2015-12-02 Nr. AB-23332-2-55-3-02515-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1865-492/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02515-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. D., trečiajam suinteresuotam asmeniui L. Š. dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras) 2013 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimo „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“ dalį, kuria G. D. suteikta 2 ha asmeninio ūkio žemės „(duomenys neskelbtini)“; 2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 2.3-10457-41 „Dėl asmeninio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ 1 priedo 12 punktą, kuriuo buvo patvirtintas G. D. 2 ha asmeninio žemės suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas; 3) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 2.3-12302-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo G. D., Vilniaus rajone“, kuriuo nuspręsta G. D. parduoti 2 ha asmeninio ūkio žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“; 4) pripažinti negaliojančia 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos valstybės ir G. D., dėl 2 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esančio „(duomenys neskelbtini)“, pardavimo 5) taikyti restituciją natūra – 2 ha žemės sklypą, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantį „(duomenys neskelbtini)“, grąžinti valstybės nuosavybėn, 6) G. D. iš valstybės grąžinti už žemės sklypą sumokėtus 3 017,85 Lt (I t., b. l. 1–7).

Prokuroras nurodė, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta neteisėtai priimtų administracinių aktų pagrindu. Prašė pripažinti negaliojančiu Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimą „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“, remdamasis tuo, kad suteikiant 2 ha asmeninio ūkio žemę G. D. T. pažeidė Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1994-06-08 iki 1995-06-27) bei Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 (toliau – ir Tvarka), 1.1.3, 1.1.4 ir 3 punkto (redakcija, galiojanti nuo 1994-03-03) nuostatas.

Pažeidimas pasireiškė tuo, kad G. D. negyveno kaimo vietovėje, nebuvo asmeniu, dirbančiu kaimo vietovėje, nedirbo kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, 1991–1993 metais nenaudojo asmeninio ūkio ar kitos žemės, nebuvo pateikęs iki 1993 m. gruodžio 31 d. prašymo suteikti jam žemės sklypą asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės dalims, todėl jam negalėjo būti suteiktas 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypas: kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantis „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Žemės sklypas).

Nurodė, kad G. D. nuo „(duomenys neskelbtini)“ dirbo Apželdinimo treste (vėliau įmonės pavadinimas pakeistas į „Zunda“, UAB „Vilniaus zunda“) bei bendroje Lietuvos ir Airijos įmonėje „Inkomi-LM“, tačiau šios įmonės nevykdė žemės ūkio veiklos ir neaptarnavo kaime gyvenančių gyventojų. Taip pat nurodė, kad įmonės, kuriose dirbo G. D., nepriskiriamos įmonėms, nurodytoms Tvarkos 3 punkte. Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimą prašo pripažinti negaliojančiu ir tuo pagrindu, kad sprendimas suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui buvo priimtas 1995 m. kovo 16 d., o Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis (redakcija, galiojusi nuo 1994-06-08 iki 1995-06-27) numatė, jog tokie sprendimai turėjo būti priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.

Prokuroras Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-10457-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“, kuriuo patvirtintas G. D. asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas, prašė pripažinti negaliojančiu dėl to, kad įsakymas priimtas nesilaikant Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2004-07-29 iki 2010-07-01) reikalavimų, nes G. D. nebuvo asmeniu, kuris atitiktų šiame įstatyme nurodytus reikalavimus asmenims, kuriems apskrities viršininkas galėjo patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą.

Skunde taip prašė pripažinti 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą neteisėtai priėmus administracinius aktus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) palaikė Prokuroro skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Pabrėžė, kad Prokuroro kreipimasis iš esmės grindžiamas atsakovo 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. 1SD-(3.1)-2655 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Tarnyba 2014 m. gruodžio 10 d. teismui pateikė papildomą informaciją. Nurodė, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2012 m. balandžio 24 d. rašte tik pateikė informaciją apie Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 3365 pagrindu atliktą Buivydiškių apylinkės tarybos asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo patikrinimą ir jo rezultatus. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius minėtame rašte nevertino ir nenagrinėjo, ar G. D. dirbo kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje. Padarė išvadą, kad 2012 m. balandžio 24 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir laikytinas neprieštaraujančiu 2013 m. spalio 3 d. rašte pateiktai Tarnybos pozicijai.

