2020-12-09 Nr. AB-23320-3-61-3-03146-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4126-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03146-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2019 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 10-TE-1363 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai A. B.“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas dirba Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio pareigose. Vilniaus AVPK Imuniteto valdyba 2019 m. birželio 27 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-58 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje buvo konstatuota, kad, drausminant pažeidėją, pareiškėjas panaudojo perteklinę fizinę jėgą, t. y. griebė už veido, spaudė lūpas, užspaudė nosį, ir tokiu būdu žemino sulaikytojo garbę ir orumą; šiais kaltais veiksmais (tiesiogine tyčia) pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9, 10 ir 13 punktuose bei Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus principus, nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 6.1, 6.2, 6.3, 7.1 ir 7.2 punktų bei Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, 27 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip pat Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad išprovokuotas pareiškėjo veiksmų, pažeidėjas jam spyrė, o pareiškėjas sudavė jam kumščiu į veidą. Toks pareiškėjo veiksmas buvo pripažintas pertekliniu, nebūtinu ir neproporcingu. Tokiu būdu netiesiogine tyčia buvo padarytas tarnybinis nusižengimas, buvo pažeisti Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, 27 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 10- TE-1363 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai A. B.“ pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2.2. Tarnybinio patikrinimo metu buvo kreiptasi į Lietuvos policijos mokyklą, kad būtų įvertinti vaizdo įraše užfiksuoti pareiškėjo ir vyriausiojo patrulio T. K. veiksmai. Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 10-G-57679 nurodyta, kad „vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip sulaikomas asmuo aktyviai priešinasi įsodinamas į automobilį (stangrina raumenis, vengia pasilenkti sėsdamas į automobilį, kad nesusižalotų galvos į automobilio durų rėmą, atsisako įkelti kojas). Policijos pareigūnai, panaudodami fizinę prievartą, sulaikytą asmenį įtempia į automobilį ir palieka gulėti ant sėdynės. Po akimirkos vyriškiui pradėjus spardyti automobilio duris, policijos pareigūnai, siekdami jį sudrausminti ir nuraminti, bando prisegti saugos diržą, kad apribotų jo judesius bei priverstų nusiraminti.

Abu policijos pareigūnai, naudodami fizinę prievartą, užsega saugos diržą, tačiau vyriškiui nenusiraminus, vienas pareigūnas prieš jį panaudoja ašarines dujas, kitas – elektros impulsinį prietaisą „Taser“. Elektros šoko įtaiso naudojimo aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-100, 18 punkte nurodyta, kad draudžiama įtaisą naudoti šalia lengvai užsiliepsnojančių skysčių ar garų ir sprogstamųjų medžiagų“. Specialistai pateikė išvadą, jog fizinės prievartos panaudojimas, esant uždėtiems antrankiams, buvo perteklinis.

Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju yra akivaizdu, kad specialistų, atsakingų už policijos pareigūnų taktinį parengimą, išvadoje neužfiksuoti jokie jo atlikti pertekliniai veiksmai, kurie būtų pasireiškę tiesiogine tyčia ir būtų pažeminę sulaikyto asmens garbę ir orumą. Taip pat neužfiksuota, kad pareiškėjas tyčia būtų smogęs kumščiu sulaikytajam į veidą. Specialistai aiškiai nurodė, kad elektrošoko įtaisas buvo panaudotas neteisėtai, tačiau už šį veiksmą pareiškėjo kolega nebuvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Tarnybinio automobilio galinė sėdynė, ant kurios yra gabenami sulaikyti asmenys, yra plastikinė ir slidi.

Vaizdo įraše nuo 2:22 min. aiškiai matyti, kaip sulaikytas asmuo išspiria pareiškėją iš tarnybinio automobilio, o jis, norėdamas nedelsiant tęsti sulaikyto asmens sutramdymo veiksmus, staigiai puola atgal į tarnybinį automobilį, bet, dėdamas kairiąją ranką ant galinės sėdynės, paslysta ir, praradęs pusiausvyrą, dešiniąja ranka nestipriai pataiko sulaikytajam į veidą. Tokie pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti tyčia.

2.3. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad šis įstatymas netaikomas statutiniams valstybės tarnautojams, todėl pareiškėjui negalėjo būti taikoma tarnybinė atsakomybė už Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų pažeidimą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Policijos pareigūnams drausminant sulaikytąjį D. N. tarnybiniame automobilyje, vyriausiasis patrulis A. B. panaudojo prieš jį perteklinę fizinę jėgą, t. y. griebė už veido, spaudė lūpas, užspaudė nosį, tokiu būdu žemino pastarojo garbę ir orumą. Tokiu būdu pareiškėjas savo kaltais veiksmais (tiesiogine tyčia) nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9, 10 ir 13 punktuose nurodytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo), Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų (profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo), Etikos kodekso 6.1, 6.2, 6.3, 7.1 ir 7.2 punktų nuostatų bei pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų bei 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Ginčijamu įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

3.2. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 144- S-934-(7.11E) išsakytą poziciją bei dokumento turinį. Rašte pateikta nuomonė, kad fizinės prievartos panaudojimas, esant uždėtiems antrankiams, buvo perteklinis. Specialistai nevertino pareigūnų veiksmų jų tarnybinės atsakomybės aspektu, o tik pasisakė dėl veiksmų atitikimo pareigūnų taktikos reikalavimams bei jų adekvatumo.

3.3. Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nurodyti principai savo esme sutampa su Policijos įstatymo 4 straipsnyje nurodytais principais, taip pat ir nagrinėjamoje situacijoje svarbiausias pagarbos žmogui principas.

3.4. Pagal dokumentų valdymo sistemos duomenis pareiškėjas susipažinimą su Įsakymu patvirtino 2019 m. rugpjūčio 4 d. 20.59.48 val., todėl pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnyje įtvirtintą 1 mėnesio Įsakymo apskundimo terminą, nes pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 6 d.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą įsakymą panaikino.

5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 10-TE-1363 pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos (pastabos) pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas nesutinka, kad panaudojo perteklinę fizinę prievartą ir tai padarė tyčia, norėdamas pažeminti sulaikyto asmens garbę ir orumą.

6. Teismas nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog policijos pareigūnai turėjo pagrindą Policijos įstatymo 27 straipsnyje numatytu pagrindu taikyti fizinę prievartą ir vykdė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pareigas nutraukti sulaikyto asmens neteisėtą veiką (spardė dureles, nepakluso nurodymui nutraukti tokią veiką). Pareiškėjas Tarnybinio patikrinimo išvadoje kaltintas tuo, kad panaudojo pertekinę fizinę jėgą dviejuose epizoduose: 1) griebė už veido, spaudė lūpas, užspaudė nosį; 2) sudavė per veidą. Taigi, ginčas kilo dėl nurodytų veiksmų adekvatumo ir pareiškėjo kaltės.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog sulaikytas asmuo buvo neblaivus, aktyviai priešinosi, niokojo turtą (spardė dureles). Teismas iš vaizdo įrašo nustatė, kad pareiškėjas sulaikytajam už veido griebė tik po to, kai po pirminės fizinės prievartos priemonių panaudojimo (jas panaudojo pareiškėjo kolega T. K.), sulaikyto asmens nepavyko prisegti saugos diržu dėl jo aktyvaus priešinimosi. Sulaikytasis neketino nutraukti priešinimosi, tą darė nuosekliai, nereaguodamas į pareigūnų nurodymus ir pastangas.

8. Teismas, vertindamas griebimo už veido epizodą, pažymėjo, kad fizinės prievartos naudojimas neišvengiamai susijęs su galimu garbės ir orumo (asmens neliečiamumo) sumažėjimu. Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra svarbu tai, jog pats sulaikytas asmuo savo elgesiu, kuris buvo aktyvaus, nuoseklaus pobūdžio, akivaizdžiai priešingas teisėtiems policijos pareigūnų nurodymams, lėmė fizinės prievartos naudojimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog veiksmas, dėl kurio kaltinamas pareiškėjas (sugriebimas už veido), sukėlė sulaikytojo sužalojimus, todėl negalima daryti išvados, kad minėtas veiksmas savo intensyvumu viršijo elektros impulso prietaiso naudojimo ar dujų balionėlio naudojimą, kai tuo tarpu, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad elektros impulso prietaiso „Taser“ ir dujų balionėlio naudojimas atitiko bendruosius prievartos naudojimo principus. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo laikyti, kad sugriebimas už veido buvo akivaizdžiai neproporcingas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra išsamiai nagrinėtas šio veiksmo proporcingumas, o tik apsiribota teisinio reguliavimo pacitavimu ir išvada, kad veiksmas buvo perteklinis; susidariusioje situacijoje neįvertintas pasipriešinimo intensyvumas ir nepaaiškinta, kodėl esant tokiam pasipriešinimui, pareiškėjo veiksmas buvo neproporcingas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. raštu, kuriame nurodyta, kad fizinės prievartos panaudojimas, esant uždėtiems antrankiams, buvo perteklinis; tačiau taip pat atsakovas Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertino, kad ir kiti fizinės prievartos veiksmai (įskaitant ir dujų balionėlio ir elektros impulso prietaiso panaudojimą) atitiko prievartos naudojimo reikalavimus; taigi atsakovas ne visus fizinės prievartos veiksmus aptariamoje situacijoje vertino kaip neproporcingus.

9. Teismas įvertino ir tai, kad šiuo atveju pareiškėjas veikė ekstremaliomis sąlygomis, sulaikytas asmuo aktyviai priešinosi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas turėjo tikslą ne sutramdyti pažeidėją, o pažeminti jo garbę ir orumą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nėra motyvų, kodėl laikyta, kad pareiškėjas tyčia siekė pažeminti asmens garbę ir orumą. Sulaikytas asmuo nei dėl pareiškėjo, nei dėl policijos, kaip institucijos, elgesio jo atžvilgiu pretenzijų nekėlė. Sulaikytas asmuo ikiteisminio tyrimo metu teikdamas parodymus nurodė, kad priešinosi dėl to, jog nenorėjo būti sulaikytas, taigi ne dėl to, kad reagavo į jo garbę žeminantį poelgį. Atvirkščiai – sulaikytas asmuo atlygino pareiškėjui neturtinę žalą, taigi pats jautėsi neteisus. Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte aptariant vaizdo medžiagą iš tarnybinio automobilio, nurodyta, kad „<...> policijos pareigūnai, siekdami jį sudrausminti ir nuraminti, bando prisegti saugos diržą, kad apribotų jo judesius ir priverstų nusiraminti. Abu policijos pareigūnai, naudodami fizinę prievartą, užsega saugos diržą <...>“. Taigi, specialistai neįžvelgė jokio kito fizinės prievartos motyvo ir tikslo, kaip tik pažeidėjo sutramdymas, t. y. pareigos vykdymas. Teismas padarė išvadą, kad ginčo veiksmas buvo atliktas siekiant vykdyti pareigą, t. y. sutramdyti besipriešinantį asmenį. Todėl atsakovas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas sąmoningais veiksmais pažemino sulaikyto asmens garbę ir orumą.

10. Teismas pakartojo, kad byloje nėra duomenų, jog sulaikytam asmeniui būtų padaryti sužalojimai, jis pretenzijų dėl policijos veiksmų neturėjo, todėl teismas laikė, kad nei policijai, kaip institucijai, nei sulaikytam asmeniui pareiškėjo veiksmai neigiamų pasekmių nesukėlė. Taigi ir dėl šios priežasties, net ir konstatavus neproporcingą fizinės prievartos naudojimą, reikėtų laikyti, kad galimas pažeidimas buvo mažareikšmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).

11. Teismas akcentavo ir tai, kad pranešime pareiškėjui apie tarnybinį nusižengimą tik abstrakčiai nurodyta, jog yra duomenų apie panaudotą perteklinę fizinę prievartą, konkrečiai nenurodant, kokiais pareiškėjo veiksmais ši prievarta pasireiškė. Tai sumažino pareiškėjo galimybes apsiginti. Teismas įvertino, kad šis procedūrinis pažeidimas, nors savaime nėra pakankamas pagrindas panaikinti paskirtą nuobaudą, bet yra svarbus kitų aplinkybių kontekste.

12. Teismas konstatavo, kad dėl sugriebimo sulaikytajam už veido pareiškėjui nuobauda skirta nepagrįstai.

13. Teismas, vertindamas sudavimo sulaikytajam į veidą epizodą, nustatė, kad Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte buvo aptarti fizinės prievartos naudojimo epizodai šioje situacijoje, bet nieko nepasakyta apie sudavimą į veidą. Motyvuotoje išvadoje remtasi nutarimais nutraukti ikiteisminius tyrimus (2019 m. gegužės 2 d. ir birželio 12 d.), tačiau juose nedaroma kategoriška išvada, kad pareiškėjas sudavė sulaikytajam smūgį į veidą. 2019 m. gegužės 2 d. nutarime tik abstrakčiai nurodyta, kad „galimai panaudojo neteisėtą fizinį smurtą“, o 2019 m. birželio 12 d. nutarime nurodyta, jog „galimai neteisėtai panaudojo fizinį smurtą – kumščiu sudavė smūgį į veidą“. Teismas iš vaizdo įrašo nustatė, kad vyksta grumtynės, tačiau nurodė, jog iš minėto įrašo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas sudavė sulaikytajam smūgį į veidą. Sulaikytas asmuo nesiskundė ir neteigė, kad jam buvo suduotas smūgis į veidą, duomenų apie sužalojimus nėra. Teismas apibendrino, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas smūgiavo į veidą; išvadoje šio veiksmo proporcingumas nebuvo nagrinėjamas; taigi, nesurinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas smūgiavo į veidą sulaikytam asmeniui ir šis veiksmas buvo neproporcingas.

14. Teismas nustatė, kad Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte, aptariant vaizdo medžiagą iš tarnybinio automobilio, nurodyta, jog „<...> policijos pareigūnai, siekdami jį sudrausminti ir nuraminti, bando prisegti saugos diržą, kad apribotų jo judesius ir priverstų nusiraminti. Abu policijos pareigūnai, naudodami fizinę prievartą, užsega saugos diržą. <...>“ Taigi, minėtame rašte nebuvo nagrinėjami šio veiksmo tikslai ir motyvai. Teismo vertinimu, iš minėto Lietuvos policijos mokyklos rašto, taip pat iš vaizdo medžiagos negalima daryti kitokios išvados, kaip tik tokią, kad naudodamas fizinę prievartą pareiškėjas siekė sutramdyti pažeidėją, t. y. įvykdyti pareigą. Rašte pripažįstama, kad tokiu būdu pareiškėjas reagavo į sulaikyto asmens spyrį. Tai reiškia, kad veiksmas vyko dinamiškai, pareiškėjas veikė esant ekstremalioms sąlygoms, reagavo į pažeidėjo aktyvų elgesį. Sulaikytas asmuo taip pat neteigė, kad jam būtų tyčia suduotas smūgis į veidą. Teismas apibendrino, kad šiuo atveju buvo padaryta neteisinga išvada, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas suvokė, jog naudoja perteklinę fizinę prievartą ir yra kaltas dėl šio veiksmo.

15. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie dėl šio veiksmo sulaikyto asmens patirtus sužalojimus, jis pretenzijų dėl to nereiškė, todėl teismas padarė išvadą, jog neigiamos pasekmės dėl pareiškėjo veiksmo nekilo.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad pranešime pareiškėjui apie tarnybinį nusižengimą tik abstrakčiai nurodyta, jog yra duomenų apie panaudotą perteklinę fizinę prievartą. Taigi Tarnybinio patikrinimo išvadoje suformuluotas kaltinimas, kad pareiškėjas padarė pažeidimą būtent suduodamas sulaikytajam į veidą po to, kai šis jam spyrė, pareiškėjui galėjo būti netikėtas. Apie šią aplinkybę, kaip tyrimo objektą, jis nebuvo informuotas. Teismas įvertino, kad minėtas procedūrinis pažeidimas, nors savaime nėra pakankamas pagrindas panaikinti paskirtą nuobaudą, yra svarbus kitų aplinkybių kontekste.

17. Teismas konstatavo, kad ne bet koks pareigų nevykdymas vertintinas kaip tarnybinis nusižengimas. Teismas, įvertinęs savo priimtame sprendime suformuluotus argumentus, įskaitant aplinkybes apie sulaikyto asmens aktyvų pasipriešinimą, pareiškėjo tikslą vykdyti pareigą, neigiamų pasekmių nebuvimą, padarė išvadą, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai. Teismas panaikino Įsakymą, kuriuo skirta nuobauda, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. 18. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog byloje nėra duomenų apie sulaikytajam padarytus sužalojimus, taip pat kad šis asmuo pretenzijų nereiškė nei policijai, kaip institucijai, nei pareiškėjui, be to, sulaikytajam pareiškėjo veiksmai neigiamų pasekmių nesukėlė, padarė nepagrįstą išvadą, jog perteklinės jėgos panaudojimas gali būti laikomas mažareikšmiu, remdamasis teismų praktika dėl trūkumų administracinio nusižengimo protokole vertinimo kaip mažareikšmių.

19.2. Teismas nesivadovavo įsiteisėjusiame nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nustatytomis aplinkybėmis apie tai, kad sulaikytasis pareiškėjui spyrė tik po to, kai šis jo atžvilgiu panaudojo pastarojo garbę ir orumą žeminančius veiksmus ir galbūt panaudojo fizinį smurtą.

19.3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. rašte padaryta išvada vien dėl to, kad atsakovas ne visus pareiškėjo fizinės prievartos veiksmus įvertino kaip neproporcingus.

19.4. Teismas, vertindamas sudavimo į veidą epizodą, sprendime padarė dvi prieštaraujančias išvadas, iš vienos pusės nurodė, kad buvo suduota į veidą, iš kitos pusės – tokios kategoriškos išvados nedarė, taip paneigdamas objektyvaus įrodymo – vaizdo įrašo – įrodomąją vertę ir remdamasis prielaida – ekstremalia situacija, taip pat sulaikytojo nepateiktomis pretenzijomis. Teismas galėjo pašalinti šiuos prieštaravimus kviesdamas sulaikytąjį liudytoju ar įtraukdamas jį į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 10-TE-1363 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai A. B.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino – Įsakymą panaikino. Atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismas klaidingai nustatė bylos faktinę situaciją ir netinkamai vertino įrodymus.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes)).

23. Iš Įsakymo ir Tarnybinio patikrinimo išvados turinio nustatyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (pastaba) skirta už tai, jog policijos pareigūnams drausminant sulaikomą asmenį D. N. tarnybiniame automobilyje, vyriausiasis patrulis A. B. panaudojo prieš jį perteklinę fizinę jėgą, t. y. griebė už veido, spaudė lūpas, užspaudė nosį, tokiu būdu žemino pastarojo garbę ir orumą. Tokiu būdu pareiškėjas savo kaltais veiksmais (tiesiogine tyčia – suvokė savo veiksmus ir norėjo taip veikti) nesilaikė (Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9, 10, 13 punktuose nurodytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo ir padorumo), Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų principų (profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo), Etikos kodekso 6.1‑6.3, 7.1 ir 7.2 punktų nuostatų bei pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų ir 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

24. LVAT praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn būtinas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo (pareigūno) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63‑1836/2008; 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-174-756/2018). Nenustačius valstybės tarnautojo (pareigūno) kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009).

25. Pirmosios instancijos teismas Įsakymą panaikino, be kita ko, konstatavęs, kad dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo nebuvo pareiškėjo kaltės. Šiuo aspektu tikrinamame sprendime, be kita ko, konstatuota:

(1) dėl griebimo už veido epizodo: „šiuo atveju <...> pareiškėjas veikė ekstremaliomis sąlygomis, sulaikytas asmuo aktyviai priešinosi. <...> negalima daryti išvados, kad pareiškėjas turėjo tikslą ne sutramdyti pažeidėją, o pažeminti jo garbę ir orumą. <...> Sulaikytas asmuo nei dėl pareiškėjo, nei dėl policijos elgesio jo atžvilgiu pretenzijų nekėlė. Sulaikytas asmuo ikiteisminiame tyrime teikdamas parodymus nurodė, kad priešinosi dėl to, kad nenorėjo būti sulaikytas, taigi ne dėl to, kad reagavo į jo garbę žeminantį poelgį <...>. Atvirkščiai – sulaikytas asmuo atlygino pareiškėjui neturtinę žalą, taigi pats jautėsi neteisus. 2019 m. gegužės 22 d. Lietuvos policijos mokyklos išvadoje <...> specialistai neįžvelgė jokio kito fizinės prievartos motyvo ir tikslo, kaip tik pažeidėjo sutramdymas, t. y. pareigos vykdymas. Taigi laikytina, kad toks veiksmas atliktas siekiant vykdyti pareigą, t. y. sutramdyti besipriešinantį asmenį. Todėl atsakovas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas sąmoningais veiksmais pažemino sulaikyto asmens garbę ir orumą“;

(2) dėl sudavimo į veidą epizodo: „iš vaizdo įrašo matosi, kad vyksta grumtynės, iš jo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas sudavė smūgį į veidą. Sulaikytas asmuo nesiskundė ir neteigė, kad jam būtų suduotas smūgis į veidą, duomenų apie sužalojimus nėra“; „<...> veiksmas vyko dinamiškai, pareiškėjas veikė esant ekstremalioms sąlygoms, reagavo į pažeidėjo aktyvų elgesį. Sulaikytas asmuo taip pat neteigė, kad jam būtų tyčia suduotas smūgis į veidą. Taigi padaryta neteisinga išvada, kad šioje situacijoje pareiškėjas suvokė, kad naudoja perteklinę fizinę prievartą ir yra kaltas dėl šio veiksmo“.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pakartotinai įvertinusi sulaikymo vaizdo įraše užfiksuotus pareiškėjo veiksmus, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, su Nutarties 25 punkte paminėtais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka. Teismas savo išvadas grindė išsamia sulaikymo vaizdo įrašo analize, o jame užfiksuotus vaizdus vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste, atsižvelgė į sulaikymo metu susiklosčiusią ekstremalią situaciją, kurią išprovokavo akivaizdžiai agresyvus sulaikomo asmens elgesys. Šiame kontekste primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

27. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamu atveju (t. y. kai byloje yra tiesioginiai įrodymai – sulaikymo vaizdo įrašas), teismas, nagrinėjantis tarnybinę bylą, nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2019 m. gegužės 2 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-13984-19 (I t., b. l. 67–71) išdėstytais motyvais. Pabrėžtina, kad paminėtame nutarime prokuroras sprendė klausimą, ar yra pagrindas sulaikomą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiame nutarime pareiškėjo veiksmai nebuvo vertinami jo tarnybinės atsakomybės (t. y. galimo tarnybinių įgaliojimų viršijimo) kontekste.

28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas visų byloje esančių įrodymų kontekste netinkamai įvertino Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. išvadą (I t., b. l. 77). Šioje išvadoje pateikta apibendrinta Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdybos 1-ojo skyriaus specialistų nuomonė, kad ginčo situacijoje sulaikant asmenį „<...> fizinės prievartos panaudojimas, esant uždėtiems antrankiams, buvo perteklinis“. Joje vertinami abiejų sulaikyme dalyvavusių pareigūnų veiksmai, daugiausiai susiję su specialiųjų priemonių panaudojimu. Konkretūs pareiškėjo veiksmai, dėl kurių pastarajam pritaikyta tarnybinė atsakomybė ir kurie sudarė itin trumpus sulaikymo epizodus, atskirai vertinami nebuvo. Pirmosios instancijos teismas visų byloje esančių įrodymų (ir pirmiausiai sulaikymo vaizdo įrašo) kontekste tinkamai įvertino Lietuvos policijos mokyklos 2019 m. gegužės 22 d. išvadoje pateiktus motyvus, ir, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai konstatavo, kad šioje išvadoje pateikta nuomonė negali būti laikoma pakankamu įrodymu pareiškėjo kaltei dėl jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo pagrįsti.

29. Atsakydama į Nutarties 19.4 punkte paminėtus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai nesutinka, kad atsakovo paminėti tikrinamo teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Sulaikymo vaizdo įrašas patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas sulaikymo metu sulaikomam asmeniui sudavė į veidą, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokiu būdu pareiškėjas siekė pažeminti sulaikomą asmenį, ar kad toks spontaniškas pareiškėjo elgesys nebuvo nulemtas ekstremalios situacijos, kurią išprovokavo agresyvus sulaikomo asmens elgesys. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima tinkamai įvertinti sudavimo į veidą epizodą tarnybinės atsakomybės kontekste, o pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas nepagrįstai liudytoju šioje byloje neapklausė sulaikytojo ir taip nepašalino kilusių prieštaravimų, atmetami.

30. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog perteklinės jėgos panaudojimas gali būti laikomas mažareikšmiu, konstatuotina, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl jam inkriminuoto teisės pažeidimo. Vien to pakanka, kad Įsakymas būtų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Todėl tikrinamame sprendime išdėstyti motyvai dėl veikos mažareikšmiškumo šalinami kaip pertekliniai.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė