Legislator Case Law & Legislation
fa7fb0b1-847b-4f22-9acb-8bc85e268a82 AI generated

fa7fb0b1-847b-4f22-9acb-8bc85e268a82 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number fa7fb0b1-847b-4f22-9acb-8bc85e268a82
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

                                                                                      2.4.6.4.4.  LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 22 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorams Tomui Meškauskui ir Artūrui Urbeliuinuteistiesiems V.

Legislator headnote

AI generated

fa7fb0b1-847b-4f22-9acb-8bc85e268a82 · Lietuvos apeliacinis teismas: Po 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., įvykdyto tyčinio R. J. nužudymo, A. B. su D. E. ir V. V. užkasė 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov” sistemos automatÄ ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. Å¡ovinių Å¡alia kelio TelÅ¡iai - Plungė 7-ame kilometre esančios automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, kurioje neteisėtai 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov" sistemos automatÄ ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. 5,45 mm kalibro Å¡ovinių neteisėtai laikė iki 1993 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliai tyrimo metu nenustatytos, tačiau ne trumpiau kaip iki 1993 m. gegužės 25 d.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-18/2011                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.5;                                                                                     1.2.3.2.7; 1.2.3.2.9.; 1.1.12.1.; 2.4.6.3.1.;                                                                                      2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.3.;

                                                                                      2.4.6.4.4.  LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 22 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorams Tomui Meškauskui ir Artūrui Urbeliuinuteistiesiems V.

Å ., D. E., V. V., gynėjams advokatams Violetai Mikutavičienei, Kristinai Sandaraitei-Butvilienei ir Aldevinui Å vedui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų V. Å ., D. E., V. V. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:V. Å . pripažintas kaltu ir nuteistas :- pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 129 str. 2 d. 5 p. (dėl J. nužudymo) - laisvės atėmimu aÅ¡tuoniolikai metų; - pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) - laisvės atėmimu dvejiems metams.Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aÅ¡tuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., Å¡i bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvideÅ¡imčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.D. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R. J. nužudymo) - laisvės atėmimu aÅ¡tuoneriems metams.Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtÄ bausmę apėmimo bÅ«du subendrinus su Å iaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aÅ¡tuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Tuo pačiu nuosprendžiu D.

E. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. (dėl nepraneÅ¡imo apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ ) ir 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), remiantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.Be to, tuo pačiu nuosprendžiu D. E. kardomoji priemonė - raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, nebendrauti su A. V. ir registruotis TelÅ¡ių rajono PK - pakeista į suėmimÄ , suimant teismo salėje. V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl R.

J. nužudymo) (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) - laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.Tuo pačiu nuosprendžiu V. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo), nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti A. B. ir S. Ž., o A. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 str. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu iÅ¡ nuteistųjų V. Å ., A. B. ir S. Ž. priteista solidariai nukentėjusiajai A. G. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2000 Lt laidojimo iÅ¡laidų; nukentėjusiajai N. J. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai V. J. 70000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 4000 Lt laidojimo iÅ¡laidų ir 4000 Lt turtinei žalai (dėl sudeginto automobilio) atlyginti; nukentėjusiajai L. Ž. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

D. E. ir V. V. nuteisti už tai, kad veikdami grupe su nuteistuoju A. B. ir B. J., kuriam 1998 m. balandžio 4 d. mirus ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 1993 m. kovo mėn. – balandžio mėn. 3 d. laikotarpiu, TelÅ¡iuose, dėl savanaudiÅ¡kų paskatų už B. J. pažadėtÄ 15000 JAV dolerių atlyginimÄ už R. J. nužudymÄ , A. B. su D. E. dalį iÅ¡ anksto neaptartos atlyginimo sumos už nužudymo vykdymÄ pažadėdami V. V., suplanuodami su bendrininkais nusikaltimo darymo vietÄ , laikÄ ir bÅ«dÄ , A.

B. su D. E. perduodami V. V. gautÄ iÅ¡ B. J. nusikaltimo padarymui skirtÄ 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov“ sistemos automatÄ su jam skirtais 60 vnt. Å¡ovinių ir įsipareigodami po nužudymo padarymo iÅ¡vežti nusikaltimo vykdytojÄ V. V. iÅ¡ įvykio vietos, 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., pastate, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiame restorane „(duomenys neskelbtini)“, Å¡io restorano darbo ir klientų jame lankymosi metu, V. V. iššovus ne mažiau kaip septynis kartus iÅ¡ 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov“ sistemos automato iÅ¡ pastato balkono pro langÄ Ä¯ restorano salėje prie vieno iÅ¡ staliukų sėdintį R.

J., dviejose vietose perÅ¡ovus nukentėjusiajam deÅ¡inę Å¡launį bei padarius kiaurinius Å¡launikaulio, Å¡launinės arterijos bei venos pažeidimus, tuo sukėlus sunkaus laipsnio Å¡okÄ , dėl ko 1993 m. balandžio 5 d., 7 val. 15 min., nukentėjusysis TelÅ¡ių centrinėje ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, pavojingu daugelio tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių gyvybei bÅ«du.Be to, D. E. ir V. V., veikdami bendrininkų grupe su nuteistuoju A.

B. ir B. J., kuriam 1998 m. balandžio 4 d. mirus ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neturėdami leidimo, neteisėtai disponavo Å¡aunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu Å¡audmenų: 1993 m. kovo mėn., B. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iÅ¡ nenustatyto asmens neteisėtai įgijus, laikius ir garažų masyve, esančiame, TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini), perdavus A. B. ir D. E. du Å¡aunamuosius ginklus ir jiems skirtus Å¡audmenis - 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov” sistemos automatÄ su jam skirtais 60 vnt. 5,45 mm kalibro Å¡oviniais bei pistoletÄ â€žMakarov” su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro Å¡oviniais, A.

B. ir D. E. neteisėtai laikė Å¡iuos ginklus garažų masyve, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamÄ veikÄ , A. B. su D. E. 1993 m. balandžio 3 d. minėtame garažų masyve perdavė V. V. tyčinio R. J. nužudymo vykdymui 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov” sistemos automatÄ ir 60 vnt. 5,45 mm kalibro Å¡ovinių, bei kartu iÅ¡bandė šį ginklÄ kelyje Pieliai – Eigirdžiai, esančiame TelÅ¡ių raj., iššaudami 30 vnt. Å¡ovinių į kelio ženklÄ .

Po 1993 m. balandžio 3 d., apie 22 val., įvykdyto tyčinio R. J. nužudymo, A. B. su D. E. ir V. V. užkasė 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov” sistemos automatÄ ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. Å¡ovinių Å¡alia kelio TelÅ¡iai - Plungė 7-ame kilometre esančios automobilių stovėjimo aikÅ¡telės, kurioje neteisėtai 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov" sistemos automatÄ ir likusius ne daugiau kaip 23 vnt. 5,45 mm kalibro Å¡ovinių neteisėtai laikė iki 1993 m. gegužės mėn. pabaigos, tiksliai tyrimo metu nenustatytos, tačiau ne trumpiau kaip iki 1993 m. gegužės 25 d.

Tęsdami nusikalstamÄ veikÄ , A. B., V. V. ir D. E. 1993 m. gegužės mėn. pabaigoje, 25-26 d. laikotarpiu, su 5,45 mm kalibro „KalaÅ¡nikov“ sistemos automatu likusiais ne daugiau kaip 5,45 mm kalibro 23 vnt. Å¡ovinių grÄ Å¾ino B. J., atveždami ir palikdami jo nurodytame garažų masyve, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini) g. Tuo pačiu, A. B., vienÄ mėnesį po 1993 m. balandžio 3 d., garažų masyve, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini) g., neteisėtai laikė pistoletÄ â€žMakarov“ su jam skirtais 8 vnt. 9 mm kalibro Å¡oviniais, kol neteisėtai juos tame pačiame garažų masyve realizavo J.

J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas J. J. 2005-01-11 mirus). Tačiau, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamasis procesas pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) jiems nutrauktas.V. Å . nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž., V. Å . organizavus, t. y. parengus, nusikalstamÄ veikÄ ir jai vadovavus - TelÅ¡iuose, Masčio ežero apylinkėse pažadėjus A. B. ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių dydžio atlyginimÄ už A.

J. ir B. J. nužudymÄ , skvere, esančiame TelÅ¡iuose, Å¡alia (duomenys neskelbtini) g., davus nurodymÄ dėl nusikaltimo darymo laiko, TelÅ¡ių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje perdavus nužudymo įrankius - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės ir modelio revolverį su ne mažiau kaip 10 vnt. Å¡ovinių bei „TT“ markės pistoletÄ su ne mažiau kaip 16 vnt. Å¡ovinių, bute, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini), per V.

R. avansu sumokėjus A. B. 10000 Lt, A. B. 1998 m. kovo mėn., kelyje Kelmė - TelÅ¡iai susitarus su S. Ž. už dalį V. Å . pažadėto atlyginimo kartu nužudyti A. J. ir B. J.; 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., TelÅ¡ių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. iššaudamas iÅ¡ „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į deÅ¡inę pakauÅ¡io sritį, deÅ¡inį veido žandÄ , deÅ¡inę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ ir kraujo iÅ¡siliejimÄ po jų dangalais, S. Ž. iššovus iÅ¡ revolverio ne mažiau kaip vienÄ kartÄ B.

J. į kairį smilkinį, tuo padarius nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ su kraujo iÅ¡siliejimu po dangalais ir nutekėjimu į Å¡oninius galvos smegenų skilvelius, taip dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudė du žmones.Be to, V. Å . nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž., neturėdamas leidimo, neteisėtai disponavo Å¡aunamaisiais ginklais ir Å¡audmenimis:

V. Å . nuo 1998 m. pradžios iki 1998 m. kovo mėn. pabaigos organizuojant dviejų žmonių – A. J. ir B. J. - nužudymÄ , tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iÅ¡ nenustatyto asmens neteisėtai įgijus ir laikius du Å¡aunamuosius ginklus ir jiems skirtus Å¡audmenis - 7,62 mm kalibro „TT” markės pistoletÄ su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro Å¡ovinių bei tyrimo metu nenustatytÄ 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” Å¡ovinių, 1998 m. kovo mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytÄ dienÄ , TelÅ¡ių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, nužudymo vykdymui V.

Å . perdavė A. B. Å¡aunamuosius ginklus ir Å¡audmenis, o A. B. iki 1998 m. balandžio 4 d. neteisėtai laikė 7,62 mm kalibro “TT” markės pistoletÄ su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vnt. 7,62 mm kalibro Å¡ovinių bei tyrimo metu nenustatytÄ 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vnt. “38 Special” Å¡ovinių, bute, esančiame TelÅ¡iuose, (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ su S. Ž. juos iÅ¡bandė, Å¡audydami miÅ¡ke, esančiame TelÅ¡ių raj., tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyv., o 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., su S. Ž. panaudojo B.

J. ir A. J. nužudyme, po ko Å¡aunamuosius ginklus ir likusius Å¡audmenis tÄ pačiÄ dienÄ Ä¯metė į Ilgio ežerÄ , esantį TelÅ¡ių raj.Be to, V. Å . veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž. tyčia sunaikino svetimÄ turtÄ : A. B. ir S. Ž., vykdydami nusikaltimo organizatoriaus V. Å . (dėl Å¡io nusikalstamos veikos epizodo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui) 1998 m. balandžio 5 d. TelÅ¡iuose A. B. duotÄ Å¾odinį nurodymÄ sunaikinti dviejų žmonių – A.

J. ir B. J. - nužudymo dėl savanaudiÅ¡kų paskatų pėdsakus, A. B. su S. Ž. 1998 m. balandžio 5d., nuo 20 val. iki 22 val., Plungės raj., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., padegė ir sudegino A. J. 4000 Lt vertės automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)Be to, D. E. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d. kelyje Kretinga - Plungė žodžiu perduodamas A. V. pažadÄ A. B. už B. J. nužudymÄ sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio atlyginimÄ , tuo sustiprindamas jau esantį A.

B. pasiryžimÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiÅ¡kų paskatų kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat ir dėl V. Å . atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., TelÅ¡ių raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) girininkijos 6-o kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. iššaudamas iÅ¡ „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A.

J. į deÅ¡inę pakauÅ¡io sritį, deÅ¡inį veido žandÄ , deÅ¡inę kaklo pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ ir kraujo iÅ¡siliejimÄ po jų dangalais, o S. Ž. iššaudamas iÅ¡ revolverio ne mažiau kaip vienÄ kartÄ B. J. į kairį smilkinį, tuo padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ su kraujo iÅ¡siliejimu po dangalais ir nutekėjimu į Å¡oninius galvos smegenų skilvelius, nužudė A.

J. ir B. J..Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros prokuroras apeliaciniu skundu praÅ¡o apygardos teismo nuosprendį iÅ¡ dalies pakeisti ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo- V. Å . pripažinti kaltu dėl A. ir B. J. nužudymo organizavimo dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, t.y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose        ( 2000-09-26 įstatymo redakcija ) padarymo ir nuteisus jį galutine 20 metų laisvės atėmimo bausme, paskirti jÄ atlikti kalėjime.

Nuteistojo V. Å . apeliacinį skundÄ atmesti;- D. E. pripažinti kaltu dėl A. ir B. J. nužudymo kurstymo, t.y. dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ( 2000-09-26 d. įstatymo redakcija ) padarymo ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, visas paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo bÅ«du ir subendrintÄ bausmę už visus padarytus nusikaltimus D. E. skirti penkiolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., Å¡iÄ bausmę apėmimo bÅ«du subendrinti su Å iaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės atėmimÄ penkiolikai metų, paskiriant jÄ atlikti pataisos namuose.

Nuteistojo D. E. apeliacinį skundÄ atmesti;- netenkinti prokuroro skundo dalies dėl pripažinimo D. E. kaltu neteisėtai disponavus Å¡aunamaisiais ginklais ir Å¡audmenimis R. J. nužudymo epizode;- nuteistojo V. V. apeliacinį skundÄ atmesti;- vadovaujantis 2010 m. balandžio 6 d. LR apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl papildomo veikų kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnį V. Å ., D. E. ir V. V.. Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , neteisingai paskyrė bausmes, nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei netinkamai iÅ¡spręsti kiti nuosprendžio klausimai.

Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo iÅ¡vados dėl V. Å . pripažinimo kaltu dėl A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo. Tačiau prokuroras mano, kad teismas nepagrįstai iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino kvalifikuojančiÄ aplinkybę - savanaudiÅ¡kas paskatas. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. Å . už nužudymÄ A. B. iÅ¡ anksto pažadėjo ne mažiau kaip 15000 JAV dolerių ir dalį Å¡ios sumos sumokėjo. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“ 21 p. nuostatomis, prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog V.

Å . organizavo dviejų žmonių nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų. Teismas teisingai įvertino V. Å . padarytų nusikaltimų sunkumÄ , pavojingumo laipsnį ir kaltinamojo asmenybę bei pagrįstai skyrė jam griežčiausiÄ bausmės rūšį. Tačiau, prokuroro nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad Å¡is nuteistasis jau atlieka ankstesniu nuosprendžiu jam skirtÄ ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, kuri savo tikslų, prokuroro nuomone, akivaizdžiai nepasiekė.

Teismas, skirdamas V. Å . analogiÅ¡kas bausmės atlikimo sÄ lygas, nesilaikė baudžiamojo proceso teisingumo ir bausmės paskirties principų - paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dėl to V. Å . skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sÄ lygos turi bÅ«ti griežtinamos.Pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių D. E. kurstymÄ 1998 m. nužudyti B. J. dėl savanaudiÅ¡kų paskatų.

Taip pat nepagrįstai teismas perkvalifikavo nuteistojo D. E. veikÄ pagal BK 238 str. ir procesÄ jam nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Tokia teismo iÅ¡vada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroro nuomone tam, kad nuteistojo D. E. veikÄ kvalifikuoti kaip veikimÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, pakanka fakto, kad už nusikaltimo padarymÄ jo vykdytojui buvo pažadėti bei vėliau sumokėti pinigai. Prokuroro nuomone, kvalifikuojant nuteistojo D. E. veiksmus kaip kurstymÄ nužudyti, neturi reikÅ¡mės laikotarpis nuo A.

V. apsisprendimo sutikti su D. E. jam perduotomis A. B. sÄ lygomis iki B. J. nužudymo įvykdymo. Å is laikas buvo pakankamas surasti B. J. ir jį nužudyti. Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o perkvalifikuoti jo padarytÄ nusikaltimÄ iÅ¡ BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. į BK 135 str. 1 d. bei jam taikyti BK 95 str. 1 d. nuostatas.Apeliantas nurodo, kad, Å¡audamas į nukentėjusįjį R. J., suprato, jog dėl Å¡ių jo veiksmų gali nukentėti ir kiti žmonės. Todėl prieÅ¡ šį nusikaltimÄ , jis mokėsi Å¡audyti iÅ¡ automato, Å¡audydamas į kelio ženklÄ , ir taip įgijo įgÅ«džių.

Siekdamas iÅ¡vengti paminėtų padarinių bei rizikuodamas savo gyvybe, jis į R. J. Å¡ovė kitiems žmonėms nepavojingu bÅ«du. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes.Kartu teismas nepagrįstai pripažino, jog šį nusikaltimÄ apeliantas padarė dėl savanaudiÅ¡kų paskatų. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis R. J. jam grasino, Å¡is grasinimas buvo realus, iÅ¡sakytas apelianto draugų akivaizdoje. Be to, R. J. visada su savimi neÅ¡iojosi Å¡aunamÄ jį ginklÄ .

Dėl Å¡ių realių grasinimų ir nukentėjusiojo charakterio, apeliantas sutiko su nuteistojo A. B. pasiÅ«lymu padaryti nusikaltimÄ . Be to, apeliantas Å¡ovė nukentėjusiajam į kojas, nes jo tikslas buvo sunkiai sužaloti R. J., tačiau jo nenužudyti. Todėl, apelianto nuomone, nukentėjusiojo mirties priežastis buvo – nelaiku suteikta medicininė pagalba. Tai patvirtina ir teismo medicinos eksperto A. Garmaus iÅ¡vada. Teismas nepagrįstai jį pripažino nuteistojo V. Å . grupuotės nariu bei neatsižvelgė į jo prisipažinimÄ padarius šį nusikaltimÄ .

Teismo posėdžio metu prokurorai nepagrįstai teigė, kad jis slapstėsi. Kartu apeliantas nurodo, kad jam nebuvo leista susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolais. Jis norėjo įvykdyti nusikaltimÄ , numatytÄ 1961 m. BK 111 str., už kurio padarymÄ buvo numatyta maksimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė bei deÅ¡imties metų senaties terminas. Tokie patys terminai yra numatyti ir naujajame baudžiamajame kodekse.Nuteistasis V. Å . apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti.

Taip pat praÅ¡o panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo iÅ¡ apelianto solidariai su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž. priteisti civiliniai ieÅ¡kiniai nukentėjusiosioms A. G., N. J., V. J. ir L. Ž. turtinių ir neturtinių žalų bei laidojimo iÅ¡laidų atlyginimui, taip pat - už sudegintÄ automobilį.Apeliantas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., teigia, kad teismas nesilaikė BPK ir teismų praktikos suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė klaidingas iÅ¡vadas dėl faktinių aplinkybių, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Be to, teismas, netinkamai vertindamas bylos aplinkybes, bylÄ iÅ¡nagrinėjo neiÅ¡samiai, neobjektyviai, pavirÅ¡utiniÅ¡kai bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ . Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ nuostatomis, teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kartu teigia, kad nuosprendis priimtas nesant įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Be to, teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį remdamasis tik nuteistųjų A. B., D. E. ir S. Ž., liudytojų V. V., V. R., A. Å . ir V. B. parodymais. Apeliantas, cituodamas nuteistojo A. B. parodymus, teigia, kad jie yra prieÅ¡taringi, iÅ¡galvoti, subjektyvÅ«s, nepatikimi, neįrodantys apelianto dalyvavimo nusikaltimų padaryme, jų nepatvirtina kiti objektyvÅ«s bylos duomenys.

Nuteistasis A. B. tik apkalba apeliantÄ dėl prieÅ¡iÅ¡kų jų tarpusavio santykių. Kartu apeliantas nurodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu, jis gyveno JAV. Grįžus gyventi į LietuvÄ , apeliantÄ su B. J. siejo bendri verslo reikalai, o ne konkurencija ar siekimas pasidalyti įtakos sferomis. Todėl apeliantas teigia, kad nuteistojo A. B. parodymai yra tik jo samprotavimai, pamastymai ir prielaidos, kurie negali bÅ«ti įrodymais, nes jie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.Kartu apeliantas skunde teigia, kad ir nuteistojo D.

E. parodymai yra išgalvoti, neatitinkantys faktinės padėties ir byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių juos.Nuteistojo S. Ž. parodymai yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis. Be to, šis nuteistasis niekada netvirtino, kad jam A. B. už 7000 JAV dolerių liepė nužudyti brolius J.. Tokių parodymų niekada nėra davęs ir pats nuteistasis A. B..Apeliantas su nuteistuoju S. Ž. nėra pažįstami, todėl jis negalėjo kalbėtis su A. B. dalyvaujant nepažįstamam asmeniui S. Ž..

Be to, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė S. Ž. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Å is nuteistasis parodė, kad B. J. ir V. Å . buvo tik „prieÅ¡iÅ¡kai nusiteikę“, o ne „priklausė prieÅ¡ingoms stovykloms“. Nuteistasis S. Ž. teisiamajame posėdyje paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas, cituodamas Å¡io nuteistojo parodymus, nurodo, kad Å¡ie parodymai paneigia nuteistojo A. B. parodymus apie ginklus ir nurodymÄ iÅ¡kasti duobę. Liudytojo V. V. parodymai yra prielaidos, samprotavimai, pamÄ stymai ir juos laikyti įrodymais negalima.Apeliantas, cituodamas liudytojo V.

R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, teigia, kad jie yra prieÅ¡taringi, labai subjektyvÅ«s, nėra teisiÅ¡kai vertingi, nes neatskleidžia kitų savarankiÅ¡kų įrodymų Å¡altinių, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Be to, Å¡ie liudytojo V. R. parodymai paneigia nuteistojo A. B. aiÅ¡kinimÄ , kad kai jis telefonu pranešė apeliantui apie brolių J. nužudymÄ , apeliantas nekalbėjo, o tik tylėjo.Liudytojo A. Å . parodymai yra nekonkretÅ«s, jis negalėjo nenurodyti kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis vyko pokalbis apie nusikaltimo (brolių J. nužudymÄ ) užsakymÄ .

Apelianto nuomone, Å¡ie liudytojo A. Å . parodymai yra tik jo mÄ stymai, samprotavimai, kurių nepatvirtina kiti objektyvÅ«s bylos duomenys, todėl jie negali bÅ«ti pripažinti įrodymais.Liudytojas V. B. teisme patvirtino, kad apeliantas neužsakė brolių J. nužudymo.Apeliantas skunde tvirtina, kad su broliais J. jis buvo iÅ¡siaiÅ¡kinęs santykius, jie tarpusavyje normaliai bendravo ir neturėjo tikslo bei motyvo susidoroti vienas su kitu. Nuteistųjų A. B. ir S. Ž., liudytojų L. J., A. G. ir A. Å ., nukentėjusiųjų L.

Ž. ir N. J. parodymų apie apelianto ir B. J. konfliktÄ Å¡altinis yra girdėtos kalbos TelÅ¡iuose. Nei vienas iÅ¡ Å¡ių asmenų nepaaiÅ¡kino nesutarimų priežasčių ir taip negalėjo padaryti dėl to, kad apeliantui ir nukentėjusiajam B. J. nebuvo dėl ko konfliktuoti. Paminėti asmenys disponavo labai sena informacija ir jÄ panaudojo apkalbėdami apeliantÄ .Apeliantas teigia, kad teismas jo kaltę įrodinėja subjektyviais, byloje nepatikrintais kita bylos medžiaga, nuteistojo A. B. teiginiais apie ginklų gavimÄ ir reikalavimÄ juos grÄ Å¾inti, sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, netikrus JAV dolerius bei duobės iÅ¡kasimÄ miÅ¡ke.

Kartu apeliantas teigia, kad byloje surinkti duomenys (kalkių nuvežimas prie iÅ¡kastos duobės, ginklų iÅ¡bandymas ir rastos kulkos medyje, netikri JAV doleriai, straipsnis apie apeliantÄ spaudoje) patvirtina tik nužudymo faktÄ ir neįrodo jo organizacinio vaidmens nužudyme, jo užsakymo nužudyti nukentėjusiuosius, nes tokio užsakymo nebuvo. Be to, atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nereiÅ¡kia, jog apeliantas sutiko su įtarime nurodytomis aplinkybėmis.Apelianto nuomone, teismo nuosprendžio 19-20 lapuose iÅ¡dėstyti motyvai yra tik teismo prielaidos ir samprotavimai, kurie neparemti bylos medžiaga ir apeliantui sunkiai suprantami.

Todėl teigia, kad byloje nėra įrodyta jo kaltė, kuri grindžiama tik prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais, surinktais vadovaujantis BPK normomis. Vadovaudamasis paminėto senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nuostatomis, teigia, kad visos abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos jo naudai, todėl dėl jo turi bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.Teismas nepagrįstai pripažino apeliantÄ kaltu dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo. Nors ikiteisminis tyrimas dėl Å¡ios nusikalstamos veikos apeliantui nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau jis Å¡io nusikaltimo nepadarė.

Jis niekada nei žodžiu, nei jokiais kitais veiksmais nedavė A. B. ar kuriam kitam asmeniui nurodymo sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, t. y. padegti ir sudeginti A. J. automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieÅ¡taringais nuteistojo A. B. parodymais, neaptardamas apelianto kaltės dėl Å¡io nusikaltimo padarymo, kada ir kokiu bÅ«du jis davė nurodymÄ tyčia sunaikinti paminėtÄ automobilį bei kokie patikimi įrodymai patvirtina A.

B. parodymus. Kartu apeliantas nesutinka iÅ¡ jo solidariai su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž. priteistais civiliniais ieÅ¡kiniais nukentėjusiosioms A. G., N. J., V. J. ir L. Ž. bei praÅ¡o juos atmesti.Nuteistasis D. E. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo bylÄ pagal 1961 m. BK 18 str. 6 d., 105 str. 4, 8 p. (dėl R. J. nužudymo) ir pagal 2000 m. BK 25 str. 2 d., 253 str. 2 d. (dėl neteisėto ginklų laikymo) nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o pagal 2000 m.

BK 238 str. (dėl nepraneÅ¡imo apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ ) - jį iÅ¡teisinti.Taip pat praÅ¡o kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu spręsti, ar 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įst. Nr. X-2767 red.) toje dalyje, kuria nenustatyti požymiai, pagal kuriuos teismas turėtų nuspręsti, kuriems asmenims - tiek kaltinamiems dėl nusikaltimo, už kurį hipotetiÅ¡kai galėtų bÅ«ti paskirta mirties bausmė, padarymo, tiek teismui faktiÅ¡kai pagal bylos aplinkybes nustačius pagrindus taikyti griežčiausiÄ bausmę už tokį nusikaltimÄ - negalima taikyti senaties, neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 4 d.

įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiÅ¡kumo, teisingumo principams.Taip pat apeliantas praÅ¡o paskirti komisinę teismo medicinos deontologinę ekspertizę, pavedant jÄ atlikti Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertams, į ekspertų komisijÄ Ä¯traukiant prof.hab.dr. A.A. Garmų. Ekspertams užduoti Å¡iuos klausimus, ar 1993 m. balandžio 3–5 dienomis TelÅ¡ių centrinėje ligoninėje R. J. buvo atliekamas tinkamas gydymas? ar R. J. atsisakymas nuo kojos amputacijos sÄ lygojo R.

J. sveikatos sutrikimus, buvusius jo mirties priežastimi? ar R. J. dėl savo sveikatos bÅ«klės galėjo priimti valinius sprendimus dėl gydymo bÅ«do pasirinkimo?Apelianto nuomone, nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ , tinkamai pritaikyti baudžiamÄ jį įstatymÄ bei priimti teisingÄ nuosprendį.Apeliantas cituoja teismo medicinos ekspertizės 1993-04-05 akto Nr. 189 iÅ¡vadas dėl nukentėjusiojo R.

J. mirties priežasties ir teigia, kad jos prieÅ¡taringos, neiÅ¡samios, neargumentuotos. Bylos nagrinėjimo metu Å¡ių prieÅ¡taravimų paÅ¡alinti nepavyko, todėl jie turi bÅ«ti aiÅ¡kinami apelianto naudai. Be to, ekspertas A. S. nėra įtrauktas į teismo medicinos ekspertų sÄ raÅ¡Ä , todėl byloje turi bÅ«ti paskirta teismo medicinos deontologinė ekspertizė, pavedant jÄ atlikti kvalifikuotiems specialistams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį apelianto praÅ¡ymÄ . Abejonės dėl nukentėjusiojo R.

J. tinkamo gydymo patvirtina ir teismo medicinos specialisto prof.hab.dr. A.A. Garmaus konsultacinė iÅ¡vada bei liudytojų parodymai, jog įvykio vietoje R. J. buvo sÄ moningas bei dar grasino medicininę pagalbÄ suteikusiam gydytojui. Todėl apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. nuostatomis, teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika turi bÅ«ti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti arba kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Byloje nenustatyta ar R. J. atsisakymas nuo kojos amputacijos buvo jo mirties priežastis, ar tai įtakojo sveikatos bÅ«klės pablogėjimÄ , todėl bÅ«tina nustatyti kaip ir kokiu mastu Å¡ios aplinkybės įtakojo priežastinį ryšį ir kaip jos susijusios su atsiradusiomis pasekmėmis. Be to, atsisakymas nuo pasiÅ«lyto gydymo bÅ«do yra valinis veiksmas, todėl jei juo buvo pakeista su Å¡autiniais sužalojimais susijusio priežastinio ryÅ¡io eiga, galėjo atsirasti priežastinis ryÅ¡ys tarp paties R.

J. veiksmų ir jo mirties. Apelianto nuomone, nuo šių aplinkybių teisingo ištyrimo priklauso jo padarytos veikos kvalifikacija kaip baigto nusikaltimo ar pasikėsinimo jį padaryti, bei teisingos bausmės paskyrimas.Nuteistasis D. E., vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 5 p. nuostatomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 303-307 str. reikalavimus, nemotyvuotai konstatuodamas, jog apeliantas buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, vykdęs iš anksto aptartas funkcijas.

Tačiau, skirdamas bausmę, teismas nurodė, kad apelianto vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas nedalyvavo tiesiogiai atimant gyvybę nukentėjusiajam R. J., jis tik vairavo automobilį ir padėjo paslėpti ginklus bei pasislėpti nusikaltimo vykdytojams. Todėl tokios teismo išvados, kad jis buvo vykdytojas, yra nepagrįstos ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-544/2005). Jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti pagal 1961 m.

BK 18 str. 6 d., 105 str. 4, 8 p., atitinkamai turi bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė bausmė bei atsižvelgiama sprendžiant dėl senaties termino pritaikymo.Apeliantas, cituodamas 1961 m. BK 7 str. 3 d. ir 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įstatymo Nr. X-2767 redakcija) nuostatas, teigia, kad teismas nepagrįstai jam netaikė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino. Jis charakterizuojamas teigiamai, byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nusikaltimas nebuvo baigtas, jo vaidmuo - antraeilis, pagrindų skirti jam griežčiausiÄ bausmę byloje nėra, o konkrečių pagrindų netaikyti senaties termino įstatymas nenumato.

Teismo atsisakymas apeliantui taikyti deÅ¡imties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminÄ , prieÅ¡tarauja aukščiau paminėtoje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, formuojamai teismų praktikai bei pažeidžia nulla peona sine lege /nėra bausmės be įstatymo/ principÄ .Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusias 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatas, teismo diskrecijos teisė netaikyti senaties buvo siejama ne su nusikaltimo rūšimi ar baudžiamojo įstatymo norma, numatančia iÅ¡imtinę mirties bausmę, tačiau su konkretaus nusikaltimo aplinkybėmis ir kaltininko asmenybe.

IÅ¡ 1961 m. BK 49 str. 4 d. nuostatų matyti, kad kaltininkui, kuriam paskirta mirties bausmė, senaties terminas netaikomas ir mirties bausmė pakeičiama laisvės atėmimu. IÅ¡ 1961 m. BK 49 str. 4 d., 104 ir 105 str. nuostatų matyti, kad dėl nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 104 str., padarymo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galėjo bÅ«ti paskirta griežtesnė bausmė (maksimali bausmė - dvylika metų laisvės atėmimo), nei už nusikaltimÄ , numatytÄ 1961 m. BK 105 str. (minimali bausmė - aÅ¡tuoneri metai laisvės atėmimo).

Apelianto nuomone, toks senaties taikymo aiÅ¡kinimas, atsižvelgiant vien į formaliÄ galimybę taikyti iÅ¡imtinę bausmę, kad senaties terminas gali bÅ«ti netaikomas asmenims, kurių padarytos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, numatančius mirties bausmę arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nenustačius, kad iÅ¡imtinė bausmė taikytina konkrečiam kaltininkui, prieÅ¡tarauja baudžiamųjų įstatymų paskirčiai - nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobÅ«dį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes (1961 m.

BK 1 str. 3 p.). Be to, iÅ¡imtinė mirties bausmė pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusiÄ Ä¯statymo redakcijÄ galėjo bÅ«ti skiriama tik už pabaigtÄ nužudymÄ (TSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1960-06-04 nutarimo Nr. 4 „Dėl teisminės praktikos tyčinio nužudymo bylose” 10 p.). Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo nutarimuose taip pat pripažįsta, kad galimybė asmeniui žinoti draudžiamas veikas ir gresiančiÄ bausmę vertinama ne tik pagal veikos padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus, bet ir pagal teismų sprendimuose pateiktus teisinius iÅ¡aiÅ¡kinimus.Å ioje byloje nėra paÅ¡alintos abejonės dėl nukentėjusiojo R.

J. mirties priežasties jam pačiam sÄ moningai atsisakius gydymo ir tokiu bÅ«du pakeitus priežastinio ryÅ¡io vystimÄ si. Todėl, neesant priežastinio ryÅ¡io tarp apelianto veikos ir atsiradusių pasekmių, jo veika turėjo bÅ«ti kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimÄ . Be to, iÅ¡imtinė bausmė pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymÄ jam negalėjo bÅ«ti taikoma ir nebuvo pagrindų atsisakyti taikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminÄ . Apeliantui, vadovaujantis 1961 m.

BK 7 str. 3 d. nuostatomis, turėjo bÅ«ti taikoma veikos padarymo galiojusi įstatymo redakcija 1961 m. BK 49 str. 4 d., kaip dėl senaties termino taikymo sÄ lygų labiausiai lengvinanti jo teisinę padėtį.Kartu apeliantas mano, kad veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 49 str. 4 d. (1982-12-29 įst. Nr. X-2767 red.) nuostatos dalyje, kur nenustatyti požymiai, pagal kuriuos teismas turėtų nuspręsti, kuriems asmenims negalima taikyti senatį, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 4 d. įtvirtintiems teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiÅ¡kumo, teisingumo principams, nes nesant aiÅ¡kaus teisinio reguliavimo asmeniui bÅ«tų taikoma įstatymu nenumatyta bausmė.Nuteistasis, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ 11 pastraipos nuostatomis, teigia, kad pagal 1961 m.

BK 49 str. 4 d. įstatymo redakcijos turinį, asmuo negali žinoti, kokio elgesio iÅ¡ jo reikalaujama, kad pasibaigtų jo, kaip baudžiamojo teisinio-santykio subjekto statusas dėl padaryto nusikaltimo suėjus bendrojoje teisės normoje nustatytam 10 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Neesant įstatymu nustatytų pakankamai konkrečių kriterijų, pagal kuriuos bÅ«tų galima nustatyti asmenų ratÄ , kuriems netaikoma patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, teismas neturi galimybės nuosprendyje iÅ¡dėstyti konkrečius teisinius argumentus.

Konstitucinio teismo nutarimuose yra konstatuota, kad teismų sprendimų aiÅ¡kumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingÄ teisinį procesÄ , taip pat teisės į teisminę gynybÄ , garantija. Todėl apeliantas teigia, kad nesant teisinių iÅ¡aiÅ¡kinimų teismų sprendimuose 1961 m. BK 49 str. 4 d. taikymo klausimu, asmuo neturi galimybės spręsti ir atitinkamai pasirinkti savo elgesio variantus, tikėdamasis dėl senaties pritaikymo savo atžvilgiu.Kriterijai, leidžiantys pritaikyti senatį yra esminiai asmens teisiniam statusui, pagal savo esmę prilygstantys baudžiamosios atsakomybės už tam tikras veikas, bausmės dydžio, trukmės nustatymui ir galimybės bÅ«ti lygtinai atleistam nuo laisvės atėmimo bausmės prieÅ¡ terminÄ nustatymui.

Kartu apeliantas pažymi, kad atsisakius taikyti senatį, pagal 1961 m. BK 49 str. 4 d., nesant tam aiÅ¡kaus teisinio reguliavimo požymių, pagal kuriuos asmuo galėtų pasirinkti savo elgesį, yra pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 7 str. 1 d. nuostatos.Be to, jam nebuvo pateiktas kaltinimas dėl nepraneÅ¡imo apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ . Jam nebuvo žinoma kada, per kokį laikotarpį, kokiu bÅ«du, kokiai konkrečiai teisėsaugos institucijai jis turėjo praneÅ¡ti apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ .

Jis neturėjo galimybės pateikti paaiÅ¡kinimų dėl paminėtų aplinkybių, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybÄ , o byloje neiÅ¡samiai ir nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tirtos nusikalstamos veikos aplinkybės. Todėl apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. 2 d. nuostatas.Kartu apeliantas teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė. Paskutinį kartÄ jis nuteistas prie 13 metų. Byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, iki nuosprendžio priėmimo dirbo, charakterizuojamas teigiamai.

Jam yra nustatyta sunki galvos smegenų trauminė liga, dėl kurios jis turi sistemingai gauti stacionarų gydymÄ . Apeliantas teigia, kad jis yra nebepavojingas visuomenei. Taip pat nuteistasis D. E. skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria apeliantui pakeista kardomosios priemonės rūšis. Byloje įrodymai iÅ¡tirti ir jis negali trukdyti procesui. Apeliantas teigia, kad jis neturi jokių priežasčių slėptis nuo teismo. Be to, už nusikaltimÄ , dėl kurio padarymo yra nuteistas, gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat jam gali bÅ«ti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Viso bylos tyrimo metu laikėsi kardomosios priemonės sÄ lygų. Apeliacinis procesas gali tęstis reikÅ¡mingÄ laiko tarpÄ , o dėl ligos bÅ«ti kardomojo kalinimo sÄ lygomis jam bus labai sunku.Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu iÅ¡ dalies tenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, nuteistųjų V. Å ., D. E., V. V. apeliacinius skundus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendį nuteistiesiems V.

V., D. E. ir V. Å . ir perdavė Å¡iÄ bylos dalį iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė pilnai tenkinti prokuratÅ«ros apeliacinį skundÄ jame iÅ¡dėstytais motyvais nuteistųjų D. E. ir V. Å . atžvilgiu, o nuteistųjų V. V., D. E. ir V. Å . apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji D. E., V. V., V. Å . ir jų gynėjai prašė pilnai tenkinti jų paduotus apeliacinius skundus, o prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros prokuroro, nuteistųjų D.

E., V. V. ir V. Å . apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies.   Dėl R. J. nužudymo ir neteisėto disponavimo Å¡aunamaisiais ginklais Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino D. E. ir V. V. kaltais dėl tyčinio R. J. nužudymo iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų ir kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du, bei jų nusikalstamÄ veikÄ Å¡iame epizode kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus. Nuteistieji D. E. ir V. V. savo apeliaciniuose skunduose skundžia nuosprendį Å¡ioje dalyje teisės taikymo aspektu, tačiau neginčija savo nusikalstamų veikų apimties.

Nors nuteistieji D. E. ir V. V. savo skunduose vienodais motyvais nesutinka su jų veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus, tačiau pagal atsiradusias pasekmes ir bendrininkavimo lygį kiekvienas iÅ¡ jų praÅ¡o skirtingai kvalifikuoti Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuteistasis V. V. skunde nurodo, kad savo veiksmais padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalyje, tačiau vertinant tai, jog senasis ir naujasis baudžiamieji kodeksai numato tÄ patį 10 metų senaties taikymo terminÄ už analogiÅ¡ko nusikaltimo padarymÄ , praÅ¡o jo veikÄ perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį ir bylÄ nutraukti pagal BK 95 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nuteistasis D. E. nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad jo veika R. J. nužudymo atveju buvo kvalifikuota kaip vykdytojo, todėl praÅ¡o jÄ perkvalifikuoti į 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 105 straipsnio 4 bei 8 punktÄ , o bylÄ nutraukti suėjus senaties terminui pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija savo iÅ¡vadas dėl D. E. ir V. V. skundų motyvų, kiek tai liečia nusikalstamos veikos kvalifikavimÄ kaip tyčinį nužudymÄ sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus ir baudžiamojo įstatymo galiojimÄ laike, pasisakys kartu, nes abu skundai grindžiami iÅ¡ esmės vienodais argumentais.Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad R.

J. mirtis įvyko nuo Å¡autinio deÅ¡inės Å¡launies sužalojimo su Å¡launikaulio, Å¡launinės arterijos ir venos pažeidimais, sukėlusiais sunkaus laipsnio Å¡okÄ . Tokie sužalojimai gyviems asmenims bÅ«tų sunkÅ«s ir pavojingi gyvybei. Nuteistieji D. E. ir V. V. kelia abejones ar nusikalstama veika buvo tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiomis pasekmėmis, nes nukentėjusiojo gydymas nebuvo savalaikis ir tinkamas, o Å¡ios aplinkybės galėjo bÅ«ti mirties priežastimi. Be to, nuteistasis V.

V. tvirtina, kad Å¡audė R. J. į kojas ir norėjo jį tik sužaloti, bet nenužudyti. Nuteistojo D. E. nuomone, nukentėjusysis R. J. mirė dėl to, kad atsisakė nuo kojos amputacijos, o tai pakeitė priežastinio ryÅ¡io eigÄ , todėl veika kvalifikuotina kaip bendrininkavimas pasikėsinant nužudyti.Kolegija atmeta Å¡iuos nuteistųjų D. E. ir V. V. argumentus kaip nepagrįstus ir vertina juos kaip kaltinamųjų pasirinktÄ gynybinę pozicijÄ . Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiÅ¡kai iÅ¡tyrė ir įvertino Å¡iame bylos epizode surinktus įrodymus, kuriuos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų D.

E. ir V. V. kaltės, bendrininkaujant tyčia nužudžius R. J. ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. V. davė pakankamai išsamius parodymus apie R. J. nužudymo aplinkybes. Taip pat šio nusikaltimo rengimo ir padarymo aplinkybės yra nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais – įvykio vietos apžiūra, teismo ekspertizėmis, specialistų išvadomis, liudytojų E. J., G.

J., A. J., I. B., A. Å ., A. K., E. F., E. D., A. N., A. S. ir E. D. parodymais, iÅ¡ dalies – kitų nuteistųjų – A. B. ir D. E. parodymais. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad V. V., veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. E., tyčia nužudė R. J. dėl savanaudiÅ¡kų paskatų ir pavojingu daugelio žmonių gyvybei bÅ«du, pasisako tik dėl V. V. skundo motyvų, liečiančių veikos teisinę kvalifikacijÄ ir nusikaltimo padarymo motyvus.

Nors V. V. skunde nurodo, kad jis norėjo R. J. tik padaryti sunkų sveikatos sutrikdymÄ , o jo nužudyti neturėjo tikslo, Å¡ie argumentai yra paneigti byloje iÅ¡tirtais įrodymais. 1961 m. BK 111 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 1993 m. liepos 2 d., tyčinį sunkų žmogaus sužalojimÄ , sukėlusį mirtį, traktavo ne kaip nusikaltimÄ gyvybei, bet kaip kvalifikuotÄ tyčinį sunkų kÅ«no sužalojimÄ . Tačiau taip kvalifikuoti veikÄ buvo galima tik tuo atveju, kai dėl tyčia ( tiesiogine ar netiesiogine ) padaryto sužalojimo nukentėjusysis mirė ir Å¡ių padarinių     ( mirties ) atžvilgiu jo kaltė pasireiÅ¡kė neatsargumu.

Jei tiesiogine ar netiesiogine tyčia buvo padarytas pavojingas gyvybei kÅ«no sužalojimas ir nukentėjusysis mirė, kaltės dėl neatsargumo mirties atžvilgiu negali bÅ«ti, nes kaltininkas tyčia pavojingu bÅ«du žalodamas kitÄ Å¾mogų, visada suvokia mirties galimybę. Pagal 2000 m. BK 129 straipsnį, nužudymas gali bÅ«ti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatÄ , ar atimti gyvybę.

Å ių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus ir sprendžiant dėl V. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, t.y. atribojant tyčinį nužudymÄ kaip baigtÄ nusikaltimÄ , ar pasikėsinimÄ , nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Apie V. V. tyčios turinį turi bÅ«ti sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ , jo elgesį iki nusikaltimo padarymo ir po jo.

Byloje nustatyta, kad V. V., veikdamas iÅ¡ anksto susitarusių asmenų grupėje su D. E., A. B. ir B. J., kurio atžvilgiu tyrimas nutrauktas dėl mirties, už pažadėtÄ atlygį, iššaudamas ne mažiau kaip septynis kartus iÅ¡ „KalaÅ¡nikov“ sistemos automato, tyčia nužudė R. J.. V. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu davė pakankamai iÅ¡samius parodymus apie R. J. nužudymo aplinkybes, jo parodymai dėl nusikaltimo rengimo ir vykdymo eigos pilnai atitinka jo bendrininkų D. E. ir A.

B. parodymus. Jis parodė, kad 1993 m vasario mėnesį, D. E. su A. B. jam pasiÅ«lė už 15000 JAV dolerių atlygį nužudyti R. J.. Tai, kad nusikaltimo tikslas buvo R. J. nužudymas, o ne jo sužalojimas, akivaizdžiai parodo tokios aplinkybės, kad smulkiai buvo aptartas nusikaltimo padarymo planas, parinktas Å¡aunamasis ginklas, kuris buvo iÅ¡bandytas taiklumu Å¡audant į kelio ženklus, numatyta nusikaltimo padarymo vieta ir pasiÅ¡alinimo iÅ¡ jos bÅ«das. Byloje nustatyta, kad pagrindine R. J. mirties priežastimi buvo Å¡autinis deÅ¡inės Å¡launies sužalojimas su Å¡launikaulio, Å¡launinės arterijos ir venos pažeidimais, kurie sukėlė nukentėjusiajam sunkaus laipsnio Å¡okÄ .

Eksperto iÅ¡vadoje pažymėta, kad tokie sužalojimai gyviems asmenims yra sunkÅ«s ir pavojingi gyvybei ( t. I, b.l. 115-119, 122-123 ). Kolegija atmeta nuteistojo V. V. versijÄ apie tai, kad Å¡audė R. J. į kojas, norėdamas tik sužaloti, kaip nepagrįstÄ ir neatitinkančiÄ byloje nustatytų aplinkybių. IÅ¡ dalies tokia versija yra paneigta ir paties V. V. parodymais, kuriuos jis davė apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme. V. V. parodė, kad norėjo sužeisti R. J. ir padaryti jį invalidu, tačiau apie tai anksčiau neparodė, „nes galvojo, jog policija tokia pati, kaip ir prieÅ¡ 11 metų“.

IÅ¡ tokių V. V. parodymų galima spręsti, kad jie nėra objektyvÅ«s ir atspindintys realiÄ Ä¯vykio situacijÄ ir buvo duoti dėl subjektyvių priežasčių. BÅ«tina pažymėti dar vienÄ aplinkybę, kuri iÅ¡dėstyta paties nuteistojo V. V. skunde ir netiesiogiai parodo, jog nusikaltimo tikslas buvo nužudyti, o ne sužaloti R. J.. V. V. savo skunde, neigdamas kvalifikuojančiÄ aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų, tvirtina, jog R. J. jam grasino susidorojimu ir jo grasinimai galėjo bÅ«ti realiai įvykdyti.

Å ie skundo teiginiai parodo, kad galimai apie V. V. ir R. J. santykius žinojo D. E. su A. B., kurie neatsitiktinai jį įtraukė į nusikaltimo eigÄ , nurodydami jam nuÅ¡auti R. J..   Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintus įrodymus, darytina iÅ¡vada, jog sužalojimai R. J. padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Tokia iÅ¡vada daroma, kad R. J. nužudymui buvo panaudotas didelės galios Å¡aunamasis automatinis ginklas, į R. J. buvo iššauti septyni šūviai iÅ¡ pakankamai mažo nuotolio.

V. V. pripažino, kad nukentėjusiajam R. J. nukritus ant grindų, jis dar bandė Å¡auti, tačiau automato dėtuvėje jau buvo pasibaigę Å¡oviniai. Å ios aplinkybės suponuoja neginčytinÄ iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti neatsargumas kaip kaltės forma kilusių padarinių atžvilgiu, todėl veikos kvalifikavimas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 2 dalį, ar tuo labiau pagal 2000 m. BK 135 straipsnį, yra negalimas. Visos Å¡iame nuosprendyje paminėtos aplinkybės, kurios nustatytos iÅ¡ esmės remiantis pačių nuteistųjų parodymais, duoda pagrindo iÅ¡vadai, jog V.

V., Å¡audydamas „KalaÅ¡nikov“ sistemos automatu iÅ¡ artimo atstumo į R. J., numatė, kad nuo gautų sužalojimų nukentėjusysis gali mirti ir tokių pasekmių siekė. Tokių iÅ¡vadų nepaneigia ir V. V. skunde nurodyti teiginiai, jog turėjo Å¡audymo įgÅ«džių, nes prieÅ¡ R. J. nužudymÄ jis Å¡audė į kelio ženklus, todėl be vargo galėjo pataikyti R. J. ne į kojas, o į kitÄ gyvybei svarbiÄ kÅ«no vietÄ .Tiek V. V., tiek D. E. savo apeliaciniuose skunduose itin akcentuoja tÄ aplinkybę, kad R.

J. mirties priežastimi buvo netinkamas gydymas, o ne jam padaryti Å¡autiniai sužalojimai. Teiginiams pagrįsti nuteistieji remiasi byloje duota eksperto A. Garmaus iÅ¡vada. Å ie nuteistųjų skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Teismų praktikoje, buvusioje tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek Å¡iuo metu, laikomasi nuostatos, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ kyla tada, kai tarp tarpininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių ( mirties ) yra priežastinis ryÅ¡ys.

Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj pat po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant Å¡ių aplinkybių, mirties galbÅ«t buvo galima iÅ¡vengti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktas ).

Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje nuosprendžio dalyje. Teismo ekspertizės aktu nustatyta, kad R. J. mirties priežastimi buvo jam padaryti šautiniai sužalojimai ( t. I, b.l. 126-127 ). Eksperto A. Garmaus išvada dėl mirties priežasties nepaneigia pirmosios ekspertizės išvadų, nes joje tik išreikštos abejonės dėl gydymo savalaikiškumo. Pažymėtina, kad ir pats ekspertas A. Garmus tyrimo išvadose yra pažymėjęs, jog pateiktieji bylos medžiagos klinikiniai duomenys apie R.

J. sužalojimų gydymÄ ir mirtį TelÅ¡ių rajono centrinės ligoninės traumatologiniame skyriuje yra nepakankamai pilni, todėl neleidžia daryti kategoriÅ¡kų iÅ¡vadų apie R. J. gydymo kokybę bei savalaikiÅ¡kumÄ ( t. 12, b.l. 38-39 ). IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pavėluotas specializuotas angiochirurginės pagalbos suteikimas arba jos nesuteikimas nuteistojo atsakomybės neÅ¡alina, taigi neturi įtakos nuteistųjų D. E. ir V. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimui.Dėl R.

J. nužudymÄ kvalifikuojančio požymio – savanaudiÅ¡kų paskatų. Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ , kai nužudoma siekiant turėti iÅ¡ to kokiÄ nors turtinę naudÄ sau ar kitiems asmenims. Pagal šį punktÄ veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J. buvo nužudytas už 15000 JAV dolerių atlygį, kurį nusikaltimo padarymo bendrininkams pažadėjo B.

J.. Å iÄ aplinkybę savo skunde mėgina paneigti V. V., nurodydamas, kad R. J. jam grasino susidorojimu, rankose laikė Å¡aunamÄ jį ginklÄ ir jam atrodė, kad toks grasinimas yra realus. Tačiau Å¡ie skundo teiginiai yra nepagrįsti ir paneigti pakankamai detaliais D. E. ir A. B. parodymais, kuriuos jie davė teisme. Pažymėtina, kad ir pats V. V. nepaneigė, kad jis turėjo turtinę naudÄ dėl R. J. nužudymo ( t. 11, b.l. 183-184, 185-188 ). V. V. parodė, kad B. J. paduotus 15000 JAV dolerių jie trise buvo nutarę pasidalinti lygiomis dalimis.

IÅ¡ Å¡ios sumos D. E. su A. B. nupirko automobilį ir atidavė 4000 JAV dolerių. Nuteistasis A. B. Å¡ioje dalyje parodė, kad už nužudymÄ B. J. su D. E. jam davė auksinių grandinėlių, bei vėliau D. E. jam perdavė 4000 JAV dolerių. Dėl V. V. gauto atlygio A. B. parodė, kad bÅ«damas užsienyje V. V. telefonu paprašė D. E., kad jam nupirktų jo pasirinktÄ automobilį „Opel Ascona“, už kurį buvo sumokėta 1000 JAV dolerių. Å is automobilis ir likusi pinigų JAV doleriais dalis buvo atiduota V.

V.. Taip pat kolegija pažymi, kad jei ir buvo nesutarimų tarp V. V. ir R. J., tai toks papildomas motyvas nužudyti neÅ¡alina savanaudiÅ¡kumo požymio ir nesudaro pagrindo jį paÅ¡alinti iÅ¡ kaltinimo.Nuteistasis D. E. nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, nes jis nedalyvavo atimant gyvybę R. J. ir jo vaidmuo pasireiÅ¡kė tik padėjime padaryti Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . D. E. nuomone, jo veika turi bÅ«ti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 105 straipsnio 4 ir 8 punktus. Dėl įstatymo taikymo laiko atžvilgiu kvalifikuojant D.

E. ir V. V. nusikalstamÄ veikÄ , kolegija pasisakys vėliau. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nors į R. J. Å¡ovė tik V. V., tačiau ir kiti nusikaltimo padarymo bendrininkai, jų tarpe ir D. E. yra vykdytojai, nes vykdė iÅ¡ anksto aptartas savo funkcijas. BÅ«tinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas  ( BK 24 straipsnio 1 dalis ). Ä®statymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad bÅ«tų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bÅ«tinÄ bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip gestai, mimika ir panaÅ¡iai, todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas susitarimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp bendrininkų A.

B., D. E. ir V. V. buvo bendras susitarimas pagal B. J. užsakymÄ nužudyti R. J.. Tokia iÅ¡vada daroma įvertinus ir palyginus tarpusavyje D. E., A. B. ir V. V. parodymus, kurie esminėse aplinkybėse dėl rengimosi nužudyti R. J. sutampa tarpusavyje ir neprieÅ¡tarauja kitiems byloje surinktiems ir teismo įvertintiems objektyviems įrodymams. D. E. teisme parodė, kad pirmiausiai B. J. už 15000 JAV dolerių atlygį pasiÅ«lė pagrobti R. J., tam tikslui jam asmeniÅ¡kai parodė garaÅ¾Ä , kur buvo automobilis „Lada 2109“, „KalaÅ¡nikov“ sistemos automatas, pistoletas, apranga, dvi apkabos Å¡ovinių, o taip pat jam patikėjo raktÄ nuo Å¡io garažo.

Kai nepavyko R. J. pagrobti, B. J. liepė jį nužudyti ir tai padaryti nurodė „(duomenys neskelbtini)“ restorane. Kaip nustatyta iÅ¡ A. B. ir D. E. parodymų, R. J. nužudymo planas buvo parengtas iÅ¡ anksto, suskirstyti bendrininkų vaidmenys ir tik po to buvo pasitelktas V. V., kuris turėjo Å¡auti į R. J.. Å ias aplinkybes savo parodymuose patvirtino ir V. V., kad iÅ¡ kalbų suprato, jog jau buvo aptartos visos R. J. nužudymo aplinkybės, o nužudymo planÄ jam iÅ¡dėstė D. E. su A. B..

IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, jog D. E. bando sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, nurodydamas, kad jis tik vairavo automobilį, padėjo paslėpti ginklus ir pasislėpti savo bendrams. BK 24 straipsnio 6 dalyje numatyta, o ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad padėjėju yra asmuo, kuris tik padeda daryti nusikalstamÄ veikÄ duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones ar Å¡alindamas kliÅ«tis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iÅ¡ anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius, priemones, Å¡ios veikos pėdsakus ar nusikalstamu bÅ«du įgytus daiktus, taip pat asmuo, iÅ¡ anksto pažadėjęs realizuoti iÅ¡ nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Darytina iÅ¡vada, kad padėjėjas pats aktyviai nedalyvauja nusikaltimo padaryme ir tik padeda jį padaryti, be padėjėjo nusikaltimas taip pat gali bÅ«ti padaromas, tik jo padarymas bÅ«na apsunkintas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. E., nepaisant, kad jis ir nepaleido šūvių į R. J., buvo vienas aktyviausių R. J. nužudymo vykdytojų, juo pasitikėjo ir nužudymo užsakovas B. J.,  todėl kvalifikuoti jo veikÄ kaip padėjėjo, nėra teisinio pagrindo.Nuteistojo D. E. apeliaciniame pateikiama nemažai argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nustatant aplinkybes, nuteistojo nuomone, bÅ«tinas pagal 1961 m.

BK 7 straipsnio 2 dalį ir 49 straipsnio 4 dalį, skiriant bausmę dėl R. J. nužudymo. Taip pat D. E. pažymi, kad teismas nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nustatant ar buvo pagrindas skirti iÅ¡imtinę bausmę, su kuria 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalis siejo senaties termino netaikymÄ . Nors nuteistasis V. V. skunde praÅ¡o nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti į 1961 m. BK 111 straipsnio 2 dalį arba naujojo BK 135 straipsnį, tačiau dėl Å¡ių skundo motyvų kolegija jau pasisakė, nagrinėdama D.

E. skundo argumentus dėl įstatymo taikymo, kolegija pasisakys ir dėl galimumo taikyti senaties terminÄ V. V. atžvilgiu. Sutinkamai su LR Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1698, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamÄ veikÄ , kuri atitinka naujajame baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, Å¡i veika perkvalifikuojama pagal atitinkamÄ naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, Å¡velninantį bausmę arba kitokiu bÅ«du palengvinantį nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį.

Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad pagal BK 3 straipsnį, veikos nusikalstamumÄ panaikinantis, bausmę Å¡velninantis arba kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamÄ jÄ galiÄ ir yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamÄ veikÄ padariusiems asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumÄ , griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios    ( LR BK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ).

Kolegija konstatuoja, kad Å¡ioje nuosprendžio dalyje nuteistųjų V. V. ir D. E. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ jo galiojimo laike aspektu, nors ir padarė klaidų BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu palygindamas 1961 m. BK 105 straipsnį ir 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį. Nusikalstama veika, už kuriÄ V. V. ir D. E. nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta 1993 m. balandžio 3 dienÄ , t.y. galiojant 1961 m. BK. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad tuo metu galiojusio BK 105 straipsnio sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo deÅ¡imties iki dvideÅ¡imties metų arba laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos, kai, tuo tarpu, 2000 m.

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija už analogiÅ¡kas veikas nustatė laisvės atėmimÄ nuo penkerių iki dvideÅ¡imties metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Tačiau teismo nurodyta BK 105 straipsnio redakcija galiojo tik nuo 1998 m. gruodžio 31 d., o nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 1991 m. gruodžio 3 d. BK 105 straipsnio redakcija, numačiusi už tyčinį nužudymÄ sunkinančiomis aplinkybėmis laisvės atėmimo bausmę nuo aÅ¡tuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę.

Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo BK 3 straipsnio 1 dalies pagrindu palyginti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamÄ jį įstatymÄ su 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalimi ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ). Å i baudžiamojo įstatymo redakcija galiojo nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d. ir numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvideÅ¡imties metų arba laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai baudžiamasis įstatymas sumažina minimaliÄ atitinkamos bausmės ribÄ ir kartu padidina maksimaliÄ , tai atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumÄ , kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bausmės skyrimui.

Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumÄ ir kitas reikÅ¡mingas bausmės skyrimui aplinkybes, kaltininkui gali bÅ«ti paskirta bausmė, arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, Å¡is įstatymas kaltininkui yra Å¡velnesnis, todėl remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama bÅ«tent pagal šį įstatymÄ ( LR Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimÄ laiko atžvilgiu“ 15 punktas ).

Nors pirmosios instancijos teismas ir palygino ne tas baudžiamųjų įstatymų redakcijas, tačiau iÅ¡ esmės teisingai pritaikė įstatymÄ , kvalifikuodamas D. E. ir V. V. nusikalstamÄ veikÄ pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ), nes bÅ«tent ji palankesnė BK 3 straipsnio taikymo aspektu. TokiÄ iÅ¡vadÄ kolegija daro atsižvelgusi į nuosprendyje iÅ¡dėstytus bausmės skyrimo D. E. ir V. V. motyvus. Skirdamas bausmė už R. J. tyčinį nužudymÄ V.

V., teismas nurodė, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimÄ , buvo betarpiÅ¡ku nusikaltimo vykdytoju, padarytas nusikaltimas pasireiÅ¡kė iÅ¡skirtiniu agresyvumu ir cinizmu, nes Å¡audė automatiniu ginklu restorane į R. J., kai aplinkui buvo daug žmonių, todėl jam buvo paskirta griežtesnė bausmė, nei Å¡io nusikaltimo bendravykdytojams. Su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstyta pozicija galima sutikti tik iÅ¡ dalies. Byloje nustatyta ir kolegija dėl to jau pasisakė Å¡iame nuosprendyje, kad visi nusikaltimo padarymo bendrininkai buvo bendravykdytojais, o D.

E. vaidmuo rengiant šį nusikaltimÄ buvo netgi didesnis nei V. V.. Å ios aplinkybės teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino ir paskyrė nuteistiesiems D. E. ir V. V. per daug diferencijuotas laisvės atėmimo bausmes. D. E. nuteistas laisvės atėmimu aÅ¡tuoneriems metams, o V. V. – dvylikai metų laisvės atėmimo. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikÅ¡mė, todėl padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo padarymo aplinkybių negali neutralizuoti nuteistojo asmenybė ( BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas ).

Skirdamas daug didesnę laisvės atėmimo bausmę V. V. nei kitiems už tÄ patį nusikaltimÄ nuteistiems bendrininkams, teismas neatsižvelgė, kad V. V. anksčiau nebuvo teistas, nusikalstama veika buvo padaryta prieÅ¡ penkiolika metų iki priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, per šį laikotarpį V. V. nepadarė naujų nusikaltimų, aiÅ¡ku, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį jis slapstėsi ir gyveno JAV. V. V. pilnai prisipažino nusikalstamÄ veikÄ , tai sprendžiama iÅ¡ to, kad jis nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepaisant to, kad jis skundu prašė perkvalifikuoti savo padarytÄ veikÄ Ä¯ lengvesnę.

Atsižvelgdama į visas iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad laisvės atėmimo bausmė V. V. atžvilgiu už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose, turi bÅ«ti sumažinta dvejais metais – iki deÅ¡imties metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos nuosprendis Å¡ioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).Nuteistasis D. E. nepagrįstai praÅ¡o taikyti jo atžvilgiu 1961 m.

BK 49 straipsnyje numatytÄ apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylÄ jo atžvilgiu nutraukti.Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu. Nors nusikalstama veika, už kuriÄ nuteistas D. E., atitiko 1961 m.

BK 105 straipsnio 4 ir 8 punktuose numatyto nusikaltimo požymius ir iki naujojo baudžiamojo kodekso įsigaliojimo Å¡iai nusikalstamai veikai buvo taikoma 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies nuostata, tačiau ji negali bÅ«ti taikoma perkvalifikavus nusikalstamÄ veikÄ pagal atitinkamÄ naujojo baudžiamojo kodekso straipsnį. 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „f“ papunktis numato dvideÅ¡imties metų senaties terminÄ apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu.

Be to, prieÅ¡ingai, nei teigiama D. E. skunde, jei taikyti jo atžvilgiu 1961 m. BK 49 straipsnį, kurioje numatytas deÅ¡imties metų senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tai nepalengvintų nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinės padėties, nes pagal šį baudžiamÄ jį įstatymÄ , klausimÄ ar taikyti senatį, sprendžia teismas, taigi, senaties terminas gali bÅ«ti ir ilgesnis nei dvideÅ¡imt metų. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio reikalavimus, atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, jo padarymo aplinkybes, veikÄ kvalifikuojančias aplinkybes, o taip pat nuteistojo D.

E. asmenybę apibÅ«dinančius duomenis ir jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Po R. J. nužudymo D. E. padarė dar dvi nusikalstamas veikas ir tai rodo jo didesnį pavojingumÄ visuomenei ir atkaklų nenorÄ gyventi dorai. Å ios kolegijos nurodytos aplinkybės turi pranaÅ¡umo prieÅ¡ D. E. apeliaciniame skunde nurodytas pozityvias aplinkybes. Senaties taikymas už labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ prieÅ¡tarautų ir teisingumo principui. Å ioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė senaties termino 1993 metais D.

E. padarytam nusikaltimui ir šį sprendimÄ motyvavo, iÅ¡ esmės kolegija sutinka su nuosprendyje iÅ¡dėstyta motyvacija. AnalogiÅ¡kais motyvais senaties terminas už R. J. tyčinį nužudymÄ 1993 metais, negali bÅ«ti taikomas ir V. V. atžvilgiu.Nuteistojo D. E. skunde daug dėmesio skiriama tariamam BK 49 straipsnio 4 dalies prieÅ¡taravimui Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Europos Žmogaus Teisių ir Laisvių Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms, o taip pat EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

Å iuos prieÅ¡taravimus apeliantas sieja su skundžiamo nuosprendžio trÅ«kumais ir teisinės valstybės teisingumo teisinio tikrumo, teisinio aiÅ¡kumo principų pažeidimais. Argumentuodamas Å¡iuos teiginius, D. E. tvirtina, kad neturėjo galimybės pasirinkti elgesio variantÄ tikintis senaties taikymo savo atžvilgiu. Kolegijos tokie teiginiai vertinami kaip deklaratyvÅ«s, nes nusikaltimÄ padaręs asmuo per įstatymo numatytÄ senaties terminÄ turi elgtis taip, kad teismas galėtų padaryti iÅ¡vadÄ , jog ryÅ¡ys tarp nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės nutrÅ«ko, bausmės vaidmuo tapo beprasmis, o kaltininkas – nebepavojingas visuomenei.

Byloje nustatyta, kad D. E. po R. J. nužudymo padarė dar dvi nusikalstamas veikas, todėl paminėtos nuostatos jo atžvilgiu negali bÅ«ti taikomos. Dėl paminėtų motyvų, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ dėl 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Konstitucijai nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad BK 49 straipsnio 4 dalis prieÅ¡tarauja Konstitucijos, Konvencijos nuostatoms, bei nacionalinių ir tarptautinių teismų jurisprudencijai.Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas – taikyti D.

E. atžvilgiu senatį dėl disponavimo Å¡aunamaisiais ginklais ir Å¡audmenimis, panaudotais R. J. nužudyme. IÅ¡ esmės Å¡is klausimas siejamas su D. E. pareikÅ¡tu kaltinimu dėl kurstymo 1998 metais nužudyti A. ir B. J.. Dėl prokuroro, D. E. ir V. Å . skundų motyvų A. ir B. J. nužudymo epizode, kolegija pasisakys vėliau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. E. atžvilgiu taikė senatį dėl neteisėto disponavimo Å¡aunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu Å¡audmenų ( BK 95 straipsnio 1 dalis ir 253 straipsnio 2 dalis ), bei jo atžvilgiu bylÄ nutraukė.

Dėl tos pačios veikos padarymo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis buvo pritaikyta ir V. V. atžvilgiu, tačiau Å¡ioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad teismas pagrįstai nutraukė bylÄ Å¡ioje dalyje D. E. atžvilgiu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nusikalstama veika, numatyta 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalyje, kuria D. E. buvo kaltinamas, buvo padaryta nuo 1993 m. kovo iki 1993 m. gegužės 25-26 d. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1991 m. gruodžio 3 d.

įstatymo Nr. I-2061 redakcija, kuri papildė BK 234 straipsnį antrÄ ja dalimi ( veikos apimtimi atitinkančia 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalį ) ir numatė laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki deÅ¡imties metų. 2000 m. BK 253 straipsnio redakcija už analogiÅ¡kÄ veikÄ numatė laisvės atėmimÄ nuo ketverių iki aÅ¡tuonerių metų, taigi, Å¡is įstatymas BK 3 straipsnio 2 dalies prasme, yra palankesnis ir turi bÅ«ti taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamÄ veikÄ padariusiems asmenims.

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „d“ papunktyje buvo numatytas dešimties metų senaties terminas, todėl, nepriklausomai nuo vėliau padarytų nusikaltimų, už kuriuos D. E. buvo nuteistas, o taip pat nuo to, ar D. E. pripažintinas kaltu A. ir B. J. nužudymo epizode, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis jo atžvilgiu suėjo 2005 m. gegužės 13 d., kaip pagrįstai ir nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Byla D. E. atžvilgiu pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį ( dėl neteisėto ginklų laikymo ), pagrįstai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu.Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkto reikalavimus, neišsprendė daiktinių įrodymų – R.

J. rÅ«bų likimo. Å is nuosprendžio trÅ«kumas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, iÅ¡taisomas apeliacinės instancijos teisme, priimant sprendimÄ rÅ«bus sunaikinti. Dėl A. ir B. J. tyčinio nužudymo ir neteisėto disponavimo Å¡aunamaisiais ginklais ir Å¡audmenimis Pirmosios instancijos teismas Å¡ioje nuosprendžio dalyje kaltais dėl A. ir B. J. tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino A. B., S. Ž. ir V. Å ., o D. E. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikavo į BK 238 straipsnį.

Kadangi LR Aukščiausiojo teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas D. E. ir V. Š. atžvilgiu, tai kolegija šioje dalyje pasisakys dėl prokuroro, D. E. ir V. Š. skundų motyvų. Prokuroras savo skunde nurodo, kad teismo išvados, kuriomis pripažinta, kad nepakanka įrodymų, jog D. E. kurstė nužudyti B. J. iš savanaudiškų paskatų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas. Nuteistasis D.

E. nesutinka su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 238 straipsnyje, nes toks kaltinimas jam iÅ¡ viso nebuvo pareikÅ¡tas, kuo buvo suvaržyta jo teisė į gynybÄ , nurodo, kad jam inkriminuotos veikos jis nepadarė, todėl praÅ¡o iÅ¡teisinti.Kadangi prokuroro ir D. E. skundai tarpusavyje yra susiję įrodymų vertinimo prasme, kolegija dėl jų pasisakys kartu. D. E. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis, 1998 m. balandžio 4 d. kelyje Kretinga-Plungė, žodžiu perduodamas A.

V. pažadÄ A. B. už B. J. nužudymÄ sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio atlyginimÄ , tuo sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiÅ¡kų paskatų kurstė, t.y. palenkė A. B. dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudyti B. J.. Dėl to, o taip pat dėl V. Å . atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d. A. B. su S. Ž. iššaudami iÅ¡ Å¡aunamųjų ginklų šūvius A. J. ir B.

J., pastaruosius tyčia nužudė. AnalogiÅ¡kas kaltinimas buvo pateiktas ir A. V., t.y., kad jis, per D. E. žodžiu pažadėdamas A. B. už B. J. nužudymÄ sumokėti 10000 JAV dolerių dydžio materialinį atlyginimÄ , sustiprino A. B. pasiryžimÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudyti A. J. ir B. J.. Teismo nustatyta, kad byloje nėra surinkta pakankamai D. E. kaltės įrodymų, o tik daromos prielaidos dėl nusikaltimo nužudyti B. J. kurstymo. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė įvertinęs paties D.

E., A. B., iš dalies - A. V. parodymus, kuriuos tarpusavyje gretino, bei remdamasis kitais byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, su kurių vertinimu kolegija sutinka. Nuteistasis D. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie tai, kad A. B. planuoja nužudyti B. J., jis sužinojo iš paties A. B. likus maždaug mėnesiui iki nužudymo. Likus kelioms dienoms iki nužudymo, jis A. B. papasakojo apie B. J. ir jo aplinkos žmonių reikalavimus suvesti juos su A. V.. Pagal D. E. parodymus, tuomet A. B. pasiteiravo, ar A.

V. sutiktų mokėti už jo ir A. B. problemų iÅ¡sprendimÄ . Susitikimo su A. V. metu, pastarasis sutiko už tai sumokėti 10000 JAV dolerių. Taip pat D. E. parodė, kad apie brolių J. nužudymÄ sužinojo kitÄ dienÄ , susitikęs Klaipėdoje su A. B., kai pastarasis jam apie tai pasakė. Vėliau D. E. gavo iÅ¡ A. V. 10000 JAV dolerių, kuriuos perdavė A. B.. Pradėjus ikiteisminį tyrimÄ dėl brolių J. nužudymo, 1998 metais D. E. buvo tris kartus apklaustas, tačiau tuo metu jis neparodė apie tai, jog A.

B. pasakojo apie B. J. reikalavimus suvesti jį su A. V., taip pat apie tai, kad A. B. per jį ( D. E. ) siÅ«lė A. V. mokėti pinigus už „problemų iÅ¡sprendimÄ â€œ ( t. 4, b.l. 55-56, 59-62, 64-65 ). Apklaustas liudytoju 2006-11-15 D. E. pakeitė parodymus ir paaiÅ¡kino, kad tarp B. J. bei A. V. buvo rimtų nesutarimų dėl verslo Baltarusijoje ir kad B. J. reikalauja 40000 JAV dolerių skolos grÄ Å¾inimo iÅ¡ A. V., dėl to prašė jo ( D. E. ) suorganizuoti susitikimÄ su A. V.. Žinodamas, kad A.

B. gerai sutaria su B. J., papasakojo A. B. apie tai, kad iÅ¡ A. V. reikalaujama 40000 JAV dolerių tariamos skolos ir paprašė pagalbos apginti A. V. nuo B. J.. Už „pagalbÄ â€œ A. B. pageidavo, kad A. V. sumokėtų 10000 JAV dolerių ir pastarasis, perdavus jam šį A. B. pageidavimÄ , sutiko Å¡iÄ pinigų sumÄ mokėti. Sekantį kartÄ jis matėsi su A. V. 1998-04-04 ir pastarasis vis teiravosi, ar A. B. jau pakalbėjo su B. J.. Kai paskambino A. B. tuo reikalu, jis pasakė, kad „visi iÅ¡sibėgiojo“, o sekančiÄ dienÄ susitikimo metu A.

B. pasakė, kad abiejų brolių J. jau nebėra. D. E. parodė, kad jis buvo nustebo sužinojęs, kad nužudytas B. J., nes A. B. prašė tik apsaugos A. V., taip pat jam buvo netikėta, jog buvo nužudyti abu broliai J.. Praėjus kelioms savaitėms, jis perdavė A. B. 5000 JAV dolerių, kuriuos buvo žadėjęs A. V., o dar praėjus dviems savaitėms perdavė jam likusius pinigus nuo sutartos 10000 JAV dolerių sumos ( t. 4, b.l. 131-134 ). Apklaustas įtariamuoju 2007-02-09 d. D. E. iš dalies savo anksčiau parodymus pakeitė ir papildė tuo, kad likus maždaug mėnesiui iki J. nužudymo, jis Telšiuose atsitiktinai susitiko su A.

B., kuris pasakė, kad iÅ¡ V. Å . gavo užsakymÄ nužudyti B. J. ir tai padaryti nori Baltarusijoje. Po to, esant B. J. reikalavimui, kad A. V. grÄ Å¾intų skolÄ , jis susitiko su A. B. prie Ilgės ežero ir A. B. pasiÅ«lė, jog A. V. galėtų 5000 JAV dolerių prisidėti prie V. Å . užsakymo nužudyti B. J., o dar 5000 JAV dolerių sumokėtų už „apsaugÄ â€œ. Apie šį A. B. pasiÅ«lymÄ , neįvardindamas V. Å . pavardės, jis papasakojo A. V. ir Å¡is sutiko mokėti 10000 JAV dolerių A.

B., kad tik nebÅ«tų problemų su B. J.. Po dviejų savaičių vykusio susitikimo su A. B. metu, kai jau žinojo, jog broliai J. yra nužudyti, Baltarusijoje jis perdavė A. B. iÅ¡ A. V. gautus 5000 JAV dolerių, o dar vėliau ir likusius pinigus ( t. 4, b.l. 172-175 ). IÅ¡ esmės tuos pačius parodymus D. E. davė ir sekančių apklausų metu ( t. 4, b.l. 180-182, 181-186, 189-193 ).Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. B. iÅ¡ dalies patvirtino D. E. parodymus ir paaiÅ¡kino, kad prieÅ¡ brolių J. nužudymÄ Ä¯ jį kreipėsi D.

E., kad B. J. aplinkos žmonės jam grasina ir reikalauja juos suvesti su A. V.. Jis liepęs perduoti A. V., kad iÅ¡spręs jo problemÄ už 15000 JAV dolerių. PasiÅ«lė sumokėti A. V. dėl to, kai suprato, jog V. Å . nesumokės jam pažadėtos pinigų sumos už brolių J. nužudymÄ . Vėliau D. E. jam perdavė, jog A. V. sutinka mokėti 10000 JAV dolerių už jo problemos iÅ¡sprendimÄ ir jau po J. nužudymo gavo per du kartus iÅ¡ D. E. sutartÄ pinigų sumÄ . A. B. parodė, kad A. V. jo nekurstė nužudyti brolių J..

Tačiau apklaustas įtariamuoju ikiteisminio bylos tyrimo metu 2006-06-23, 2006-06-27, 2006-08-04 ir 2006-08-08 dienomis, A. B. visiškai neužsiminė apie D. E. ir A. V. vaidmenį dėl J. nužudymo, patvirtindamas, kad J. nužudė tik V. Š. nurodymu. Tik apklaustas papildomai įtariamuoju 2006-12-06 A. B. parodymus papildė ir paaiškino, kad B. J. jam pasakė, jog jis reikalauja pas A. V. pinigų. Vėliau jam apie tai sakė D. E. ir prašė užstoti A. V., todėl jis žinodamas, kad vis tiek V. Š. nurodymu privalės nužudyti brolius J. ir gali negauti už tai pažadėto atlygio, nusprendė pasipelnyti A.

V. sÄ skaitÄ bei perdavė D. E., kad už problemos su J. iÅ¡sprendimÄ pageidautų 15000 JAV dolerių. Po to suderėjo, kad jam užteks ir 10000 JAV dolerių. A. B. pabrėžė, kad nekonkretizavo kokiu bÅ«du jis iÅ¡spręs problemas su J., taigi, apie jo ketinimÄ nužudyti juos, D. E. nieko nežinojo. KitÄ dienÄ po J. nužudymo jis buvo susitikęs su D. E. ir jam pasakė, kad problemÄ iÅ¡sprendė, t.y. J. nėra ir niekas jų nebesuras. Be to, A. B. parodė, kad prieÅ¡ J. nužudymÄ buvo susitikęs su V.

Å . ir Å¡is pasakė, kad dabar pats laikas juos nužudyti, nes yra kilęs konfliktas tarp A. V. bei B. J., todėl nužudymo atveju įtarimai kristų ne ant jo, bet ant A. V. ( t. 5, b.l. 106-108 ). Apklaustas įtariamuoju 2007-01-30 A. B. parodymus pakeitė ir parodė, kad D. E. iÅ¡ jo žodžių žinojo, kad jis gavo V. Å . nurodymÄ nužudyti brolius J., o sužinojęs apie problemas tarp A. V. ir B. J., norėjo, kad A. V. jam sumokėtų už nužudymÄ , nes nesitikėjo gauti iÅ¡ V. Å . pinigų. Be to, D.

E. jam perdavė A. V. sutikimÄ mokėti 10000 JAV dolerių už B. J. nužudymÄ , bet tik tada, kai B. J. bus nužudytas ( t. 5, b.l. 109-110 ). IÅ¡ esmės tokius pat parodymus A. B. davė ir apklaustas įtariamuoju 2007-05-05, tačiau patikslino, kad jo apsisprendimui nužudyti brolius J. lemiamos įtakos turėjo tik V. Å . reikalavimas ir iÅ¡ to iÅ¡plaukianti grėsmė savo gyvybei, o ne pasiÅ«lytas atlygis už nužudymÄ ( t. 5, b.l. 127 ). Nuteistasis S. Ž. teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų parodė, kad nužudyti brolius J. dėl jų nesutarimo su V.

Å . už atlygį jam pasiÅ«lė A. B. ( t. 5, b.l. 15-17, 27-29, 31-33, 84-86 ). Tik 2006-11-30 S. Ž. parodė, kad A. B. iki J. nužudymo dažnai susitikdavo ir kalbėdavosi su D. E., taip pat jie buvo susitikę kelyje prieÅ¡ vienÄ ar dvi dienas iki nužudymo. IÅ¡ to S. Ž. sprendžia, kad D. E. galėjo žinoti apie bÅ«simÄ nužudymÄ . Taip pat jis matė A. B. susitinkant su D. E. Baltarusijoje, kai pastarasis padavė A. B. nemaÅ¾Ä pluoÅ¡tÄ pinigų JAV doleriais ( t. 5, b.l. 93-94 ). Nuteistasis A.

V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad turėjo tarpusavio problemų dėl pinigų su B. J., tačiau su D. E. nesitarė dėl jo nužudymo ir už tai pinigų nemokėjo. Pinigus mokėjo D. E. ne „už apsaugÄ â€œ, bet kaip „duoklę“. AnalogiÅ¡kus parodymus A. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju, įtariamuoju ir kaltinamuoju ( t. 4, b. l. 81-82, 85-86, 87-89, 140-141, 150-152, 195 ).Ä®vertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad vis tiktai nėra neginčijamai nustatyta, jog D.

E. kurstė A. B. nužudyti B. J., o tuo labiau – A. J.. Tokia iÅ¡vada daroma palyginus tarpusavyje ir kitų byloje iÅ¡tirtų įrodymų kontekste D. E., A. B., iÅ¡ dalies – S. Ž. parodymus. Nors jų parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme dalinai skyrėsi, tačiau juos sugretinus tarpusavyje ir su kitais įrodymais Å¡iame bylos epizode, galima padaryti objektyvias iÅ¡vadas dėl D. E. kaltės. Baudžiamojoje teisėje kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitÄ asmenį padaryti nusikalstamÄ veikÄ .

Kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimÄ , norÄ padaryti atitinkamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Sprendžiant iÅ¡ prokuroro apeliacinio skundo turinio, savanaudiÅ¡kos paskatos nužudyti B. J. pasireiÅ¡kė tuo, kad A. V. per D. E. siekė iÅ¡vengti galimo B. J. smurto už tariamai ar tikrai negrÄ Å¾intÄ skolÄ . Tačiau byloje nustatyta, kad tuo metu, kai D. E. kreipėsi į A. B. pagalbos dėl A. V. apsaugos, pastarasis jau buvo apsisprendęs nužudyti abu brolius J. ir šį apsisprendimÄ lėmė V.

Š. nurodymas. D. E. nebuvo šio nusikaltimo iniciatoriumi. Nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais, kad nepaisant D. E. prašymo padėti apsisaugoti A. V. nuo B. J., jis vis tiek V. Š. nurodymu būtų nužudęs B. ir A. J.. Byloje nėra duomenų, kad V. Š. ir D. E. su A. V. veikė išvien siekdami to paties tikslo – B. ir A. J. mirties. Dėl V. Š. skundo motyvų šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta papildomai, tačiau kiek tai liečia D. E., darytina išvada, kad V. Š. turėjo savų argumentų, dėl ko siekė pašalinti brolius J. ir jie nesusiję su tariamomis A.

V. skolomis. Kaltinant D. E. kurstymu nužudyti B. J., byloje nepagrįstai sumenkinamas V. Å . vaidmuo organizavus dvigubÄ Å¾mogžudystę. Taip pat nėra pagrindo netikėti A. B. parodymais ir toje dalyje, kad A. V. sÄ skaita jis siekė pasipelnyti, nes turėjo pagrindo manyti, kad V. Å . jam žadėtų pinigų už brolių J. nužudymÄ nesumokės. Tokia iÅ¡vada daroma įvertinus A. B. parodymus, kai V. Å . jam pažadėjo 15000 JAV dolerių už B. J. nužudymÄ , tačiau vėliau liepė nužudyti ir A.

J., tačiau aiÅ¡kiai nepažadėjo A. B. pakelti atlygio už dviejų žmonių nužudymÄ . Kaip vėliau parodė A. B., už nužudymÄ iÅ¡ V. Å . jis gavo 10000 litų, 10000 padirbtų ir 5000 tikrų JAV dolerių. Kaip nustatyta iÅ¡ A. B. parodymų, juos iÅ¡ dalies patvirtina V. Å . apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę, V. Å . žinojo apie A. V. nesutarimus su B. J. ir ragino A. B. greičiau nužudyti abu J., nes tokiu atveju įtarimai kristų ne ant jo, o ant A. V.. Tai, kad D.

E. nesusijęs su A. ir B. J. nužudymu parodo ir ta aplinkybė, kad galimai prieÅ¡iÅ¡ki santykiai siejo tik A. V. su B. J., o A. B. buvo apsisprendęs nužudyti ir A. J. ir tai padarė V. Å . nurodymu, „jog brolis nekerÅ¡ytų“. Palyginus D. E. ir A. B. parodymus, nustatyta, kad paskutinis jų pokalbis dėl A. V. su B. J. problemų įvyko vienÄ dienÄ prieÅ¡ brolių J. nužudymÄ . Tuo metu A. B. jau buvo apsisprendęs nužudyti abu J., tam turėjo ginklus ir buvo pasitelkęs į pagalbÄ S. Ž., todėl dienÄ prieÅ¡ nužudymÄ Ä¯vykęs susitikimas su D.

E., jokios įtakos vėlesniems įvykiams nebeturėjo. Tai, kad pagal S. Ž. parodymus, D. E. vienÄ ar dvi dienas iki nužudymo buvo susitikęs su A. B. pasikalbėti, neprieÅ¡tarauja aukščiau aptartiems įrodymams ir nepaneigia iÅ¡vados, kad D. E. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryÅ¡iu su A. B. veiksmais ir atsiradusiais padariniais – A. ir B. J. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu D. E. ir A. B. duotus parodymus ir nesuteikė jiems prioritetinės reikÅ¡mės teisme duotų parodymų atžvilgiu.

Ikiteisminio tyrimo metu prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai savaime įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, tačiau jie turi reikšmę kitų byloje surinktų įrodymų galutiniam vertinimui ir teismo vidinio įsitikimo formavimui. Prieštaravimai tarp abiejų nuteistųjų parodymų buvo išsamiai aptarti tiek pirmosios instancijos, tiek šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tačiau galutinės išvados dėl nepagrįsto kaltinimo D. E. kurstymu nužudyti, lieka nepakitusios.

Byloje nėra kitų įrodymų, kurie paneigtų jau aptartus ir sudarytų prielaidas juos atmesti. D. E. iš kaltinimo išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių ( BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas ). Nuosprendžiu teismas nustatė, kad D. E. veiksmuose yra kito nusikaltimo, numatyto BK 238 straipsnyje, sudėtis, todėl jo veika iš BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 238 straipsnį, tačiau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas.

Nuteistasis D. E. skundžia ir Å¡iÄ nuosprendžio dalį, bei nurodo, kad dėl nepraneÅ¡imo apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ kaltinimas jam nebuvo pateiktas ir tuo buvo pažeista jo teisė į gynybÄ . D. E. skundas Å¡ioje dalyje yra pagrįstas bei tenkintinas, pirmosios instancijos nuosprendis Å¡ioje dalyje turi bÅ«ti panaikintas dėl esminio BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo ir priimtas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai ). Perkvalifikavus D. E. veikÄ iÅ¡ BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies į BK 238 straipsnį iÅ¡ esmės pasikeitė faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pagal bendrininkų rūšį, nusikalstamų veikų padarymo vietÄ , laikÄ ir bÅ«dÄ .

Jei kaltinimas keičiamas ne vien tik siaurinant jo apimtį ir veika kvalifikuojama pritaikant naujÄ teisinį požymį, kaip yra Å¡iuo atveju, bei bÅ«tina Å¡iÄ veikÄ pripažinti nusikalstama, kaltinamajam turi bÅ«ti iÅ¡ anksto praneÅ¡ama apie tokio pakeitimo galimybę ir teismo proceso metu sudaromos sÄ lygos dėl to iÅ¡dėstyti savo argumentus bei pateikti įrodymus. Å is esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo iÅ¡samiai aptartas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje iÅ¡nagrinėjus D.

E. kasacinį skundÄ . BPK 256 straipsnio reikalavimų nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo laikomasi, todėl nuosprendis Å¡ioje dalyje turi bÅ«ti panaikintas. Nors nuteistasis A. V. neskundė nuosprendžio Å¡ioje dalyje dėl veikos perkvalifikavimo į BK 238 straipsnį, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ , nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ).

Kolegija tais pačiais pagrindais panaikina nuosprendį dalyje ir A. V. atžvilgiu, kurioje pagal BK 238 straipsnį byla atžvilgiu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir priima naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Nuteistojo V. Å . apeliaciniame skunde ginčijamos visos teismo iÅ¡vados ir Å¡ias iÅ¡vadas pagrindžiantys įrodymai, daugumoje atvejų apsiribojant teiginiais, kad V. Å . kaltinantys įrodymai yra nepatikimi, prieÅ¡taringi, iÅ¡galvoti, o teismo iÅ¡vados – prielaidos ir niekuo nepagrįsti samprotavimai.

Kolegija atmeta Å¡iuos skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes V. Å . kaltė organizavus dviejų asmenų nužudymÄ yra įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje, prieÅ¡ingai nei tvirtina apeliantas, yra iÅ¡dėstytos iÅ¡samios teismo iÅ¡vados, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Ä®rodymai byloje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, t.y. jų patikimumas ir įrodomoji vertė nustatyta atsižvelgiant į visumÄ bylos aplinkybių ir jų tarpusavio ryšį. Skundo teiginiai, kad nuosprendis suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neatitinka tikrovės, nes pats apeliantas analizuoja tuos pačius įrodymus, kuriais teismas grindė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Tai, kad nuosprendyje įrodymai įvertinti ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nereiškia , kad teismas buvo šališkas ar byla išnagrinėta neišsamiai. Skunde apeliantas V. Š. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas iš esmės tik A. B. parodymais, kurie yra pakankamai prieštaringi ir nepatikimi. V. Š. nuomone, tai, kad jis praeityje A. B. buvo sumušęs ir jų santykiai yra priešiški, duoda pakankamo pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Tačiau priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas V.

Å . atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį pagrįstai rėmėsi A. B. parodymais, kadangi jie susiję ir neprieÅ¡tarauja nuteistųjų S. Ž., D. E., liudytojų V. R., V. S., A. Å ., V. B., V. V. parodymams. Kolegija, aptardama D. E. apeliacinio skundo motyvus, jau tyrė nuteistųjų D. E., A. B. ir S. Ž. parodymus, kurie buvo duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu bei teisme, bei padarė iÅ¡vadÄ , kad broliai J. buvo nužudyti V. Å . nurodymu. Byloje nėra objektyvių parodymų, kad A. B. galėtų apkalbėti V.

Å . labai sunkaus nusikaltimo organizavimu, prieÅ¡ingai, nustatyta, kad V. Å . pasitikėjo A. B., nes per jį platino netikrus JAV dolerius, leido jam savo nuožiÅ«ra pasirinkti nusikaltimo bendravykdytojÄ .Apeliantas V. Å . skunde tvirtina, kad jo ir B. J. santykiai yra geri ir todėl jam nebuvo reikalo jį žudyti. Tačiau šis skundo teiginys yra paneigtas A. B., D. E., liudytojų V. S., J. E., D. B., V. J., L. J., A. G., A. Å . ir L. Ž. parodymais. Nukentėjusioji V. J. teisme parodė, kad V. Å . jų namuose yra grasinęs, buvo sprogdinami jų namai.

Nužudytojo B. J. duktė L. Ž. parodė, jog daug metų tarp jos tėvo ir V. Š. tvyrojo įtampa, per tai ji neturėjo ramaus gyvenimo. Liudytojas L. J. parodė, kad žinojo apie įtemptus brolio B. J. santykius su V. Š., taip pat žinojo, kad V. Š. su savo sėbrais kėsinasi į jį. Tai, kad tarp B. J. ir V. Š. buvo priešiški santykiai, pakankamai išsamiai yra parodęs A. B., nes 1997 metais B. J. buvo prašęs jo su kulkosvaidžiu nužudyti V. Š., tačiau jis atsisakė tai daryti.

Kaip nustatyta pagal pakankamai iÅ¡samius A. B., iÅ¡ dalies – S. Ž., liudytojų V. V. ir A. G. parodymus, apie kilusiÄ grėsmę bÅ«ti nužudytam V. Å . žinojo, todėl tai jį paskatino imtis atsakomųjų priemonių B. J. atžvilgiu ir praÅ¡yti A. B., kad jį ( B. J. ) nužudytų. V. Å . ne tik užsakė pas A. B. už atlygį nužudyti abu brolius J., tačiau ėmėsi ir kitų veiksmų, kurie rodo jį buvus Å¡io nusikaltimo organizatoriumi – jis perdavė A. B. ginklus, parodė miÅ¡ke duobę, kurioje reikės užkasti lavonus, rÅ«pinosi nusikaltimo pėdsakų sunaikinimu, taip pat, žinodamas apie blogus santykius tarp A.

V. ir B. J., skatino A. B. greičiau įvykdyti užsakymÄ , kad įtarimas kristų ant A. V.. Å iuos A. B. parodymus patvirtino ir nužudyme dalyvavęs S. Ž., kad jam 1998 metų kovo mėnesį bendraujant su A. B., pastarasis pasiÅ«lė už 7000 JAV dolerių nužudyti J.. S. Ž. taip pat patvirtino, jog iÅ¡ A. B. žodžių sužinojo, jog už nužudymÄ pinigus sumokės V. Å . ir iÅ¡ to suprato, jog pastarasis yra nužudymo užsakovas. Kaip nustatyta iÅ¡ įvykio vietos apžiÅ«ros, J. lavonai buvo rasti toje pat duobėje, kuriÄ A.

B. parodė V. Å .. A. B. parodymų teisingumÄ , o kartu paneigia apelianto argumentus ir ta aplinkybė, jog V. Å . nurodymu sekančiÄ dienÄ buvo sudegintas Audi-80 markės automobilis, kuriame buvo nuÅ¡auti J.. V. Å . savo apeliaciniame skunde cituoja tik tuos liudytojų parodymus, kurie labiau naudingi jam arba apsiriboja deklaratyvaus pobÅ«džio teiginiais, kad kaltinimÄ patvirtinantys liudytojų parodymai yra prielaidų lygio arba, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tačiau toks įrodymų vertinimas, kokio pageidauja V.

Å ., prieÅ¡tarautų BPK 20 straipsnyje suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Apeliantas skunde nenurodo, kodėl liudytojų girdėti A. B. ir V. Å . pokalbiai turėtų bÅ«ti vertinami kaip prielaidos ir kaip tokių pokalbių metu iÅ¡girstÄ bylai reikÅ¡mingÄ informacijÄ galima bÅ«tų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija dar kartÄ pažymi, kad tiek A. B., tiek kitų asmenų parodymai byloje yra lyginami tarpusavyje ir gretinami su kitais įrodymais ir tik pasitvirtinus vienai ar kitai reikÅ¡mingai aplinkybei, ji yra vertinama kokiÄ tai turi įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę V.

Å . kaltės atžvilgiu. Nuteistasis V. Å . nieko neužsimena skunde apie liudytojo A. Å . ikiteisminio tyrimo metu ( t. 6, b.l. 103-106 ) ir teisme ( t. 12, b.l. 24 ) duotus parodymus, kad jis asmeniÅ¡kai girdėjo V. Å . ir V. B. pokalbį, kurio metu V. Å . sakė, jog A. B. įvykdė jo užsakymÄ ir dar iÅ¡ kito žmogaus už nužudymÄ paėmė pinigus. Be to liudytojas A. Å . parodė, kad važiuojant TelÅ¡ių gatvėmis, V. Å . parodė žmogų ilgais plaukais ir pasakė, kad jis ieÅ¡ko ar jau surado, kas nužudys B.

J.. Jis žino, kad V. Å . parodė į A. V.. Lyginant Å¡ioje dalyje A. Å . parodymus su D. E. ir A. B. parodymais, nustatyta, kad jie tarpusavyje sutampa ir pavirtina tÄ aplinkybę, kad V. Å . buvo informuotas apie nesutarimus dėl pinigų tarp A. V. ir B. J. ir tuo nesutarimu siekė pasinaudoti nužudant J.. Teismas tinkamai vertino taip pat ir liudytojų V. S. ir V. B. parodymus dėl A. V. vaidmens J. nužudyme, kolegija su Å¡iais vertinimais sutinka ir plačiau nuosprendyje iÅ¡dėstytų argumentų nebekartoja.

Liudytojo A. B. parodymų teisingumÄ taip pat patvirtina ir liudytojas A. B., kuriam A. B. yra sakęs, jog A. V. jam užmokėjo už J. nužudymÄ , prašęs prisidėti ir V. Å ., tačiau Å¡is nedavęs pinigų. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Å . kaltę organizavus J. nužudymÄ , pagrįstai rėmėsi ir liudytojos V. B. parodymais, kad ji važiuodama link Tverų pamatė keliu ateinančius savo vyrÄ su S. Ž., o Å¡alia keliuko miÅ¡ko pusėje matė įklimpusį baltos spalvos Audi-80 markės automobilį.

Po to matė pro langÄ A. B. einantį su V. Å ., grįžęs vyras parnešė daugiau kaip 1000 JAV dolerių ir pasakė, kad gavo tuos pinigus iÅ¡ V. Å .. Å ioje dalyje sutampa ir A. B. parodymai apie tai, kokia valiuta ir sumÄ jis gavo už V. Å . už J. nužudymÄ . Tiesiogiai V. Å . kaltę organizavus J. nužudymÄ patvirtina ir liudytojo V. R. teisme duoti parodymai. Apeliaciniame skunde V. Å . vertina V. R. parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu sau naudinga linkme, tačiau visiÅ¡kai neatsižvelgia į teisme duotus parodymus.

Teisme V. R. parodė, kad po vieno pokalbio tarp A. B. ir V. Š., pastarasis jam pasakė, jog iš A. B. sužinojo, kad B. J. nori jį nušauti. Kai po mėnesio V. Š. susitiko su A. B. kavinėje ir kalbėjosi, po to pokalbio, jis ( V. Š. ) liepė jam perduoti A. B. 2000 netikrų JAV dolerių. Be to, V. R. patvirtino, kad būdamas sodyboje pas V. Š. girdėjo, kaip jam kažkas paskambino ir po pokalbio V. Š. jam pasakė, kad skambino A. B. ir pasakė, kad „patvarkė brolius J.“. Nors pirmosios instancijos teismas liudytojo V.

V. parodymais nepagrindė V. Å . kaltės, apeliantas skunde aiÅ¡kiai nenurodo kokias gynybinei pozicijai naudingas aplinkybes patvirtina minėtas liudytojas. Kitos V. Å . apeliaciniame skunde minimos aplinkybės kaip kalkių nuvežimas, ginklų iÅ¡bandymas, netikrų JAV dolerių gavimas tiesiogiai V. Å . kaltės nepatvirtina, tačiau jas vertinant su kitais skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais, galima padaryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad apelianto V. Å . kaltė dėl A. ir B. J. nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis yra įrodyta.

Taip pat kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl V. Å . kaltės tyčia sunaikinant svetimÄ turtÄ â€“ J. Audi-80 markės automobilį. Tokia iÅ¡vada daroma įvertinant A. B., o iÅ¡ dalies ir V. B. parodymus, nes pastaroji važiuodama matė automobilį prie miÅ¡ko kelio. A. B. teisme patvirtino, kad V. Å . liepė sudeginti automobilį, nes jame galėjo likti įkalčių. A. B. parodymų patikimumas jau buvo aptartas Å¡iame nuosprendyje ir dar kartÄ prie Å¡io klausimo kolegija nebegrįžta.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. bÅ«tų davęs parodymus, jog automobilį jam liepė sudeginti D. E..Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iÅ¡ V. Å . pareikÅ¡to kaltinimo paÅ¡alino nužudymÄ kvalifikuojančiÄ aplinkybę – savanaudiÅ¡kas paskatas. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad savanaudiÅ¡kas paskatas teismas siejo tik su įtakos sferų nepasidalinimu tarp B. J. ir V. Å ., todėl pastarasis organizavo B. J. nužudymÄ dėl kerÅ¡to už siekį nužudyti jį patį.

Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į susiformavusiÄ teismų praktikÄ , kas asmens, kuris kitÄ asmenį kurstė, organizavo ar padėjo jam padaryti nužudymÄ už atlyginimÄ , veika turi bÅ«ti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamÄ dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ ( 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p. ). Byloje yra nustatyta, kad V. Å ., organizuodamas nužudymÄ , A.

B. iš anksto pažadėjo 15000 JAV dolerių. Nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir V. Š. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuotina į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus ( 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ).Apeliantas V. Š. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto ginklų laikymo.

Nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog V. Å . 1998 m. pradžioje – 1998 m. kovo pabaigoje organizuojant dviejų žmonių – A. ir B. J. nužudymÄ , tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iÅ¡ nenustatyto Å¡altinio neteisėtai įgijus, neteisėtai laikė du Å¡aunamuosius ginklus ir jiems skirtus Å¡audmenis – 7,62 mm kalibro „TT“ markės pistoletÄ su jam skirtais ne mažiau kaip 16 vienetų 7,62 mm kalibro Å¡ovinių bei tyrimo metu nenustatytÄ 9 mm kalibro revolverį su jam skirtais ne mažiau kaip 10 vienetų „38 Special“ Å¡ovinių.

Nors V. Å . buvo inkriminuoti du nusikalstamos veikos objektyvinės pusės požymiai – neteisėtas įgijimas ir laikymas, tačiau nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas tik už neteisėtÄ ginklų laikymÄ . Be to, Å¡aunamųjų ginklų ir Å¡audmenų įgijimas ir laikymas nėra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Å . kaltu ir nuteisdamas jį už  kelių BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymÄ , byloje privalėjo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktÄ ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienai iÅ¡ Å¡ių dviejų veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų ( mažesnių ar didesnių ) reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos esminės Å¡aunamųjų ginklų bei Å¡audmenų įgijimo ir laikymo aplinkybės ( kur, kaip, kokiais veiksmais, iÅ¡ kokio asmens įgyti, kur laikomi, bei kas patvirtina, kad tie daiktai visÄ laikÄ buvo V. Å . žinioje. Byloje yra duomenų, kad ginklus ir Å¡audmenis V. Å . perdavė A. B. ir jie buvo panaudoti brolių J. nužudyme, tačiau už Å¡aunamųjų ginklų ir Å¡audmenų realizavimÄ V. Å . nepripažintas kaltu ir nenuteistas. Nesant dėl Å¡ios nuosprendžio dalies prokuroro ar nukentėjusiųjų skundo, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties ( BPK 320 straipsnio 4 dalis ), todėl Å¡ioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis V.

Å . atžvilgiu panaikinamas ir priimamas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).Pagal BPK 331 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi bÅ«ti iÅ¡vados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo.Apeliaciniu skundu prokuroras skundžia nuosprendį dalyje dėl jo manymu neteisingai paskirtos bausmės V. Å .. Prokuroro nuomone, V. Å . skirtos laisvės atėmimo bausmės sÄ lygos turi bÅ«ti sugriežtintos, nes jis jau seniai atlieka ankstesniu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, kuri savo tikslų akivaizdžiai nepasiekė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Å ., atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimÄ , yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atlieka bausmę už tai, kad nuo 1990 m. iki 2000 m. liepos 19 d. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, yra už tai nuteistas ir atlieka bausmę. Kolegija atmeta prokuroro skundo motyvus kaip nepagrįstus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl bausmės, artimos sankcijoje numatytam maksimumui, skyrimo.Teisingumas yra vienas iÅ¡ pagrindinių teisės tikslų.

BK 1 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisės paskirties nuostatos reiÅ¡kia, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys atsako pagal Baudžiamajame kodekse nustatytus baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sÄ lygas. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai).

Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-444/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skiriant bausmę nuteistajam V. Š., minėti reikalavimai nebuvo tinkamai įvertinti, nes buvo pernelyg sureikšminta V. Š. asmenybė, neįvertinta tai, ar iki tų nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas šioje byloje, jis anksčiau buvo pripažintas kaltu dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir už tai nuteistas.

Nuosprendis Å¡ioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ). Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendis, V.

Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 2 dalyje bei 181 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmes už abi nusikalstamas veikas buvo subendrintos ir V. Š. paskirta galutinė trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstama veika, kurios padarymu V. Š. kaltinamas šioje byloje ( A. ir B. J. nužudymo organizavimas ), buvo padaryta 1998 m. kovo-balandžio mėnesiais, t.y. tuo metu, kai V. Š. dar nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas už anksčiau padarytus nusikaltimus.

Tokiu bÅ«du, prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad V. Å . atžvilgiu paskirtoji trylikos metų laisvės atėmimo bausmė nepasiekė savo tikslų, yra nepagrįstas, nes V. Å . dar nebuvo nuteistas ir bausmės neatlikinėjo. SureikÅ¡mindamas V. Å . asmenybę, pirmosios instancijos teismas, nors ir atsižvelgdamas į skirtingÄ bendrininkavimo laipsnį, per daug diferencijavo laisvės atėmimo bausmes organizuotos grupės nariams A. B. ir S. Ž.. Nuteistajam A. B. už tyčinį J. nužudymÄ pagal 2000 m.

BK 25 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus paskirta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, o subendrinus visas A. B. paskirtÄ sias bausmes, jam skirta septyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau lyginant bausmių paskyrimo motyvus V. Å . ir A. B. atžvilgiu, turi bÅ«ti atsižvelgta į tai, kad A. B. yra nuteistas už trijų žmonių tyčinį nužudymÄ , esant nusikaltimus kvalifikuojančių požymių, o V. Å . - dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo - dviejų žmonių nužudymo organizavimo iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų.

S. Ž. už J. nužudymÄ paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Keičiant bausmę V. Å . atžvilgiu, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, atsižvelgtina ir į tai, kad jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas dėl vieno nusikalstamos veikos epizodo, pagal kurį pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu ir paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ( BK 25 straipsnio 3 dalis ir 253 straipsnio 1 dalies ). Kolegija, įvertinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, o taip pat V. Å . vaidmenį labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padaryme, atsižvelgdama į BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, daro iÅ¡vadÄ , jog V.

Š. už nusikalstamos veikos, numatytos 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktuose, turi būti paskirta didesnė nei įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirtoji bausmė subendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių reikalavimais.Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad dalis V. Š. ( BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktai ), D. E. ir V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, iš kurių dalis bylos nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ( BK 253 straipsnio 2 dalis ), papildomai kvalifikuotos su nuoroda į BK 25 straipsnį.

Toks kvalifikavimas, apibÅ«dinantis bendrininkavimo formÄ , yra perteklinis, todėl skundžiamo nuosprendžio dalys dėl paminėtų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2, 3 dalis, naikintinos. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai iÅ¡spręstų kitų klausimų. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais remiantis priteistas neturtinės žalos atlyginimas A. G., M. J., V. J. ir L. Ž.. Nusikalstama veika, dėl kurios padarymo yra kaltinami kaltinamieji, buvo padarytos iki 2001 m. liepos 1 dienos, t.y. iki naujojo LR CK priėmimo ir įsigaliojimo.

Senasis 1964 m. LR CK nenumatė neturtinės žalos instituto ta prasme ir apimtimi, kokia yra dabar galiojančioje redakcijoje. Pagal senÄ jį CK praÅ¡yti neturtinės ( moralinės ) žalos atlyginimo buvo leidžiama tik vieninteliu įstatymo numatytu atveju, t.y. bylose dėl garbės ir orumo gynimo, o neturtinės žalos dydis buvo ribojamas 10000 lt. dydžio suma. Neturtinės žalos, kai ji yra suprantama dabar, institutas, atsirado tik naujajame Civiliniame kodekse. Naujojo LR CK 6.250 str. ir 6.251 str. numato kokiais atvejais asmuo, patyręs moralinę žalÄ dėl padarytų nusikalstamų veikų, turi teisę ir gali gauti neturtinės žalos atlyginimÄ .

Kadangi neturtinės žalos atlyginimo institutas nebuvo numatytas iki 2001 07 01 d. galiojusiame LR CK, todėl ji tuo metu nebuvo galima kaip civilinio ieÅ¡kinio dalykas. Remiantis Å¡ia iÅ¡vada, visi civiliniai ieÅ¡kiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti ir turi bÅ«ti atmesti. Nors nuteistieji A. B. ir S. Ž. neskundė nuosprendžio Å¡ioje dalyje dėl nepagrįstai priteistos neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ , nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems ( BPK 320 straipsnio 3 dalis ).

Tuo remiantis, nuosprendis Å¡ioje dalyje keičiamas ne tik V. Å ., tačiau ir S. Ž. bei A. B. atžvilgiu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3, 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktais, n u s p r e n d ž i a :             Panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje byla D. E. ir A. V. atžvilgiu pagal 2000 m. BK 238 straipsnį ( dėl nepraneÅ¡imo apie ruoÅ¡iamÄ ir padarytÄ nusikaltimÄ ) remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

            Priimti Å¡ioje dalyje naujÄ nuosprendį - D. E. ir A. V. iÅ¡ kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte iÅ¡teisinti.             KardomÄ jÄ priemonę A. V. atžvilgiu – 30000 Lt. dydžio užstatÄ â€“ panaikinti ir jį grÄ Å¾inti A. V.. Laikinai apribotas A. V. teises į 370800 Lt. vertės nekilnojamÄ jį turtÄ , panaikinti.           Panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl V.

Å . pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį ( dėl neteisėto dviejų Å¡aunamųjų ginklų ir jiems skirtų Å¡audmenų – 7, 62 mm kalibro „TT“ markės pistoleto su ne mažiau kaip 16 Å¡ovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau 10 Å¡ovinių įgijimo ir laikymo ) ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį – V. Å . iÅ¡ kaltinimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti.          Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.          Sumažinti V.

V. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus         ( dėl R. J. nužudymo ) paskirtÄ bausmę iki 10 ( deÅ¡imties ) metų laisvės atėmimo, jÄ paskiriant atlikti pataisos namuose.          Perkvalifikuoti V. Å . nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus ( 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija ) ir sumažinti jam paskirtÄ bausmę iki 15 ( penkiolikos ) metų laisvės atėmimo.          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Å¡iÄ bausmę dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Å iaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės atėmimÄ 15 ( penkiolika ) metų ir 6 ( Å¡eÅ¡erius ) mėnesius laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

            Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. Š., A. B. ir S. Ž. solidariai priteista 50000 Lt. A. G., 30000 Lt. N. J., 70000 Lt. V. J. ir 50000 Lt. L. Ž. neturtinei žalai atlyginti.                  A. G., N. J., V. J. ir L. Ž. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.Panaikinti nuosprendžio dalis dėl V. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, o D. E. ir V.

V. – dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį.Daiktinius įrodymus – R. J. rÅ«bus – sunaikinti.KitÄ Å iaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                         Linas Žukauskas Teisėjai                                                                     Albinas Bielskis                                                                                                Jonas Algimantas Venckus