G. D. atsiliepime nesutiko su Prokuroro ieškiniu ir teigė, kad asmeninio ūkio žemė jam buvo suteikta ir vėliau perduota teisėtai. Atsakovas paaiškino, kad jis nuo „(duomenys neskelbtini)“ gyvena „(duomenys neskelbtini)“, todėl priskiriamas prie kaime gyvenančių asmenų. Byloje reikšminga valstybinės želdymų įmonės „Zunda“ veikla 1990–1995 metais, o tuo metu galioję 1990 m. gruodžio 27 d. įstatai (III skyriaus 2.5 punktas) ir 1993 m. spalio 5 d. įstatai (II skyrius, 2.2 punktas) nustatė, kad įmonė, be kita ko, teikė ir paslaugas gyventojams, t. y.

Lazdynų girininkija, vykdydama miško tvarkymo veiklą, aptarnavo Vilniaus rajono kaimų gyventojus, parduodama jiems kirstinę medieną. Atsakovas pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo pardavimo sutartį įgijo ir iki šiol turi ūkinius pastatus gyvuliams laikyti. Asmeninės sąskaitos Nr. 790 kopija patvirtina, kad atsakovo šeima 1990–1993 metais laikė stambius raguočius ir kiaules. Atsakovo turimi duomenys patvirtina, kad jis vėliausiai nuo 1993 m. vasario 12 d. iki asmeninio ūkio žemės suteikimo 1995 metais, naudojo žemę asmeniniam ūkiui.

Teigė, kad atitiko Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte (1994-05-24 įstatymo redakcija) nustatytas sąlygas. Atsakovas nurodė, kad 1995 m. kovo 16 d. spendimu jam suteikta asmeninio ūkio žemė, vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-791/1994. Be to, 1995 m. spalio 2 d. atsakovui suteikta žemė buvo paženklinta vietoje bei atliktos asmeninio ūkio žemės skyrimo procedūros. Atsakovas nurodė, kad nebuvo Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2004-07-13 įstatymo redakcija) įtvirtintų prielaidų priimti ginčijamo įsakymo dalį, kadangi buvo priimtas kompetentingos institucijos sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tokią teisę turėjusiems asmenims, vykdant teismo sprendimą.

Pripažino, kad minėta ginčijamo akto dalis teisiškai yra ydinga, tačiau negali būti naikinama skunde nurodytu pagrindu ir toks panaikinimas nesukeltų asmenims teisinių pasekmių. Iš 2004 m. gruodžio 8 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo apžiūrėjimo akto sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2003–2004 m., atliekant asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovui ir jo naudojimo teisėtumo patikrinimą, buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovui 2 ha asmeninio ūkio žemės naudmenų suteikta ir naudojama teisėtai.

Atsakovas nurodė, kad jis vėliausiai 2004 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos „(duomenys neskelbtini)“ kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte „(duomenys neskelbtini)“ kaime jam suprojektuotą 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 200, kuris jam buvo suteiktas ir yra nuolat naudojamas, už jį atsakovas sumokėjo vienkartinėmis investicinėmis išmokomis. Kadangi asmeninio ūkio žemė atsakovui buvo suteikta remiantis Žemės reformos įstatyme nustatyta tvarka ir naudojama, Vilniaus apskrities viršininkas turėjo ne tik teisinį pagrindą, bet ir pareigą priimti ginčijamą 2006 m. gruodžio 18 d.

įsakymą bei sudaryti 2007 m. birželio 6 d. valstybinės–žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovo nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčijamų administracinių aktų ir sandorių neteisėtumą, Prokuroro nustatyti trūkumai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nuosavybę įgijo neteisėtai. Atsakovo pateikti duomenys pagrindžia asmeninio ūkio žemės suteikimo ir perleidimo nuosavybėn teisėtumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas iš G. D. 1976 m. liepos 15 d. darbo knygelėje, esančio įrašo Nr. 16 nustatė, kad jis nuo „(duomenys neskelbtini)“dirbo Apželdinimo tresto Lazdynų girininkijoje. Prokuroras prie skundo pridėjo darbo knygelės kopiją, kurioje įrašai prasideda nuo „(duomenys neskelbtini)“ UAB „Vilniaus zunda“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 108-71 informavo Tarnybą, kad G. D. dirbo bendrovėje nuo „(duomenys neskelbtini)“ iki „(duomenys neskelbtini)“. Šiame rašte nurodė, kad Apželdinimo trestas 1990 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. l393V buvo reorganizuotas į Vilniaus specialiosios paskirties valstybinę želdynų įmonę „Zunda“, 1995 m. liepos 28 d. potvarkiu Nr. 664V įmonė „Zunda“ reorganizuota į specialiosios paskirties želdynų akcinę bendrovę „Vilniaus zunda“. 1999 m. balandžio 22 d.

Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 657V Specialios paskirties želdynų AB „Vilniaus zunda“ reorganizuota į Želdynų AB „Vilniaus zunda“, 2007 m. gruodžio 14 d. įvykusio želdynų akcinės bendrovės „Vilniaus zunda“ visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame buvo nuspręsta pertvarkyti bendrovę į UAB „Vilniaus zunda“. Taip pat nurodė, kad minėtos įmonės vykdė želdynų priežiūros, miškininkystės, parkų, kapinių, fontanų priežiūros ir tvarkymo darbus. Prokuroras teigė, kad UAB „Vilniaus Zunda“ nevykdė žemės ūkio veiklos ir kaimo gyventojų neaptarnavo, tačiau teismo vertinimu, prokuroras nepagrindė, koks teisės aktas įtvirtino reikalavimą, kad kaimo gyventojus aptarnaujanti įmonė vykdytų žemės ūkio veiklą.

Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtina reikalavimą asmeniui būti dirbusiam kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat asmenims, turintiems ūkinių pastatų gyvuliams laikyti ir 1993 m. liepos 1 d. naudojusiems žemę asmeniniam ūkiui. Tvarkoje irgi tokio reikalavimo nėra nustatyta. Teismas sprendė, kad bylai reikšminga valstybinės želdynų įmonės „Zunda“ veikla 1990–1995 metų laikotarpiu. Vilniaus valstybinės želdynų įmonės „Zunda“ 1990 m. gruodžio 27 d.

įstatų III skyriaus 2.5 punkte bei 1993 m. spalio 5 d. įstatų II skyriaus 2.2 punkte buvo nustatyta, kad įmonė teikia paslaugas ir gyventojams. Įmonė vykdė želdynų priežiūros, miškininkystės, parkų, kapinių, fontanų priežiūros ir tvarkymo darbus. G. D. „(duomenys neskelbtini)“įsakymu Nr. 63 atleistas iš brigadininko pareigų dėl to, kad pervestas dirbti eiguliu. Kadangi G. D. dirbo įmonėje, kuri vykdė ir miškininkystės darbus, rodo, kad minėta įmonė galėjo aptarnauti ir kaimo gyventojus. Teismas nesutiko su Prokuroro vertinimu, kad Lazdynų girininkija, vykdydama miško tvarkymo veiklą, negalėjo aptarnauti ir Vilniaus rajono kaimų gyventojų.

Be to, Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2012 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 48SD-(14.48.104.)-4099 nurodė, kad pagal patikrinimo duomenis buvo nustatyta, jog G. D. priklauso 2 ha asmeninio ūkio žemės, jis asmeninio ūkio skyrimo metu dirbo kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje. Šiame rašte išdėstytą poziciją teismas laikė oficialia Tarnybos skyriaus pozicija dėl asmeninio ūkio žemės atsakovui suteikimo.

Teismas taip pat nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (su istorija), registro Nr. „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, jog G. D. pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo pardavimo sutartį (registro N.r„(duomenys neskelbtini)“) įsigijo ne tik gyvenamąjį namą, bet ir daržinę, kluoną, šulinį. Asmeninėje sąskaitoje Nr. 790 užfiksuota, kad G. D. šeima 1990–1993 metais laikė darbinius jaučius ir kiaules. 1995 m. sausio 16 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/95-0101 (registro Nr. „(duomenys neskelbtini)“), priedas – sklypo planas su gretimybėmis M 1:1000, patvirtina, kad šio plano sudarymo metu, t. y. 1993 m. vasarį G. D. faktiškai naudojo asmeniniam ūkiui 2 ha žemės, įskaitant 0,482 ha namų valdos žemės. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės 1995 m. vasario 21 d. pažymėjime, adresuotame Vilniaus rajono elektros tinklams, nurodyta, kad G. D. naudojasi 2 ha žemės sklypu, kuriame augina daržoves ir kt. Buivydiškių Agrarinės reformos tarnybos 1995 m. balandžio 24 d. pažymoje Nr. 45 pažymima, kad matuojant asmeninio ūkio žemę kartu su namų valdos sklypu, nustatytas naudojamos žemės plotas 2,61 ha, iš jų teisėtai naudojama – 2,00 ha, G. D. turi teisę iš valstybės pirkti 2,09 ha asmeninio ūkio žemės. Teismas vertino, kad šie faktiniai duomenys paneigia Prokuroro argumentus, kad G. D. 1991–1993 m. nenaudojo asmeninio ūkio žemės. Be to, pats G. D. teigia, kad nuolat nuo „(duomenys neskelbtini)“ gyvena šioje vietoje ir naudoja asmeninio ūkio žemę. Byloje Prokuroras G. D. adresą nurodė būtent „(duomenys neskelbtini)“kaimą, šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Teismas darė išvadą, kad anksčiau minėti duomenys kaip tik ir įrodo, kad G. D. turėjo teisę pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1994-05-24 įstatymo Nr. I-476 redakcija) sąlygas gauti 2 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą, taip pat nebuvo pažeistos ir Tvarkos 1.1.3, 1.1.4 ir 3 punktų nuostatos.

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimas buvo priimtas, vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2-790/94, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 11 d. XXI sesijos sprendimas „Dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniam ūkiui ir kitų gyventojų pareiškimų svarstymo“, o Buivydiškių apylinkės taryba įpareigota įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Taigi, tiek Tarnyba, tiek ir Prokuroras netinkamai vertino faktinę situaciją, t. y. kad ginčijamas sprendimas priimtas būtent vykdant teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas po 1994 m. liepos 1 d. vykdant teismo sprendimą pripažįstamas teisėtu asmeninio ūkio žemės suteikimu (pvz. 2006-02-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-737-06, 2008-05-23 administracinėje byloje Nr. A248-790/2008). Atsižvelgus į tai, Prokuroro argumentai, kad G. D., suteikiant asmeninio ūkio žemę, buvo pažeista ir minėta Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis, atmesti kaip nepagrįsti. Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, daryta išvada, kad Prokuroras nepagrįstai siekia pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimo „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“ dalį, kuria G. D. suteikta 2 ha asmeninio ūkio žemės „(duomenys neskelbtini)“ k., Vilniaus r. Šiuo atveju Prokurorui kyla pareiga įrodyti, kad buvo pažeistos ginčijamos imperatyvios teisės aktų nuostatos, tačiau iš esmės Prokuroras kreipėsi į teismą, remdamasis Tarnybos 2013 m. spalio 3 d. raštu, kuriame nurodyta informacija yra prieštaringa pačios Tarnybos 2012 m. balandžio 24 d. rašte pateiktai informacijai.

Spręsdamas dėl Prokuroro reikalavimo pripažinti neteisėtu Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 2.3-10457-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ 1 priedo 12 punktą, kuriuo buvo patvirtintas G. D. 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad tais atvejais, kai asmeninio ūkio žemės suteikimas atitiko įstatymų reikalavimus ir kai aplinkybių tarybos nepažeidė draudimo priimti sprendimus po 1994 m. liepos 1 d. dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, apskrities viršininkui neatsiranda teisė „iš naujo“ (dar kartą) įteisinti tokių žemių suteikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-02-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-737-06), asmeninio ūkio žemės suteikimas po 1994 m. liepos 1 d. vykdant teismo sprendimą, pripažintinas teisėtu asmeninio ūkio žemės suteikimu, ir tokio suteikimo teisėtumui patvirtinti nereikalingas apskrities viršininko sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A248-790/2008).

Šiuo atveju nebuvo įstatyme įtvirtintų prielaidų G. D. žemės naudojimo teisėtumui patvirtinti, nes buvo priimtas kompetentingos institucijos sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tokią teisę turėjusiems asmenims vykdant teismo sprendimą, remiantis anksčiau galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Nors nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininkas neturėjo teisės priimti 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 2.3-10457-41 ginčijamos dalies, tačiau, įvertinus visumą anksčiau nustatytų faktinių aplinkybių, ir tai, kad vien šio akto dalies panaikinimas nesukeltų teisinių pasekmių, atsižvelgus į teisingumo ir protingumo kriterijus, negali būti pripažintas neteisėtu.

Be to, remiantis Prokuroro pareiškime nurodytais argumentais nėra pagrindo šią akto dalį naikinti. Pažymėta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 3365 „Dėl asmeninio ūkio žemės naudotojų, kuriems žemės sklypai buvo suteikti Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 sprendimu, suteikimo teisėtumo ir šių piliečių suteiktos žemės faktinio naudojimo patikrinimo“ Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius buvo įpareigotas organizuoti 474 asmenų (nurodytų šio įsakymo 1 priede), kuriems žemė asmeninam ūkiui buvo suteikta Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d.

XXIV sesijos sprendimu, šių žemės sklypų suteikimo teisėtumo patikrinimo darbus. 1 priede pateiktame asmenų sąraše G. D. buvo nurodytas eil. Nr. 55 (t. 1, b. l. 105, 106). Šio įsakymo 2 priede yra pateikta Asmeninio ūkio žemės sklypo(-ų) patikrinimo-apžiūrėjimo akto forma, pagal kurią surašytas 2004 m. gruodžio 8 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo(-ų) patikrinimo-apžiūrėjimo aktas, kuriame nurodoma, kad atsakovas „(duomenys neskelbtini)“, naudojo 2 ha asmeninio ūkio žemės ir atitiko Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Įvertinus tai, daryta išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2003–2004 metais atlikdama asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovui ir šios žemės naudojimo teisėtumo patikrinimą bei Vilniaus apskrities viršininkui priimant 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-10457-41, turėjo pakankamai duomenų nuspręsti, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu G. D. 2 ha asmeninio ūkio žemės naudmenų buvo suteikta ir naudojama teisėtai. Dėl anksčiau nustatytų aplinkybių, pripažinus, kad Prokuroro ginčijamos Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimo ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d.

įsakymo Nr. 2.3-10457-41 dalys yra teisėtos, negali būti pripažinti neteisėtais ir kiti Prokuroro skunde ginčijama Vilniaus apskrities viršininkui 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 2.3-12302-41 dalis, kuria nuspręsta G. D. parduoti 2 ha asmeninio ūkio žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“, bei 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-3772. Nustačius, kad G. D. asmeninio ūkio žemė suteikta nepažeidus imperatyvių Žemės reformos įstatymo ir Tvarkos reikalavimų, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 18 d.

įsakymo Nr. 2.3-12302-41 ginčijama dalis ir 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-3772 negali būti panaikinti ir taikytina restitucija natūra. Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes, daryta išvada, kad Prokuroras neįrodė, jog ginčijami administraciniai aktai ir sandoris yra neteisėtas ir kad G. D. nuosavybę įgijo neteisėtai.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje turi būti įvertinta ir teisėtų lūkesčių principo svarba. Pažymėta, kad aptariamo sklypo atveju trečiasis asmuo ilgą laiką (t. y. 20 metų nuo valstybinės žemės pirkimo pardavimo 1995 m. sausio 16 d. sudarymo momento) faktiškai įgyvendino savo nuosavybės teises. Nagrinėjamame ginče teismas prioritetą teikė teisingumui, t. y. teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, ištiriant ir įvertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Prokuroro skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus valstybinė želdynų įmonė „Zunda“ buvo įregistruota kaip miesto įmonė, vykdžiusi veiklą miesto teritorijoje, taigi neatitinka Tvarkos 3 punkto kriterijų. Teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. D. būtų suteikta ir jo iki 1993 m. liepos 1 d. teisėtai naudota žemė asmeniniam ūkiui. Atkreipia dėmesį, kad G. D. 1995 m. sausio 16 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi nusipirko privačios namų valdos žemės sklypą, o ne 2 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui, dėl kurio pirkimo sudaryta 2007 m. birželio 6 d. sutartis.

Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovas mano, kad įmonės, kuriose dirbo G. D. neatitinka Tvarkos 3.1-3.5 punktuose nurodytų kriterijų. Teismas netinkamai vertino NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. rašto turinį ir nepagrįstai laikė jame išdėstytus argumentus oficialia Tarnybos pozicija. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. D. 1991, 1992 ar 1993 m. būtų naudojęs asmeninio ūkio žemę, taip pat duomenų, kad jis būtų raštu kreipęsis į kokios nors įmonės administraciją, kaip asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės asmeniniam ūkiui. Mano, kad teismo sprendime nurodyti faktiniai duomenys prieštarauja vieni kitiems, juose minimas skirtingas naudojamos žemės plotas, o 1995 m. vasario 21 d. pažymėjimas ir 1995 m. balandžio 24 d. pažyma nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. 1995 m. sausio 16 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis patvirtina valstybinės žemės, o ne asmeninio ūkio žemės naudojimo faktą. Atsakovas teigia, kad byloje nėra duomenų, įvardintų Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004-07-29 iki 2010-07-01), pagal kuriuos buvo nustatomi asmeninio ūkio žemės plotai. Pažymi, kad nei Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 11 d. 21 sesijos sprendimo 1-3 punktuose, nei kituose 4-13 punktuose apie asmeninio ūkio žemės suteikimą G. D. duomenų nėra. Nesutinka, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu G. D. asmeninio ūkio žemės suteikta vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2-790/94.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo sutinkantis su atsakovo apeliacinio skundo motyvais.

Atsakovas G. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, prašydamas apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas, vertindamas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. balandžio 24 d. raštą tik pažymėjo Tarnybos pozicijos prieštaringumą, tačiau sprendimo nepagrindė šiuo raštu.

Atsakovas pažymi, kad įmonės registracija Vilniaus mieste neribojo įmonės teisės paslaugas teikti ir Vilniaus rajono gyventojams ir tvirtina, kad „Zunda“ teikė paslaugas rajono gyventojams. Teigia, kad ūkinis pastatas, kuris 1992 m. rugsėjo 29 d. sutartyje įvardintas kaip daržinė, yra mišrios paskirties, t. y. be kita ko, yra skirtas ir gyvuliams laikyti. Remiasi asmenine sąskaita Nr. 790, kurioje nurodyta, kad atsakovas laikė stambius raguočius ir kiaules. Mano, kad Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1994-06-08 iki 1995-06-27) 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas vieną iš sąlygų teisei į asmeninio ūkio žemės suteikimą atsirasti, numatė žemės asmeniniam ūkiui naudojimą, o ne jos ankstesnio suteikimo faktą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo asmeninio ūkio žemės sklypo ribų planas buvo rengiamas pagal 1993 m. vasario mėn. buvusios faktinės žemėnaudos matavimo duomenis, o 1995 m. balandžio 24 d. pažyma – pagal 1995 m. matavimo duomenis, todėl suprantama, kad faktiškai naudojamos žemės plotas ir ribos, nesant tikslių kadastrinių matavimų ir aiškių riboženklių, metų eigoje galėjo nežymiai keistis. 1995 m. vasario 21 d. pažymėjimas ir 1995 m. balandžio 24 d. pažyma yra oficialūs dokumentai, jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2013, kurioje išaiškinta, kad pareiga įrodyti, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas atsakovui bei vėlesnis naudojimo įteisimas bei perleidimas buvo neteisėtas, tenka ieškovui, o aplinkybės, kad nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas nustatyta tvarka būtų teikęs prašymus, kitus dokumentus ar nėra išlikusių dokumentų apie pradinius procedūrinius žemės reformos veiksmus, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad nuosavybė įgyta beteisėtai. Akcentuoja Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 3365 reikšmę. Pritaria teismo išvadai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos. Tvirtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu pripažįstamas teisėtu asmeninio ūkio žemės suteikimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl atsakovui G. D. 2 ha asmeninio ūkio žemės „(duomenys neskelbtini)“ suteikimo ir pardavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“, vykdant Vilniaus rajono apylinkės teismo 1994 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2-790/94, G. D. suteikta 2 ha asmeninio ūkio žemės „(duomenys neskelbtini)“. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 23-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ pagal priedo Nr. 1 „Asmeniniam ūkiui naudojamos žemės pardavimas“ 33 punktu, G. D. leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamos žemės 1,96 ha. 2002 m. sausio 28 d. ir 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymais tikslinant ir tvirtinant asmeninio ūkio žemės plotus G. D. patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės plotas. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 2.3-12302-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo G. D., Vilniaus rajone“ G. D. parduotas 2,00 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas. Pirkimo pardavimo sutartis sudaryta 2007 m. birželio 6 d.

2013 m. vasario 21 d. raštu Tarnyba kreipėsi į G. D., siūlydama ne ginčo tvarka nutraukti 2007 m. birželio 6 d. sutartį Nr. 1-3772 Dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, grąžinant Žemės sklypą valstybės nuosavybėn. 2013 m. spalio 7 d. raštu Tarnyba kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1991-09-01 iki 1993-07-28) buvo nustatyta, kad asmeniniam ūkiui, atsižvelgiant į disponuojamos žemės fondą, buvo suteikiamas atitinkamai iki 3 arba 2 ha žemės ūkio naudmenų plotas, neįskaitant privačios namų valdos (atskiros sodybos) užimtos žemės ploto. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi nuo 1994-06-08 iki 1995-06-27) nustatė, kad žemė gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkės tarybos sprendimu suteikiama asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje iki 2 ha žemės ūkio naudmenų – asmenims, dirbantiems arba iki išėjimo į pensiją dirbusiems kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat asmenims, turintiems ūkinių pastatų gyvuliams laikyti ir 1993 m. liepos 1 d. naudojusiems žemę asmeniniam ūkiui (sodybinę žemę); iki 0,3 ha žemės ūkio naudmenų – kitiems asmenims. Minėto įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1994-07-01 iki 1995-06-28) nustatė, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.

Tvarkos 1.1.3 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypus asmeniniam ūkiui turėjo teisę gauti asmenys, dirbantys kaimo vietovėje – iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Tvarkos 1.1.4 punkte nustatė, kad asmenys, dirbantys arba iki išėjimo į pensiją dirbę kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose – iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Tvarkos 3 punkte išvardytos kaimo gyventojus aptarnaujančiomis laikomos miestų ir miesto tipo gyvenviečių administracinėse ribose esančios įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurių darbuotojų pagrindinė darbo vieta yra ne kaimo vietovėje. Prie jų priskiriamos: 3.1 ikimokyklinės ir mokymo įstaigos, jeigu daugiau kaip pusė auklėtinių arba moksleivių yra iš kaimo; 3.2 medicinos pagalbos įstaigos (ligoninės, poliklinikos, felčerių ir akušerių punktai, ambulatorijos, reabilitacijos centrai ir kt.), vaistinės, veterinarijos apylinkės, esančios rajonų pavaldumo miestuose (išskyrus rajonų centrus) ir miesto tipo gyvenvietėse; 3.3 Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (policijos poskyriai, gaisrinės), esančios rajonų pavaldumo miestuose (išskyrus rajonų centrus) ir miesto tipo gyvenvietėse; 3.4. viešojo maitinimo ir prekybos įmonės, įstaigos ir organizacijos, esančios rajonų pavaldumo miestuose (išskyrus rajonų centrus) ir miesto tipo gyvenvietėse; 3.5. kitos kaimo gyventojus aptarnaujančios įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurių sąrašą nustato rajono taryba, atsižvelgdama į jų teikiamų paslaugų ir atliekamų darbų specifiką.

Pagal Tvarkos 6 punktą kiti asmenys, kuriems žemės sklypai asmeniniam ūkiui dar nebuvo suteikti, tačiau kurie turėjo teisę juos gauti, iki 1993 m. gruodžio 1 d. turėjo pateikti prašymus suteikti žemės sklypą asmeniniam ūkiui šia tvarka: asmenys, gyvenantys kaimo vietovėje, – tos apylinkės, kurioje jie gyveno arba kur buvo jų turėtoji žemė (kai ji yra tame rajone), apylinkės agrarinės reformos tarnybai; asmenys, kurie gyveno miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, – tos apylinkės, kurioje jie dirbo arba dirbo iki išėjimo į pensiją, apylinkės agrarinės reformos tarnybai.

Nors tiek Prokuroras, tiek Tarnyba apeliaciniuose skunduose teigia, kad G. D. neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų ir jam asmeninio ūkio žemė suteikta ir vėliau parduota neteisėtai, tačiau šiuos apeliantų argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei papildomai pabrėžia, kad byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, kad G. D. 1991 – 1993 metų laikotarpiu gyveno „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Vilniaus rajone, todėl priskiriamas prie kaime gyvenančių asmenų, šį faktą patvirtina ir 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo pardavimo sutartis, kuria G. D. įsigijo gyvenamąjį namą, kluoną, šulinį; Asmeninės sąskaitos Nr. 790 padaryti įrašai, iš kurių matyti, kad G. D. vaikai lankė „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą, atsakovo šeima „(duomenys neskelbtini)“ metais gyveno „(duomenys neskelbtini)“ kaime, laikė stambius raguočius ir kiaules; 1995 m. vasario 21 d. pažymėjimas, iš kurio matyti, kad G. D. M. kaime naudojasi 2 ha žemės sklypu, kuriame augina daržoves; 1995 m. balandžio 24 d. pažyma Nr. 45, kurioje nurodyta, kad G. D. teisėtai naudoja 2 ha asmeninio ūkio žemės ūkio naudmenų.

Iš byloje pateiktų įrodymų, taip pat matyti, kad G. D. nuo „(duomenys neskelbtini)“ iki „(duomenys neskelbtini)“ dirbo Apželdinimo tresto Lazdynų girininkijoje, kuri kelis kartus buvo reorganizuota į Vilniaus specialiosios paskirties valstybinę želdynų įmonę „Zunda“, specialiosios paskirties želdynų akcinę bendrovę „Vilniaus zunda“, Želdynų AB „Vilniaus zunda“, UAB „Vilniaus zunda“. 1990 m. gruodžio 27 d. Vilniaus valstybinės želdynų įmonės „Zunda“ įstatų III dalyje nurodytos pagrindinės įmonės funkcijos, kurių 2.3. punkte nurodyta, kad vykdo visų miesto teritorijoje esančių kapinių tvarkymą bei priežiūrą, 2.4 punkte, taip pat nurodyta, kad įmonė želdina miesto teritorijoje esančius objektus, kituose gi įmonės ūkinę veiklą apibrėžiančiuose punktuose nėra išskirta veikla mieste, t. y. 2.1 ir 2.2 punktuose išvardintos įmonės funkcijos atliekamos ne tik miesto teritorijoje, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad Vilniaus valstybinė želdynų įmonė „Zunda“, vykdydama savo veiklą, galėjo aptarnauti ir kaimo gyventojus.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad prokuroras, kreipdamasis į teismą ginant viešą interesą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, kad G. D. 1991 – 1993 metų laikotarpiu gyveno „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Vilniaus rajone, teisėtai naudojosi asmeninio ūkio naudmenomis nei kad jis dirbo įmonėje, kuri galėjo ir/ar aptarnavo kaimo gyventojus.

Teismo vertinimu, pareiškėjui, kurio sąžiningumu nėra pagrindo abejoti, buvo suteikta žemė naudojimuisi, ir jis ja naudojasi 20 metų, valdžios institucijos sudarė galimybę pareiškėjui 2007 m. birželio 6 d. sudaryti pirkimo pardavimo sutartį pagal tuo metu galiojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis (1994-05-24 įstatymo Nr. I-476 redakcija), priimant Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 XXIV sesijos sprendimą, kuris ir buvo teisinis pagrindas G. D. suteikti asmeninio ūkio žemę, nebuvo pažeista, kadangi kompetentinga institucija priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tokią teisę turėjusiems asmenims vykdant teismo sprendimą. Abejonių, kad G. D. neteisėtai buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas nekilo ir 2003 – 2004 metais atliekant asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovui ir šios žemės naudojimo teisėtumo patikrinimą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 2.3-12302-41 ginčijama dalis ir 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-3772 yra teisėti ir nėra pagrindo jų panaikinti.

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Pažymėtina, kad viešojo intereso gynimas turi būti pagrįstas objektyviais, nenuginčijamais įrodymais, o ne tos pačios institucijos vienas kitam prieštaraujančiais raštais ar visiškai neįrodytomis abejonėmis. Be to, yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimo „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“, kuriuo, G. D. suteikta 2 ha asmeninio ūkio žemės priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl Prokuroro ir Tarnybos apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė