 25,75 ha žemę, kurios vertė 26 857 Lt, atlyginti pinigais.2.

Panaikinti Å iaulių apskrities virÅ¡ininko: 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1594 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Å iaulių rajone“ 3 priedo 6 punktÄ , kuriuo T. B. perduotiems žemės sklypams nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miÅ¡ko Å«kio paskirtis ir 1999 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 1350 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Å iaulių rajone" 3 priedo 5 punktÄ kuriuo T.

B. perduotam žemės sklypui nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis.3. Pripažinti negaliojančiomis: 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartis, patvirtintas Å iaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Å ., kuriomis T. B. dovanojo A. K. 1,58 ha žemės sklypÄ (notarinio registro Nr. 2424), 8,84 ha žemės sklypÄ (notarinio registro Nr. 2426) ir 2,95 ha žemės sklypÄ (notarinio registro Nr. 2428). Panaikinti žemės sklypų teisinę registracijÄ , taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti valstybei 8,84 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. 9118-0012-0023), 1,58 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. 9118-0012-0024), 2,95 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. 9118-0012-0025), 72,37 ha žemės sklypÄ (unikalus Nr. 9154-0005-0068), esančius Å iaulių rajone, Liepkalnio kaime.

Priteisti iÅ¡ T. B. valstybės naudai 48 372 Lt piniginę kompensacijÄ kaip be pagrindo įgytÄ turtÄ .IeÅ¡kovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas į buvusio savininko T. B. nuosavybės teisėmis valdytÄ Å¾emę ir miÅ¡kÄ Å iaulių rajone, Liepkalnio (anksčiau Mineikių) kaime, buvo pradėtas 1991 m. spalio 8 d. ir atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d.

Nr. VIII-359 redakcija; toliau – Teisių atkÅ«rimo įstatymas) 2 ir 10 straipsnių nuostatas. Teigė, kad atsakovas T. B. negali bÅ«ti laikomas asmeniu, turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯ buvusio savininko T. B. turėtÄ Å¾emę ir miÅ¡kÄ Teisių atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio prasme, nes su turto savininku jo nesieja tokie giminystės ryÅ¡iai, kurie leistų įgyvendinti Å¡ių teisių atkÅ«rimo procesÄ . Mineikių dvaras priklausė T. - S. B., bet ne atsakovui T.

B. ar jo tėvui I. (I.) B. Dėl to minėti Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai yra neteisėti iš esmės ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais. Atsakovas T. B. nuosavybės teisę į minėtus sklypus įgijo pagal neteisėtus aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti dovanotas atsakovei A. K. Dėl to, ieškovo manymu, 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis.Atsakovas T.

B. su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko. Teigė, kad ieÅ¡kinys atmestinas, nes prokuroras praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Be to, nurodė, kad Teisių atkÅ«rimo įstatymo 2 ir 10 straipsniai nebuvo pažeisti, nes nuosavybės teisė atkurta ne į dėdei T. S. B., o į jam priklausiusiÄ Å¾emę. Nurodė, jog jo tėvas I. B. mirė 1932-06-15 Mineikių kaime, Å iaulių rajone. Pagal tuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1104-1380 straipsnius paveldėjimo teisę turėjo ir negimę vaikai, jeigu jie buvo pradėti tėvui tebesant gyvam.

Tuo pagrindu po tėvo I. B. mirties jis buvęs vienintelis įpėdinis, paveldėjęs žemę. Nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje yra pateiktas jo tėvo mirties bei gimimo liudijimas, todėl visi dokumentai, pagrindžia giminystės ryšį ir jo teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯ jo tėvui priklausiusiÄ Å¾emę.Atsakovo nuomone, jo tėvo I. B. nuosavybės teisę į žemes Mineikių dvare patvirtina pateiktas 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raÅ¡tas Nr.

9. Nurodė, kad Žemės tvarkymo departamentui buvo pateikęs savo praÅ¡ymÄ , kuriame aiÅ¡kiai nurodė, jog praÅ¡o atstatyti nuosavybės teisę į B. I., o ne B. T. vardu turėtÄ Å¾emę. Atsakovas Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracija atsiliepimu su ieÅ¡kiniu sutiko. Nurodė, jog įvertinus ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytas aplinkybes, prie ieÅ¡kinio pridėtus dokumentus bei įstatymus, reglamentuojančius ginčo klausimus, darytina iÅ¡vadÄ , kad nuosavybės teisės atkÅ«rimo procesas į buvusio savininko T.

B. nuosavybės teisėmis valdytÄ Å¾emę ir miÅ¡kÄ Liepkalnio (Mineikių) kaime buvo įvykdytas pažeidžiant Teisių atkÅ«rimo įstatymo 2 ir 10 straipsnius. Atsiliepime atsakovė A. K. nurodė, kad nuosavybės teisė buvo atkurta į jos tėvui T. B. priklausančiÄ Å¾emę, T. B. deÅ¡imt metų valdė tėviÅ¡kės žemę, mokėjo mokesčius, todėl ieÅ¡kovas neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja grÄ Å¾inti žemę. Trečiasis asmuo Å iaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ieÅ¡kinį taip pat palaikė.Trečiasis asmuo Å iaulių rajono 2 notaro biuro notarė B.

Å . nurodė, kad pareikÅ¡tiems reikalavimams neprieÅ¡tarauja. Å iaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas į teismÄ kreipėsi gavęs visÄ reikalingÄ informacijÄ , todėl nepraleido Teisių atkÅ«rimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų senaties termino. Pažymėjo, kad T. B. pateikė praÅ¡ymÄ Å iaulių raj. Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai grÄ Å¾inti žemę 111,49 ha Å iaulių apskrityje, Mineikių km., įsigytÄ Â iÅ¡ jo tėvo I.

B.. Teismas nurodė, kad 125,34 deÅ¡imtinės žemės sklypo, kas atitinka apie 111,49 ha, esančio Mineikių dvare, nuosavybės teisėmis priklausė T. S. B., Z. G. sÅ«nui. Å iÄ iÅ¡vadÄ grindė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 raÅ¡te Nr. 9 nurodytais duomenimis, kad T. S. B., Z. – G. sÅ«nus, įgijo nekilnojamÄ jį turtÄ , 125,34 deÅ¡imtinių žemės ploto, esančio Mineikių dvare iÅ¡ viešųjų varžytinių pagal aktÄ , suraÅ¡ytÄ Kauno notaro 1912-06-05, o B.

Z. B., S. duktė įgijo dalį Bacaičių dvaro 141,29 deÅ¡imtines žemės ploto ir dalį - 87,94 deÅ¡imtines, Mineikių dvaro, vadinamo VaÅ¡kiÅ¡kiais. Å is turtas paveldėjimo teisėmis lygiomis dalimis teko B. I. ir B. T. Atsakovas T. B. pateiktame praÅ¡yme atkurti nuosavybės teises į jam priklausiusiÄ 111,49 ha ploto žemę Mineikių dvare, nurodė, kad ankstesnis savininkas buvo jo tėvas I. B., kuriam nuosavybės teisė į minėtÄ Å¾emę atsirado po tėvo mirties 1932-06-15. Po Z.

B. (močiutės) mirties 1914 m. palikimÄ priėmė lygiomis dalimis jos sÅ«nÅ«s: I. B. (atsakovo tėvas) ir T. B., o po tėvo brolio T. B. mirties 1918 m. jo dalis atiteko I. B.Teismas, remdamasis rÅ«Å¡iniame paskirstytų žemių pagal kaimus savininkų sÄ raÅ¡e esančiu įraÅ¡u, kad T. B. kaip vienintelis savininkas Mineikių kaime (dvare) turėjo 111,49 ha žemės ir miÅ¡ko, o įpėdiniais minėti tik į žemę bei miÅ¡kÄ VaÅ¡kiÅ¡kėse, sprendė, kad Mineikių dvaro 111,49 ha savininku negalėjo bÅ«ti T.

B., gim. 1933 m., nes VaÅ¡kiÅ¡kių savininku nurodytas I. B., o ne jo sÅ«nus atsakovas T. B.. Teismo nuomone, tokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina prieÅ¡ tai minėtas Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1934-02-26 raÅ¡tas bei Ipotekos knygos Nr. 106 1939 m. esantis įraÅ¡as, kad Steponas J. S. pirko 89 ha žemės pagal įkeitimo liudijimÄ iÅ¡ bendro ploto 195,34 deÅ¡imtinių pagal nekilnojamojo turto suraÅ¡ymo aktÄ ir bendro ploto apie 111 ha su trobesiais 1939-03-29 iÅ¡ varžytinių, o likusi žemė priklausė T.

S. B., Z. G., įgyta iš varžytinių. Be to, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-66 2009- 01-14 nurodyta, kad savininkai B. T. ir I. įpėdiniai Vaškiškių palivarke turėję 75,94 ha žemės. Žemės banko nutarime Nr. 905 1939-04-17 nurodyta, kad 89 ha žemės Mineikių dvare, kuri priklausė T. S. (S.) B., parduota iš varžytinių S. J. S., o likusi dalis priklausė T. S. B. Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui rašytame prašyme nurodyta, kad I. B. motinai Z.

B. 1914 m. nuosavybės teise priklausė 246,35 ha ploto VaÅ¡kiÅ¡kių palivarkas, o broliui T. B., nežinia kur žuvusiam, gretimas 135,79 ha Mineikių palivarkas.Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos atliko patikrinimÄ ir padarė iÅ¡vadÄ , kad žemė Mineikių dvare nuosavybės teisėmis priklausė ne T. B. (I. sÅ«nui), gim. 1933 m., o jo tėvo broliui T. S. (S.) B. (Z. – G. sÅ«nui) ir po varžytinių jam liko tik 22 ha žemės. Nurodyta, jog nėra aiÅ¡ku, kas 1940-07-22 buvo T.

S. (S.) B. nuosavybės teise priklausančios žemės, buvusios Mineikių dvare, globėjas ar savininkas. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad 111,49 ha žemės Mineikių dvare buvo ne T. B. (I. sūnaus), gimusio 1933 m., o jo tėvo brolio T. B. (Z. G. sūnaus) nuosavybė, be to, 89 ha iš šios žemės Mineikių dvare iki nacionalizacijos jau buvo parduota varžytinėse. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nuosavybės teisės T. B. (I. sūnaus) į Mineikių dvare buvusius 111,49 ha žemės buvo atkurtos neteisėtai, nes žemė priklausė dėdei T.

S. (S.) B., G. – G. B. sÅ«nui.Teismas, remdamasis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, pripažino negaliojančiais sprendimus, pažymÄ , įsakymus, o Å¡ių dokumentų pagrindu gautÄ turtÄ laikė įgytu be teisinio pagrindo, todėl nurodė tÄ turtÄ grÄ Å¾inti. Neteisėtai įgytas turtas buvo atsakovo dovanotas 1999-03-04 dovanojimo sutartimis dukrai A. K., todėl sutartys pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento kaip prieÅ¡taraujančios imperatyvioms įstatymo normoms. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė A.

K. neatlygintinai įgijo valstybei priklausantį turtÄ , teismas sprendė, jog turi bÅ«ti taikoma restitucija ir žemės sklypai grÄ Å¾inami valstybei.                          Atsakovė A. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o šį teismo sprendimÄ panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ ir Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinį atmesti. Skunde raÅ¡oma:Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjamu klausimu, netinkamai ir neteisingai vartojo sÄ vokas bei dydžių reikÅ¡mes, todėl klaidingai interpretavo byloje esančius dokumentus.

Teismas neteisingai nurodė, kad 125,34 deÅ¡imtinės žemės sklypo atitinka apie 111,49 ha, nes 1 deÅ¡imtinė yra lygi 1,0925 ha.Teismas nepasisakė dėl daugelio ieÅ¡kovo argumentus paneigiančių įrodymų. Atsakovui T. B. nuosavybė buvo atkurta remiantis 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai žemės rÅ«Å¡iavimo komisijai pateiktu Kuršėnų valsčiaus Bacaičių seniÅ«nijos mokesniais apdėjimo reikalu rÅ«Å¡imis paskirstytų žemių sÄ raÅ¡u, patvirtintu 1936 m. kovo 23 d., kuriame savininku aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai įraÅ¡ytas T.

B.1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raÅ¡te Nr. 9 V punkte nurodyta, kad B. T. 1933-09-07 įsigijo Raseinių apsk. Kražių valsčiuje Albinavos dvare žemės sklypÄ Nr. 4, susidedantį iÅ¡ 17,69 ha. Taigi atsakovas T. B. minėtos žemės įgijimo metu neturėjo nei vienerių metų, tačiau nuosavybės teisė į nekilnojamÄ jį turtÄ atsakovo T. B. vardu buvo įgyvendinama nuo jo gimimo.Pagal VaÅ¡kiÅ¡kės palivarko žiniaraÅ¡tį T. ir I.

B. įpėdiniui priklausė VaÅ¡kiÅ¡kės palivarkas Bacaičių seniÅ«nijoje ir Mineikių dvaras, o remiantis Mineikių dvaro žiniaraščiu - T. B.. Å iuo atveju T. ir I. B. įpėdiniu galėjo bÅ«ti tik atsakovas T. B., tačiau teismas į Å¡iÄ aplinkybę neatsižvelgė.Visuose teismui pateiktuose dokumentuose, kuriuose pasisakoma dėl 125,34 deÅ¡imtinių žemės sklypo Mineikių dvare, nurodoma, kad jį įgijo T. - S. B. Tuo tarpu Žemės suraÅ¡ymo žiniaraÅ¡tyje 1934-07-17 savininku įraÅ¡ytas T.

B., o ne T. - S. B., kuris ieÅ¡kovo teigimu įsigijo Å¡iÄ Å¾emę. IeÅ¡kovo argumentas, kad atsakovui T. B. nuosavybės teisė buvo atkurta pažeidžiant įstatymus, visiÅ¡kai nepagrįstas, nes nuosavybė buvo atkurta į jam pačiam priklausiusiÄ Å¾emę. Atsakovas T. B. pareiÅ¡kė prisidėjimÄ prie dukters atsakovės A. K. apeliacinio skundo.             Atsakovas Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracija atsiliepimu į A. K. apeliacinį skundÄ praÅ¡o teismo sprendimÄ panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ ir Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinį atmesti.

Nurodė, jog teismui nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės įtikino, kad nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos pagrįsta ir laikantis įstatymo reikalavimų.  IeÅ¡kovas Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausias prokuroras atsiliepimu į atsakovės A. K. apeliacinį skundÄ praÅ¡o šį skundÄ atmesti ir palikti galioti skundžiamÄ teismo sprendimÄ . Nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas T. B. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , nes minėtas turtas priklausė ne jam, bet jo dėdei.

Apeliantė nepagrįstai nurodo I. B. nuosavybės teise priklausiusio turto dydį, nes aiškindama 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašto Nr. 9 V dalį, neatsižvelgė į viso dokumento turinį, taip pat neteisingai interpretuoja kitus byloje esančius įrodymus.            Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindÄ bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiÅ¡kai ir nepilnai iÅ¡tyrė aplinkybes, kurios yra svarbios kilusio ginčo iÅ¡sprendimui, neatskleidė bylos esmės, pažeidė civilinio proceso normas, neįtraukdamas į nagrinėjamÄ bylÄ asmens, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi ir dėl Å¡ios priežasties galimai neteisingai iÅ¡nagrinėjo Å¡iÄ bylÄ (CPK 329 str. 1 d.).

Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad nagrinėjamos kategorijos bylose yra vieÅ¡as interesas, todėl teisėjų kolegija Å¡ioje nutartyje neapsiriboja vien tik apeliacinio skundo faktiniu bei teisiniu pagrindu (CPK 320 str.).Kaip matyti iÅ¡ nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylos Nr. 15147-15149/1988 m., Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Å iaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1998-08-31 T. B. iÅ¡davė pažymÄ Nr.274 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog pagal jo pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į buvusio savininko T.

B. nuosavybės teisėmis valdytÄ Å iaulių apskrities Å iaulių rajono Mineikių kaime esantį 99,49 ha žemės ir 12 ha miÅ¡ko sklypÄ pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ Å¡is asmuo turi nuosavybės teisę į minimÄ turtÄ . Remiantis Å¡ia pažyma Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos 1998-12-07 sprendimu Nr. 31-8561 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo nuosavybės teise valdytÄ Å¾emę Å iaulių apskrities, Å iaulių rajono, Liepkalnio (anksčiau Mineikių) kaime - į 0,26 ha žemės ir 13,11 ha miÅ¡ko, o 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 31-10345 į nuosavybės teise jo valdytÄ Å¾emę Å iaulių apskrities, Å iaulių rajono, Mineikių kaime - 95,42 žemės ir 2,70 ha miÅ¡ko, o už 25,75 ha žemę, kurios vertė 26 857 Lt, nuspręsta atlyginti pinigais.

Skundžiamu teismo sprendimu Å¡ie Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimai, o taip pat kiti su jais susiję administraciniai aktai bei sandoriai, buvo panaikinti ar pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, kad atsakovo T. B. atžvilgiu be pagrindo taikytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – Teisių atkÅ«rimo įstatymas) (įstatymo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 2 ir 10 straipsnių nuostatos, nes 111,49 ha žemės Mineikių dvare priklausė T.

S. (S.) B., G. - G. B. sÅ«nui (atsakovo dėdei), todėl atsakovas T. B., I. sÅ«nus, gim. 1933 m., Å¡ios žemės negalėjo paveldėti (CK 1.80 str.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tokiÄ iÅ¡vadÄ padarė nepakankamai iÅ¡tyręs aplinkybes, kurios yra svarbios nagrinėjamam klausimui (CPK 185 str.).Kaip minėta, teismas savo iÅ¡vadÄ dėl atsakovo T. B. nuosavybės teisių grindė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 raÅ¡to Nr. 9 Žemės reformos departamentui duomenimis, kad T.

S. B., Z. – G. sÅ«nus, įsigijo nekilnojamÄ jį turtÄ , susidedantį iÅ¡ 125,34 deÅ¡imtinių žemės ploto, esančio Mineikių dvare iÅ¡ viešųjų varžytinių pagal aktÄ , suraÅ¡ytÄ Kauno notaro Grigaravičiaus 1912-06-05. Teismas nurodė, kad iÅ¡ to paties dokumento matyti, jog B. S. – B., S., įsigijo nekilnojamÄ jį turtÄ : dalį Bacaičių dvaro 141,29 deÅ¡imtines žemės ploto bei dalį Mineikių dvaro, vadinamo VaÅ¡kiÅ¡kiais, 87,94 deÅ¡imtinių ir Å¡is turtas įpėdinystės teisėmis lygiomis dalimis teko B.

I. ir B. T. (t. 2, b. l. 10-11). Taigi teismas, remdamasis Å¡iuo dokumentu, padarė iÅ¡vadÄ , jog 125,34 deÅ¡imtinės žemės sklypo, kas atitinka apie 111,49 ha, esančio Mineikių dvare, nuosavybės teisėmis priklausė T. - S. B., Z. – G. sÅ«nui. Nurodė, kad byloje nagrinėjamas nuosavybės teisių atkÅ«rimo atsakovui T. B. pagrįstumas į 111,49 ha žemės ir miÅ¡ko, esančius Å iaulių rajone Liepkalnio kaime (buvusiame Mineikių), kaip priklausiusius pačiam atsakovui T. B., ir laikė, jog apie kitÄ iÅ¡likusį turtÄ VaÅ¡kiÅ¡kių dvare (VaÅ¡kiÅ¡kių palivarke) ginčo nėra ir jis Å¡ioje byloje nespręstinas.Visų pirma, apeliantė teisi teigdama, kad teismas suklydo nustatydamas ploto matų, deÅ¡imtinės ir hektaro, santykį.

Kaip seka iÅ¡ tarpukario Lietuvoje Valstybės Tarybos 1920-02-07 priimto įstatymo, kuriuo buvo nutarta nuo 1921-01-01 pereiti prie metrinės sistemos, perskaičiuojant buvusius vietinius ilgio ir ploto metrus į tarptautinius, nustatytas santykis: viena deÅ¡imtinės yra 1,092 ha (žr.: žurnalas ,,Žemėtvarka ir melioracija“, 1994 m., Nr. 2). Todėl akivaizdu, kad T. S. B. pagal minimÄ viešųjų varžytinių aktÄ Ä¯sigytos 125,34 deÅ¡imtinių yra 136,85 ha, o ne apie 111,49 ha žemės, kaip teigia teismas.

Minimame Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 raÅ¡te Nr. 9 nustatyta, kad atsakovo T. B. dėdės T. S. B. bei atsakovo tėvo I. B. motina, atsakovo močiutė S. - B. B., kuri mirė 1914-04-08, įpėdinystės teisėmis 1911 m. įsigijo dalį Bacaičių dvaro - 141,29 deÅ¡imtinių bei dalį Mineikių dvaro, kaip nurodoma cituojamame dokumente, vadinamo VaÅ¡kiÅ¡kiais - 87,94 deÅ¡imtinių. Po jos mirties šį turtÄ lygiomis dalimis paveldėjo abu paminėti sÅ«nÅ«s, ir Å¡is brolių B. turtas buvo įkeistas Vilniaus Žemės Bankui.

Remdamasi Å¡iais duomenimis, apeliantė teigia, kad VaÅ¡kiÅ¡kių kaimas įėjo į Mineikių dvaro sudėtį, duomenų apie teismo minimÄ VaÅ¡kiÅ¡kių dvarÄ byloje nėra (minimas VaÅ¡kiÅ¡kių palivarkas), todėl nepagrįstas teismo teiginys, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl VaÅ¡kiÅ¡kių dvaro (VaÅ¡kiÅ¡kių palivarko). Å ios atsakovo T. B. procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė ir sprendime dėl jos nepasisakė.Be to, remiantis teismų dokumentais nagrinėjamame raÅ¡te konstatuota ir be jau paminėto turto įkeitimo atskirai nurodyta, kad Vilniaus Žemės Banko bei Lietuvos Banko Å iaulių skyriaus naudai turto draudimai 1933 m. taip pat buvo uždėti ir atsakovo T.

B. tėvui I. B. priklausiusiam nekilnojamam turtui, esančiam Kuršėnų valsčiuje:

a) iš 1/2 dalies teisių į 75 ha žemės su trobesiais Vaškiškių palivarke;

b) iš 174 ha žemės sklypo su trobesiais (konkreti vieta nenurodyta). Tuo remdamasi apeliantė teigia, kad turint omenyje tai, jog įkeitimai bankams buvo atliekami tik pagal konkrečius žemės surašymo aktus, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovo T. B. tėvas I. B. Kuršėnų valsčiuje, Bacaičių seniūnijoje, kurios sudėtyje buvo Bacaičių, Mineikių, Vaškiškių kaimai, nuosavybės teise valdė: 1) 77,18 ha, tai yra pusę Bacaičių dvaro (141,29 dešimtinės - 154, 36 ha); 2) 48,04 ha, tai yra pusę Mineikių dvare vadinamo Vaškiškiais 87,94 deš. (96,07 ha); 3) 75 ha žemės su trobesiais Vaškiškių palivarke; 4) 174 ha žemės sklypo su trobesiais nenurodytoje vietoje Kuršėnų valsčiuje.

Tuo tarpu pagal Teisių atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 p. Å¡is oficialus dokumentas, apeliantės teigimu, yra tinkamas dokumentas nuosavybės teisėms atkurti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas nepilnai bei nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934-02-24 raÅ¡te Nr. 9 iÅ¡dėstytus faktus ir dėl Å¡ios priežasties galėjo suklysti vertindamas kitus raÅ¡ytinius įrodymus: 1936-03-23 patvirtintas Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniÅ«nijos rÅ«Å¡imis paskirstytų žemių sÄ raÅ¡as, sudarytas apmokestinimo tikslu; 1939 m.

Hipotekos knygos VIII tomas, 3 dalis Nr. 106; Žemės ištyrimo žiniaraštis Nr. 54/24284; Žemės banko 1939-04-17 nutarimas Nr. 905; Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2009-01-14 pažyma Nr. R4-66; I. B. 2008-10-04 prašymas Šiaulių apskrities žemės tvarkytojui, Šiaulių antrojo apylinkės teismo 1930-09-01 sprendimas; M. B.-Jasiulionienės 1933-11-27 prašymas Žemės reformos departamentui, 1939-04-14 prašymas Žemės ūkio ministrui, Žemės reformos departamento 1939-05-03 raštas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2009-02-17 pažyma apie patikrinimo rezultatus (t. 1, b. l. 15-18, 20, t. 2, b. l. 2 - 31, 81-83) (CPK 185 str.).Apeliantė, nesutikdama su tuo, kaip teismas traktuoja paminėtoje 1939 m.

Hipotekos knygoje užfiksuotus duomenis (t. 1, b. l. 15-18), ir nurodo, jog S. S. J. 1939-03-29 iÅ¡ varžytynių pirko 89 ha žemės pagal įkeitimo liudijimÄ ,,...iÅ¡ bendro ploto 195,34 deÅ¡imtinių (213,41 ha), gi pagal nekilnojamojo turto suraÅ¡ymo aktÄ iÅ¡ apie 111 ha su trobesiais su trobesiais, kurių pagrindinis apie 99 ha žemės...“ ir neabejoja, kad įkeitimo liudijimÄ surašęs notaras rėmėsi pirminiais dokumentais, todėl, jos nuomone, Å¡is įraÅ¡as patvirtina, jog Mineikių dvare, į kurio sudėtį įėjo VaÅ¡kiÅ¡kių ir kiti palivarkai, buvo žymiai daugiau žemės, o ne tik iÅ¡ varžytinių T. - S. B.

įgytos 125,34 deÅ¡imtinės. Tuo remdamasi teigia, kad, prieÅ¡ingai nei sprendė teismas, faktas, jog 1939 m. S. S. buvo parduota 89 ha T. - S. B. priklausiusios Mineikių dvaro žemės, neįrodo, kad kitam asmeniui buvo perleista dalis Mineikių dvaro, į kurio sudėtį įėjo VaÅ¡kiÅ¡kių ir kiti palivarkai, ir kuri 1935-12-06 žemių sÄ raÅ¡e pažymėta kaip T. B. nuosavybė. Be to, apeliantė nurodo, kad pagal 1934-07-17 Žemės iÅ¡tyrimo žiniaraščio Nr. 53/24283 iÅ¡skleistus duomenis apie tai, kas sudaro 99,49 ha Mineikių dvaro (Bacaičių seniÅ«nija) 89 ha žemės ploto, kurį iÅ¡ varžytynių bÅ«tų galėjęs nusipirkti S. S., nėra (t. 1, b. l. 20).

Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas nevertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-09-10 pažymos Nr. R4-3128, pagal kuriÄ 1944-1948 m. fonde Kuršėnų valsčiaus ,,likusių be savininkų" Å«kių sÄ raÅ¡e įraÅ¡yta, kad Mineikių (ne VaÅ¡kiÅ¡kių) kaime 47 ha žemės valdytojas T. B.. Tuo tarpu laikantis teismo argumentacijos, iÅ¡ Mineikių dvare buvusios 111,49 ha T. - S. B. žemės 89 ha įsigijus S. S., archyvinėje pažymoje nurodytos žemės ploto negalėjo likti ir Å¡i žemė negalėjo bÅ«ti nusavinta.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių aplinkybių, kurias atsakovai kėlė savo procesiniuose dokumentuose, teismas nenagrinėjo ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė (CPK 265 str.).Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo T. B. dėdė T. S. B., Z. – G. sūnus yra nežinia kur dingęs. Taip nurodoma Šiaulių antrojo apylinkės teismo 1930-09-01 sprendime, kurio nuorašas 1935-06-19 buvo išduotas atsakovo T. B. motinai Monikai B. J., nurodant, jog ji yra nežinia kur dingusio T.

B. turto globėja (t. 2, b. l. 6-7). Atsakovai teigia, jog jis mirė Rusijoje 1920 m., įrodymų, kurie paneigtų Å¡ias aplinkybes, byloje nėra. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė teisingai nurodo, jog teismas, analizuodamas raÅ¡ytinius įrodymus apie atsakovo T. B. dėdei T. S. B., Z. – G. sÅ«nui priklausiusiÄ Å¾emę, nurodytos aplinkybės be pagrindo nevertino tuo aspektu, ar paminėtame 1944-1948 m. fonde „likusių be savininkų" Å«kių sÄ raÅ¡e 47 ha žemės Mineikių kaime valdytoju galėjo bÅ«ti įraÅ¡ytas ne atsakovas apeliantės tėvas T.

B., o jo dėdė. IÅ¡ tiesų, atsakovas T. B. minimu laikotarpiu buvo dar vaikas, tačiau anksčiau minėtame Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro 1934 m. vasario 24 d. raÅ¡to Nr. 9 ,,V“ punkte nurodyta, kad B. T. 1933-09-07 įsigijo 17,69 ha žemės sklypÄ Nr. 4, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 10-11). Byloje nėra įrodymų, kad Å¡is turtas buvo perkamas nežinia kur esančio asmens vardu, todėl nepaneigtas apeliantės teiginys, kad nuo pat atsakovo T. B. gimimo buvo įgyvendinama jo nuosavybės teisė į nekilnojamÄ jį turtÄ , o teismo iÅ¡vada, kad raÅ¡ytiniuose įrodymuose esantis T.

B. vardo nurodymas visais atvejais vertintinas kaip T. S. B., Z. – G. sūnaus vardo sutrumpinimas, nėra pakankamai argumentuota (CPK 185 str.). Kaip matyti iš anksčiau paminėto 1934-07-17 Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 53/24283 Mineikių dvaro (Bacaičių seniūnija) 99,49 ha savininku nurodytas T. B. (t. 1, b. l. 20), pagal 1934-07-18 surašyto Žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. 54/24284 Vaškiškės palivarko (Bacaičių seniūnija) 75,94 ha savininku nurodytas T. ir I. B.

įpėdinis (t. 2, b. l. 18-19), pagal 1936-03-23 patvirtinto Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniÅ«nijos rÅ«Å¡imis paskirstytų žemių sÄ raÅ¡o, sudaryto apmokestinimo tikslu, duomenis VaÅ¡kiÅ¡kių palivarko 75,94 ha žemės ir miÅ¡ko savininkais nurodyti B. T. ir I. įpėdinis, kitame Å¡io dokumento lape VaÅ¡kiÅ¡kių palivarko 75,94 ha žemės savininku nurodytas I. B., o Mineikių dvaro 111,49 ha savininku nurodytas T. B. (t. 2, 81-83). Remdamasi Å¡ia informacija apeliantė nurodo, kad tam pačiam savininkui priklausė ir VaÅ¡kiÅ¡kės palivarkas, ir Mineikių dvaras, nes šiuo atveju T. ir I.

B. įpėdiniu galėjo bÅ«ti tik atsakovas T. B..Kaip žinoma, nagrinėjamu laikotarpiu paveldėjimÄ pagal įstatymÄ reglamentavo Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sÄ vado X tomo 1104 - 1380 straipsnių normos. Pagal šį įstatymÄ paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, kurie su mirusiuoju buvo susiję kraujo ryÅ¡iu (1105 str.), artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklausė teisėtiems vaikams (1127 str.), dar negimę vaikai, pradėti tėvui tebesant gyvam, nuo paveldėjimo teisės nebuvo nuÅ¡alinami (1106 str.), palikimas buvo įgyjamas jį priimant (1255 str.).

Ä®statymo 1261 straipsnyje buvo nurodyta, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nepadarė nei atsiÅ¡aukimo apie skolų nemokėjimÄ , nei mirusio turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtÄ savo asmens pelnui. Tai reiÅ¡kia, kad palikimas galėjo bÅ«ti priimtas pradėjus turtÄ faktiÅ¡kai valdyti, tvarkyti, ir jokių teisinių veiksmų, kaip pvz. turto perraÅ¡ymas, atlikti nereikėjo. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas omenyje nagrinėjamos kategorijos bylose formuojamÄ teismų praktikÄ , jog neprotinga ir neteisinga griauti nusistovėjusius ir stabilius civilinius turtinius santykius, vien dėl formalių priežasčių, nes pats savaime procedÅ«rų atlikimas pagal Teisių atkÅ«rimo įstatymÄ nėra Å¡io įstatymo tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras vs.

G. Z., G. L., civilinė byla Nr. 3K-3-306/2009), vertindamas nagrinėjamoje byloje suriktus įrodymus privalėjo spręsti dėl paminėto Rusijos imperijos civilinių įstatymų sÄ vado X tomo 1104 - 1380 straipsnių normų taikymo. Tik kruopščiai iÅ¡tyrus ir įvertinus anksčiau Å¡ioje nutartyje nurodytas aplinkybes darytina iÅ¡vada ar nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos pažeidžiant Teisių atkÅ«rimo įstatymo normas, vieÅ¡Ä jį interesÄ bei bendrųjų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų reikalavimus (CK 1.5 str., CPK 265 str.).Be to, teisėjų kolegija laiko, kad neatskleidus bylos esmės skundžiamu teismo sprendimu taip pat galėjo bÅ«ti pažeistos neįtraukto dalyvauti byloje asmens B.

G. proceso teisės bei teisėti interesai (CPK 329 str. 1 d.). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad ieÅ¡kovas Å iaulių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Å¡ioje byloje nagrinėjamų administracinių aktų bei sandorių, susijusių su atsakovo T. B. nuosavybės teisių į minimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimu, teisėtumo patikrinimÄ teisme inicijavo iÅ¡tyręs B. G. kreipimÄ si (t. 2, b. l. 1). IÅ¡ Å iaulių apskrities virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Å iaulių rajono žemėtvarkos skyriaus ieÅ¡kovui Å iaulių rajono apylinkės prokuratÅ«ros vyriausiajam prokurorui adresuoto 2008-10-10 raÅ¡to Nr.3-1649-(1.9.) turinio matyti, kad B.

G. 2008-04-29 yra pateikusi praÅ¡ymÄ Å¡iai įstaigai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į S. S. nuosavybės teisėmis valdytÄ 44,50 ha žemę, esančiÄ Mineikių dvare Å iaulių rajone (t. 1, b. l. 45). Taigi teismas turėjo svarstyti klausimÄ dėl Å¡io asmens įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens nepareiÅ¡kiančio savarankiÅ¡kų reikalavimų teisėmis, tuo tarpu, kaip matyti iÅ¡ 2009-04-06 teismo posėdžio protokolo, iÅ¡kilus Å¡iam klausimui, teismo nutartis nebuvo priimta (CPK 290, 47 str.).Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tik visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjus Å¡ioje nutartyje nurodytus argumentus, tai yra pilnai atskleidus bylos esmę, gali bÅ«ti teisingai iÅ¡spręstas ieÅ¡kovo keliamas klausimas, ar atsakovo T.

B. atžvilgiu Teisių atkūrimo įstatymo (įstatymo 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 redakcija) 2 ir 10 straipsnių nuostatos buvo taikytos be pagrindo, ar naikintini bei pripažinti negaliojančiais Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai, o taip pat kiti su jais susiję administraciniai teisės aktai bei sandoriai, kaip to prašo ieškovas Šiaulių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras (CK 1.80 str.). Ieškovo Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro atsiliepime išdėstyti argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 185 str.).

Dėl Å¡io atsakovės apeliacinis skundas iÅ¡ dalies tenkinamas, o teismo sprendimas panaikinamas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai iÅ¡taisomos bylos negrÄ Å¾inant tam pačiam teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas pilnai neatskleidė ginčo klausimo esmės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso ekonomiÅ¡kumo bei koncentracijos principų įgyvendinimui yra tikslinga bylÄ grÄ Å¾inti tam pačiam teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu, n u t a r i a : Å iaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimÄ panaikinti, o bylÄ perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.   Teisėjai                                                                         Virginija Čekanauskaitė                                                    ArtÅ«ras Driukas              Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                              Â