2013-09-23 Nr. AB-5102-3-61-3-01719-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1583/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01719-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.5; 9.8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 37–39) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2011 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (30)-K3-208; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 68-16; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-56(7-35/2012).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008–2009 metais pagrindines jo pajamas sudarė gaunami dividendai bei paskolos, gautos iš uždarosios akcinės bendrovės „First autologistics company“ (toliau – ir UAB „First autologistics company“) (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Kapratas“ (toliau – ir UAB „Kapratas“)) bei Keturvalakių žemės ūkio bendrovės (toliau – ir Keturvalakių ŽŪB). Nurodė, jog nei viena iš minėtų paskolų sutarčių šalių neneigia fakto, kad tokios sutartys buvo sudarytos ir pinigai pagal šias sutartis buvo išmokėti.

Be to, pabrėžė, kad VMI pateikė teismo sprendimus bei informaciją apie jo atžvilgiu pradėtas vykdomąsias bylas dėl sumų, gautų pagal nurodytas paskolų sutartis, išieškojimo. Akcentavo, jog Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu iš pareiškėjo dėl įsipareigojimų pagal paskolų sutartis nevykdymo ieškovui bankrutuojančiai UAB „First autologistics company“ (toliau – ir BUAB „First autologistics company“) priteisė 2 251 000 Lt, skolos išieškojimas perduotas antstoliui. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teisme nebuvo keliamas sutarčių negaliojimo klausimas ir BUAB „First autologistics company“ bankroto administratoriaus atstovas uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“ (toliau – ir UAB „Valnetas“) neginčijo šių sutarčių kaip apsimestinių bei neprašė jų pripažinti negaliojančiomis.

Pareiškėjas teigė, jog paskolų sutarčių realumą patvirtina faktas, kad jis paskolų grąžinimą buvo garantavęs nekilnojamuoju turtu. Tvirtino, jog dėl pablogėjusios finansinės padėties prarado galimybę laiku ir tinkamai vykdyti prievoles bei grąžinti gautas paskolas, tačiau tai nesudaro pagrindo paskolų sutartis pripažinti apsimestinėmis. Manė, kad dėl delspinigių normos neaptarimo sutartyje, sutartis negali būti pripažinta niekine, kadangi tuo atveju, jeigu sutartyje neaptariami delspinigių ir palūkanų dydžiai, jie skaičiuotini remiantis teisės aktais.

Be to, nurodė, jog palikus nepakeistą MGK sprendimą, pareiškėjas bus įpareigotas dvigubai sumokėti už prievolę, nes iš jo pagal teismo sprendimą jau yra išieškoma skola ir papildomai apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) bei gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumos už kitas su darbo santykiais nesusijusias pajamas. Pareiškėjas kategoriškai nesutiko su tuo, kad minėtos paskolų sutartys buvo sudarytos siekiant gauti mokestinę naudą bei išvengti mokesčių, norint įteisinti kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 63–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas T. N. metines pajamų mokesčio deklaracijas teikia nuo 2005 metų. Jis savo pajamas grindžia įvairiais pajamų šaltiniais – su darbo santykiais susijusios pajamos, nekilnojamojo turto nuomos pajamos, turto pardavimo pajamos, pajamos iš žemės ūkio veiklos, pajamos iš paskirstyto pelno (dividendai) bei paskolos iš banko ir ne iš banko. Pareiškėjo pajamos 2007 metais buvo 339 471 Lt, 2008 metais – 1 797 048 Lt, 2009 metais – 2 358 386 Lt, o išlaidos 2007 metais buvo 151 996 Lt, 2008 metais – 720 804 Lt, 2009 metais – 264 345 Lt.

Pareiškėjas 2008 metais deklaravo 1 009 595 Lt gautų dividendų, o 2009 metais – 170 405 Lt. Juos T. N. išmokėjo UAB „First autologistic company“ (iki 2009 m. birželio 5 d. vadinosi UAB „Kapratas“), kurios direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo pareiškėjas, t. y. T. N. ir UAB „First autologistic company“ laikytini susijusiais asmenimis pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 19 dalį. Pareiškėjas Kauno AVMI pateiktoje 2009 metų šeimos turto deklaracijoje deklaravo iš UAB „Kapratas“ gautą ir 2009 m. gruodžio 31 d. negrąžintą 2 022 760 Lt paskolą (2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartimi Nr. 08/436 jam suteikta 500 000 Lt paskola grynais pinigais, o 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi Nr. 09/111 – 1 500 000 Lt paskola grynais pinigais).

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi UAB „First autologistic company“ iškelta bankroto byla. Nuo 2010 m. liepos 30 d. įmonės teisinis statusas – bankrutavusi. Šios bendrovės balanse 2011 m. gegužės 31 d. buvo 1 670 295 Lt mokesčių nepriemoka ir 116 590 Lt mokesčių delspinigių. UAB „First autologistic company“ deklaravo ir išskaičiavo GPM nuo pareiškėjui išmokėtų dividendų, tačiau GPM į biudžetą nesumokėjo, GPM yra įtrauktas į kreditorinį įsiskolinimą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad iš 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2009 m. kovo 2 d. paskolų sutarčių matyti, jog suteiktų paskolų grąžinimas neužtikrintas sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.

Grąžinimo garantas aptartas tik 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartyje. Paskolos grąžinimą paskolos gavėjas garantavo žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuris įvertintas 990 000 Lt, tačiau 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutarties sudarymo dieną minėtas nekilnojamas turtas – 0,95 ha žemės sklypas – priklausė ne pareiškėjui, o paskolos davėjui UAB „First autologistic company“ ir buvo įkeistas bankui. Nors paskolos sutartyje sklypas vertinamas 990 000 Lt, valstybės įmonės „Registrų centras“ (toliau – ir VĮ „Registrų centras“) nustatyta vidutinė šio sklypo rinkos vertė – 42 655 Lt.

Be to, paskolų sutartyse nenurodytas jų panaudojimo tikslas, o pareiškėjas atsisakė paaiškinti, kur išleisti pinigai. Paskolų grąžinimo terminai yra suėję 2009 m. gegužės 1 d. ir 2011 m. kovo 1 d. Pagal 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį, paskolos gavėjui laiku negrąžinus paskolos, paskolos davėjas įsipareigoja perimti iš paskolos gavėjo, o paskolos gavėjas įsipareigoja perduoti paskolos davėjui nurodytą žemės sklypą sutarties 2.5 punkte nurodytomis sąlygomis, tačiau tokio punkto minėtoje paskolos sutartyje nėra. 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartyje už laiku negrąžintą paskolą numatyta paskolos davėjui mokėti 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną; 2008 m. gruodžio 15 d. sutartyje 0,01 proc. delspinigiai numatyti ne tik už laiku negrąžintą paskolą, bet ir už nesumokėtas palūkanas.

Pagal mokestiniam patikrinimui pareiškėjo ir UAB „First autologistic company“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgalioto asmens pateiktus duomenis, delspinigių skaičiavimo ir mokėjimo faktų nenustatyta. Patikrinimo metu pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad visos jam suteiktos paskolos buvo suteiktos su palūkanomis ir bendrovė iš to turėjo ekonominę naudą, tačiau Kauno AVMI nustatė, kad nei pagal 2008 m. gruodžio 15 d., nei pagal 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį palūkanos nebuvo mokėtos, o pareiškėjo paaiškinime minimos 2008 ir 2009 metais sumokėtos ir/ar užskaitytos palūkanų sumos buvo priskaičiuotos už ankstesniais 2007 metais jam suteiktas kitas paskolas.

Nuo 2008 metų suteiktos 500 000 Lt paskolos sumos ir 2009 metais suteiktos 1 500 000 Lt sumos palūkanos nebuvo skaičiuojamos, o 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartyje palūkanų mokėjimas net nenumatytas. Taigi, aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad įmonė, suteikdama pareiškėjui paskolas, turėjo ekonominės naudos, mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos, o T. N. paaiškinimai yra prieštaringi. Atsakovas kartu atkreipė dėmesį, jog piniginių lėšų skolinimą pažeidimo padarymo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“.

Pagal šio įstatymo 1 straipsnį ūkiniai subjektai gali skolinti pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį. Tačiau Kauno AVMI nustatė, kad pagal UAB „First autologistic company“ VĮ „Registrų centras“ pateiktą finansinę atskaitomybę už 2009 metus bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, t. y. -2 118 022 Lt, už 2008 metus buvo teigiamas, t. y. 5 135 507 Lt, o bendrovės įstatinis kapitalas yra 2 397 000 Lt. Nors pareiškėjas pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad įmonės finansiniai rodikliai tapo kritiniais tik 2009 metų pabaigoje, Kauno AVMI, įvertinusi BUAB „First autologistic company“ buhalterinės apskaitos duomenis apie ankstesniais metais fiziniam asmeniui suteiktas ir negrąžintas paskolas bei sulyginusi su pareiškėjo pateikta 2009 metų balandžio mėnesio UAB „First autologistic company“ tarpine finansine atskaitomybe, nustatė, jog bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesniu už fiziniam asmeniui paskolintų piniginių lėšų dydį jau 2009 metų balandžio mėnesį, t. y. iš karto po 2009 m. kovo 2 d. 1 500 000 Lt paskolos suteikimo pareiškėjui.

Atsakovas nurodė, jog 2009 m. spalio 12 d. Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamos veikos – skolininko nesąžiningumo. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Lenkijos Respublikos paslaugų–prekybos įmonės pareiškimą dėl to, kad nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2009 m. balandžio 20 d. dėl skolininko UAB „First autologistic company“ atsakingų asmenų nesąžiningumo ji patyrė turtinę žalą. Lenkijos įmonė kaltino UAB „First autologistic company“, kad ši už Lenkijos įmonės suteiktas paslaugas gautas pinigines lėšas naudojo savo interesams ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti.

Nors ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, atsakovas manė, kad Lenkijos įmonės kreipimosi į teisėsaugos institucijas faktas įrodo, jog UAB „First autologistic company“ 2009 metų sausio mėnesį jau turėjo sunkios ekonominės padėties požymių. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius 2011 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 25-7/3-354 Kauno AVMI informavo, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 06-1-06050-09 dėl UAB „First autologistic company“ galimo nusikalstamo bankroto, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Kauno AVMI padarė išvadą, kad UAB „First autologistic company“ pareiškėjui suteiktos paskolos nepagrįstos ekonomine logika, nenaudingos paskolos davėjui, paskolų sutartyse nenurodytos paskolų paskirtys, paskolos suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, neįvertintos paskolos gavėjo galimybės jas grąžinti. Paskolų davėjas, būdamas pelno siekiančiu juridiniu asmeniu, nesiekė jokios realios ekonominės naudos, o paskolas fiziniam asmeniui suteikė sunkios ekonominės padėties ir gręsiančio nemokumo akivaizdoje. Paskolų davėjas ir paskolų gavėjas yra tarpusavyje susiję asmenys, t. y. tas pats asmuo – paskolos gavėjas fizinis asmuo T. N. yra paskolos davėjo UAB „First autologistic company“ vadovas ir vienintelis akcininkas, kuris žinojo ir turėjo galimybę žinoti apie sunkią bendrovės ekonominę padėtį. Tai įvertinęs, atsakovas teigė, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog formaliai sudarytomis paskolų sutartimis fiziniam asmeniui T. N. buvo suteiktos ne paskolos, o išmokėtos kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir į biudžetą sumokėtas GPM bei PSD įmokos, t. y. T. N. su UAB „First autologistic companys“ sudarė formalias paskolos sutartis ir 2008 metais grynais pinigais gavo 500 000 Lt bei 2009 metais grynais pinigais gavo 1 500 000 Lt kitų pajamų, o minėtų paskolų sutarčių sudarymo tikslas buvo išvengti mokesčių nuo gautų pajamų.

Atsakovas taip pat paaiškino, jog dėl pajamų gavimo iš Keturvalakių ŽŪB patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Kapratas“ (nuo 2009 m. birželio 5 d. UAB „First autologistic company“) 2009 m. kovo 12 d. sudaryta sutartimi suteikė 400 000 Lt paskolą Keturvalakių ŽŪB. Siekdama išsiaiškinti tikrąsias paskolų suteikimo aplinkybes, Kauno AVMI atliko operatyvius patikrinimus Keturvalakių ŽŪB ir uždarojoje akcinėje bendrovėje „Autocentrum A5“ (toliau – ir UAB „Autocentrum A5“) dėl papildomos informacijos surinkimo. 2011 m. birželio 29 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. AI-36 nurodyta, kad Keturvalakių ŽŪB, atstovaujama pirmininko T.

N., t. y. paties pareiškėjo, pagal 2009 m. kovo 12 d. paskolos sutartį iš UAB „Kapratas“ pasiskolino 400 000 Lt, paskolos paskirtis neįvardinta. Grynus pinigus pagal 2009 m. kovo 12 d. kasos pajamų orderį Nr. 0000182 iš UAB „Kapratas“ vadybininko gavo Keturvalakių ŽŪB pirmininkas T. N.. Tą pačią dieną ir ta pati pinigų suma pagal 2009 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderį Nr. 20 buvo išmokėta Keturvalakių ŽŪB pirmininkui T. N., kaip avansas ūkinėms išlaidoms. Taigi, apskaitos dokumentais buvo įformintas grynųjų pinigų judėjimas tarp dviejų juridinių asmenų – Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Kapratas“, nors realiai grynaisiais pinigais disponavo tas pats asmuo – T.

N.. Priešpriešinio patikrinimo metu nustatyta, kad Keturvalakių ŽŪB, atstovaujama pirmininko T. N., pagal 2009 m. kovo 19 d. paskolos sutartį Nr. 09/004, avansu gautą ūkinėms išlaidoms 400 000 Lt sumą po septynių dienų perskolino UAB „Autocentrum A5“, atstovaujamai to paties asmens – direktoriaus T. N.. Grynus pinigus pagal 2009 m. kovo 19 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0000041 iš Keturvalakių ŽŪB pirmininko T. N. gavo UAB „Autocentrum A5“ direktorius T. N.. Taigi, faktiškai grynaisiais pinigais disponavo T. N., nors dokumentais buvo įformintas grynųjų pinigų judėjimas tarp dviejų juridinių asmenų – Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Autocentrum A5“.

Tarp Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Autocentrum A5“ sudarytoje paskolos sutartyje numatyta, kad jeigu paskolos gavėjas gautą paskolą ar jos dalį panaudoja ne pagal sutartyje fiksuotą paskirtį, jis paskolos davėjui moka baudą, tačiau 2009 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutartyje Nr. 09/004 nėra punkto, kuriame būtų nurodyta paskolos paskirtis. Tuo tarpu realiai didžiąja gautos paskolos dalimi (90 proc.) UAB „Autocentrum A5“ apmokėjo už žemės sklypą, įsigytą iš tos pačios UAB „Kapratas“, iš kurios Keturvalakių ŽŪB 2009 m. kovo 12 d. pasiskolino 400 000 Lt.

Pagal Nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypas parduotas už 357 000 Lt, nors pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis sutarties sudarymo metu žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 15 300 Lt. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje 2011 m. liepos 5 d. Nr. AI-37 nustatyta, kad 2009 m. spalio 7 d. dalį paskolos, t. y. 68 000 Lt, UAB „Autocentrum A5“ grąžino Keturvalakių ŽŪB. Grynus pinigus iš UAB „Autocentrum A5“ direktoriaus T. N. gavo Keturvalakių ŽŪB darbuotojas T. N.. Tą pačią dieną pinigai, kaip avansas ūkinėms išlaidoms, išmokėti T.

N.. Likusią paskolos dalį, t. y. 332 000 Lt, UAB „Autocentrum A5“ Keturvalakių ŽŪB grąžino 2010 m. birželio 30 d. Kauno AVMI nustatė, kad Keturvalakių ŽŪB pagal 2009 m. kovo 12 d. paskolos sutartį gautos 400 000 Lt paskolos UAB „Kapratas“ negražino. Be to, Kauno AVMI nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartimi Nr. 10-002 Keturvalakių ŽŪB suteikė pareiškėjui 430 000 Lt paskolą su 6 proc. metinėmis palūkanomis, paskolos paskirtis sutartyje neįvardinta, paskola išmokėta 2010 m. rugpjūčio 16 d. grynais pinigais pagal kasos išlaidų orderį Nr. 16, palūkanos nebuvo mokamos.

Patikrinimo metu nustatyta, kad Keturvalakių ŽŪB pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktą 2010 metų finansinę atskaitomybę, nuosavo kapitalo suma buvo tik 215 008 Lt. Keturvalakių ŽŪB mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2009 metais sudarė 1 045 708 Lt, o 2010 metais – 1 036 772 Lt. Didžiausią įsiskolinimo dalį (apie 63 proc.) sudarė įsiskolinimas UAB „First autologistic company“. Kauno AVMI, įvertinusi Keturvalakių ŽŪB pateiktą 2010 metų finansinę atskaitomybę ir duomenis apie fiziniam asmeniui suteiktą paskolą, nustatė, kad paskola suteikta pareiškėjui, kai bendrovės nuosavas kapitalas realiai buvo 2 kartus mažesnis nei paskolos suma, o įsipareigojimai tuo pat metu sudarė ženklią sumą.

Keturvalakių ŽŪB pateiktoje ataskaitoje apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, pagrindiniu kontroliuojančiu asmeniu nurodyta UAB „First autologistic company“ (tiesiogiai valdomų turtinių teisių dalis sudarė 70 proc.). UAB „Autocentrum A5“ akcijos nuo 2009 metų pradžios priklausė UAB „Kapratas Logistic“ (pagrindinė akcininkė ir vadovė buvo I. N., T. N. sesuo), ankščiau akcijos priklausė UAB „Kapratas“.

Vadovaudamasi minėtomis aplinkybėmis, Kauno AVMI padarė išvadą, kad tarp juridinių asmenų UAB „Kapratas“, Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Autocentrum A5“ sudaryti sandoriai nepateisinami jokiais verslo ar kitais poreikiais ir įprastinėmis rinkos sąlygomis nebūtų sudaromi. Keturvalakių ŽŪB pasiskolintą 400 000 Lt sumą po keleto dienų perskolino UAB „Autocentrum A5“, pastaroji šiais pinigais atsiskaitė su UAB „Kapratas“, t. y. už vieneto parduotą turtą jam sumokėjo iš jo paties pasiskolintais grynaisiais pinigais. Tai įvertinusi, Kauno AVMI sprendė, kad paskolos sutartys tarp UAB „Kapratas“, Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Autocentrum A5“ bei tarp pareiškėjo ir Keturvalakių ŽŪB buvo sudarinėjamos formaliai, jos sudarytos tarp tarpusavyje susijusių asmenų ir yra ekonomiškai nenaudingos paskolos davėjams.

Atsakovo nuomone, vietos mokesčių administratorius, taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad formaliai sudarytomis paskolų sutartimis buvo siekiama įteisinti kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos T. N. pajamas bei gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo. Atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsižvelgti į Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą, kadangi Kauno AVMI 2011 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (30)-K3-208 suformuota pareiškėjo mokestinė prievolė sumokėti GPM ir PSD įmokas nuo gautų pajamų nesusijusi su UAB „First autologistic company“ bankroto procedūroje vykdomais kreditoriniais išieškojimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 86–95) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi MAĮ 10 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatė, kad 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartimi Nr. 08/436 UAB „Kapratas“ pareiškėjui suteikė 500 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais, paskolos suteikimo ir naudojimo tikslas nenurodytas. Paskolos grąžinimą pareiškėjas garantavo žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuris įvertintas 990 000 Lt. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėtas žemės sklypas nuo 2006 m. birželio 10 d. perėjo UAB „First autologistic company“ nuosavybėn iš jo ankstesnio savininko T.

N.. Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog, nors formaliai žemės sklypas buvo įkeistas 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartimi pareiškėjo prisiimtiems įpareigojimams užtikrinti, faktas, kad sklypas pareiškėjui nepriklausė, rodo, jog realaus prievolės vykdymo užtikrinimo paskolos davėjas nereikalavo. Teismas akcentavo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog 2006 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypas įvertintas 42 655 Lt rinkos verte. Taip pat pažymėjo, kad pagal 2008 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį, paskolos gavėjui laiku negrąžinus paskolos, jos davėjas įsipareigoja perimti iš paskolos gavėjo, o paskolos gavėjas įsipareigoja perduoti paskolos davėjui nurodytą žemės sklypą pagal sutarties 2.5 punkto sąlygas, tačiau tokio punkto minėtoje sutartyje nėra.

Minėtos sutarties 1.1 bei 3.2 punktuose buvo nustatyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2009 m. gegužės 1 d. Paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 6 proc. palūkanas nuo negrąžintos paskolos dalies, o už laiku negrąžintą paskolą ir nesumokėtas palūkanas paskolos davėjui mokėti 0,01 proc. delspinigius nuo įsiskolintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atkreipė dėmesį, kad bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas pagal 2006 m. kovo 23 d. ir 2007 m. gruodžio 21 d. paskolų sutartis turėjo sumokėti 28 501,09 Lt palūkanų.

Kasos pajamų orderių kvitai patvirtina, kad 2009 m. gegužės 15 d. pareiškėjas sumokėjo 20 000 Lt palūkanų, o 2009 m. gegužės 18 d. – 8 869,06 Lt palūkanų. Atsižvelgęs į tai, kad kasos pajamų orderiuose nenurodyta, kurios paskolos palūkanos yra dengiamos, o bendra palūkanų suma neviršija mokėtinos pagal ankstesnes paskolų sutartis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus išvada, kad šios palūkanos mokėtos pagal ankstesnes paskolų sutartis. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog palūkanų nemokėjimas pagrindžia išvadą, kad UAB „First autologistic company“ iš sandorių ekonominės naudos negavo, o paskolos davimas pareiškėjui prieštarauja ūkio subjekto steigimo ir veiklos tikslams – gauti pelną.

Teismas taip pat nustatė, jog 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi Nr. 09/111 UAB „Kapratas“ pareiškėjui T. N. suteikė 1 500 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais. Šios sutarties 1 bei 3.2 punktuose buvo nustatyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2011 m. kovo 1 d. Už laiku negrąžintą paskolą nustatyta paskolos davėjui mokėti 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių delspinigių apskaičiavimo ir mokėjimo faktą. Be to, paskolos grąžinimas nebuvo užtikrintas sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nenurodytas paskolos panaudojimo tikslas.

Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi UAB „First autologistic company“ iškėlė bankroto bylą. Akcentavo, jog mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis už fiziniam asmeniui paskolintų piniginių lėšų sumą 2009 m. balandžio mėnesį, t. y. po 1 500 000 Lt sumos paskolos suteikimo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog T. N. yra UAB „First autologistic company“ (iki 2009 m. birželio 5 d. vadinosi UAB „Kapratas“) direktorius ir vienintelis akcininkas, taigi ši bendrovė ir pareiškėjas yra susiję asmenys, o T.

N., būdamas paskolos davėjo vadovu ir vieninteliu akcininku, žinojo bei turėjo galimybę žinoti apie sunkią bendrovės ekonominę padėtį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju suteiktos paskolos nėra pagrįstos ekonomine logika, nenaudingos paskolos davėjui, nėra aišku, kam jos buvo imtos, neužtikrintas jų grąžinimas, neįvertintos paskolos gavėjo galimybės grąžinti paskolas, o tai, kad pareiškėjas skolinosi labai dideles pinigų sumas, neturėdamas plano, kur jas ketina panaudoti, yra nelogiška, nes už skolintus pinigus priklauso mokėti palūkanas, todėl pinigų nenaudojimas yra nuostolingas.

Teismas pažymėjo, kad paskolos davėjas, būdamas pelno siekiančiu juridiniu asmeniu, taip pat nesiekė jokios ekonominės naudos, o paskolą suteikė gresiant nemokumui. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir MAĮ 10 straipsniu bei 69 straipsnio 1 dalimi, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus bei MGK padarytomis išvadomis, kad formaliai sudarytomis paskolų sutartimis pareiškėjui buvo suteiktos ne paskolos, o išmokėtos kitos su darbo santykiais nesusijusios išmokos, sudarytų paskolos sutarčių sudarymo tikslas buvo išvengti mokesčių mokėjimo nuo gautų pajamų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo su Keturvalakių ŽŪB sudarytos paskolos sutarties ir paskolos sutarčių, sudarytų tarp UAB „Kapratas“, Keturvalakių ŽŪB bei UAB „Autocentrum A5“, teismas nurodė, kad 2009 m. kovo 12 d. paskolos sutartimi Nr. 09/003 UAB „Kapratas“ suteikė 400 000 Lt paskolą Keturvalakių ŽŪB. Paskolos paskirtis sutartyje nebuvo įvardinta. Grynuosius pinigus pagal 2009 m. kovo 12 d. kasos pajamų orderį Nr. 0000182 iš UAB „Kapratas“ vadybininko gavo Keturvalakių ŽŪB pirmininkas T. N.. Pagal 2009 m. kovo 12 d. kasos orderį Nr. 20 400 000 Lt suma, kaip avansas ūkinėms išlaidoms, buvo išmokėta Keturvalakių ŽŪB pirmininkui T.

N.. 2009 m. kovo 19 d. paskolos sutartimi Nr. 09/004 Keturvalakių ŽŪB 400 000 Lt sumą perskolino UAB „Autocentrum A5“, atstovaujamai direktoriaus T. N.. Grynuosius pinigus pagal 2009 m. kovo 19 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0000041 gavo UAB „Autocentrum A5“ direktorius T. N.. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad realiai grynaisiais pinigais disponavo T. N., nors grynųjų pinigų judėjimas buvo įformintas tarp juridinių asmenų. Teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 19 d. paskolos sutartyje Nr. 09/004 nėra punkto, kuriame būtų įtvirtinta paskolos paskirtis, o didžiąją gautos paskolos dalį UAB „Autocentrum A5“ sumokėjo už žemės sklypą, įsigytą iš UAB „Kapratas“, iš kurios Keturvalakių ŽŪB 2009 m. kovo 12 d. pasiskolino 400 000 Lt.

Be to, iš 2009 m. kovo 24 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad 2 ha žemės ūkio paskirties sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), parduotas už 357 000 Lt, tačiau pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, sudarant sutartį, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 15 300 Lt. Teismas pažymėjo, jog 2009 m. spalio 7 d. UAB „Autocentrum A5“ grąžino Keturvalakių ŽŪB 68 000 Lt. Grynuosius pinigus iš UAB „Autocentrum A5“ direktoriaus T. N. gavo Keturvalakių ŽŪB darbuotojas T.

N.. Tą pačią dieną pinigai, kaip avansas ūkinėms išlaidoms, išmokėti T. N.. Likusią paskolos dalį UAB „Autocentrum A5“ Keturvalakių ŽŪB grąžino 2010 m. birželio 30 d. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Keturvalakių ŽŪB grąžino pagal 2009 m. kovo 12 d. paskolos sutartį gautą paskolą UAB „Kapratas“. Taip pat teismas nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartimi Nr. 10-002 Keturvalakių ŽŪB suteikė T. N. 430 000 Lt paskolą su 6 proc. metinėmis palūkanomis, paskolos paskirtis sutartyje nebuvo įvardinta, paskola išmokėta 2010 m. rugpjūčio 16 d. grynaisiais pinigais pagal kasos orderį Nr. 16, tačiau nenustatyta, kad palūkanos buvo mokamos.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, jog minėti juridinių asmenų UAB „Kapratas“, Keturvalakių ŽŪB ir UAB „Autocentrum A5“ sudaryti sandoriai nepateisinami jokiais verslo ar kitais poreikiais ir įprastinėmis rinkos sąlygomis nebūtų sudaromi, todėl padarė išvadą, kad paskolos sutartys buvo sudarinėjamos formaliai, paskolų sutartyse nenurodyta jų paskirtis, paskolos ekonomiškai nenaudingos jų davėjams, sutartys sudarytos tarp susijusių asmenų, taigi paskolos sutarčių sudarymo tikslas buvo išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo.

Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad mokestinio ginčo pagrindu yra teisiniai santykiai, susiklostantys dėl mokesčio mokėjimo ir šio mokesčio administravimo, t. y. santykiai, priklausantys viešojo administravimo sričiai. Tokio ginčo sprendimui turi būti taikomos viešosios teisės normos – MAĮ ir kiti mokesčius reguliuojantys įstatymai, o ne Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Atsižvelgęs į tai, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad nurodytos piniginės lėšos negali būti pripažintos jo pajamomis ir atitinkamai apmokestintos, nes buvo gautos pagal sudarytas paskolos sutartis ir teismo sprendimu yra priteistos bankrutuojančio ūkio subjekto naudai, teismas sprendė, jog sandorių nuginčijimas teisme nereikalingas.

Teismas vadovavosi GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 17 straipsnio 8 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96–99 ir 139 straipsniais bei 2009 m. vasario 19 d. SDĮ 6, 8, 17, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-183 6 straipsniu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas susijęs su ūkio subjektais, pasinaudodamas savo padėtimi, įformino formalius paskolos sandorius, siekdamas gauti ir gaudamas pajamų, kurios pagal formalų jų įforminimo pobūdį nebūtų apmokestinamos pagal pajamų gavimo metu galiojusias GPMĮ nuostatas. Pažymėjo, jog MAĮ 69 straipsnio 1 dalies prasme paskolos sutartimis su nurodytais juridiniais asmenimis buvo siekiama tik mokestinės naudos, o T. N. nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją apie realiai susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo gautas pinigines lėšas pagrįstai pripažino jo apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo jų apskaičiavo GPM bei PSD įmokas ir su jomis susijusias sumas. Taip pat nurodė, kad pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį 2008 metų pajamos apmokestinamos 24 proc. tarifu, nes nepateko į GPMĮ 6 straipsnio 2 dalyje išvardintas 15 proc. tarifu apmokestinamas pajamas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčio dydį, padarė daugybos veiksmo klaidą, kadangi 500 000 Lt x 24 proc. lygu 120 000 Lt (mokesčių administratorius paskaičiavo 118 840 Lt). Be to, 2009 m. pajamos apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu, o pareiškėjas gavo 1 500 000 Lt ir 430 000 Lt (2010 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartimi Nr. 10-002 iš Keturvalakių ŽŪB T. N. gauta 430 000 Lt paskola, išmokėta 2010 m. rugpjūčio 16 d. grynaisiais pinigais pagal kasos orderį Nr. 16) pajamų, tačiau GPM buvo paskaičiuotas nuo 1 900 000 Lt, t. y. mokesčių administratorius paskaičiavo mažesnius mokesčius. Kita vertus, teismas nurodė, jog jis nėra mokesčius apskaičiuojanti institucija ir pagal teisės aktais suteiktus įgaliojimus teismui suteikta teisė tik patikrinti mokesčių paskaičiavimo teisingumą, o teisminiame procese laikomasi taisyklės, jog skundo nagrinėjimas teisme negali pabloginti skundą padavusio asmens padėties, todėl teismas neperskaičiavo pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių.

III. Pareiškėjas T. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100–101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi prielaidomis, o ne pateiktais dokumentais. Teigia, jog nagrinėjamu atveju surinkta ir pateikta nepakankamai įrodymų, kad susitarimų forma neatitinka tikrosios sutarties šalių valios. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110–114) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno AVMI 2011 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (30)-K3-208 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžeto surenkamąją sąskaitą 403 840 Lt GPM, 87 830 Lt GPM delspinigių, 40 384 Lt GPM baudą, 114 000 Lt PSD įmokų, 20 486 Lt PSD įmokų delspinigių ir 11 400 Lt PSD įmokų baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo iš ūkio subjektų pagal paskolos sutartis gautas pinigines lėšas pripažino jo kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo gautų pajamų apskaičiavo GPM bei PSD įmokas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiami Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimai iš esmės yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius detaliai nurodė įrodymus bei išdėstė argumentus, kuriais remdamasis apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi šiuo atveju būtent mokesčių mokėtojui – pareiškėjui – tenka pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nurodytus argumentus bei įrodymus. Šiuo aspektu akcentuotina, jog pareiškėjas objektyviai turėjo galimybę teikti įrodymus, paneigiančius išvadą, kad jo gautos lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, nes tik jis disponavo (turėjo disponuoti) visa informacija apie susiklosčiusių teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos piniginės lėšos, pobūdį, be to, buvo susijęs su paskolos davėjais. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjas iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti paskolų sandoriai turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusias išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Akcentuotina, kad nei pareiškėjas, nei paskolų teikėjai nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečius tokių paskolų suteikimo motyvus.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pagrįstai buvo taikytas turinio viršenybės prieš formą principas ginčo paskolos sutarčių atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia vienareikšmiškai konstatuoti, jog minėti sandoriai buvo visiškai dirbtiniai, sudaryti siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Tuo tarpu, remiantis MAĮ 10 straipsniu, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Atitinkamai MAĮ 69 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjo pagal paskolos sutartis gautos pinigų sumos laikytinos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis apmokestinamosiomis pajamomis, todėl šios sumos buvo pagrįstai apmokestintos.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2381-173/2011, kuriuo, be kita ko, nuspręsta priteisti iš T. N. BUAB „First autologistic company“ 2 022 760,47 Lt, yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepaneigia išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu.

Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais CK normos netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).

Atitinkamai sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-587/2005). Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Taigi nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.).

Pažymėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjo pajamoms tinkamai pritaikė atitinkamus mokesčių įstatymus ir, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nors mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtinų mokesčių sumas, padarė daugybos veiksmo klaidą bei iš dalies netinkamai nustatė apmokestinamąją bazę, skundo nagrinėjimas teisme negali pabloginti skundą padavusio asmens padėties (non reformatio in peius), o šiuo atveju pareiškėjui buvo apskaičiuoti mažesni mokesčiai, todėl keisti ar naikinti ginčijamus pirmosios instancijos teismo ar kitų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus nėra pagrindo.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys