fa766a55-d22f-4161-96f2-105caa2a5e92 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                    Civilinė byla Nr. 2A-659/2013  Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1.; 121.21.  (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS n u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. balandžio 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Å erno, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-171-823/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eltera“ ieÅ¡kinį atsakovui A.

B. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė: I. Ginčo esmė   IeÅ¡kovas BUAB „Eltera“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia tarp UAB „Eltera“ ir A. B. 2010 m. birželio 30 d. sudarytÄ automobilio Ford Focus C-Max pirkimo-pardavimo sutartį, kuria automobilis perleistas atsakovui už 11 830,10 Lt, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau − CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restitucijÄ .

Nurodė, kad 2010 m. birželio 28 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė susitarimÄ Nr. SV-10/03 „Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 str. (Å¡alių susitarimu)“ (toliau − Susitarimas). Jame buvo nurodyta, jog dėl pablogėjusios ekonominės situacijos smarkiai sumažėjus įmonės pajamoms ir pablogėjus įmonės finansinei bÅ«klei Å¡alys nuo 2010 m. birželio 30 d. nutraukia darbo sutartį Å¡alių susitarimu. Kadangi nėra galimybės pilnai atsiskaityti su darbuotoju (atsakovu) jo atleidimo dienÄ , Å¡alys sutarė, kad pilnai atsiskaitoma su darbuotoju perleidžiant jam įmonės automobilį už 11 830,10 Lt, tai yra bÅ«tent už tokiÄ sumÄ , kiek ieÅ¡kovas buvo skolingas atsakovui. 2010 m. birželio 30 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo sutarta, kad automobilio kaina yra 11 830,10 Lt, o atsiskaitymas buvo atliekamas tarpusavio įsipareigojimų užskaitos bÅ«du.

IeÅ¡kovo bankroto administratorius, patikrinęs analogiÅ¡kų automobilių rinkos kainas, padarė iÅ¡vadÄ , jog automobilis atsakovui buvo parduotas už daug mažesnę nei rinkos kainÄ . Tuo metu, kai buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, automobilis buvo techniÅ¡kai tvarkingas. Automobilį atsakovas eksploatavo beveik metus laiko, todėl tikėtina, jog automobilio vertinimo ataskaitoje paminėti trÅ«kumai atsirado dėl atsakovo kaltės. Kadangi vertinimo ataskaitoje pateikiama vidutinė automobilio rinkos kaina be joje paminėtų defektų yra 19 500 Lt su PVM, akivaizdu, jog prieÅ¡ metus parduoto automobilio kaina buvo didesnė, todėl automobilio pardavimo kaina neatitiko rinkos kainos.

IeÅ¡kovo nuomone, egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sÄ lygos. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ turėjo kreditorių, kurių teisės buvo pažeistos, nes atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieÅ¡ kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimÄ . Ä®siskolinimas pirmosios eilės kreditoriams − BUAB „Eltera“ buvusiems darbuotojams buvo susidaręs nuo 2010 m. kovo mėnesio. Be įsiskolinimo darbuotojams bei valstybės biudžetui, UAB „Eltera“ ginčytino sandorio sudarymo metu turėjo įsiskolinimų ir trečiosios eilės kreditoriams.

Ginčytino sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ buvo faktiÅ¡kai nemoki. Automobilis buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainÄ ir bankroto administratorius, tikrindamas sandorius, nenustatė, kad ieÅ¡kovas bÅ«tų siÅ«lęs kitiems įmonės darbuotojams, kuriems buvo susidaręs įsiskolinimas už neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį (kitiems analogiÅ¡koje situacijoje esantiems kreditoriams) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui (UAB „Eltera“) sÄ lygomis įskaityti savo reikalavimus.

IeÅ¡kovas, bÅ«damas nemokus, nesiaiÅ¡kino, kokia yra tikroji automobilio rinkos kaina ir nesistengė gauti už parduodamÄ turtÄ kiek įmanoma didesnės kainos, o jį perleido už nepagrįstai maÅ¾Ä kainÄ Ä¯monės akcininkui bei valdybos nariui ir tokiu bÅ«du pažeidė kitų kreditorių interesus. IeÅ¡kovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovas sandorio sudarymo metu buvo UAB „Eltera“ valdybos narys, todėl sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumas preziumuojamas. Be to, sudarant ginčijamÄ sandorį, atsakovui darbo užmokestis buvo iÅ¡mokėtas automobiliu, o ne pinigais, todėl toks sandoris pažeidžia ir imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas.

  Atsakovas A. B. atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo dienÄ UAB „Eltera“ turėjo finansinių sunkumų, tačiau buvo moki. Ä®monės vadovybė stengėsi pagerinti įmonės mokumo rodiklius, tarėsi su visais kreditoriais dėl mokėjimo atidėjimų. Nei vienas kreditorius nekėlė ir negrasino kelti įmonei bankroto bylÄ . Užskaitos bÅ«du buvo atsiskaityta ne tik su atsakovu, bet ir su didžiÄ ja dalimi pirmos bei trečios eilės UAB „Eltera“ kreditorių, siekiant kiek įmanoma sumažinti uždelstus įsipareigojimus, vykdyti darbus ir tęsti įmonės veiklÄ .

Be valdybos nario pareigų (už kurias sunkmečio laikotarpiu nebuvo mokamas joks atlyginimas) pagal darbo sutartį atsakovo pareigos įmonėje buvo projektų vadovas. Kadangi įmonė vėlavo (daugiau kaip du mėnesius) iÅ¡mokėti darbo užmokestį, atsakovas pasinaudojo savo, kaip darbuotojo teise, ir pareikalavo bÅ«ti atleistas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, iÅ¡mokant dviejų vidutinių atlyginimų dydžio kompensacijÄ ir visÄ atleidimo dienai priklausantį neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį.

Atleidimo dienÄ atsiskaityti su atsakovu UAB „Eltera“ negalėjo, kadangi vėlavo atsiskaityti su SODRA. UAB „Eltera“ direktorius ir finansų direktorė paprašė atsakovo sutikimo pasiraÅ¡yti darbo sutarties nutraukimÄ Å¡alių susitarimu, nereikalaujant dviejų vidutinių atlyginimų dydžių kompensacijos ir perleidžiant už neiÅ¡mokėtÄ atlyginimo dydį bei atsakovo patirtas iÅ¡laidas pagal avansines apyskaitas, tai yra už 11 830, 10 Lt, įmonės lengvÄ jį automobilį Ford Focus C-Max (automobilio likutinė vertė tuo metu buvo 6 898,23 Lt).

Nenorėdamas pabloginti įmonės padėties atsakovas su pasiÅ«lymu sutiko. Ginčo sandorio sudarymo metu automobilio rida buvo didelė, automobilis buvo patyręs draudiminių įvykių, taigi jo vertė atitiko sandorio kainÄ . Sutikdamas užskaityti prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus atsakovas tik pagerino įmonės padėtį, nes kitu atveju ieÅ¡kovo įsipareigojimas atsakovui, kilęs iÅ¡ darbo santykių, bÅ«tų buvęs didesnis. I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė   Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieÅ¡kovo BUAB „Eltera“ ieÅ¡kinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas buvo UAB „Eltera“ valdybos narys ir iki 2010 m. birželio 30 d. dirbo UAB „Eltera” projektų vadovu. Bendrovei vėluojant atsiskaityti su atsakovu, atsakovas pateikė praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. 2010 m. birželio 28 d. tarp UAB „Eltera“ ir atsakovo buvo sudarytas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo Å¡alių susitarimu, pagal kurį atsakovas nereikalavo atleidžiant jį iÅ¡ darbo sumokėti iÅ¡eitinę kompensacijÄ , o jam neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis bei iÅ¡laidos pagal avansines apyskaitas (viso 11 830,10 Lt) Å¡alių susitarimu dengiama perleidžiant atsakovui ginčo automobilį. 2010 m. birželio 30 d. (atsakovo atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ ) buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaita-faktÅ«ra, kuriomis UAB „Eltera“ pardavė atsakovui ginčo automobilį už 11 830,10 Lt bei Tarpusavio užskaitos aktas, pagal kurį ieÅ¡kovo skola atsakovui įskaitoma į automobilio pardavimo kainÄ .

Automobilis atsakovui perduotas 2010 m. birželio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo konstatuota, kad automobilis yra techniÅ¡kai tvarkingas.   Teismas sprendė, jog Susitarimas buvo naudingas kitiems ieÅ¡kovo kreditoriams, kadangi tuo iÅ¡ esmės buvo sumažinti ieÅ¡kovo turtiniai įsipareigojimai atsakovui. Teismas tokiÄ iÅ¡vadÄ darė atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas yra buvęs ieÅ¡kovo pirmos eilės kreditorius, kad Susitarimas buvo viena iÅ¡ esminių susitarimo tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo dėl darbo sutarties nutraukimo bÅ«do sÄ lygų.

Tuo atveju, jei darbo sutartis su atsakovu bÅ«tų buvusi nutraukta jo reikalavime nurodytu pagrindu, ieÅ¡kovo įsipareigojimas atsakovui, kylantis iÅ¡ darbo teisinių santykių, bÅ«tų buvęs maždaug 8 000 Lt didesnis. Å alys Susitarimu susitarė, jog atsakovas nereikalauja iÅ¡ ieÅ¡kovo jokių papildomų iÅ¡mokų, iÅ¡skyrus jam iki atleidimo iÅ¡ darbo dienos neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį bei iÅ¡laidas pagal avansines apyskaitas. Teismas nenustatė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoris neatitiko tikrosios atsakovo valios.

  Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo argumentu, kad atsiskaitant su atsakovu tarpusavio reikalavimų užskaitos bÅ«du atsakovas buvo nepagrįstai iÅ¡skirtas iÅ¡ kitų bendrovės kreditorių tarpo. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas darė remdamasis liudytojais apklausto bendrovės vadovo ir finansų direktorės parodymais, kurie patvirtino, kad atsiskaitymas su bendrovės kreditoriais, perleidžiant jiems perteklinius bendrovės automobilius ir tokiu bÅ«du siekiant pripažinti bendrovės skolas bei iÅ¡saugoti bendrovės veiklÄ , buvo įprasta bendrovės praktika ginčo sandorio sudarymo metu.

Teismas taip pat atsižvelgė į 2010 m. rugsėjo 16 d. ieÅ¡kovo raÅ¡tÄ UAB „Elektros įranga“, kuriuo buvo siÅ«loma iÅ¡ dalies atsiskaityti su Å¡ia bendrove perleidžiant jai du lengvuosius automobilius. Be to, teismas pažymėjo, jog Å¡alys parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad reikalavimų įskaitymo bÅ«du perleidžiant bendrovei priklausiusį automobilį buvo atsiskaityta ir su dar vienu ieÅ¡kovo darbuotoju – A.

L. Teismas, vertindamas atsakovo padėtį kitų bendrovės darbuotojų atžvilgiu, atsižvelgė į tai, jog byloje nenustatyta, kad tuo pat metu kiti bendrovės darbuotojai bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kę iniciatyvÄ nutraukti darbo santykius su ieÅ¡kovu, o bendrovės įsiskolinimas atsakovui kaip bendrovės darbuotojui buvo vienas didžiausių. Vien aplinkybė, jog atsakovas buvo ieÅ¡kovo valdybos narys, nėra pakankama spręsti, jog atsakovas buvo proteguojamas kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu, o iÅ¡ ginčo sandorio sudarymo aplinkybių bei visų susijusių susitarimų tarp Å¡alių turinio nėra pagrindo daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ .

  Teismas taip pat sprendė, jog ieÅ¡kovas neįrodė ir aplinkybės, kad ginčo sandoriu ieÅ¡kovo bendrovei priklausantis automobilis buvo perleistas už gerokai mažesnę nei rinkos kainÄ . Automobilio pardavimo kaina jo perleidimo atsakovui metu atitiko UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodytÄ automobilio rinkos vertę, o bylos duomenys patvirtina atsakovo teiginius, jog vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trÅ«kumai, dėl kurių automobilio rinkos vertė yra mažesnė, atsirado dar iki jo perleidimo atsakovui.

Nenustačius, kad ginčo sandoriu automobilis buvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainÄ ar kad ginčijamu sandoriu buvo kitokiu bÅ«du pažeisti ieÅ¡kovo kreditorių interesai, teismas konstatavo, jog byloje nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana taikymo sÄ lygų. Taip pat teismas nurodė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina faktÄ , kad ieÅ¡kovas, ginčo sandoriu perleisdamas atsakovui automobilį, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas iÅ¡saugoti mokumo problemų turinčios bendrovės veiklÄ ir pasiekti bendrovei ir atsakovui, kaip bendrovės darbuotojui, priimtinÄ susitarimÄ dėl darbo santykių nutraukimo abipusių nuolaidų bÅ«du.

Teismas sprendė, jog ieÅ¡kovo reikalavimas negali bÅ«ti tenkinamas ir dėl Å¡ios priežasties. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai   IeÅ¡kovas BUAB „Eltera“ apeliaciniu skundu praÅ¡o teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ âˆ’ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkinti. IeÅ¡kovo skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ginčytinas sandoris turi bÅ«ti laikomas įprasta verslo praktika, jog Å¡iuo sandoriu nebuvo pažeistos ieÅ¡kovo kreditorių teisės. Atsiskaitymas perleidžiant automobilį nebuvo įprasta verslo praktika.

Tokiu bÅ«du buvo atsiskaityta tik su dviem pirmos eilės kreditoriais, nors ginčijamo sandorio metu buvo įsiskolinimas ir kitiems darbuotojams, kuris tęsėsi nuo 2010 m. kovo mėnesio. IeÅ¡kovas pasirinko atsiskaityti su tais pirmos eilės kreditoriais, kuriuos labiausiai vertino ir siekė tęsti veiklÄ per UAB „Elteros projektai“ (įmonę, įsteigtÄ atsakovo iÅ¡ karto po išėjimo iÅ¡ UAB „Eltera“, kuri verčiasi ta pačia veikla ir kurioje Å¡iuo metu dirba buvusi UAB „Eltera“ vadovybė).

Atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieÅ¡ kitus darbuotojus patenkinti finansinį reikalavimÄ . Vienas ieÅ¡kovo darbuotojų A. V. 2010 m. balandžio 7 d. pateikė ieÅ¡kovui praÅ¡ymÄ nuo 2010 m. balandžio 12 d. nutraukti darbo sutartį. IeÅ¡kovas minėtam darbuotojui buvo skolingas 2 608,11 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio bei 4 862 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , tai yra iÅ¡ viso 7 470,11 Lt. Tačiau UAB „Eltera“ atsisakė minėtam darbuotojui iÅ¡mokėti jam priklausančius pinigus, nors tokį patį žingsnį padarius atsakovui, jam atleidimo dienÄ (2010 m. birželio 30 d.) buvo perleistas automobilis.

Taigi UAB „Eltera“ nevienodai traktavo bendrovės darbuotojus ir vienam, kuris iÅ¡ darbo išėjo gerokai anksčiau, nusprendė nemokėti jam priklausančių pinigų, o kito darbuotojo atveju buvo nuspręsta atleidimo dienÄ perleisti jam automobilį. Vienam iÅ¡ pirmos eilės kreditorių suteiktus privilegijÄ patenkinti savo finansinį reikalavimÄ , o kitam ne, konstatuotinas kreditorių teisių pažeidimas actio Pauliana prasme, todėl teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės teisės normas, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimÄ .

Teismas sprendime nenurodė, kodėl byloje nustatytas faktas, kad A. V. nebuvo pasiÅ«lyta atsiskaityti perleidžiant ginčo ar kitÄ automobilį, o dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio vyko teisminis ginčas, buvo atmestas kaip neįrodytas, todėl teismas pažeidė CPK 270 straipsnį. Atsakovas, turėdamas duomenis apie įmonės finansinę bÅ«klę ir žinodamas, jog įmonė neturi galimybės atsiskaityti, pirmumo teise pasinaudojo iÅ¡ karto atgauti visÄ neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį bei skolÄ pagal avansines apyskaitas, nors kitiems darbuotojams buvo mokama tik maža priklausančio darbo užmokesčio dalis.

Kreditorius, kuriam įmonė skolinga pagal avansines apyskaitas, iÅ¡kėlus bankroto bylÄ stotų į trečiÄ jÄ kreditorių eilę, todėl atsakovui, sudarius ginčytinÄ sandorį bei tokiu bÅ«du atgavus skolÄ ir pagal avansines apyskaitas, buvo pažeistos ne tik pirmosios, bet ir antrosios bei trečiosios eilės kreditorių teisės, nes jam buvo suteikta pirmumo teisė prieÅ¡ kitus kreditorius patenkinti savo finansinį reikalavimÄ .

4. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius teismui pateikė duomenis apie tai, kad buvo suteikta privilegija pavieniams kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus pirmiau kitų kreditorių, pateikė informacijÄ apie bendrÄ tokių sandorių sumÄ ir tai, jog jie yra ginčijami teismuose, tačiau teismas į Å¡iuos įrodymus neatsižvelgė. Å i aplinkybė lėmė neiÅ¡samų bei neteisingÄ Ä¯rodymų vertinimÄ bei bylos iÅ¡sprendimÄ . PrieÅ¡ingai nei sprendė teismas, sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas pasitarnautų ieÅ¡kovo bei jo kreditorių interesams, nes pagal bylos duomenis akivaizdu, jog po ginčo sandorio sudarymo automobilio vertė dėl atsiradusių techninių gedimų buvo sumažinta, todėl ieÅ¡kovas reikalautų atsakovo suremontuoti automobilį, kad Å¡is bÅ«tų techniÅ¡kai tvarkingas.

Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu nuo 2010 m. birželio 30 d., iki automobilio ieÅ¡kovui grÄ Å¾inimo atsakovui bÅ«tų priskaičiuotas vidutinę rinkos kainÄ atitinkantis nuomos mokestis. Teismas neatsižvelgė ir į tÄ aplinkybę, jog atsakovas buvo UAB „Eltera“ akcininkas ir valdybos narys ir dėl Å¡io statuso jam buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo finansinį reikalavimÄ . Be to, byloje dalyvavę liudytojai (V. G. ir R. M.) patvirtino, jog Å¡iuo metu dirba pas atsakovÄ . Minėti liudytojai buvo tie asmenys, kurie UAB „Eltera“ vardu priėmė sprendimÄ už skolÄ perleisti atsakovui automobilį, nes V.

G. buvo UAB „Eltera“ direktorius, o R. M. − finansų direktorė. Å i aplinkybė patvirtina, kad Å¡alys, veikdamos nesÄ Å¾iningai ir pažeisdamos kitų kreditorių teises ir interesus, suteikė perdėtÄ pranaÅ¡umÄ atsakovui. Teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainÄ , nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl automobilio rinkos kainos. Teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡nagrinėtos bylos nėra panaÅ¡umo.

Tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingÄ aiÅ¡kinimÄ Å¡ios bylos kontekste. Nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo bÅ«tinas iÅ¡laikyti, nes pardavus minėtÄ automobilį pritrÅ«ko automobilių įmonės darbuotojams. Be to, Å¡is sandoris nepagerino ieÅ¡kovo finansinės bÅ«klės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant iÅ¡vengti įmonės bankroto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigÄ ) savaime nereiÅ¡kia asmens pareigos sudaryti sandorį.

   Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti, teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad atsiskaičius su atsakovu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės. PrieÅ¡ingai, atsiskaičius su atsakovu ir A. L. liko daugiau lėšų iÅ¡mokėti darbo užmokestį kitiems įmonės darbuotojams. Å iuo metu visų įmonės buvusių darbuotojų (pirmos eilės kreditorių) kreditoriniai reikalavimai patenkinti. A. V. iÅ¡mokėta 29 976,11 Lt, tai yra keturis kartus daugiau negu jo pradinis kreditorinis reikalavimas.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti Å¡io ir kitų pirmos eilės kreditorių interesai. Atsakovas nesutinka, kad teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainÄ , nevertino visų byloje pateiktų įrodymų ir dėl to padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl automobilio rinkos kainos. Perimdamas automobilį užskaitant prieÅ¡prieÅ¡inius įsipareigojimus, atsakovo nuomone, jis veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdamas padėti iÅ¡saugoti mokumo problemų turinčios įmonės veiklÄ .

Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, negaliojančiu tampa ir Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (Å¡alių susitarimu), kadangi automobilio perleidimas atsakovui, sutinkant nereikalauti dviejų vidutinių atlyginimų dydžio kompensacijos, buvo esminė Å¡io Susitarimo sÄ lyga. Jeigu bÅ«tu pritaikyta restitucija, Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį taip pat turėtų bÅ«ti laikomas negaliojančiu ir taikomos atleidimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį sÄ lygos, ko atsakovas ir prašė, iki nebuvo pasiraÅ¡ytas Susitarimas.

Be to, sandorį pripažinus negaliojančiu, reikÅ¡tų, kad su atsakovu atleidimo dienÄ nebuvo atsiskaityta, todėl ieÅ¡kovas atsakovui privalėtų mokėti ne tik nurodytas sumas bei su tuo susijusius mokesčius valstybei, bet ir vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Atskaičius mokesčius tai papildomai sudarytų 10 336 Lt, taigi bendras atsakovo kreditorinis reikalavimas iÅ¡augtų iki 26 193,24 Lt. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimas ieÅ¡kovo BUAB „Eltera“ ieÅ¡kinį atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas.

IeÅ¡kinys buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu. IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010 m. birželio 30 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas iÅ¡rašė PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ serija ELTER Nr. 200408637, kurių pagrindu ieÅ¡kovas pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį Ford Focus C-Max už 11 830,10 Lt (1 t., 71, 109-110). Sutarties 4 punkte numatyta, jog atsiskaitymas atliekamas tarpusavio įsipareigojimų užskaitos bÅ«du (užskaitant Å¡alių tarpusavio įsipareigojimus), o sutarties 6 punkte numatyta, jog sutarties priedai yra Å¡ie: perdavimo-priėmimo aktas, tarpusavio užskaitos aktas, Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (Å¡alių susitarimu). 2010 m. birželio 28 d.

Susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį ieÅ¡kovas ir atsakovas dėl pablogėjusios ekonominės situacijos smarkiai sumažėjus įmonės pajamoms ir pablogėjus įmonės finansinei bÅ«klei susitarė nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį nuo 2010 m. birželio 30 d. IeÅ¡kovas ir atsakovas taip pat susitarė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės visiÅ¡kai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dienÄ , su darbuotoju atsiskaityti perleidžiant jam įmonės automobilį Ford Focus C-Max už 11 830,10 Lt (neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalis, atskaičius mokesčius − 10 768,48 Lt, iÅ¡laidos pagal avansines apyskaitas − 1 061,62 Lt). 2010 m. birželio 30 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas pasirašė ir patvirtino tarpusavio užskaitos aktÄ , pagal kurį ieÅ¡kovo skola atsakovui buvo įskaityta į automobilio pardavimo kainÄ (1 t., 72 b. l.).

Automobilis atsakovui buvo perduotas 2010 m. birželio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo taip pat buvo konstatuota aplinkybė, jog transporto priemonė yra techniÅ¡kai tvarkinga (1 t., 111 b. l.). IÅ¡ bylos duomenų taip pat matyti, kad teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieÅ¡kovui UAB „Eltera“ iÅ¡kelta bankroto byla (1 t., 11-12 b. l.). Å i nuatrtis yra įsiteisėjusi. BUAB „Eltera“ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui actio Pauliana ieÅ¡kinį ir prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, taikant restitucijÄ priteisti iÅ¡ atsakovo automobilį Ford Focus C-Max.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė. Apeliacinį skundÄ dėl nurodyto teismo sprendimo pateikė ieÅ¡kovas BUAB „Eltera“. Teisėjų kolegija, iÅ¡tyrusi bylos duomenis, skundžiamÄ teismo sprendimÄ bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . IeÅ¡kovas savo apeliacinį skundÄ grindžia tuo, kad teismas, siekdamas nustatyti automobilio rinkos kainÄ , nevertino visų byloje pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl automobilio rinkos vertės. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadÄ , kuriai apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad ginčo sandoriu automobilis nebuvo perleistas atsakovui už akivaizdžiai mažesnę nei rinkos kainÄ , rėmėsi byloje surinktais įrodymais.

IÅ¡ į bylÄ pateiktos UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 20110316, atliktos 2011 m. kovo 8 d., matyti, jog ginčo transporto priemonės rinkos vertė su PVM buvo 13 400 Lt (1 t., 113-125), o atsakovui automobilis buvo perleistas už 11 830,10 Lt, tai yra automobilio rinkos vertė ir ieÅ¡kovo įsiskolinimo atsakovui suma, už kuriÄ buvo perleistas ginčo automobilis, yra artimos. Pagal ieÅ¡kovo ilgalaikio turto sÄ raÅ¡Ä 2010 m. birželio 30 d. likutinė ginčo automobilio vertė buvo 6 898,24 Lt, tai yra automobilis atsakovui perleistas už beveik du kartus didesnę nei jo likutinė vertė sumÄ (1 t., 163 b. l.).

Ieškovas teigia, jog automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2010 m. birželio 18 d., todėl tai reiškia, kad sudarant automobilio-pirkimo pardavimo sutartį automobilis buvo techniškai tvarkingas. Pasak ieškovo, automobilio vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai patvirtina, kad vertinimo ataskaitos teikimo metu automobilis buvo techniškai netvarkingas. Ieškovo nuomone, ataskaitoje nurodyti automobilio trūkumai (negęsta variklio signalinė lemputė, gedimas valdymo sistemoje, alyvos prasiveržimai ir kt.), dėl kurių ataskaitoje yra sumažinta automobilio vertė, atsirado po automobilio perdavimo atsakovui.

Taip pat ieškovas skunde teigia, jog A. V. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog automobilio trūkumai ginčytino sandorio sudarymo metu buvo tik kosmetinio pobūdžio. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pagarsinus vertinimo ataskaitos (1 t., 79 b. l.) turinį, liudytojas A. V. patvirtinto, jog visi ataskaitoje nurodyti defektai buvo ir iki ginčo sandorio sudarymo, kad daug jų atsirado po pirmųjų automobilio eksploatacijos metų, kad durelės buvo sulankstytos avarijos metu (2 t., 106 b. l.).

Ieškovo atstovas liudytojui A. V. šio apklausos metu neteikė klausimų, išskiriant būtent apeliaciniame skunde akcentuojamus automobilio defektus (negęsta variklio signalinė lemputė, gedimas valdymo sistemoje, alyvos prasiveržimai), siekdamas išsiaiškinti, ar ir šie defektai egzistavo automobilio atsakovui perdavimo metu. Kaip jau minėta, liudytojas A. V. patvirtinto, jog visi vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio defektai egzistavo anksčiau, o ne atsirado po ginčo sandorio sudarymo. Vien aplinkybė, jog automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2010 m. birželio 18 d., nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo skunde paminėtų ir vertinimo ataskaitoje nurodytų trūkumų automobilio perdavimo atsakovui metu nebuvo.

IeÅ¡kovas nepaneigė atsakovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytos iÅ¡vados dėl ginčo automobilio rinkos vertės, nepateikė kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti apie kitÄ nei ataskaitoje nurodytÄ ginčo automobilio rinkos vertę. Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis (straipsnio 2 dalis). Å ių proceso teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir iÅ¡plėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių.

Å iuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi bÅ«ti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokiÄ ar kitokiÄ Ä¯rodomÄ jÄ vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Kaip jau minėta, Å¡ioje byloje ieÅ¡kovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl automobilio rinkos vertės, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagÄ , faktinius duomenis, apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, jog Å¡is ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

PrieÅ¡ingai, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog labiau tikėtina, kad vertinimo ataskaitoje nurodyti automobilio trÅ«kumai egzistavo jau automobilio perdavimo atsakovui metu, jog ieÅ¡kovas neįrodė, kad ginčo sandoriu ieÅ¡kovui priklausantis automobilis buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainÄ , atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 178 str.). Teisėjų kolegija, iÅ¡tyrusi pirmiau minėtas aplinkybes, sprendžia, jog byloje nenustatyta, kad ginčo automobilis buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainÄ , tokiu bÅ«du pažeidžiant ieÅ¡kovo kreditorių teises.

IeÅ¡kovas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ginčytinas sandoris laikytinas įprasta verslo praktika ir Å¡iuo sandoriu nebuvo pažeistos ieÅ¡kovo kreditorių tesės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog iki ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas buvo ieÅ¡kovo darbuotojas, tai yra ieÅ¡kovo pirmos eilės kreditorius, kad byloje neginčijamas ieÅ¡kovo įsiskolinimo atsakovui faktas (įsiskolinimas buvo padengtas ginčo automobilį perleidžiant atsakovui), taip pat į tai, jog kol skolininkui nėra iÅ¡kelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, bÅ«dingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iÅ¡ kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, kad automobilis atsakovui buvo perleistas už rinkos kainÄ , konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsiskaitant su atsakovu tarpusavio prievolių užskaitos bÅ«du Å¡is kreditorius nebuvo nepagrįstai iÅ¡skirtas iÅ¡ kitų ieÅ¡kovo kreditorių.

IeÅ¡kovas į bylÄ nepateikė duomenų, kad atsiskaitant su atsakovu turto perleidimo bÅ«du bÅ«tų buvę kitų pirmos eilės kreditorių, kurie bÅ«tų siekę įsigyti tÄ patį turtÄ ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis ieÅ¡kovui sÄ lygomis, kaip deklaruoja ieÅ¡kovo atstovas apeliaciniame skunde. Ä® bylÄ pateikti ir nenuginčyti faktiniai duomenys, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovo įsiskolinimas atsakovui buvo vienas iÅ¡ didžiausių tarp ieÅ¡kovo pirmos eilės kreditorių, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti (1 t., 181 b. l.).

IeÅ¡kovas skunde teigia, kad vienas iÅ¡ ieÅ¡kovo darbuotojų − A. V. 2010 m. balandžio 7 d. pateikė ieÅ¡kovui praÅ¡ymÄ nuo 2010 m. balandžio 12 d. nutraukti darbo sutartį. IeÅ¡kovas buvo A. V. skolingas 2 608,11 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio bei 4 862 Lt dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ (viso 7 470,11 Lt), tačiau ieÅ¡kovas atsisakė Å¡iam darbuotojui iÅ¡mokėti darbo užmokestį ir su juo susijusias iÅ¡mokas, dėl ko A.

V. kreipėsi į teismÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡i aplinkybė neįrodo, kad perleidžiant automobilį atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieÅ¡ kitus ieÅ¡kovo kreditorius patenkinti savo reikalavimÄ . Visų pirma, ieÅ¡kovo nurodoma kito darbuotojo A. V. ir atsakovo kreditorinių reikalavimų ieÅ¡kovui sumos žymiai skyrėsi, todėl A. V. galimas siekis įskaityti savo kreditorinį reikalavimÄ nebÅ«tų buvęs ieÅ¡kovui naudingesnis, nes bÅ«tų buvęs perleistas automobilis, kurio vertė didesnė nei ieÅ¡kovo įsiskolinimas pastarajam darbuotojui.

Be to, ta aplinkybė, kad A. V. kreipėsi į teismÄ dėl darbo užmokesčio priteisimo, savaime nereiÅ¡kia, jog jis bÅ«tų pageidavęs įsigyti ginčo automobilį. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijama sutartimi buvo perleistas mažiausiai likvidus finansinis aktyvas, tai yra toks daiktas, kurio perleidimo galimybės be vertės praradimo yra sunkiai tikėtinos, be to, iki sandorio sudarymo ginčo automobiliu daugiausiai naudojosi atsakovas, todėl ieÅ¡kovo pasiÅ«lymas perleisti darbuotojui jo naudotÄ automobilį už kainÄ , kuria bÅ«tų padengtas kreditorinis įsiskolinimas Å¡iam darbuotojui, laikytinas ekonomiÅ¡kai pagrįstu ir logiÅ¡kai paaiÅ¡kinamu.

IeÅ¡kovas skunde siekia paneigti teismo iÅ¡vadÄ , jog ginčo sandorio panaikinimas ir restitucijos taikymas nepasitarnautų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsaugai. IeÅ¡kovo nuomone, sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas pasitarnautų ieÅ¡kovo ir jo kreditorių interesams, nes ieÅ¡kovas reikalautų atsakovo suremontuoti automobilį dėl po ginčo sandorio atsiradusių techninių trÅ«kumų sumažėjusios automobilio vertės, taip pat nuo 2010 m. birželio 30 d. iki automobilio ieÅ¡kovui sugrÄ Å¾inimo bÅ«tų iÅ¡ atsakovo priskaičiuotas vidutinę rinkos kainÄ atitinkantis nuomos mokestis už minėtÄ automobilį.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog su reikalavimu pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 30 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nei reikalavimas suremontuoti automobilį, nei priteisti nuomos mokestį nėra pareikÅ¡tas. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovo reikalavimu pripažinus negaliojančia automobilio-pirkimo perdavimo sutartį, reikėtų spręsti dėl ieÅ¡kovo ir atsakovo Susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį (Å¡alių susitarimu) bei jo sÄ lygų, o tai galėtų nulemti žymų ieÅ¡kovo kreditorinio įsiskolinimo atsakovui padidėjimÄ .

Kaip jau minėta, atsakovas buvo ieÅ¡kovo pirmos eilės kreditorius, atleistas iÅ¡ darbo 2012 m. birželio 30 d., sudarius su ieÅ¡kovu susitarimÄ , jog atleidimo iÅ¡ darbo metu atsakovas nereikalaus iÅ¡ ieÅ¡kovo jokių kitų su darbu susijusių iÅ¡mokų, tik neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio ir iÅ¡laidų pagal avansines apyskaitas kompensavimo. Mažai tikėtina galimybė ieÅ¡kovui realizuoti (parduoti) ginčo automobilį už žymiai didesnę kainÄ , o realizavus automobilį ne tik visiÅ¡kai atsiskaityti su atsakovu kaip pirmos eilės kreditoriumi, bet dar ir turėti tam tikrÄ lėšų likutį kitų ieÅ¡kovo kreditorių reikalavimams tenkinti.

Taip pat ieÅ¡kovas apeliacinį skundÄ grindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, tačiau tarp Å¡ios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡nagrinėtos bylos nėra panaÅ¡umo. IeÅ¡kovas teigia, kad tokia aplinkybė lėmė prievolės sudaryti sandorį klaidingÄ aiÅ¡kinimÄ Å¡ios bylos kontekste. Pasak ieÅ¡kovo, nagrinėjamoje byloje ginčytinu sandoriu buvo perleistas automobilis, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje ir buvo bÅ«tinas iÅ¡laikyti, nes pardavus minėtÄ automobilį pritrÅ«ko automobilių įmonės darbuotojams.

Be to, ginčijamas sandoris nepagerino ieÅ¡kovo finansinės bÅ«klės, nebuvo padiktuotas verslo logikos siekiant iÅ¡vengti įmonės bankroto. Teisėja kolegija sutinka su ieÅ¡kovo skundo argumentu apie tai, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-485/2010 ratio decidendi skiriasi. Teismo precedentas turi teisės Å¡altinio galiÄ tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2003).

Tačiau Å¡i aplinkybė nesudaro pagrindo nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . Be to, pirmosios instancijos teismo spendime tik cituojami bendri CK 6.66 straipsnyje iÅ¡dėstytų teisės normų aiÅ¡kinimo argumentai. Teismas sprendime pasisako, kad sprendžiant, ar kreditoriaus teisės ginčo sandoriu pažeidžiamos suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iÅ¡kelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, bÅ«dingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iÅ¡ kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas, net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).

Be to, papildomai pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, jog toks teisės aiÅ¡kinimas taikytinas tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sÄ Å¾iningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nagrinėjamu atveju esant tokioms ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėms, kada atsakovas, kaip pirmos eilės kreditorius, turėjo į ieÅ¡kovÄ kreditorinio reikalavimo teisę, artimÄ ginčijamo sandorio dalyko vertei, manytina, kad Å¡io sandorio sudarymas, siekiant patenkinti pirmos eilės kreditoriaus reikalavimÄ , nesudaro pagrindo spręsti dėl skolininko nesÄ Å¾iningumo kitų jo kreditorių atžvilgiu, dėl ieÅ¡kovo elgesio neatitikties skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartams.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu teismas sprendė dėl ieÅ¡kinio nepagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v.

Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :    Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                                      Kazys Kailiūnas                                                                                                                                  Gintaras Pečiulis                                                                                                                                    Donatas Šernas