2023-10-04 Nr. AB-17497-3-61-3-01475-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-904-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01475-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (1.34Mr)7R-1309 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Ministeriją iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Ministerija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu jam padarytą žalą. Atsakovas rėmėsi vien formaliu pagrindu ir neatsižvelgė į aktualių teisės aktų visumą, nes įstatymo leidėjas nenustatė sąlygos, lemiančios smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos (ne)kompensavimą dėl teismo nuosprendžio (sprendimo) statuso.

2.2. Įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 5 dalyje įrašydamas žodį „apkaltinamasis“, tik nurodė įprastą proceso eigą, pagal kurią civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti tenkinamas tik kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 1 dalis).

2.3. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta tik viena iš galimų baudžiamojo proceso tvarka išnagrinėtos baudžiamosios bylos rezultatų. Kitoks aptariamo reguliavimo aiškinimas lemtų situacijas, kai baudžiamajame procese nukentėję ir civiliniais ieškovais pripažinti asmenys nesitaikytų su kaltininkais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 38 straipsnio pagrindu, nes prarastų galimybę kreiptis į atsakovą dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo.

2.4. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 1R-292 „Dėl Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 4.2 punktu, teigė, kad šioje normoje jau naudojama ne „nuosprendžio“ sąvoka, o bendresnė „sprendimo“ sąvoka. Todėl teismo procesinis dokumentas, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, gali būti ne tik apkaltinamasis nuosprendis, bet ir dokumentas, kuriuo byla nutraukiama. Iš šios normos turinio matyti, kad asmuo, kuris kreipiasi į valstybės instituciją dėl smurtinių nusikaltimų padarytos žalos atlyginimo, turi teisę pateikti ne tik teismo procesinį dokumentą, bet ir teismo patvirtintą sutartį dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo, o atsakovas net neprivalo vertinti, kokiu konkrečiai teismo sprendimu (apkaltinamuoju nuosprendžiu, nuosprendžiu, kuriuo byla nutraukiama ar sprendimu, priimtu civiliniame procese) buvo priteista žala.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nenustatė jokių alternatyvių nuosprendžio (baudžiamojo proceso užbaigimo) formų. Sisteminė Įstatymo analizė nesuponuoja pareiškėjo daromos išvados, kad žala pagal Įstatymą kompensuotina ir nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui. Įstatymo sisteminis aiškinimas suponuoja teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo privalomumą.

3.2. Pareiškėjo aiškinimas lemtų situaciją, kai atsakovas, kompensavęs pareiškėjui žalą, negalėtų regreso tvarka išieškoti išmokėtos kompensacijos, nes kaltinamasis nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu už smurtinio nusikaltimo padarymą. Todėl pareiškėjo nurodytas Įsakymo 4.2 punktas nepatvirtina Sprendimo nepagrįstumo.

3.3. Viena iš BK 40 straipsnyje įtvirtinto laidavimo sąlygų – kad kaltininkas turi bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Toks reguliavimas suponuoja, kad nukentėjusysis nors tiesiogiai ir neišreiškia valios dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, jei kaltininkas nukentėjusiajam neatlygino ir neįsipareigojo atlyginti padarytos žalos – laidavimas negalimas. Šalys, laisvanoriškai sudarydamos sutartį dėl žalos atlyginimo atitinkamomis sąlygomis, tuo pačiu prisiima ir riziką, kad viena iš šalių gali netinkamai vykdyti arba nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tokiu atveju šalių teisės gali būti ginamos įstatymų nustatyta tvarka, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, t. y. pareiškėjas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo. Todėl Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

5.1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byloja Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam (pareiškėjui) susitaikius. Nuosprendžiu, be kita ko, teismas patvirtino 2020 m. spalio 20 d. susitarimą, kuriuo kaltininkas įsipareigojo iki 2021 m. balandžio 30 d. nukentėjusiajam (pareiškėjui) atlyginti 4 500 Eur dydžio žalą.

5.2. Pareiškėjas 2022 m. kovo 3 d. Ministerijai pateikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu 4 500 Eur padarytą neturtinę žalą iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų.

5.3. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, skundžiamu Sprendimu atsisakė jį tenkinti, argumentuodama, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla buvo nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam (pareiškėjui) susitaikius, t. y. šis teismo nuosprendis nėra apkaltinamasis ir kaltinamasis nebuvo pripažintas kaltu už smurtinio nusikaltimo padarymą.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 5–6 dalis, nurodė, kad Įstatymas nustato du smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimo būdus, taikomus skirtingais atvejais: žalos kompensavimas taikomas, kai yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos, o kompensavimas avansu taikomas, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo.

7. Teismo vertinimu, sisteminė Įstatymo analizė nesuponuoja pareiškėjo daromos išvados, kad žala pagal Įstatymą kompensuotina ir nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui. Priešingai, Įstatymo sisteminis aiškinimas suponuoja teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo privalomumą. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal Įstatymą kompensavus smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė, atstovaujama fondo programos vykdytojo, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš už žalą atsakingo asmens, jeigu šis nustatytas, išreikalauti tokio dydžio sumas, kokios buvo sumokėtos nuo smurtinio nusikaltimo nekentėjusiam asmeniui. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį už žalą atsakingu asmeniu laikomas smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo. Todėl, valstybės regreso teisė kyla iš teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo yra pripažįstamas padaręs smurtinį nusikaltimą. Nusikaltimą padariusio asmens veiksmai vertinami būtent baudžiamojo proceso metu, t. y. asmens kaltumas baudžiamosios teisės prasme yra nustatomas priėmus apkaltinamąjį nuosprendį.

8. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad žala pagal Įstatymą kompensuojama ir nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, nes Ministerija, kompensavusi pareiškėjui žalą, iš esmės negalėtų regreso tvarka išieškoti išmokėtos kompensacijos, kadangi kaltinamasis baudžiamojoje byloje nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu už smurtinio nusikaltimo padarymą, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo vertinimu, nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę pasirinkti savo teisių gynybos būdą, t. y. jis gali reikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese arba gali iš kalto asmens reikalauti žalos atlyginimo civiline tvarka. Todėl nuo smurtinio nusikaltimo nekentėjusiam asmeniui žala gali būti priteista civiliniame procese.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad baudžiamajame procese nukentėję ir civiliniais ieškovais pripažinti asmenys nesitaikytų su kaltininkais BK 38 straipsnio pagrindu, nes prarastų galimybę ir teisę kreiptis dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš tam numatyto fondo. Teismas pažymėjo, kad viena iš BK 40 straipsnyje įtvirtinto laidavimo sąlygų – kad kaltininkas turi bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Toks reguliavimas suponuoja, kad nukentėjusysis nors tiesiogiai ir neišreiškia valios dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, jei kaltininkas nukentėjusiajam neatlygino ir neįsipareigojo atlyginti padarytos žalos – laidavimas negalimas. Todėl šalys, laisvanoriškai sudarydamos sutartį dėl žalos atlyginimo atitinkamomis sąlygomis, tuo pačiu prisiima ir riziką, kad viena iš šalių gali netinkamai vykdyti arba nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, o šalių teisės gali būti ginamos įstatymų nustatyta tvarka, ką šiuo atveju ir padarė pareiškėjas, kreipdamasis į antstolį dėl priverstinio išieškojimo iš skolininko.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Įstatymo leidėjas nenustatė sąlygos, lemiančios smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos (ne)kompensavimą dėl teismo nuosprendžio (sprendimo) statuso. Jei žalos atlyginimo galimybę lemtų teismo nuosprendžio (sprendimo) statusas, būtų sukurta tam tikras nukentėjusiųjų nuo smurtinių nusikaltimų grupes diskriminuojanti situacija. Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas ir atsakovo pozicija suponuoja, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatos skirtos ne visiems nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų asmenims, o tik tiems, kurių baudžiamieji procesai pasibaigė apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Pareiškėjo nuomone, toks išaiškinimas yra diskriminacinio pobūdžio, nes asmens teises ir galimybes šiuo atveju lemia formalusis teismo procesinio sprendimo pobūdis (forma). Taip pat pirmosios instancijos teismo išaiškinimas paneigia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutus, nes neskatina jais naudotis.

11.2. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad tik apkaltinamasis nuosprendis gali būti valstybės regreso teisės pagrindu. Nutraukiant baudžiamąją bylą ne apkaltinamuoju nuosprendžiu, o nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius (BK 38 str.) arba pagal laidavimą (BK 40 str.) įstatymo leidėjas nustatė privalomą sąlygą – kaltininkas turi visiškai prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką ir atlyginti arba susitarti dėl žalos atlyginimo (BK 38 str. 1 d. 1–2 p., 40 str. 1 d. 2–3 p.,). Teismui patvirtinus kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymą ar atleidus kaltininką pagal laidavimą, teismo procesiniame dokumente fiksuojama, kad kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir įsipareigojo atlyginti žalą. Šių duomenų pakanka valstybės regreso teisei atsirasti, nes pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį už žalą atsakingu asmeniu laikomas smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo. Nors šiuo atveju toks asmuo nenuteisiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau teismo procesiniame dokumente užfiksuojamas jo prisipažinimas ir įsipareigojimas atlyginti žalą.

11.3. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

13. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Tais atvejais, kai priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, smurtiniu nusikaltimu padaryta žala nukentėjusiajam gali būti kompensuota Įstatymo 2 skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nenustato jokių alternatyvių nuosprendžio (baudžiamojo proceso užbaigimo) formų. Sisteminė Įstatymo analizė nesuponuoja išvados, kad žala pagal Įstatymą kompensuotina ir nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui. Priešingai, Įstatymo sisteminis aiškinimas suponuoja teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo privalomumą tais atvejais, kai žala nukentėjusiajam kompensuojama Įstatymo 2 skyriuje nustatyta tvarka.

13.2. Tais atvejais, kai nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, smurtiniu nusikaltimu padaryta žala nukentėjusiajam gali būti kompensuota tik avansu, kaip tai numatyta Įstatymo 3 skyriuje. Įstatyme nėra reglamentuota, jog žala gali būti kompensuota avansu tais atvejais, kai baudžiamasis procesas pasibaigia šalių susitaikymu.

13.3. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirtis nėra vien tik padarytos žalos atlyginimas, tačiau taip pat ir kompromiso, teisinės santarvės bei siekis išvengti ilgo bylinėjimosi. Be to, nukentėję ir civiliniai ieškovai taikymosi su kaltininku procese laisvanoriškai gali susitarti dėl jiems priimtinų susitaikymo sąlygų, t. y., gali reikalauti visos padarytos žalos atlyginimo iš karto (pavyzdžiui, kad visa žala būtų atlyginta iki ar taikymosi procese), o ne per tam tikrą periodą po priimto sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šalys, laisvanoriškai sudarydamos sutartį dėl žalos atlyginimo atitinkamomis sąlygomis, tuo pačiu prisiima ir riziką, kad viena iš šalių gali netinkamai vykdyti arba nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tokiu atveju šalių teisės gali būti ginamos įstatymų nustatyta tvarka, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, t. y. pareiškėjas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo iš skolininko.

13.4. Regreso teisė į už žalą atsakingą asmenį atsiranda tada, kai jis yra nustatytas. Valstybės regreso teisė kyla iš teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo yra pripažįstamas padaręs smurtinį nusikaltimą. Nusikaltimą padariusio asmens veiksmai vertinami būtent baudžiamojo proceso metu, t. y. asmens kaltumas baudžiamosios teisės prasme yra nustatomas priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Pareiškėjo aiškinimas, kad žala pagal Įstatymą kompensuotina ir nesant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, lemtų situaciją, kai Ministerija, kompensavusi pareiškėjui žalą, iš esmės negalėtų regreso tvarka išieškoti išmokėtos kompensacijos, nes asmuo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu už smurtinio nusikaltimo padarymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Skundžiamu Sprendimu atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu jam padarytą žalą, kadangi pareiškėjo pateiktas nuosprendis baudžiamojoje byloje nėra apkaltinamasis – juo baudžiamoji byla buvo nutraukta, kaltinamąjį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius, bei teismui patvirtinus susitarimą dėl žalos atlyginimo.

3. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris įteisina diskriminaciją bei pažeidžia pareiškėjo teises.

5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

7. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas – vienas iš deliktinės civilinės atsakomybės atvejų. Valstybė, užtikrindama nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (pavyzdžiui, kai jiems neatlyginta teismo priteista smurtiniais nusikaltimais padaryta žala dėl to, kad už žalą atsakingas asmuo neturi tam lėšų; kai egzistuoja įstatyme įtvirtintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas; kai nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo; kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitais įstatyme nustatytais atvejais), įtvirtino alternatyvų žalos kompensavimo būdą – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas, o Ministerija yra atsakinga už specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendinimą, už sprendimų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo ir šios žalos kompensavimo avansu priėmimą ir jų vykdymą.

8. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimu laikomas smurtiniu nusikaltimu padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų, kai yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina teismo sprendimu priteistos žalos.

9. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą pagal šį įstatymą turi nukentėjęs asmuo, kuriam teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Pagal šį įstatymą taip pat kompensuojamos nukentėjusio asmens patirtos bylinėjimosi (proceso) išlaidos, kurias priteisė teismas, ir vykdymo išlaidos.

10. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad smurtiniais nusikaltimais padaryta žala šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais (1 p.); teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta (2 p.); prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Praleisto šioje dalyje nurodyto termino atnaujinimo klausimą sprendžia teismas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (3 p.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį laikoma, kad teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo (1 p.); antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą (2 p.); už žalą atsakingo asmens atlygintos, iš už žalą atsakingo asmens išieškotos žalos, iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, užsienio valstybių kompetentingų institucijų ar kitų asmenų kompensuotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio (3 p.).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) M. P., vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jam ir M. S. (pareiškėjui nagrinėjamoje byloje) susitaikius, o baudžiamoji byla buvo nutraukta. Minėtas teismas šiuo nuosprendžiu taip pat patvirtino pareiškėjo ir M. P. 2020 m. spalio 20 d. susitarimą, kuriuo M. P. įsipareigojo iki 2021 m. balandžio 30 d. pareiškėjui atlyginti 4 500 Eur žalą. Pareiškėjas 2022 m. kovo 22 d. atsakovui pateikė prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, nurodydamas, kad M. P. neatlygino 4 500 Eur (ir 116,50 Eur vykdymo išlaidų), bei pridėdamas antstolės pažymą, kad skolininkas neturi turto ir pajamų, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą. Skundžiamu Sprendimu Ministerija atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, iš esmės nurodžiusi, kad pateiktas Nuosprendis nėra apkaltinamasis.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo išvadas, be kita ko, kad Įstatymo sisteminis aiškinimas suponuoja teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo privalomumą, neturi pagrindo su jomis nesutikti. Papildomai pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje teisė į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą pagal šį įstatymą siejama su papildoma sąlyga – padaryta žala turi būti priteista teismo. Nagrinėjamu atveju teismas tik patvirtino susitarimą tarp kaltininko ir nukentėjusiojo dėl žalos atlyginimo. Taigi, nesant apkaltinamojo nuosprendžio ir jame išreikšto teismo sprendimo priteisti žalos atlyginimą, pareiškėjas negali pretenduoti į smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą Įstatyme nustatyta tvarka.

13. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nukentėjusių nuo smurtinių nusikaltimų asmenų diskriminacija, teisėjų kolegija pažymi, jog BK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Pareiškėjas, vertindamas, kad baudžiamojoje byloje nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo nevykdo susitarimo dėl žalos atlyginimo, turėjo teisę kreiptis į Nuosprendį priėmusį teismą su prašymu atnaujinti baudžiamąją bylą ir siekti, kad kaltas asmuo būtų nuteistas bei iš jo priteistas žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad tai buvo išaiškinta ir Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas diskriminuoja konkrečius asmenis, neskatina taikiai spręsti bylų ir kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, vertintini kritiškai. Pabrėžtina, kad aktualus teisinis reguliavimas numato pareiškėjui galimybę realiai ginti savo teises ir užtikrinti, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo būtų vykdomas. Tai, kad pareiškėjas pats pasirinko kitokį elgesio modelį, nesuponuoja Ministerijos pareigos plečiančiai taikyti Įstatymo nuostatas.

14. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

15. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai pasisakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

16. Apibendrinus tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados sudaro pagrindą konstatuoti, kad Ministerija pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kompensuoti jam smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, kadangi pareiškėjo pateiktas nuosprendis baudžiamojoje byloje nėra apkaltinamasis. Skundžiamame Sprendime išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų vertinimas, nurodytas aktualūs teisinis reguliavimas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Netenkinus skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Egidijus Šileikis