2021-04-21 Nr. AB-8725-3-61-3-01640-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-918-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01640-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. S. kreipėsi į teismą su prašymu ir prašė atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos mamai M. A. M.-S. priklausiusią (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį bei atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti nuosavybės teises į šį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo motinai M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalis – 56,67 ha, o pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Visi dokumentai – prašymas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą bei nuosavybės teises, giminystės ryšį bei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje numatytais terminais.

3. Pareiškėjas 1999 m. spalio 25 d. prašyme dėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) atkūrimo nurodė, jog ežeras priklauso jam nuosavybės teise. Institucija, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, buvo tos nuomonės, jog (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė pareiškėjo seneliui, nepriklausomybės akto signatarui D. M. ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos) kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha ploto žemę, t. y. į 184,47 ha (savininku įvardijant tik D. M.), taip pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą apribojimą. Pareiškėjo nuomone, jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, pareigūnai ir darbuotojai būtų tinkamai vykdę savo pareigas ir nurodę, jog negalima atkurti nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha, pareiškėjas būtų iškart galėjęs imtis veiksmų ir prašyti atkurti nuosavybės teises į šią normą viršijančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį, kadangi tokia pat norma, t. y. 150 ha, galiojo ir tarpukario Lietuvoje iki nacionalizacijos, o šią normą viršijanti žemės dalis, net ir nesant formalaus atidalijimo, priklausė kitiems šeimos nariams, t. y. kiekvienam šeimynos nariui gali priklausyti po 150 ha žemės, o įpėdiniams – 80 ha, nereikalaujant aiškių įrodymų, kad šeimynos nariai valdo atskiras dvaro žemės dalis.

4. Pareiškėjo šeimą sudarė senelis D. M., močiutė Z. M., mama M. A. M. ir anūkas T. S. Pareiškėjo senelis D. M. valdė nenusavintą (duomenys neskelbtini) žemę (119,47 ha) ir (duomenys neskelbtini) ežerą (84,2 ha), o močiutė Z. M. – (duomenys neskelbtini) dvaro žemę (110,71 ha). Pareiškėjo senelio D. M. valdoma iš viso buvo 203,67 ha (119,47 ha + 84,2 ha), o tai, atsižvelgiant į nurodytą tarpukario žemės reformos reglamentavimą, viršijo 150 ha. Tačiau, kaip nurodė pareiškėjas, nenusavinamos žemės normą viršijantis žemės plotas iš pareiškėjo senelio D. M. nebuvo nusavintas, kadangi (duomenys neskelbtini) ežero dalį, kuri viršijo 150 ha, valdė pareiškėjo mama M. A. M.-S.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą bei prieštaraujantį teisės aktuose įtvirtintoms nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teismų praktikai.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjas T. S. nėra pateikęs institucijai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančių dokumentų įstatymų nustatytais terminais, todėl pareiškėjas prašo šį terminą atnaujinti, kadangi, pasak pareiškėjo, dėl institucijų, kurios vykdė nuosavybės teisių atkūrimą, kaltės, nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerą buvo atkurtos kaip į seneliui D. M. priklausiusią nuosavybę, o ne mamos M. A. M.-S. nuosavybę, taigi būtent taip buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos. Teismų praktikoje nuosavybės teises vykdančių institucijų neteisėti veiksmai laikytini pagrįsta priežastimi atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintus terminus.

7. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. NŽT nuomone, pareiškėjas nurodė tik subjektyviomis prielaidomis paremtus kaltinimus institucijai dėl atkūrimo proceso vilkinimo ar neteisėto atkūrimo, tačiau visas aplinkybes, susijusias su prašymo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai M. A. M.-S. priklausantį nekilnojamąjį turtą pateikimu, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-900-644/2017) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eA-83-492/2019). Atsižvelgiant į tai, NŽT nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, kadangi nurodytus terminus pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo T. S. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku M. A. M.-S. patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.

10. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 bei 4 dalimis, į bylą pateiktais duomenimis ir padarė išvadą, kad pareiškėjas nustatytais terminais – iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinai M. A. M.-S. iki nacionalizacijos priklausiusią ir nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį – 56,67 ha, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančių dokumentų.

11. Teismas nurodė, kad istoriniu aspektu, vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, jog įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

12. Atsižvelgiant į tai, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija įvertino, jog toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

13. Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490, įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, jog šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kuriomis terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ir procesas dėl termino prašymui bei dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis. Jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie yra būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

14. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku ir tvarka pareiškėjas 1999 m. spalio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D. M. Šio prašymo pagrindu ir vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, jog dalies turto savininke, atsižvelgiant į tuomet galiojusias 1922 m. Žemės reformos įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatas, buvo jo motina M. A. M.-S. Tačiau tokios aplinkybės, kaip nurodė teismas, negali pakeisti pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. pateiktame prašyme išreikštos valios ir savaime nesudaro pagrindo archyvuose išlikusių duomenų vertinti kitaip, negu nurodyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019, 22 p.).

15. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, kad sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar šiuos terminus asmuo praleido dėl svarbių priežasčių.

16. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl laikotarpiais iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų pabaigos objektyviai nesiėmė jokių veiksmų motinos nuosavybės teise valdytam nekilnojamajam turtui atkurti. Priešingai, byloje surinkti duomenys – pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. prašymas – patvirtina, kad jis prašė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D. M.; pats pareiškėjas nekvestionavo šių duomenų tikrumo, kol 1999 m. spalio 25 d. pateikto prašymo pagrindu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, jog dalies turto savininke buvo jo motina M. A. M.-S., tačiau teismas įvertino, kad tokios aplinkybės nėra ir negali būti laikomos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi, teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, jog buvo neabejotinai objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjui realizuoti savo teises.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines bylos aplinkybes, ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, t. y. priklausiusiomis nuo jo valios, pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto termino nebuvo aktyvus, rūpestingas ir apdairus bei neatliko jokių veiksmų, kurie pagrįstų pareiškėjo pastangas atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą. Kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančias pakankamai svarbias priežastis, teismas nenustatė.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį – 56,67 ha ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

III. 19. Pareiškėjas T. S.pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos mamai M. A. M.-S. priklausiusią (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį bei atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti nuosavybės teises į šį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, lėmusios nustatyto termino praleidimą, yra subjektyvios. Paaiškina, kad teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog situacija, dėl kurios formaliai nebuvo pateiktas pareiškimas, susiklostė būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų, šiuo atveju – Vilniaus apskrities viršininko administracijos, neteisėtų veiksmų ir kaltės.

21. Pareiškėjas paaiškino, kad atstovaujamas V. J., 1999 m. spalio 25 d. pateikė prašymą įgaliotai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) ežerą (įskaitant mamai priklausiusią ežero dalį) ir nurodė, jog ežeras jam priklauso nuosavybės teise (nenurodant, kad ežeras priklauso seneliui ar mamai; pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad prašyme savininku nurodytas pareiškėjo senelis D. M.). Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.7-79-16046 ir 2008 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17368 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 65 ha (nors faktiškai ežero plotas yra 84,2 ha) ploto (duomenys neskelbtini) ežerą, kaip į seneliui nuosavybės teise priklausiusį turtą. Taigi, pareiškėjas paaiškina, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos) kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į daugiau nei 150 ha ploto žemę (savininku įvardijant tik D. M., nors buvo atkurta nuosavybė ir į mamai M. A. M.-S. priklausiusią ežero dalį), tokiu būdu pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą apribojimą.

22. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų kaltės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerą, savininku nurodant tik senelį, nors dalis ežero pagal tarpukario teisinį reglamentavimą priklausė ir pareiškėjo mamai. Taigi, pareiškėjas sprendžia, jog nurodytos aplinkybės, kurios iš esmės priklausė ne nuo pareiškėjo, o nuo valstybinių institucijų veiksmų ir kaltės, objektyviai nulėmė tai, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės teikti prašymą ir dokumentus, jog būtų dar kartą atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią ežero dalį.

23. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai pažeidus Atkūrimo įstatymo nuostatas, vėliau, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368 ir dalis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 buvo panaikinti, nors visas (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė T. S. šeimai. Civilinė byla iki šios dienos nėra užbaigta ir šiuo metu yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme – Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-1175-232/2020). Taigi, pareiškėjas teigia, kad iš esmės yra susiklosčiusi situacija, jog šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl dalies (duomenys neskelbtini) ežero atkurtos žemės restitucijos (t. y. tos pačios dalies, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, kaip į seneliui priklausiusią žemę, ir į kurią atkurti buvo pateiktas pakartotinis prašymas 2016 m. balandžio 7 d., kaip į mamai priklausiusią žemę).

24. Jeigu institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, pareigūnai ir darbuotojai būtų tinkamai vykdę savo pareigas ir būtų nurodę, jog negalima atkurti nuosavybės teises į daugiau nei 150 ha, pareiškėjas būtų iškart galėjęs imtis veiksmų ir atkūrinėti į šią normą viršijančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį, kadangi tokia pat norma, t. y. 150 ha, galiojo ir tarpukario Lietuvoje iki nacionalizacijos, o šią normą viršijanti žemės dalis, net ir nesant formalaus atidalijimo, priklausė kitiems šeimos nariams. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, pažeidžiant teisės aktus ir atkūrus nuosavybės teises, pareiškėjas visiškai pagrįstai tikėjosi, kad jo teisės į nuosavybės, kuri priklausė T. S. šeimai, atkūrimą yra įgyvendintos.

25. Pareiškėjas paaiškina, kad ginčo atveju nebuvo pasyvus ar, kaip nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Atkūrimo įstatymo numatytais terminais nesiėmė jokių veiksmų motinos nuosavybės teise valdytam nekilnojamam turtui atkurti. Priešingai – buvo teiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) ežerą, tačiau institucijos, atkurdamos nuosavybės teises, klaidingai nurodė savininką, todėl vėliau prasidėjo ir tebesitęsia teisminis ginčas, o pareiškėjas objektyviai prarado galimybę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą, į kurį jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas, kaip pretendentas atkurti nuosavybės teises, atliko visus būtinus veiksmus, tačiau dėl valstybės institucijų kaltės šios teisės nebuvo įgyvendintos (Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuri tuo metu vykdė nuosavybės teisių atkūrimą, vadovaujantis teisės aktais, kurie buvo pažeisti, įstatymų nustatytais terminais iškėlus klausimą dėl atkuriamos žemės ploto, pareiškėjas neabejotinai būtų turėjęs galimybę prašyti atkurti nuosavybės teises į 150 ha viršijančią (duomenys neskelbtini) ežero dalį, kaip į mamai M. A. M.-S. priklausiusią nuosavybę).

26. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsakytų argumentų dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje įtvirtintų terminų (ribojimų) prašymui ir dokumentams pateikti atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai – nuosavybė neliečiama, t. y. ar Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatyti terminai (atitinkamai iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.) laiko ir trukmės prasme (ne pačių terminų nustatymas, bet būtent įstatyme numatyta trukmė) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. NŽT visų pirma pažymi, kad visas aplinkybes, susijusias su prašymu atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai M. A. M.-S. pateikimu, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-900-644/2017) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. eA-83-492/2019).

29. Pažymi, kad pareiškėjas, gavęs NŽT Trakų skyriaus 2016 m. gegužės 5 d. raštą Nr. 46SD-2041-(14.46.401.)), turėjo suprasti, jog terminas prašymui ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra praleistas. NŽT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, kreipdamasis su skundu dėl 2016 m. gegužės 5 d. rašto Nr. 46SD-2041-(14.46.401.)) panaikinimo, galėjo prašyti atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo. Kauno apygardos administraciniam teismui 2017 m. kovo 7 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-900-644/2017 (sprendimo motyvuojamosios dalies 5 lapo paskutinė pastraipa), buvo aiškiai nurodyta, jog terminas praleistas akivaizdžiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019, 28 punkte nurodoma, kad: „<...> pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas <...>“.

30. Paaiškina, kad pareiškėjas kelis kartus (t. y. gavęs 2016 m. gegužės 5 d. raštą, 2017 m. kovo 7 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą) galėjo teikti prašymą atnaujinti terminą, tačiau nepasinaudojo šia teise, todėl NŽT mano, jog tokiu būdu bandoma vilkinti Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-79-983/2019 (proceso Nr. 3-61-3-00412-2009-1), kurią jau ne pirmą kartą bandoma stabdyti dėl administraciniuose teismuose pradedamų ginčų.

31. Nurodo, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti terminus nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis, išskyrus subjektyviomis prielaidomis paremtus kaltinimus institucijai dėl atkūrimo proceso vilkinimo arba neteisėto atkūrimo. Taip pat NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad civilinė byla (proceso Nr. 3-61-3-00412-2009-1) pradėta prieš 10 metų yra nuolat vilkinama pareiškėjo naujai sukuriamomis aplinkybėmis, dėl kurių procesas nuolat stabdomas.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakydamas į kitus apeliacinio skundo argumentus, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjo prašymą (žr. šios nutarties 1-4 punktus) sprendžiama, ar yra pagrindas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos pareiškėjo mamai M. A. M.-S. priklausiusią (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį bei atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti nuosavybės teises į šį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino (žr. šios nutarties 8-18 punktus).

35. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos mamai M. A. M.-S. priklausiusią (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r., dalį bei atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti nuosavybės teises į šį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams. Mano, kad terminą praleido dėl objektyvių aplinkybių, t. y. viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų ir kaltės (žr. šios nutarties 20-25 punktus), taip pat atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai (žr. šios nutarties 26 punktą).

36. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

37. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

38. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

39. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

41. Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

43. Kaip jau minėta, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-115-525/2021), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-115-525/2021). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.).

44. Nors pareiškėjas išreiškė požiūrį, kad, esą, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai (atitinkamai iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.) laiko ir trukmės prasme (ne pačių terminų nustatymas, bet būtent įstatyme numatyta trukmė) galimai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. šios nutarties 43 punktą). Be to, minėtieji terminai nėra naikinamieji, jie gali būti teismų, esant ypatingiems atvejams, atnaujinami (žr. šios nutarties 39-43 punktus). Todėl teisėjų kolegija neabejoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atitiktimi Konstitucijai ir, atitinkamai, nesikreipia į Konstitucinį Teismą.

45. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019, kurioje dalyvavo pareiškėjas ir atsakovas NŽT, jos 22 punktu, nes faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, be kita ko, konstatuota, jog pats pareiškėjas 1999 m. spalio 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D.

M. Šio prašymo pagrindu ir vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, jog dalies turto savininke, atsižvelgiant į tuomet galiojusias 1922 m. Žemės reformos įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatas, buvo jo motina M. A. M.-S. Tačiau tokios aplinkybės, kaip nurodė teismas, negali pakeisti pareiškėjo 1999 m. spalio 25 d. pateiktame prašyme išreikštos valios ir savaime nesudaro pagrindo archyvuose išlikusių duomenų vertinti kitaip, negu nurodyta (žr.

šios nutarties 14 punktą). Taigi, pareiškėjas nepagrindė, kodėl laikotarpiais iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų pabaigos objektyviai nesiėmė jokių veiksmų motinos nuosavybės teise valdytam nekilnojamajam turtui atkurti. Priešingai, kaip nustatyta prejudicinę reikšmę šiai administracinei bylai turinčioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-83-492/2019, jos 22 punkte, pareiškėjas prašė atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ežerą, jo savininku nurodė senelį D.

M.; pats pareiškėjas nekvestionavo šių duomenų tikrumo, kol 1999 m. spalio 25 d. pateikto prašymo pagrindu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, jog dalies turto savininke buvo jo motina M. A. M.-S., tačiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios aplinkybės nėra ir negali būti laikomos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjo argumentai apie viešojo administravimo institucijos neteisėtus veiksmus ir kaltę šioje byloje nėra pagrįsti.

46. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

47. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino prejudicinę reikšmę turinčius faktus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir procesinės teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė