2021-02-24 Nr. AB-4257-3-61-3-03506-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2507-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03506-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A. ir I. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. A. ir I. A. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-153 (7-134/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75; 3) atleisti pareiškėją nuo delspinigių arba sumažinti jų dydį 50 proc.; 4) sumažinti paskirtos baudos dydį iki 10 proc.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja I. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti MGK 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-154(7-135/2018); 2) panaikinti VMI 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-76; 3) atleisti pareiškėją nuo delspinigių arba sumažinti jų dydį 50 proc.; 4) sumažinti paskirtos baudos dydį iki 10 proc.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi nutarė sujungti administracinę bylą Nr. eI2-5265-484/2020 pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui VMI dėl sprendimų panaikinimo su administracine byla Nr. eI3-5057-535/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00029-2020-8) pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui VMI dėl sprendimų panaikinimo.

4. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

4.1. MGK 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-154(7-134/2018) patvirtino VMI 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75, kuriuo jam papildomai apskaičiuota 7 766,74 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) suma, apskaičiuoti 3 619,61 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 2 330 GPM bauda, iš viso: 13 716,35 Eur.

4.2. MGK bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neobjektyviai, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriame nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas iki 2016 m. birželio 30 d. nepateikė informacijos apie įsigyto turto įsigijimo šaltinius, todėl mokesčių administratorius ir MGK turėjo teisę neatsižvelgti ir nevertinti vėliau pateiktos informacijos.

4.3. Vien tik abstraktūs mokesčių administratoriaus argumentai, kad pareiškėjas per vėlai pateikė šią informaciją ir nepateikė deklaracijos formos PRC911, negali daryti lemiamos įtakos mokestiniam patikrinimui. Vien deklaracijos PRC911 formos nepateikimas nepaneigia realiai įvykusių sandorių. Pareiškėjas pateikė tarp jo ir V. B. 2010 m. gruodžio 7 d. sudarytą paskolos sutartį ir 2011 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, kurių pagrindu gauta 350 000 Lt dydžio paskola. Pareiškėjas visas išlaidas dengė iš gautos paskolos, ką patvirtina mokesčių administratoriaus pateikta informacija.

4.4. Mokesčių administratorius nepagrįstai nenustatinėjo, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą, nes šios aplinkybės nustatymas yra labai svarbus, priimant sprendimą.

4.5. Faktiškai yra apmokestinama pareiškėjui suteikta paskola, neatsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, todėl GPM nėra apmokestinama.

4.6. Buvo pažeistas gero administravimo principas, o mokesčių administratorius neįvykdė savo pareigos tinkamai pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius.

4.7. Pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotų delspinigių dydžiu, nes tinkamai bendradarbiavo su atsakovu ir teikė reikiamus dokumentus. Delspinigių dydis, sudarantis net 47 proc. apskaičiuotų mokesčių sumos ir skaičiuotas net už 6 metus, yra akivaizdžiai neproporcingas ir todėl prieštaraujantis bendriesiems teisingumo bei protingumo principams. Mokesčių administratorius suklydo paskirdamas pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą ir ji turi būti sumažinta iki 10 proc.

5. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

5.1. Palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčių, delspinigių ir baudos.

5.2. Paaiškino, kad MGK 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-154(7-135/2018) patvirtino VMI 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-76, kuriuo jai papildomai apskaičiuota 7 752,55 Eur GPM suma, apskaičiuoti 3 635,46 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 2 326 GPM bauda, iš viso: 13 714 Eur.

5.3. Mokesčių administratorius netinkamai įvertino pateiktus ir esminę įrodomąją galią turinčius įrodymus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. kad nei VMĮ, nei mokesčių administratorius netyrė, ar V. B. turėjo galimybę suteikti pareiškėjui nurodytą paskolą, tačiau remdamasi paviršutiniškais ir prielaidomis grįstais argumentais nurodė, kad paskola realiai suteikta nebuvo.

5.4. Pareiškėja neturėjo pareigos pildyti PRC911 formos, kadangi paskola suteikta pareiškėjui, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neužpildė PRC911 formos, nepaneigia paskolos suteikimo, todėl teismas turi galimybę nustatyti paskolos suteikimo faktą vertindamas ir kitus įrodymus.

5.5. Pareiškėja ir pareiškėjas visas išlaidas dengė iš gautos paskolos, ką patvirtina mokesčių administratoriaus pateikta informacija. Turėdamas minėtą informaciją, atsakovas privalėjo nustatinėti, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą, tačiau nei VMI, nei MGK nevertino minėtų aplinkybių, t. y. įrodymų tyrimas nebuvo atliktas išsamiai. Neįvertinus, ar V. B. turėjo galimybę suteikti pareiškėjai ir pareiškėjui nurodytą paskolą, mokesčių administratorius tik paviršutiniškais ir prielaidomis grįstais argumentais nurodė, kad paskolos realiai nebuvo suteiktos, todėl toks abstraktus sprendimas neatitinka teisingumo bei protingumo principų ir turi būti panaikintas.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. VMI atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:

7.1. Po jau pasibaigusio mokestinio patikrinimo (2018 m. kovo 19 d.) pareiškėjas kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto pateikė dvi paskolos sutartis, sudarytas 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d.

7.2. VMI vertino, kad jei šios paskolos būtų buvusios gautos realiai, tai pareiškėjas būtų pateikęs metines pajamų deklaracijas už 2010 m. ir 2011 m. Pareiškėjas apie iš V. B. gautas paskolas (2010 m. – 250 000 Lt, 2011 m. – 100 000 Lt) turėjo pranešti VMI, pateikdamas PRC911 formą, patvirtintą VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 „Dėl mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie ginčo paskolų suteikimą.

7.3. Vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Mokesčių mokėtojai (gyventojai ir ūkio subjektai) mokesčius turi apskaičiuoti savarankiškai, įvertindami per mokestinį laikotarpį iš turėtų sandorių gautas pajamas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, išsiaiškinti, kaip minėtos pajamos apmokestinamos ir atlikus šiuos veiksmus savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius bei sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu terminu. Asmenims, pažeidusiems teisės aktų nuostatas, įstatymų nustatyta tvarka yra skaičiuojami delspinigiai ir skiriamos baudos.

7.4. VMI nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad pareiškėjas geranoriškai atliko jam nustatytą pareigą bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, todėl jam paskirta bauda turi būti sumažinta iki 10 proc. Skiriant pareiškėjui baudą buvo nustatytos atsakomybę sunkinančios (mokestis apskaičiuotas taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas (pajamos gautos iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių) ir lengvinančios (pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo) aplinkybės, todėl sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjui skirta 30 procentų bauda., todėl pareiškėjo argumentai, kad jo atveju nenustatyta atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra nepagrįsti. Pareiškėjui skirta vidutinio dydžio bauda, kuri atitinka MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas.

8. VMI atsiliepimą į pareiškėjos skundą grindė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2018 m. rugsėjo 17 d. MGK sprendimo Nr. S-154(7-134/2018) ir 2018 m. rugsėjo 17 d. MGK sprendimo Nr. S-154(7-135/2018) bei 2018 m. birželio 22 d. VMI sprendimo Nr. 68-75 ir 2018 m. birželio 22 d. VMI sprendimo Nr. 68-76 teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

11.1. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio AVMI) atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. sausio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-36 (pareiškėjui) ir patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-37 (pareiškėjai) (toliau – ir Patikrinimo aktai).

11.2. Patikrinimo metu atlikęs pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę bei įvertinęs turimą informaciją, vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjų 2012 m. ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 341 132 Lt (98 798,60 Eur) sumą (2012 m. – 266 200 Lt, o 2014 m. – 74 932 Lt). Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis ir taikant Taisyklėse numatytą išlaidų metodą, patikrinimo metu pripažinta, kad pareiškėjai 2012 m. ir 2014 m. gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi, t. y. mokesčių mokėtojai tikrintu laikotarpiu gavo 341 132 Lt (98 798,60 Eur) pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Taip pat konstatuota, kad minėtas pajamas gavo kiekvienas iš sutuoktinių: 2012 m. – po 133 100 Lt, 2014 m. – po 37 466 Lt.

11.3. Patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 7 766,74 Eur (26 817 Lt) mokėtina GPM suma (už 2012 metus – 20 780 Lt (6 018,30 Eur), už 2014 metus – 6 037 Lt (1 718,44 Eur)). Pareiškėjai patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 7 752, 55 Eur (26 768 Lt) mokėtina GPM suma (už 2012 metus – 20 774 Lt (6 016,57 Eur), už 2014 metus – 6 994 Lt (1 735,98 Eur)).

11.4. Pareiškėjai Panevėžio AVMI 2018 m. kovo 19 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo aktų, kurias VMI įvertino, priimdama sprendimus.

11.5. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktus, su jais susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojų pastabas dėl Patikrinimo aktų, Panevėžio AVMI 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-120 patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą GPM sumą, apskaičiavo 7 766,74 Eur GPM, 3 619,61 Eur GPM delspinigių, skyrė 2 330 Eur GPM baudą bei nurodė pareiškėjui šias sumas sumokėti į biudžetą.

11.6. Panevėžio AVMI 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-121 patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą GPM sumą, apskaičiavo 3 665,46 Eur GPM delspinigių, skyrė 2 326 Eur GPM baudą bei nurodė pareiškėjai šias sumas sumokėti į biudžetą.

11.7. Pareiškėjai, nesutikdami su Panevėžio AVMI priimtu Sprendimu, pateikė skundus VMI.

11.8. VMI patvirtino Panevėžio AVMI Sprendimus.

11.9. Pareiškėjai, nesutikdami su VMI priimtais sprendimais, pateikė skundus MGK, kuri patvirtino Inspekcijos priimtus sprendimus.

11.10. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjų išlaidos tikrintu 2012 m. sausio 1 d.–2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu viršijo pajamas 341 132 Lt (98 798,60 Eur) sumą (2012 m. – 266 200 Lt, 2014 m. – 74 932Lt), t. y. pareiškėjai gavo kitų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi, ir kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, taigi nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

12. Teismas konstatavo, kad būtina nustatyti, ar pagrįstai ir teisėtai mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjų patirtos išlaidos 2012 m. sausio 1 d.– 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu viršijo pajamas, ir mokestinė bazė bei mokesčiai apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

13. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, GPMĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) ir Taisyklės.

14. Apžvelgęs MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Panevėžio AVMI sprendimus ir Patikrinimo aktus, teismas konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. pareiškėjai gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo, todėl šios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus išvada dėl būtinumo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas yra paremta mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu bei išsamiai įvertinti, mokesčių administratorius nagrinėjamoje situacijoje išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų argumentus dėl gautų pajamų pagrindimo iš V. B., atsižvelgė į tai, kad paskolos sutartys buvo pateiktos tik patikrinimo metu sužinojus, kad išlaidos ženkliai viršija pajamas (2018 m. kovo 19 d. pateikiant rašytines pastabas). Taip pat mokesčių administratorius įvertino paskolos sutarčių turinį, sąlygas, kitas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nepripažino minėto dokumento, kaip pagrindžiančio pareiškėjų pajamas.

15. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad vertinti paskolos davėjo V. B. finansines galimybes suteikti pareiškėjams paskolas nėra tikslinga, nes 2015 m. birželio 25 d. MAĮ pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897 nustatyta, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas iki 2016 m. birželio 30 d. informacijos apie pasiskolintas daugiau kaip 15 000 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 50 000 Lt) pinigines lėšas mokesčių administratoriui nepateikia, t. y. nustačius tokių piniginių lėšų nenurodymo (nedeklaravimo) faktą, mokesčių mokėtojui kyla minėtame įstatyme nurodytos pasekmės – mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją apie minėto dydžio turėtas (pasiskolintas) lėšas neatsižvelgia ir jos nevertina. Tokios informacijos nepateikimo mokesčių administratoriui pasekmės yra nustatytos tiek 2015 m. birželio 25 d. MAĮ pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897, tiek VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 „Dėl mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėse (toliau – ir PRC911 formos užpildymo ir pateikimo taisyklės).

16. Teismas padarė išvadą, kad pateiktų paskolos sutarčių turinys patvirtina, jog paskolų sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos paskolos davėjui V. B.: gan ilgas pinigų grąžinimo terminas, o pačios sutartys, nors rašytinės, bet neįregistruotos notariniame registre. Be to, paskolos sutartyse nenurodyta, kaip paskola bus grąžinta – dalimis ar visa iš karto. Paskolų sutartys sudarytos be jokių užtikrinimo priemonių – ؘįkeitimo ar laidavimo priemonių, t. y. tik paskolos davėjas prisiima riziką, jog pinigai gali būti negrąžinti, nes pinigų grąžinimas iš esmės priklausytų nuo paskolos gavėjo geros valios. Paskolų sutartyse nustatyta, kad paskolos gavėjas (pareiškėjas) įsipareigoja grąžinti suteiktą paskolą ir palūkanas pagal galimybes, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie dalies paskolų ar palūkanų grąžinimą paskolos davėjui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių paskolos vykdytą grąžinimą (dalimis ar pan.). Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, o byloje nenurodyta, ar skolinantis pinigines lėšas buvo pateiktas užstatas, nėra faktinių įrodymų, kad pinigai realiai perduoti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad, nustatydamas pareiškėjų turėtą piniginių lėšų likutį tikrinamuoju laikotarpiu, atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų kartu su pastabomis pateiktas su V. B. sudarytas dvi paskolos sutartis.

17. Vadovaudamasis MAĮ nuostatomis (36 str., 126 str. 3 d.), teismas nurodė, kad MAĮ įtvirtina ne tik mokesčių mokėtojo teises, bet ir pareigą sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis šiame procese, teikti įrodymus kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Įrodymų teikimas kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje turėtų užtikrinti administracinio sprendimo priėmimą per protingą laiką.

18. Įvertinęs surinktą informaciją ir aplinkybių visumą bei vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma realiai nebuvo paskolinta, o paskolos sutartys sudarytos tik siekiant įteisinti pareiškėjų pajamų šaltinius su tikslu gauti mokestinės naudos.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl delspinigių, nurodė, kad atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių pagrindai yra apibrėžti MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (141 straipsnio 1 dalyje). Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu disponavo lėšomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, be to pareiškėjai gautų ir negrąžintų paskolų nedeklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir apie šių paskolų egzistavimą nenurodė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų reikalavimus dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo teismas atmetė.

20. Pasisakydamas dėl baudos pagrįstumo, teismas vadovavosi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies bei MAĮ 140 straipsnio nuostatomis ir akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos tiek pareiškėjų atsakomybę sunkinančios, tiek ir lengvinančios aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog lengvinančių aplinkybių būtų buvę daugiau, kas galėtų nulemti mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pajamoms pagrįsti paskolos sutartys buvo pateiktos tik po to, kai buvo atlikti kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas, kas leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjo tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu jiems padėti išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju nebuvo ir nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjams nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio, todėl pareiškėjų reikalavimus dėl baudos sumažinimo atmetė.

21. Teismas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

22. Teismas konstatavo, kad MGK ir VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

III. 23. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus esminę įrodomąją galią turinčius įrodymus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, netinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir išaiškinimų sprendžiant klausimą dėl galimybės atleisti pareiškėjus nuo apskaičiuotų delspinigių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

24.2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskolos gavimo realumą, rėmėsi tuo, kad pareiškėjas nesilaikė PRC911 formos užpildymo ir pateikimo taisyklių bei paskola buvo ekonomiškai ir teisiškai nenaudinga paskolos davėjui, tačiau nevertino pateiktų įrodymų, kad jis dalį paskolos ir palūkanų grąžino, taip pat nevertino to, kad V. B. realiai galėjo tokią paskolą suteikti.

24.3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – paskolos sutarčių pratęsimo kopijas, dalinį paskolų grąžinimą patvirtinančius pakvitavimus bei pakvitavimus, kurie patvirtina, jog buvo sumokėtos palūkanos nuo grąžintos paskolos dalies. Šių įrodymų pareiškėjas anksčiau pateikti negalėjo, kadangi mokestinio patikrinimo metu dar nebuvo suėję paskolų grąžinimo terminai, todėl atitinkamai minėti įrodymai dar neegzistavo, tačiau tai nepaneigia fakto, jog suteiktos paskolos yra galiojančios pareiškėjui ir jis dalimis stengiasi jas grąžinti.

24.4. Realus lėšų gavimo / negavimo faktas yra įrodinėjimo dalykas, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo / negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan., todėl atsakovo argumentai, kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, neva pareiškėjas per vėlai pateikė šią informaciją, ir nepateikė deklaracijos formos PRC911, negali daryti lemiamos įtakos mokestiniam patikrinimui ir suteikti galimybės šiuo pagrindu nevertinti pateiktų dokumentų. Vien deklaracijos PRC911 formos nepateikimas nepaneigia realiai įvykusių sandorių, jei šie sandoriai yra įrodomi kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.

24.5. Pareiškėjas pateikė tarp jo ir V. B. sudarytą 2010 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį ir 2011 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, kurių pagrindu gauta 350 000 Lt dydžio paskola. Mokesčių administratorius nurodė, kad tokia paskola yra nelogiška, kadangi pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturėjo pakankamai pajamų, iš kurių būtų galėję grąžinti šią paskolą. Net tuo atveju, jei pareiškėjas ir neturėjo galimybės grąžinti paskolos sutartyje nurodytu terminu, tai nepaneigia fakto, kad paskola realiai buvo suteikta. Kaip matyti iš vėliau pateiktų įrodymų, nors pareiškėjas negalėjo nustatytu terminu grąžinti visos paskolos, tačiau grąžino dalį paskolos ir nuo grąžinamos dalies sumokėjo palūkanas, o paskolos davėjas likusiai daliai pratęsė paskolos grąžinimo terminą.

24.6. Vadovaujantis MAĮ 36 straipsniu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas pateikė paaiškinimus, naujus įrodymus bei pasinaudojo kitomis MAĮ nustatytomis mokesčių mokėtojo teisėmis tik tada, kai sužinojo visas su apmokestinimu susijusias aplinkybes, yra nepagrįsti, nes įstatymų leidėjas niekaip neriboja mokesčių mokėtojų kuriuo metu jie privalo teikti paaiškinimus ir įrodymus, tokia teisė garantuojama viso mokestinio ginčo metu, dėl to įrodymai negali būti vertinami kitaip vien dėl to, jog jie pateikti vėliau.

24.7. Pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, pagrindžiančius faktą, jog dalis paskolos ir susidariusių palūkanų jau yra sumokėta. Pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl šių dokumentų patikimumo ir jie buvo vertinti kritiškai tik dėl to, kad jie nebuvo pateikti anksčiau VMI ir MGK bei pareiškėjas nenurodė priežasčių dėl ko jie nebuvo pateikti anksčiau. Šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau nei VMI, nei MGK, nes jie tuo metu dar neegzistavo. Tiek VMI, tiek MGK priimant sprendimus dar nebuvo suėjęs paskolų grąžinimo terminas, todėl, logiška, jog nebuvo poreikio nei pratęsti paskolą, nei grąžinti ją iš dalies. Pareiškėjas niekada neslėpė, jog nustatytu terminu visos paskolos gali negrąžinti, bet būtent dėl to civiliniuose santykiuose ir yra įprasta praktika grąžinti bent dalį paskolos bei prasitęsti grąžinimo terminus.

24.8. Paskola neturi būti vertinama kaip įprasta paskola tarp banko ir fizinio asmens, nes pareiškėjas pažinojo paskolos davėją, todėl paskolos davėjui nereikėjo užtikrinimo priemonių. Būtent dėl šios aplinkybės pareiškėjui pavyko susitarti tiek dėl termino pratęsimo, tiek dėl dalinio paskolos grąžinimo ir palūkanų padengimo.

24.9. Pirmosios instancijos teismas tendencingai sutiko tik su VMI argumentais, o visus pareiškėjo pateiktus įrodymus vertino kritiškai. Šiuo atveju nebuvo jokių objektyvių priežasčių nevertinti papildomų įrodymų, kadangi MAĮ neįpareigoja mokesčių mokėtojo pateikti įrodymus per konkretų terminą ir mokesčių mokėtojas gali teikti įrodymus bet kada viso mokestinio ginčo metu, o VMI ir MGK įrodymai negalėjo būti pateikti, nes tuo metu dar net nebuvo suėjęs paskolų grąžinimo terminas, todėl nebuvo poreikio jų pratęsti ir pareiškėjas dar nebuvo jų iš dalies grąžinęs.

24.10. Susidarė socialiniu požiūriu neteisinga situacija, kuomet yra apmokestinama pareiškėjui suteikta paskola (7 766,74 Eur GPM), neatsižvelgiant į tai, kad pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, todėl GPM nėra apmokestinama.

24.11. Formalus pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo akivaizdžiai buvo atsisakyta vertinti pareiškėjo pateiktas paskolų sutartis, remiantis vien tik Taisyklių 26 punkto nuostatomis, kurios, pažymėtina yra žemesnės teisinės galios nei MAĮ, pažeidžia gero administravimo principą.

24.12. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius neįvykdė savo pareigos tinkamai pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius.

24.13. Delspinigių dydis, sudarantis net 47 proc. apskaičiuotų mokesčių sumos ir skaičiuotas už 6 metus, yra akivaizdžiai neproporcingas ir prieštaraujantis bendriesiems teisingumo bei protingumo principams. Delspinigiai atlieka kompensacinę funkciją, todėl delspinigiais negali būti siekiama nubausti mokesčių mokėtoją dėl mokestinės prievolės nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog pareiškėjas viso mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir dėl šių argumentų nepasisakė.

24.14. Panevėžio AVMI sprendime nustatyta tik pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (neteikė paaiškinimų), baudos dydį mažinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau Panevėžio AVMI patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas geranoriškai atliko jam nustatytą pareigą bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. MGK ir pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra nustatytos tiek pareiškėjo atsakomybę sunkinančios, tiek ir lengvinančios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, nėra suprantama, kaip ta pati aplinkybė gali būti ir sunkinanti, ir lengvinanti, t. y. mokesčių administratorius suklydo, paskirdamas pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą ir ji turi būti sumažinta iki 10 proc.

24.15. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pajamoms pagrįsti paskolos sutartys buvo pateiktos tik po to, kai buvo atlikti kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas, kas teismo manymu reiškia, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjo tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu jiems padėti išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi, nepagrįstai vertino kaip sunkinančią, nes pirmosios instancijos teismas šių prielaidų nepagrindė.

24.16. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtintų baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikose (toliau – ir Metodikos) nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (Metodikų 18.2 p., 18.4 p.).

25. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

26. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pareiškėjas savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp mokesčio mokėtojų ir mokesčio administratoriaus dėl GPM. Mokesčio administratorius teigia, kad pareiškėjai gavo kitų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi, ir kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinių skundų ribų.

29. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas tyrė, ar pareiškėjų patirtos išlaidos 2012 m. sausio 1 d.– 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu viršijo pajamas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma realiai nebuvo paskolinta, o paskolos sutartys sudarytos tik siekiant įteisinti pareiškėjų pajamų šaltinius su tikslu gauti mokestinės naudos. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų. Taigi, byloje kilęs ginčas dėl įrodymų vertinimo.

30. Dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).

31. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

33. Atitinkamai šioje nagrinėjamoje byloje esminiu įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar pareiškėjai pagal ginčo paskolų sutartis realiai gavo lėšų (350 000 Lt) ar ne. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

34. Šioje byloje įrodyta, kad pareiškėjai apie gautas ginčo paskolas nėra nurodę mokesčių administratoriui teiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose. Be to, mokesčių administratoriui 2017 m. gruodžio 11 d. pateikus pranešimus apie numatomą mokestinį patikrinimą pareiškėjai paskolos sutarčių mokesčių administratoriui nepateikė (MGK bylos Nr. 7-134/2018 I t., b. l. 42–43). Paskolos sutartys pateiktos tik 2018 m. kovo 19 d., kai patikrinimo aktas jau buvo surašytas, pareiškėjams žinant apie nepateisintų pajamų dydį (MGK bylos Nr. 7-134/2018 I t., b. l. 41). Be to, paskolos sutarčių sudarymo sąlygos negyvenimiškos – paskolų sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos paskolos davėjui V. B., pastoviai gaunamos sutuoktinių su darbo santykiais susijusios pajamos sudaro tik nedidelę dalį ginčo paskolų sutartyse nurodytų sumų, sutartys sudarytos ne notarine forma. Be to, realus pinigų perdavimo pareiškėjams faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais, nepateikti šiuo klausimu ir jokie kiti objektyvūs netiesioginiai įrodymai (pvz., buhalterinės apskaitos, bankinių pavedimų, deklaracijų mokesčių administratoriui ir panašūs dokumentai). Visa tai apibendrinus įrodymų vertinimo aspektu, darytina išvada, kad mokesčių administratorius paneigė pareiškėjų teiginius apie lėšų gavimą pagal ginčo paskolas.

35. Apeliantų įsitikinimu, delspinigių skaičiavimas už 6 metus šiuo atveju yra nepagrįstas, kadangi apskaičiuoti delspinigiai bendrai sudaro beveik 47 proc. visos apeliantui papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, kas yra nesuderinama su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, nebuvo įvertintas apelianto bendradarbiavimo su mokesčio administratoriumi faktas. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1470-13). Delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, kaip teigia pareiškėjai, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis lėšomis disponavo nepagrįstai. Pareiškėjai nepateikė duomenų apie savo turinę padėtį šiuo metu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad delspinigių suma nesuderinama su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti nuo delspinigių ar jų dalies.

36. Pareiškėjai savo poziciją dėl atleidimo nuo jam paskaičiuotų delspinigių arba jų sumažinimo, be kita ko, grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

37. Apeliantų nuomone, mokesčių administratorius suklydo paskirdamas 30 proc. dydžio baudą ir ji turi būti sumažinta iki 10 proc. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015). Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs byloje esančius įrodymus šiuo klausimu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nustatytos pareiškėjų tiek atsakomybę sunkinančios, tiek ir lengvinančios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad lengvinančių aplinkybių būtų buvę daugiau, kas suponuotų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo skirti apeliantams minimalaus dydžio GPM baudas. Taigi pareiškėjų reikalavimai dėl baudos sumažinimo atmestini kaip nepagrįsti.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl įrodymų vertinimo, todėl jų nekartoja ir detaliai nevertina apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. A. ir I. A. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius