2019-01-30 Nr. AB-2891-3-61-3-02258-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-22-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02258-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2; 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. (P. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. (P. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. B. (P. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 1 SS-1458-(7.5) ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėjo P. B. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Taip pat pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2000 m. lapkričio 30 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. B. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 1,0666 ha ploto žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste. Pareiškėjo teigimu, jam liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,4819 ha ploto žemės. NŽT Vilniaus miesto skyrius pakvietė jį 2016 m. balandžio 18 d. atvykti į posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas dėl nuosavybės teisių į likusią žemės sklypo dalį atkūrimo pinigais. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiko, todėl 2016 m. balandžio 7 d. padavė skundą NŽT ir prašė įrašyti jį į piliečių, pageidaujančių naujų sklypų individualiai statybai, eilę bei įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių sustabdyti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais priėmimą. NŽT ginčijamu 2016 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 1 SS-1458-(7.5) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis žino, jog NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-158-(14.49.3) jam už likusią žemės dalį 0,4819 ha nuosavybės teises atkūrė atlyginant pinigais, tačiau teigė, kad jam šis sprendimas įteiktas nebuvo, be to, pareiškėjas yra kreipęsis į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3 laisvus sklypus, todėl pareiškėjas pateikė tik tokius skundo reikalavimus, kurie nurodyti jo skunde.

4. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 ir 5 dalį visi pretendentai, kuriems negalima nuosavybės teisės atkurti natūra, privalo automatiškai būti įrašyti į eilę gauti naują žemės sklypą. Pareiškėjas dėl tokio sklypo suteikimo prašymą pateikė 2000 m. lapkričio 30 d., t. y. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 pareiškėjo pavardė buvo įrašyta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę, tačiau Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 2.3-7595-01, kuris buvo grindžiamas klaidingais faktiniais duomenimis, pareiškėjo pavardę išbraukė iš šios eilės. Pareiškėjas 2008 m. liepos 21 d. pateikė naują prašymą įtraukti jį į eilę naujam sklypui individualiai statybai gauti, tačiau į šį prašymą pareiškėjui nebuvo atsakyta. 2012 m. gegužės 7 d. pareiškėjas pakartotinai prašė įrašyti jį į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus mieste sąrašą, tačiau ir į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, į prašymą nebuvo atsakyta.

6. Pareiškėjas teigė, kad savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo jis yra pareiškęs 2000 m. lapkričio 30 d. prašyme, todėl Skundžiamo sprendimo teiginiai, kad pareiškėjui laiku nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jam nuosavybės teisė gali būti atkurta atlyginant pinigais, yra nepagrįsti.

7. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nurodė, kad 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 2.3-7595-01 nepagrįstai pašalinus pareiškėją iš eilės gauti sklypą individualiai statybai, vėliau tą įsakymą panaikinus, pareiškėjas turėjo būti automatiškai grąžintas į eilę.

8. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaujantis ir atsakovą NŽT, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą parengti išvadą visam likusiam negrąžintam plotui (0,4819 ha), 2010 m. rugpjūčio 12 d. buvo parengta išvada Nr. IŠ49-25 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Pareiškėjas 2010 m. spalio 22 d. pateikė prašymą panaikinti išvadą Nr. IŠ49-25 atsižvelgiant į tai, kad neatsirado tinkamos žemės, kurios šiuo metu pageidauja susigrąžinti natūra, nurodė, kad lauks, kol bus patvirtinti nauji kompensavimo būdai. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. Ž49-3327 išvada pripažinta negaliojančia.

10. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą įrašyti jį į eilę gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, kuriame nurodė, kad piniginės kompensacijos atsisako. Atsakovas teigė, kad į šį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius atsakė pareiškėjui 2014 m. kovo 26 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-273, kuriuo informavo, kad įstatymų nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.,) piliečiams, nepareiškusiems valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar dėl būdo pakeitimo, nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais, dėl to negali tenkinti pareikšto prašymo.

11. Atsakovas paaiškino, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. sausio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2014 m. birželio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl galimybės suprojektuoti laisvą (-us) žemės sklypą (-us) grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 25 raštu Nr. 49SF-612-(14.49.104.) informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkurti natūra buvusiame rėžiniame kaime galimybės nėra, nes likusi žemė yra valstybės išperkama, todėl natūra negrąžinama, už ją atlyginama kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad parengtas projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, pareiškėjui buvo nurodyta data ir vieta, kur tokio sprendimo priėmimas bus nagrinėjamas. NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-158-(14.49.3.) atkūrė pareiškėjui nuosavybės teisę už jam tenkančią likusią neatkurtą 0,4819 ha ploto žemę atlyginant pinigais.

12. Teismo posėdyje atstovo atstovas pripažino, kad 2007 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. 2.3-7595-01, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš eilės piliečių, pageidaujančių gauti sklypą individualiai statybai, buvo panaikintas (dėl pareiškėjo nurodytas ne tas buvęs turto savininkas ir kt.), tačiau po to pareiškėjas nebuvo grąžintas į buvusią eilę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas įrašyti jį į piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teisę suteikiant sklypą individualiai statybai, sąrašą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat Skundžiamo sprendimo priėmimo metu, negalėjo būti tenkinamas vien dėl to, kad pareiškėjui liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,4819 ha žemės plotą, tačiau NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-158-(14.49.3.) atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – į 0,4819 ha žemės dalį atlyginant pinigais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš anksto žinojo apie tokio sprendimo priėmimą (tai nurodyta jo skunde), sprendimas priimtas, galioja, taigi nuosavybės teisės pareiškėjui yra atkurtos visa apimtimi ir neliko jokios žemės ploto dalies, dėl kurios būtų galimybė prašyti įrašyti pareiškėją į eilę sklypui gauti individualiai statybai, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėjo pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę negali būti tenkinamas.

15. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nevertino, ar 2000 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo prašymas laikytinas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimu, ir ar pareiškėjas, 2007 m. liepos 23 d. įsakymu išbrauktas iš eilės sklypui gauti, šį įsakymą panaikinus, įgijo teisę būti grąžintas į eilę, kurioje iki tol buvo įrašytas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka turėjo ginčyti atitinkamų institucijų neveikimą, neatsakant į jo prašymus įtraukti jį į eilę naujam sklypui individualiai statybai gauti, tačiau to nepadarė.

16. Įvertinęs pareiškėjo skundo ir Skundžiamo sprendimo turinį, teismas sprendė, kad Skundžiamas sprendimas yra išsamus, teisėtas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, ir nurodė, kad NŽT neturi jokios galimybės panaikinti savo priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokį sprendimą gali panaikinti tik teismas.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Skundžiamą sprendimą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėjo pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką sprendžiant tokio pobūdžio ginčo klausimus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

18.2. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 pareiškėją įrašius į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę, buvo atsižvelgta į pareiškėjo pirminiame 2000 m. lapkričio 30 d.prašyme išdėstytą pageidavimą gauti „naują namų valdą“. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisės bus atkurtos aukščiau nurodytu būdu, t. y., suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje.

18.3. Net jei pareiškėjo 2000 m. lapkričio 30 d. prašymo ir negalima vertinti kaip pageidavimo suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai, bet atsakovas pats patvirtino tokį atkūrimo būdą ir pats prisiėmė įsipareigojimą suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 2.3-907-01). Atkūrimo įstatymas nesuteikia atsakovui įgaliojimų savavališkai be pretendento raštiško sutikimo keisti parinktą, nustatytą ir piliečiui patvirtintą atkūrimo būdą. Atsakovas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 2.3-7595-01 išbraukti pareiškėjo pavardę iš eilės.

18.4. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė pripažino (teismo sprendimo motyvuojamos dalies 3 lapas), kad 2007 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. 2.3-7595-01, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš eilės piliečių, pageidaujančių gauti sklypą individualiai statybai, buvo panaikintas (dėl pareiškėjo nurodytas ne tas buvęs turto savininkas ir kt.) kitu įsakymu, tačiau po to pareiškėjas nebuvo grąžintas į buvusią eilę. Taigi atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjo išbraukimas iš eilės buvo klaidingas.

18.5. Pareiškėjas buvo sąžiningas ir aktyvus, todėl negali būti atsakingas už valstybės institucijų padarytas klaidas, jam negali kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad laiku neskundė valstybės institucijų neveikimo. Atsakovas privalo klaidą ištaisyti.

18.6. Atsakovo vienašališkas ir nepaisant pareiškėjo valios priimtas 2016 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 49S-158-( 14.49.3.) negali apeliantui užkirsti kelio gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Apeliantas nurodo, kad atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-158-(14.49.3.) pareiškėjui įteikė tik 2017 m. vasario 4 d. Pareiškėjas dėl šio sprendimo panaikinimo 2017 m. kovo 3 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas pažymi, kad šis sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, jis nėra įgyvendintas, pinigai pareiškėjui neišmokėti, todėl atsakovą įpareigojus pareiškėją įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, atsakovas, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, pats gali savo neteisėtą sprendimą panaikinti ar patikslinti administracine tvarka.

19. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaujantis ir atsakovą NŽT, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Be atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytų motyvų, atsakovai atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Apeliantas neargumentavo savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką sprendžiant tokio pobūdžio ginčo klausimus. Pareiškėjas nenurodo, nei kokias teisės normas pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė, nei kitų argumentų, dėl ko priimtas sprendimas yra neteisėtas.

20.2. Apeliantas nurodo, kad NŽT neturėjo pagrindo Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 2.3-7595-05 išbraukti pareiškėjo iš eilės, tačiau pats apeliantas sutinka, kad šis įsakymas priimtas klaidingai, nes pareiškėjas nepretendavo į J. B. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę. Sužinojęs apie 2007 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 2.3-7595-05 ir manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, galėjo kreiptis į teismą.

20.3. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad NŽT pati gali savo neteisėtą sprendimą panaikinti ar patikslinti administracine tvarka. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis reglamentuoja sprendimų panaikinimą arba pakeitimą tik tuo atveju, jeigu jis priimtas pažeidžiant teisės aktus. NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-158-(14.49.3.) priėmė teisėtai bei pagrįstai, todėl NŽT negalėtų jo panaikinti apelianto nurodytu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinimo.

22. Pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti atsakovo NŽT 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 1 SS-1458-(7.5) ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėją įrašyti pareiškėjo P. B. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pirmosios instancijos teismas atmetė.

23. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su priimtu sprendimu, nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog jis atsakovo 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 buvo įrašytas į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę, iš kurios vėliau išbrauktas be teisėto pagrindo; atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-158-( 14.49.3.), kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais neatsižvelgiant į pareiškėjo išreikštą valią, tokį sprendimą turėtų panaikinti pats atsakovas. Šis sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2017 m. vasario 4 d., tai patvirtina su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai: NŽT 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. 49SF-37-(14.49.104.) su priedais ir voku. Pareiškėjas dėl minėto sprendimo panaikinimo 2017 m. kovo 3 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

24. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių – kad NŽT 2016 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-158-( 14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. B.“, kuriuo atkuriama nuosavybės teisė į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – į 0,4819 ha žemės dalį (vertė 870,89 Eur) atlyginant kitais būdais – pinigais, indeksuota vertė – 1 393,42 Eur; kad apie tokio sprendimo priėmimą pareiškėjui buvo pranešta 2016 m. kovo 25 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SF-612-(14.49.104.), pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į posėdį 2016 m. balandžio 18 d., 14.30 val., kai buvo svarstomas sprendimo projektas atkurti nuosavybės teisę atlyginant pinigais už neatkurtą 0,4819 ha žemės dalį.

25. Pirmosios instancijos teismas, apibrėždamas nagrinėjamos bylos dalyką, pažymėjo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-158-( 14.49.3.) teisėtumo klausimas, minėtas sprendimas yra galiojantis ir reiškia tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjui yra atkurtos visa apimtimi, todėl nėra pagrindo vertinti nei aplinkybės, kokia pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo išreikšta 2000 m. lapkričio 30 d. prašyme, nei aplinkybės, ar atsakovo 2007 m. liepos 23 d. įsakymu pareiškėjas pagrįstai išbrauktas iš tokios eilės sklypui gauti.

26. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime apibrėžtomis bylos nagrinėjimo ribomis ir atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad byla buvo išnagrinėta neįvertinus aplinkybių byloje, kurios buvo reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą.

27. Esminis faktas byloje, patvirtinantis, kad pareiškėjui nuosavybės teisės yra atkurtos įstatyme nustatyta apimtimi, yra galiojantis ir nenuginčytas NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 49S-158-( 14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. B.“. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad dėl šio atsakovo sprendimo 2017 m. kovo 3 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau jo skundas nebuvo priimtas, nustačius, kad jis buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytus kreipimosi į teismą terminus (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00714-2017-5). Taigi ir apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui nuosavybės teisės yra atkurtos visa apimtimi, vertinti kitaip.

28. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 49S-158-( 14.49.3.) buvo priimtas neatsižvelgiant į jo prašymuose, kuriuos jis teikė atsakovui 2000 m. lapkričio 30 d., 2008 m. liepos 21 d., pareikštą valią, bei pažeidžiant jo teisėtus lūkesčius, kurie susiformavo, kai jis atsakovo 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 buvo įrašytas į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, neturi teisinės reikšmės ir dėl to negali būti vertinami, nes yra galiojantis NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 49S-158-( 14.49.3.) ir jis, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus, nėra šios bylos ginčo dalyku.

29. Nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tokį sprendimą panaikinti ar patikslinti administracine tvarka gali ir pats atsakovas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis.

30. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis (aktuali redakcija) įtvirtina, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo <...> priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Įstatyme numatyta galimybė panaikinti arba pakeisti sprendimą tik tokiais atvejais, kai dėl įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimų nekyla ginčų, gi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovas nesutinka su pretendento argumentais, todėl tokiu atveju sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti ginčijamas teisme, kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje.

31. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl to, kad galiojant NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimui Nr. 49S-158-( 14.49.3.), nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą dėl pareiškėjo įrašymo į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, daugiau apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pretendento pareikšta valia, atsakovo 2007 m. liepos 23 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo pašalintas iš atitinkamos eilės, teisėtumu, neaptarinėja, nes jie negali turėti reikšmės šioje byloje sprendžiamo ginčo baigčiai. Apelianto teiginiai, kuriais minėti administraciniai aktai įvardijami kaip valstybės institucijų klaidos, atmestini. Galiojantys administraciniai aktai sukelia materialines teisines pasekmes ir laikytini teisėtais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde savarankiškų argumentų, kuriais būtų kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas jo skundo reikalavimas dėl atsakovo NŽT 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1 SS-1458-(7.5) panaikinimo, nenurodė. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kad atsakovas šiuo raštu išsamiai atsakė pareiškėjui ir nurodė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo aplinkybes, bei atsižvelgdama į aplinkybę, kad jo turinio pagrįstumas neatsiejamas nuo galiojančio NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-158-( 14.49.3.), šios teismo sprendimo dalies plačiau nenagrinėja.

33. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas įvertinus visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. B. (P. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė