2013-03-07 Nr. AB-361-3-62-3-00631-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-381/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00053-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 6–7), kurį patikslino (b. l. 21), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. 2012 m. gegužės 11 d. skunde nurodė, kad Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 12-o būrio viršininkas kurstė nuteistuosius prieš pareiškėją. 2012 m. balandžio 2 d. skunde nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai neleido jam paskambinti telefonu. 2012 m. kovo 30 d. skundu Nr.49/07-431 kreipėsi dėl to, kad Marijampolės PN pareigūnas E. S. tyčia siekė pažeminti pareiškėjo orumą, naudodamasis savo tarnybine padėtimi, t. y. vertė jį įeiti ir išeiti iš kabineto bei pasakyti, kad pareiškėjas yra nuteistasis V. K. Marijampolės PN administracija atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. balandžio 10 d. skundą Nr.49/07-565, kuriame jis dar kartą nurodė, kad pareigūnas E. S. žemino pareiškėjo orumą, o gyvenamojoje patalpoje oro temperatūra naktį neviršija 12°C, o dieną neviršija 15°C. Dėl to pareiškėjas susirgo. Marijampolės PN administracija 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr.9/07-6124 atsisakė supažindinti su teisės aktais, nustatančias pareiškėjo teises ir laisves, t.y. neleido pasinaudoti teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pareiškėjo teigimu, dėl minėtų Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, jam kilo emocinė depresija, dvasiniai pergyvenimai, nervingumas, nepatogumai. Patirtas orumo žeminimas ir dvasinė skriauda gali būti kompensuojami pinigais vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 24–25, 44) paaiškino, kad pareiškėjo pretenzijos jo nurodytais klausimais yra nepagrįstos. Pagal V. K. pareiškimą (reg.Nr. 49/07-233) būrio vado atžvilgiu buvo atliktas tarnybinis tyrimas, surašyta 2012 m. balandžio 17 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr.36-06-93, ja remiantis 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr.20/07-334 pateiktas atsakymas pareiškėjui.

Iš pareiškėjo nebuvo atimta teisė paskambinti telefonu, jis tik paprašytas palaukti kol atsilaisvins telefonas. Į pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d skundą (reg. Nr. 49/07/440) šiuo klausimu buvo atsakyta administracijos 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 20/07-452.

Pareiškėjo pretenzijos, išdėstytos 2012 m. kovo 30 d. skunde (reg. Nr. 49/07-431) ir 2012 m. balandžio 10 d. skunde (reg.Nr. 49/07-565), dėl to, kad užėjus į kabinetą, kur yra pataisos įstaigos atstovas, reikia prisistatyti, yra neteisėtos, nes toks reikalavimas yra numatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu 194, (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73.2 punkte. Į šiuos pareiškėjo skundus Marijampolės PN atsakė 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 20/07-451 ir 2012 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 20/07-466. Dėl analogiško pareiškėjo reikalavimo Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-631-414/2012 priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad reikalavimas nuteistajam prisistatyti užėjus į pareigūno kabinetą yra teisėtas, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Marijampolės PN neatsisakė pateikti pareiškėjui teisės aktų, tik paprašė patikslinti, kokių teisės aktų jis pageidavo (pareiškėjo prašymas 2012 m. balandžio 30 d. Nr. 81, Marijampolės PN administracijos atsakymas 2012 m. gegužės 8 d. Nr. 9/07-6124).

Pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai prieštarauja Bausmių vykdymo teisės normoms Laikytis bausmių vykdymo teisės aktų reikalavimų yra administracijos pareiga, todėl negali būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas. Pareiškėjo skundas grindžiamas prielaidomis ir norais, kurie negali būti vertinami kaip atitinkantys galiojančius teisės aktus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (b. l. 58–61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia argumentais, kad buvo pažeistos jo teisės Marijampolės PN administracijai atsisakant atlikti tam tikrus veiksmus bei netinkamai elgiantis su pareiškėju.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Minėtas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ištyręs į bylą pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 22 d. pareiškimu (b. l. 28) V. K. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, nurodydamas, kad jam buvo pranešta, jog 12-o būrio viršininkas agituoja nuteistuosius nebendrauti su pareiškėju ir jiems grasina. Dėl pareiškimo buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu negauta jokių duomenų, kad būrio viršininkas S. D. agitavo nuteistuosius prieš V. K. 2012 m. balandžio 17 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-93 (b. l. 27) buvo pripažinta, kad nuteistojo V. K. pareiškimas nepagrįstas. Apie tyrimo rezultatus pareiškėjas informuotas 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 20/07-334 (b. l. 26). Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių naujų aplinkybių, pagrindžiančių nuteistųjų kurstymo faktą, ir nepaneigė tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Pareiškėjo argumentai apie nuteistųjų kurstymą jo atžvilgiu yra grindžiami išimtinai trečiųjų asmenų tariamai pateikta informacija, jos nekonkretizuojant ir nepateikiant ją pagrindžiančių įrodymų. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai kaltina būrio viršininką nuteistųjų kurstymu prieš jį.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su neleidimu jam paskambinti telefonu, teismas nustatė, jog pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. skundu (b. l. 30) kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, teigdamas, kad jam buvo uždrausta pasinaudoti nustatyta teise į priklausantį skambutį. 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 20/07-452 pareiškėjas buvo informuotas, kad pareigūnai savo veiksmais jo teisių nepažeidė, kadangi neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui priklausančio skambučio, nes telefonas buvo užimtas (b. l.29). Teismas konstatavo, kad šioje situacijoje pareiškėjo teisės ir interesai nebuvo pažeisti, nes pareiškėjo skundo argumentai, jog pataisos namų pareigūnai užkirto jam galimybę pasinaudoti priklausančiu telefono skambučiu, prieštarauja jo rašytame 2012 m. balandžio 2 d. skunde (b. l. 30) nurodytai aplinkybei, kad tuo metu, kai norėjo paskambinti, turėjo palaukti kol atsilaisvins telefonas, o pareigūnai pareikalavo, kad grįžtų į būrį ir ateitų vėliau, t. y. pasiūlė skambinimo telefonu teise pasinaudoti vėliau. Pažymėjęs, kad uždraudimas pasinaudoti tam tikra teise ir pasiūlymas ta teise pasinaudoti vėliau negali būti tapatinami, teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas nepagrįstai kaltina pataisos namus jam uždraudus pasinaudoti teise paskambinti telefonu.

Pareigūno E. S. veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindė aplinkybe, kad minėtas pareigūnas vertė jį įeiti ir išeiti iš kabineto bei pasakyti, jog jis yra nuteistasis V. K., ir kad nuo jo buvo nuslėpta vidaus tvarka. Teismas akcentavo, kad Marijampolės PN, kaip laisvės atėmimo įstaiga, jos veikla yra ir privalo būti griežtai reglamentuota, o suimtieji ir nuteistieji privalo laikytis šiose įstaigose nustatytų elgesio taisyklių. Pataisos įstaigų vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nustatančios Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą bei nuteistų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. sausio 31 d. redakcija) 73.2 punktas nustato, jog nuteistasis, įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą, turi atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą pasakydamas savo pavardę. Priminė, kad pareiškėjo teisinė padėtis yra speciali – jis yra nuteistasis laisvės atėmimo bausme, todėl jo asmeninės laisvės suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, naujos specialios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami. Teismas vertino pareigūno E. S. nurodymą pareiškėjui išeiti ir įeiti į kabinetą bei prisistatyti kaip reikalavimą vykdyti specialią pareigą, nustatytą Vidaus tvarkos taisyklių 73.2 punkte, todėl nelaikytiną pažeidžiančiu pareiškėjo teises.

Vidaus tvarkos taisyklių 5 punktas nustato, kad jos turi būti naujai atvykusių į pataisos įstaigas nuteistųjų karantino patalpose, bibliotekoje ir kitose nuteistiesiems ir personalui prieinamose vietose. Teismas nusprendė, jog pareiškėjas nepagrindė įrodymais motyvo, kad nuo jo buvo slepiama vidaus tvarka, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad būtų siekęs jas gauti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 30 d. prašymu (b. l. 41) kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, kuriame nurodė, jog pataisos namų bibliotekoje nerado Lietuvos Respublikos galiojančių suredaguotų įstatymų ir teisės aktų bei „Valstybės žinių“, ir prašė raštu nurodyti vietą, kur laikomi minėti dokumentai. Marijampolės PN direktorius 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 9/07-6124 (b. l. 42) paaiškino, kad savo prašyme pareiškėjas nenurodė, kokių būtent galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nerado bibliotekoje, todėl paprašė patikslinti, kokie teisės aktai reikalingi. Tai reiškia, jog minėtu raštu atsakovas ne atsisakė leisti pareiškėjui susipažinti su teisės aktais, o paprašė jį patikslinti informaciją, kad galėtų tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. balandžio 30 d. prašymą. Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad eilinį kartą buvo pažemintas jo orumas, kai Marijampolės PN administracija atsisakė nagrinėti jo 2012 m. balandžio 10 d. skundą (b. l. 32), kuriame pareiškėjas nurodė, jog pataisos namuose buvo neteisėtai išjungtas šildymas, dėl ko pareiškėjas susirgo. Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad Marijampolės PN 2012 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 20/07-466 atsakė į pareiškėjo skundą, informuodami apie tai, kad įrašai sveikatos priežiūros istorijoje patvirtina, jog pareiškėjas serga nuo 2012 m. kovo 28 d. ir nurodytu laikotarpiu jokie apribojimai šildymui nebuvo taikomi, todėl pareiškėjo skundas buvo laikomas nepagrįstu. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad Marijampolės PN tinkamai (nepažeisdami teisės aktų reikalavimų) atsakė į pareiškėjo skundą, o aplinkybė, jog atsakymas neatitiko pareiškėjo interesų, nereiškia atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą.

Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą bei kaip ji gali pasireikšti. Pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti jam neturtinę žalą, paaiškino, kad jam atsirado nervingumas, emocinė depresija, dvasiniai pergyvenimai, tačiau nepaaiškino, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis jis tai patyrė. Todėl teismas pareiškėjo nurodytus neigiamus emocinius išgyvenimus laikė neįrodytais ir nesuteikiančiais pagrindo neturtinės žalos faktui konstatuoti.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė nei Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės 1 000 000 litų neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 65) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apelianto teigimu, sprendimas yra nepagrįstas, šališkas, neaišku, kuo vadovaudamasis teismas atmetė skundą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 70) palaikė savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti žalą, nurodyta institucija (šiuo atveju – Marijampolės PN) laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip pat, ar skundą dėl žalos atlyginimo pateikusio asmens nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytais institucijos neteisėtais veiksmais (jei tokie nustatomi).

Pirmosios instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nenurodė nė vieno konkretaus motyvo, o tik pareiškė savo nuomonę, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, šališkas, pareiškėjui neaišku kuo remdamasis teismas atmetė jo skundą.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Pareiškėjui, kuris Marijampolės PN atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę, šios bausmės atlikimo laikotarpiu galioja Bausmių vykdymo kodekso ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš jo 2012 m. kovo – gegužės mėn. pareiškimuose Marijampolės PN administracijai nurodytų aplinkybių, t.y. kad būrio viršininkas agituoja nuteistuosius nebendrauti su pareiškėju; 2012 m. balandžio 2 d. 14.20 val. pareiškėjui nebuvo leista paskambinti telefonu; 2012 m. kovo 30 d. pareigūnas E. S. reikalavo išeiti iš kabineto ir vėl įeiti bei garsiai prisistatyti; 2012 m. gegužės 8 d. raštu atsisakė suteikti teisę susipažinti su teisės aktais, nustatančiais pareiškėjo teises ir laisves.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai išnagrinėjo aplinkybes ir įvertino įrodymus (ABTĮ 57 str.6 d.) pagal kiekvieną pareiškėjo skunde nurodytą pretenziją Marijampolės PN administracijai, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės PN pareigūnų neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN pareigūnų neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojami dalis atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus (ABTĮ 87 str.4 d.), joje pagal kiekvieną pareiškėjo nurodytą nusiskundimų atvejį yra išdėstyti motyvai, kuriais remdamasis teismas priėjo prie išvadų, kad neteisėti veiksmai (CK 6.271 str.) nenustatyti. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad iš teismo sprendimo nėra aišku kuo remdamasis teismas atmetė skundą. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas pagrįstas tik jo subjektyvia, jokiais konkrečiais motyvais bei įrodymais nepagrįsta nuomone, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Tuo atveju, jei teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą (ABTĮ 57 str. 6 d.) konstatuoja, kad to konkretaus ginčo atveju nenustatyta valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai (CK 6.271 str.3 d.), kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) aptarinėjimas tampa teisiškai beprasmis, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto, galima vertinti kaip perteklinius.

Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, šio savo teiginio apeliantas nepagrindė argumentais ir įrodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, be kita ko pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. EŽTT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla Hauschildt prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t.y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Apeliacinio skundo teiginio, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, apeliantas nepagrindė jokiais argumentais. Tai, kad teismas, nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis