2018-11-14 Nr. AB-20512-3-61-3-04562-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1631-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04562-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 42-1181(1) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 42-1313(1); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 2S-5775; 3) įpareigoti Vilniaus PN administraciją netrukdyti bendrauti su šeima (esant galimybei apjungti ilgalaikius pasimatymus, kaip tai nustatyta teisės aktuose), užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio vykdymą, įgyvendinti nuteistųjų socializacijos priemones; 4) įpareigoti Vilniaus PN administraciją bei Kalėjimų departamento administraciją užtikrinti teisės aktų reikalavimus ir įrengti internetinę telefoniją; 5) priteisti patirtą turtinę žalą, ta apimtimi, kuria pareiškėjas buvo priverstas naudoti pinigines lėšas telefono skambučiams; 6) priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 1 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas leisti pasimatyti su sutuoktine ir sujungti jam priklausančius ilgalaikius pasimatymus, skiriant vienam pasimatymui dvi paras. Teigė, kad 2016 m. liepos 4 d. Vilniaus PN administracijos pareigūnai jam išaiškino, jog ilgalaikis pasimatymas nebus skirtas, kadangi jis jau išnaudojo pasimatymams skirtą laiką prieš tai buvusio pasimatymo metu. Pažymėjo, kad pasimatymas su sutuoktine įvyko 2016 m. liepos 22 d. ir truko tik vieną parą, todėl paskaičiavęs pasimatymų terminus mano, jog Vilniaus PN administracija jį apgavo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad paskutinis turėtas pasimatymas įvyko 2016 m. vasario 14–15 d. (dvi paras). Pagal iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) redakciją, pasimatymus buvo galima gauti kartą į tris mėnesius (vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį), todėl 2016 m. vasario 14–15 d. gautas pasimatymas paskaičiuotas už tris mėnesius prieš nurodytą datą ir tris mėnesius po nurodytos datos. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja BVK redakcija, kurios 73 straipsnio 2 punktas nustatė, kad pasimatymai yra skiriami kartą į du mėnesius (vienas ilgalaikis ir vienas trumpalaikis). Pažymėjo, kad įsigaliojus naujai BVK redakcijai, Vilniaus PN administracija, gavusi pareiškėjo 2016 m. liepos 1 d. prašymą, privalėjo buvusio ir prašomo pasimatymo terminus skaičiuoti pagal naujo BVK nustatytas taisykles. Pareiškėjo įsitikinimu, prieš tai vykusio pasimatymo išnaudoti terminai baigėsi 2016 m. balandžio 15 d. ir nuo šios datos privalu skaičiuoti terminus pagal naujas BVK nustatytas taisykles. Akcentavo, kad 2016 m. liepos 1 d. jau turėjo sutaupęs vieną ilgalaikį pasimatymą už periodą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., o taip pat turėjo teisę gauti pasimatymą už kitą periodą nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., todėl mano, jog ilgalaikiai pasimatymai galėjo būti sujungti ir pareiškėjui būti skirtas dvi paras trunkantis ilgalaikis pasimatymas.

4. Pareiškėjo teigimu, kreipdamasis į Vilniaus PN direktorių dėl pasimatymų sujungimo pateikė įrodymus, kad jo sutuoktinė gyvena Londone ir negali atvykti į Lietuvą kada panorėjusi, bei tuo pagrindu prašė pasimatymo dviems paroms. Nors Vilniaus PN direktorius nurodė, kad administracija turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą, suteikti ilgalaikį pasimatymą be pertraukos iki dviejų parų, pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN direktorius, nepatenkinęs jo prašymo, diskredituoja ne tik jo paties asmenį, bet ir visas valstybės institucijas. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktorius nenagrinėjo jo skundo argumentų, o tik atmetė jį tais pačiais pagrindais kaip ir Vilniaus PN direktorius. Akcentavo, kad Kalėjimų departamento atsakymas į jo skundą buvo pateiktas tik 2016 m. spalio 31 d., nors teisės aktai įpareigoja valstybės institucijas pateikti atsakymą per 20 darbo dienų. Pareiškėjo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Kalėjimų departamento vadovybei nerūpi ne tik nuteistųjų socialinės ir asmeninės teisės, bet ir įstatymai.

5. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas užtikrinti skambinimą internetine telefonija. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugsėjo 9 rašte Nr. 42-1313(1) jam išaiškino, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kadangi jis gali skambinti telefonu. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento administracija apskritai nenagrinėjo šio pareiškėjo klausimo, kas savaime rodo nepagarbą nuteistiesiems, žemina jų orumą ir pažeidžia kitas teises. Pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamentas turėjo pakankamai laiko pasiruošti internetinės telefonijos įgyvendinimui, turėjo laiko parengti techninius reikalavimus, parengti projektus, paskelbti konkursus ir įrengti visą būtiną techninę bei programinę įrangą.

6. Pareiškėjo teigimu, turtinė žala pasireiškė tuo, kad teisės aktams garantuojant naudojimąsi internetine telefonija, kuri yra nemokama, pareiškėjui garantuojama tik teisė naudotis mokamomis telefono paslaugomis, ko pasėkoje jis praranda artimųjų jam paaukotus pinigus, kurie skirti maisto produktams nusipirkti. Prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus PN direktorius užkerta kelią šeimos bendravimui, o toks konstitucinių teisių suvaržymas vertintinas kaip itin didelė žala pareiškėjo privačiam (šeimos) gyvenimui, dėl ko šeimos santykiai patiria rimtus išbandymus (sutuoktinė atvyksta iš Anglijos tam, kad kuo ilgiau pabūtų su pareiškėju, tačiau valstybės institucijos pareigūnai neleidžia naudotis įstatymo numatytomis galimybėmis, kas sukelia nesusipratimus, kivirčus, visa atsakomybė perkeliama pareiškėjui, kadangi jis nesugebėjo pasirūpinti, jog ilgalaikiai pasimatymai būtų sujungti ir pan.). Pasak pareiškėjo, tokie valstybės institucijų vadovų sprendimai griauna jo šeimos santykius, yra nesuderinami su socializacijos pagrindais bei tikslais, sukelia pareiškėjui labai didelius vidinius išgyvenimus, kurie pasireiškia depresija, nemiga, nepasitikėjimu savimi, išgyvenimais dėl šeimos ateities ir kt.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad nuteistiesiems yra suteikta teisė skambinti telefonu, o skambinimui ir kalbėjimui telefonu yra prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija, kuri yra naujas ryšio palaikymo su artimaisiais bei kitais asmenimis būdas. Pažymėjo, kad šiuo metu, siekiant tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 punkto nuostatos pakeitimą, yra vertinamos pataisos įstaigų techninės galimybės, rengiama naudojimosi internetine telefonija tvarka, jos organizavimo ir priežiūros taisyklės, todėl ši paslauga pataisos įstaigose kol kas neteikiama. Akcentavo, kad šiuo metu yra sprendžiamas klausimas dėl internetinės telefonijos sistemos įdiegimo visose pataisos įstaigose, ne tik Vilniaus PN, siekiant visiems pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems sudaryti vienodas sąlygas pasinaudoti ir internetinės telefonijos galimybėmis. Atsakovas paaiškino, kad internetinės telefonijos sistemai įdiegti reikalingas viešasis pirkimas. Ši paslauga Vilniaus PN bus mokama, paslaugos teikėjams nustačius atitinkamus skambučių ir kalbėjimo internetine telefonija tarifus. Mano, kad galimybių paskambinti internetine telefonija nesuteikimas nėra teisės akto pažeidimas, kadangi tai nesuvaržo nuteistojo teisės skambinti ir kalbėti telefonu, o skambinimas internetine telefonija yra vienas iš skambinimo būdų. Be to, internetinės telefonijos paslauga nebūtinai turi būti „Skype“ programa, kuri yra nemokama.

9. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN administracijos sprendimo nesuteikti ilgalaikio pasimatymo be pertraukos, yra paties pareiškėjo abstraktaus pobūdžio samprotavimai, kurie neatitinka tikrovės ir aktualaus teisinio reglamentavimo. Vadovaujantis BVK 73 straipsniu, Taisyklių 100 punktu, pareiškėjui galėjo būti suteikiamas pasimatymas be pertraukos, jei jam būtų buvęs suteiktas trumpalaikis ar ilgalaikis papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, kartu jau turint neišnaudotą priklausantį tos pačios rūšies pasimatymą. Pažymėjo, kad dviejų BVK nustatytų laikotarpių trumpalaikiai ar ilgalaikiai pasimatymai negali vykti paeiliui, nes jie nėra kaupiami. Pagal Taisyklių 102 punkto nuostatas pataisos įstaigos direktorius turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą, suteikti ilgalaikį pasimatymą be pertraukos (t. y., iki dviejų parų). Šiuo atveju, priimant tokį sprendimą atsižvelgiama į pateiktus objektyvius motyvus dėl ilgalaikio pasimatymo be pertraukos suteikimo.

10. Atsakovas nurodė, kad iš nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės matyti, jog pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2016 m. liepos 22 d. su savo artimaisiais turėjo 2 trumpalaikius pasimatymus (2016 m. sausio 30 d. ir 2016 m. gegužės 25 d.) ir 2 ilgalaikius pasimatymus (2016 m. vasario 13 d., trukęs dvi paras ir 2016 m. liepos 22 d., trukęs vieną parą). Pabrėžė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu aktyviai naudojosi teise pasimatyti su artimaisiais: 2015 m. pareiškėjas su sutuoktine turėjo 7 ilgalaikius pasimatymus, iš kurių 1 buvo skirtas kaip papildomas ilgalaikis pasimatymas, o 2 ilgalaikiai pasimatymai, kaip paskatinimas. Atsakovo nuomone, Vilniaus PN administracija pareiškėjo atžvilgiu yra geranoriška ir objektyvi, jam ne kartą buvo suteikusi papildomus ilgalaikius pasimatymus kaip paskatinimą, o savo veiksmais nesiekia pareiškėjo kankinti, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą. Kadangi Vilniaus PN administracijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar pareigūnų veikos neteisėtumo (neteisėtų veiksmų), kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl mano, jog tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

11. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir Vilniaus pataisos namai. Papildomai nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 2016 m. rugsėjo 28 d. skundus neturėjo pagrindo naikinti skundžiamų Vilniaus PN sprendimų. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Vilniaus PN sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.

13. Atsakovo teigimu, byloje nenustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus PN sprendimai, kuriais atsakyta į pareiškėjo skundus, yra parengti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Mano, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės aktų normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 100 ir 102 punktais, BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91, 94 ir 152 straipsniais, sutiko su atsakovų pozicija, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo teisės į jo prašomą pasimatymą be pertraukos, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų suteiktas trumpalaikis ar ilgalaikis papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, ar kad jis turėtų teisę į kelis trumpalaikius ar ilgalaikius pasimatymus už vieną laikotarpį, o nepanaudoti ilgalaikiai pasimatymai už praėjusį laikotarpį ir už einamąjį laikotarpį nėra kaupiami ir nesuteikia teisės juos apjungus gauti paeiliui vykstančius ilgalaikius pasimatymus be pertraukos. Sprendimą dėl pasimatymų be pertraukos suteikimo priima pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, įvertinęs nuteistojo arba asmens, kuris nori pasimatyti su nuteistuoju, prašymą ir pateiktus objektyvius motyvus dėl kelių pasimatymų poreikio. Teismas vertino, kad tokia Taisyklių 100 punkto nuostata, priešingai nei teigia pareiškėjas, nesuteikia laisvės pataisos įstaigos direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui prašymą vertinti savo nuožiūra, bet nustato objektyvius kriterijus (nuteistojo arba asmens, kuris nori pasimatyti su nuteistuoju, pageidavimą ir jų pateiktus objektyvius motyvus), į kuriuos svarstydami prašymą privalo atsižvelgti Taisyklėse įvardinti pareigūnai.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Kalėjimų departamento atsakymas į jo skundus buvo pateiktas praleidus 20 darbo dienų nagrinėjimo terminą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi VAĮ 19, 22 ir 31 straipsnių nuostatomis. Teismas nustatė, kad ginčijamu Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 2S-5775 buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 13 d. skundą ir 2016 m. rugsėjo 28 d. skundą. Pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. skundas Kalėjimų departamente gautas 2016 m. rugsėjo 30 d. Kadangi byloje nėra duomenų apie rašytinio pavedimo pradėti administracinę procedūrą datą, terminas administracinės procedūros sprendimui dėl pareiškėjo skundo priimti skaičiuotinas nuo skundo gavimo dienos, t. y. 2016 m. rugsėjo 30 d. Teismas pažymėjo, kad VAĮ 31 straipsnyje nustatytas 20 darbo dienų terminas baigėsi 2016 m. spalio 28 d., o ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-5775 pasirašytas 2016 m. spalio 31 d., t. y. nežymiai (viena darbo diena) praleidus VAĮ 31 straipsnyje nustatytą terminą. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktika teismas vertino, kad šis procedūrinis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 2S-5775, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad Vilniaus pataisos namai 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ir Kalėjimų departamentas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus dėl pasimatymų sujungimo ir kaupimo, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pagrindo jų naikinti nėra. Teismas vertino, kad taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN administraciją netrukdyti bendrauti su šeima, užtikrinti Konstitucijos 38 straipsnio vykdymą, įgyvendinti nuteistųjų socializacijos priemones.

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BVK 102 straipsniu, Taisyklių 124 punktu, nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti užtikrinta teisė naudotis internetine telefonija. Pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos nustato pataisos įstaigoms pareigą užtikrinti pareiškėjui teisę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu, bet ne internetine telefonija. Skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija yra įtvirtintas kaip alternatyvi galimybė skambinimui ir kalbėjimui telefonu, todėl, teismo vertinimu, aplinkybė, kad pataisos įstaigose ši technologija šiuo metu nėra įdiegta, nesudaro pagrindo konstatuoti BVK 102 straipsnyje ir Taisyklių 124 punkte įtvirtintos pareiškėjo teisės pažeidimą.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad pareiškėjas turėjo įrodyti, jog neteisėtais Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento veiksmais (neveikimu) jam padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, teismas sprendė, jog byloje nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, dėl ko pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant išaiškinti, ar BVK 73 straipsnio 2 punkto nuostatos, įsigaliojusios nuo 2016 m. balandžio 1 d., neprieštarauja BVK 2 straipsnio 3 dalies ir Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms.

21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo šališkas, diskriminuojantis ir apsunkinantis jo teisinę padėtį. Pažymi, kad teismas nemotyvavo savo išvadų dėl ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir kaupimo, o tiesiog perrašė tai, kas išdėstyta teisės aktų normose. Teigia, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio BVK normos, susijusios su pasimatymų skyrimu, yra sunkinančios jo teisinę padėtį, palyginus su iki 2016 m. gegužės 31 d. galiojusiu BVK. Mano, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas nėra linkę į kompromisą ir siekia apsunkinti jo padėtį, neleisdami kaupti ilgalaikių pasimatymų. Atkreipia dėmesį, kad teisinės padėties apsunkinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažintas pažeidimu.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas neužtikrindami galimybės naudotis internetine telefonija pažeidimo nepadarė, skatina lobistinę veiklą, kadangi šiuo metu įkalinimo įstaigose sudarytos bendravimo su artimaisiais galimybės yra mokamos iš pačių nuteistųjų lėšų.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima teismo atliktą įrodymų vertinimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Mano, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir teisiškai neargumentuotas.

25. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialines teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 42-1181(1), 2016 m. rugsėjo 9 sprendimo Nr. 42-1313(1), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 2S-5775, priimtų išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir internetinės telefonijos paslaugos suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš priimtų ginčijamų sprendimų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad teisės aktai nenumato galimybės kaupti ilgalaikius pasimatymus, o skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija yra įtvirtintas kaip alternatyvi galimybė skambinimui ir kalbėjimui telefonu, todėl šiuo metu Vilniaus PN nesant įdiegtai šiai technologijai, pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą nėra. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados dėl ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir kaupimo, o tik perrašė teisės aktų nuostatas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą BVK 73 ir 94 straipsnių, taip pat Taisyklių 100 ir 102 punktų analizę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo teisės į jo prašomą pasimatymą be pertraukos, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų suteiktas trumpalaikis ar ilgalaikis papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, ar kad jis turėtų teisę į kelis trumpalaikius ar ilgalaikius pasimatymus už vieną laikotarpį, o nepanaudoti ilgalaikiai pasimatymai už praėjusį laikotarpį ir už einamąjį laikotarpį nėra kaupiami ir nesuteikta teisė juos apjungus gauti paeiliui vykstančius ilgalaikius pasimatymus be pertraukos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustatytas teisinis reglamentavimas nenumato galimybės kaupti nepanaudotus ilgalaikius pasimatymus už praėjusį ir einamąjį laikotarpius, o juos apjungus gauti paeiliui vykstančius ilgalaikius pasimatymus be pertraukos. Pareiškėjo prašymas dėl nepanaudotų ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir kaupimo negali būti tenkintas vien tuo pagrindu, jog jis neatitinka vyraujančio teisinio reglamentavimo, todėl Vilniaus PN nekilo pareiga sujungti ir kaupti pareiškėjo nepanaudotus ilgalaikius pasimatymus.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas siekia apsunkinti jo teisinę padėtį, neleisdami kaupti ilgalaikių pasimatymų. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2016 m. liepos 22 d. su savo artimaisiais turėjo 2 trumpalaikius pasimatymus (2016 m. sausio 30 d. ir 2016 m. gegužės 25 d.) ir 2 ilgalaikius pasimatymus (2016 m. vasario 13 d., trukęs dvi paras ir 2016 m. liepos 22 d., trukęs vieną parą). Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu aktyviai naudojosi teise pasimatyti su artimaisiais: 2015 m. pareiškėjas su sutuoktine turėjo 7 ilgalaikius pasimatymus, iš kurių 1 buvo skirtas kaip papildomas ilgalaikis pasimatymas, o 2 ilgalaikiai pasimatymai, kaip paskatinimas (b. l 47–53). Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai, kurių suteikimo tvarką reglamentuoja BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsnių nuostatos, todėl Vilniaus PN, netenkindami pareiškėjo prašymo dėl ilgalaikių pasimatymų kaupino, neteisėtų veiksmų neatliko ir pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą nėra.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas, neužtikrindami galimybės naudotis internetine telefonija, pažeidimo nepadarė.

36. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento procesinių dokumentų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu internetinės telefonijos paslauga Lietuvos Respublikos įkalinimo ir pataisos įstaigose nebuvo teikiama. Atsakovai paaiškino, kad siekiant tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto nuostatos pakeitimą vertinamos pataisos įstaigų techninės galimybės, rengiama naudojimosi internetine telefonija tvarka, jos organizavimo ir priežiūros taisyklės. Atsakovai akcentavo, kad sprendžiamas klausimas dėl internetinės telefonijos sistemos įdiegimo visose pataisos įstaigose, ne tik Vilniaus PN, siekiant visiems pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems sudaryti vienodas sąlygas pasinaudoti ir internetinės telefonijos galimybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pabaigtai procedūrai dėl internetinės telefonijos įdiegimo pataisos įstaigose, taip pat nesant priimtos naudojimosi internetine telefonija tvarkos, jos organizavimo ir priežiūros taisyklių, Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo sudaryti galimybes pareiškėjui bendrauti su artimaisiais internetinės telefonijos būdu. Be to, pareiškėjo teiginiai, jog atsakovai, nesudarydami galimybės naudotis internetine telefonija, skatina lobizmą, teisėjų kolegijos vertintini kritiškai, kadangi aplinkybė, jog pareiškėjas už telefoninius skambučius turi susimokėti, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovai užsiima lobistine veikla.

37. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į jo teisinę padėtį), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų, ar BVK 73 straipsnio 2 punkto nuostatos, įsigaliojusios nuo 2016 m. balandžio 1 d., neprieštarauja BVK 2 straipsnio 3 dalies ir Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK 73 straipsnio 2 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo BVK 73 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė