2025-08-20 Nr. AB-12780-3-61-3-01443-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2331-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01443-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 25S70411 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2025 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 25S72590 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, skunde nurodė:

2.1. atsakovas Sprendime Nr. 1 nusprendė nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o Sprendime Nr. 2 – panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, galiojantį iki 2025 m. balandžio 1 d. Sprendimai buvo priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2025 m. vasario 20 d. išvada Nr. 18-2008 (toliau – ir Išvada) ir konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui;

2.2. Sprendimuose išdėstyti motyvai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis 1986–2006 metais atliko privalomąją karinę tarnybą ir buvo pašauktas į karinę tarnybą pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose, yra deklaratyvūs, formalūs, neatspindintys konkrečios pareiškėjo situacijos. Pareiškėjas nuo gyvenimo Lietuvoje pradžios iš esmės neturi jokių ryšių su Rusija, neskaitant gimimu įgytos pilietybės ir ten gyvenančių jo pilnamečių vaikų. Pareiškėjas nuo 2012 metų buvo, šiuo metu yra ir ateityje bus lojalus Lietuvos Respublikai;

2.3. pareiškėjo seneliai gimė ir gyveno Lietuvoje. Jo motina buvo Lietuvos Respublikos pilietė, jo tėvai susipažino ir susituokė Lietuvoje. Kiek pareiškėjui žinoma, jo tėvai išvyko į Rusiją dėl tėvo darbo. Pareiškėjas gimė Rusijoje, bet vaikystėje nuolat svečiuodavosi pas gimines Lietuvoje, iki šiol palaiko glaudžius ryšius su teta, pusbroliais ir pusseserėmis. Pareiškėjas dar vaikystėje pajuto ryšį su Lietuva, jautėsi savas;

2.4. pareiškėjas pirmąją santuoką sudarė Rusijoje, užaugino 3 vaikus. Pareiškėjas neturėjo galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą, todėl, sulaukęs pilnametystės, buvo pašauktas tarnauti, o vėliau liko kariuomenėje, nes turėjo išlaikyti šeimą. Pareiškėjas, ištarnavęs 20 metų, buvo išleistas į atsargą. Pažymėta, kad pareiškėjas prisiekė tarnauti ne Rusijos Federacijai, o Sovietų Sąjungai, ir tai buvo formalus veiksmas, kurį privalėjo atlikti visi pašaukti tarnauti asmenys;

2.5. pareiškėjas 2012 metais su Lietuvos Respublikos piliete sudarė antrąją santuoką. Pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2013 m. vasario 7 d. Vėliau (net ir po to, kai 2014 m. faktiškai prasidėjo Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje) jam buvo keičiami leidimai gyventi, valstybės institucijos nematė grėsmės valstybės saugumui;

2.6. pareiškėjas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, dirba, gauna pastovias pajamas, moka mokesčius ir laikosi teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui niekada nebuvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, jis neturi įsiskolinimų, sąžiningai vykdo prievoles, rūpinasi šeima ir artimaisiais;

2.7. pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijai, jos valdžiai, institucijoms ar kt., nepalaiko vykdomos agresyvios ir represinės politikos. Pareiškėjas nedalyvauja jokiuose judėjimuose, neturi jokių ryšių su Rusija ir joje vykstančiais procesais. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, neatliko jokių veiksmų, galinčių lemti teisės gyventi Lietuvoje netekimą. Pareiškėjas nėra ir negali būti atsakingas už neteisėtus Rusijos veiksmus, kuriuos jis smerkė ir prie kurių jokia forma neprisidėjo;

2.8. pareiškėjas 2024 m. vasarą buvo kelis kartus išvykęs į Baltarusijos Respubliką tam, kad galėtų pasimatyti su vaikais ir anūkais. Baltarusija buvo pasirinkta dėl to, kad pareiškėjas nenorėjo vykti į Rusiją, o jo vaikai ir anūkai galėjo vykti tik į Baltarusiją.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. atsakovas, atsižvelgdamas į Išvadoje pateiktą informaciją, atliko savarankišką pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, įskaitant pareiškėjo išvykimus į Baltarusijos Respubliką, teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpius, ekonominius ir socialinius (šeiminius) ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, priimamų sprendimų proporcingumą. Surinkta informacija apie pareiškėją pagrindžia išvadą, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui;

4.2. pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo tarnyba pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina jo nelojalumo Rusijai, nes minėti atsakymai tėra pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui. Pareiškėjas tarnavo pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose 20 metų iki jo išleidimo į atsargą, jis nenutraukė tarnybos dėl moralinių priežasčių, jis nėra Rusijos opozicijos dalyvis. Be to, pareiškėjo vaikai gyvena Rusijoje, todėl Rusijos tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją per šeimos narius;

4.3. pareiškėjo vizitai į Baltarusijos Respubliką, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios valstybės vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis gali būti inicijuotas įvairiomis priemonėmis, tokie ryšiai (net jei jie užmezgami asmeniui nežinant ar prieš jo valią) gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui;

4.4. ta aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas jo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Išvada yra tinkamas įrodymas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė:

6.1. Sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka valstybės nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją;

6.2. pareiškėjas nuo 1986 m. gegužės mėn. iki 1996 m. lapkričio mėn. atliko privalomąją karinę tarnybą ir tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą, nuo 1996 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėn. buvo pašauktas į karinę tarnybą pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose. Abiem laikotarpiais po privalomosios karinės tarnybos pareiškėjas užėmė vadovaujančias – palydovinio ryšio stoties pamainos viršininko ir ginkluotės sandėlio viršininko – pareigas. Pareiškėjas 2006 metais iš tarnybos atleistas į atsargą tik dėl to, kad ištarnavo reikiamą metų skaičių. Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos ginkluotosiose pajėgose ir užimdamas svarbias pareigas, privalėjo būti lojalus Rusijai, palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui;

6.3. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose) ir ar strateginės reikšmės sektoriuose. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose ir kt., tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių, pavyzdžiui, gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes;

6.4. VSD atsižvelgė į pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su jo gyvenimo Lietuvoje keliama grėsme valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas;

6.5. pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2012 metų, bet per šį laiką įgijo vien tik ekonominių ryšių dėl darbo Lietuvoje ir šeiminių ryšių dėl santuokos su rusų tautybės Lietuvos Respublikos piliete. Tokio pobūdžio integracija, ypač įvertinus pareiškėjo išgyventą Lietuvoje laikotarpį, nelaikytina tvaria. Pareiškėjas iki šiol neišmoko lietuvių kalbos, jis de facto (faktiškai) tebėra Rusijos informacinio lauko dalyvis;

6.6. jei pareiškėjas įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę, jis kartu įgytų teisę įvairiapusiškai lemti Lietuvos valstybės politinę situaciją ir spręsti dėl valstybės ateities raidos. Vis dėlto pareiškėjas, siekdamas išlaikyti kuo daugiau teisių (kaip leidimą nuolat gyventi turintis užsienietis), neatitinka jam keliamų reikalavimų, be kita ko, susijusių su grėsme valstybės saugumui (jos nebuvimu).

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. I. skundą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. pareiškėjas yra Rusijos Federacijoje pilietis, gimęs Rusijoje. Pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2013 metų deklaruoja Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi;

8.2. 2020 m. balandžio 1 d. pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka;

8.3. pareiškėjas 2024 m. gruodžio 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes baigiasi jam išduoto leidimo nuolat gyventi galiojimas;

8.4. pareiškėjas, 2024 m. lapkričio 23 d. ir 2024 m. gruodžio 19 d. pildydamas klausimyną, nurodė, jog jis 1986–1996 metais atliko privalomąją karinę tarnybą, po kurios liko tarnauti Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą (karinis laipsnis – mičmanas), pareigos – pamainos vadas (palydovinio ryšio stoties technikas), nuo 1996 metų – radiotechninių ginklų saugyklos viršininkas, o 1996–2006 metais buvo pašauktas į karinę tarnybą pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose (karinis laipsnis – vyresnysis praporščikas), pareigos – pamainos vadas (palydovinio ryšio stoties technikas), ir, ištarnavus 20 metų, 2006 metais buvo išleistas į atsargą, jam paskirta karinė pensija;

8.5. VSD 2025 m. vasario 20 d. išvadoje Nr. 18-2008 pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

8.6. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Išvadą, priėmė Sprendimus, kuriuose nusprendė nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi ir panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi Išvada, kurioje VSD konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir pan. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, ginkluotosiose pajėgose ir pan. sistema. VSD taip pat nustatė, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, lankėsi Baltarusijos Respublikoje, t. y. 2024 m. birželio 21–22 d. ir 2024 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 1 d.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimuose įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko gyventi 2013 metais, sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jis dirba Lietuvoje nuo 2013 metų. Teismas pažymėjo, kad santuokos sudarymas su Lietuvos piliete, Lietuvoje pragyventas laikotarpis, darbinės veiklos vykdymas Lietuvoje negali būti laikomi svarbesniais nei grėsmė valstybei.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo suaugę vaikai gyvena Rusijoje, sutiko su atsakovo vertinimu, kad Rusijos tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją per jo šeimos narius. Atitinkamai, pareiškėjo vizitai į Baltarusiją, atsižvelgiant į šios šalies politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad pareiškėjas yra pažeidžiamas, nes, manipuliuojant jo giminystės ryšiais su Rusijoje gyvenančiais asmenimis ir jo ekonominiais ryšiais Rusijoje, jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Rusijos jėgos struktūrų operacijoms vykdyti Europos Sąjungos teritorijoje, kas yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

12. Teismo vertinimu, tiek VSD surinkti duomenys, tiek papildomai įvertintos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, nes pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas 2006 metais iš tarnybos kariuomenėje atleistas į atsargą dėl to, jog jis ištarnavo reikiamą metų skaičių. Tokie pareiškėjo veiksmai laikytini keliančiais grėsmę Lietuvos valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjo teisinis statusas (išduotas leidimas nuolat gyventi) negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jis nepalaiko Rusijos agresyvios politikos, laikė jo gynybine pozicija, kadangi pareiškėjo ilgi tarnybos metai Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos Federacijos kariuomenėje atsakingose (vadovaujančiose) pareigose nepaneigia jo galimo lojalumo Rusijos vykdomai politikai ir jo pažeidžiamumo.

14. Teismas apžvelgė Nacionalinio saugumo strategijos ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijos Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ nuostatas bei pabrėžė, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija yra ne tik nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir Sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. VSD nustatytas aplinkybes įvertinus anksčiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Tiek VSD surinkti ir aptarti įrodymai, tiek Migracijos departamento įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjo ilgų tarnybos metų Rusijos kariuomenėje ir menkos integracijos Lietuvoje, sudarė įtikinamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

15. Teismas akcentavo, kad nei jis, nei atsakovas neneigia pareiškėjo tvirtų ir ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva, tačiau teisė gyventi Lietuvoje leidimo gyventi pagrindu įgyjama tik jeigu asmuo atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybės dėl pareiškėjui išduotų leidimų nuolat gyventi Lietuvoje ir stiprių socialinių ryšių (darbas, šeima) nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam visada bus išduodamas leidimas nuolat gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžta, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą gyventi jo pageidaujamu teisiniu pagrindu, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka nacionalinių interesų.

16. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai įtvirtinta, kad asmeniui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši teisės nuostata nenumato jokių išlygų, kada, nustačius normoje nurodytą pagrindą, leidimas negalėtų būti panaikintas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vertintini įrodymų visumoje, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimus. Sprendimai yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o taikytos priemonės yra proporcingos.

III. 18. Pareiškėjas I. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

19.1. pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2013 metų, bet VSD tik dabar nutarė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsakovo nurodyta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra hipotetinė, ji nėra nei netikėta, nei apibrėžta;

19.2. pareiškėjas jau 13 metų gyvena santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete, Lietuvoje dirba, moka mokesčius, mini nacionalines šventes, laikosi tradicijų, mokosi lietuvių kalbos ir t. t. Jis niekada neslėpė savo biografijos faktų. Įgyvendinus Sprendimus, pareiškėjas būtų nubaustas neproporcingai – prarastų viską, ką kūrė ketvirtį amžiaus, t. y. šeimą, artimuosius, turtą, mėgstamą darbą, santykį su motinos gimtine, tapusia jo šalimi;

19.3. pareiškėjas atitinka kriterijus leidimui gyventi gauti. Pareiškėjo motina buvo lietuvė, dėl tėvų sprendimo išvykti jis gimė Rusijoje ir ten sukūrė pirmąją šeimą, dėl sudėtingos situacijos neįgijo aukštojo išsilavinimo, todėl tarnavo kariuomenėje (pareiškėjas nedavė priesaikos Rusijos Federacijai, o Sovietų Sąjungai duota priesaika buvo formali, ją duodavo visi privalomąją karo tarnybą atliekantys jaunuoliai). Pareiškėją su Lietuva sieja tamprūs ryšiai, jis nuo vaikystės lankydavo čia gyvenančius giminaičius, iki šiol palaiko glaudžius ryšius su teta ir jos vaikais;

19.4. pareiškėjas prašė teismo apklausti jo artimuosius, ukrainiečių kilmės draugus, kurie būtų patvirtinę visas dėstomas aplinkybes, bet jo prašymas nebuvo patenkintas;

19.5. pareiškėjas nedalyvauja prorusiškuose judėjimuose, nepalaiko ryšių su Rusija, Baltarusija ir kitais priešiškais režimais, aktyviai palaiko Ukrainą. Pareiškėjo vaikai gyvena Rusijoje, bet pareiškėjo sūnus su šeima planuoja atsiradus galimybei išvykti, nes jie nepalaiko režimo;

19.6. pareiškėjas nuo 2013 metų buvo išvykęs į Rusiją tik kartą – į motinos laidotuves. Pareiškėjas Baltarusijoje buvo du kartus, norėdamas pasimatyti su Rusijoje gyvenančiais vaikais. Tokios išvykos negali būti pripažintos ryšių su priešiškais režimais palaikymu. Pareiškėjo teisė palaidoti motiną ir pamatyti vaikus yra svarbi ir saugotina, ši teisė nekonkuruoja su Lietuvos valstybės nacionaliniu saugumu;

19.7. Išvada yra grindžiama visiškomis prielaidomis. Pareiškėjas turi teisėtą lūkestį, kad, nepasikeitus teisiniam reguliavimui ir faktinėms aplinkybėms, jį charakterizuojančios tos pačios aplinkybės bus vertinamos taip pat;

19.8. byloje deramai neįvertinta tai, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jo seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Atsakovas teigia, kad jo išvados apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą atitinka teismų praktiką. Atsakovas mano, kad asmenims, siekiantiems įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pagrįstai keliami aukštesni reikalavimai, susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime ir daryti įtaką valstybės politikai. Akcentuota, kad šiuo metu yra Lietuvai jautrus geopolitinis laikotarpis, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių teismo nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Teismas objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, be kita ko, apie pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus gyventi. Nors pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo lietuvišką kilmę, tačiau, remiantis teismų praktika, užsieniečio lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas jam gyventi Lietuvoje, o eitos pareigos Lietuvai priešiškų valstybių ginkluotosiose pajėgose ar kitose institucijose (įmonėse) yra pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo Nr. 1, kuriame nuspręsta nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo Nr. 2, kuriame nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų.

26. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2025 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2126-822/2025).

30. Iš byloje pateiktų duomenų (įskaitant pareiškėjo užpildytą klausimyną, kuriame jis pateikė detalią informaciją apie savo karo tarnybą ir kitą darbinę veiklą nuo 1985 m.) matyti, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas 1986 m. gegužės mėn. – 1988 m. birželio mėn. buvo kursantas, vėliau atliko karinę tarnybą pagal kontraktą Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose (įgijo karinius laipsnius, ėjo vadovaujančias – palydovinio ryšio stoties pamainos viršininko ir ginkluotės sandėlio viršininko – pareigas) ir 2006 metais buvo atleistas iš tarnybos į atsargą, nes ištarnavo reikiamą metų skaičių, jam paskirta karinė pensija. Pareiškėjo pilnamečiai vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai ir gyvena Rusijoje. Pareiškėjas 2012 metais sudarė santuoką su Lietuvoje gyvenančia Lietuvos Respublikos piliete, jis nuo 2013 metų deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, yra įdarbintas ir gauna draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjui nuo 2013 m. vasario 7 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2020 m. balandžio 1 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo panaikintas ginčijamu Sprendimu Nr. 2 (2025 m. kovo 18 d.). Pareiškėjas 2025 m. kovo 24 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo (pareiškėjo teigimu, jo motinos tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę).

31. Sprendimai priimti remiantis Išvada, kurioje VSD pateikė vertinimą, jog, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nurodė, kad pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose ir užimdamas vadovaujančias pareigas, privalėjo būti lojalus Rusijai, palaikyti jos valdžią ir vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijos užtikrina, kad institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pabrėžta, kad pareiškėjas buvo išleistas į atsargą tik dėl to, kad ištarnavo reikiamą metų skaičių. VSD taip pat nurodė, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prie Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose) ir strateginės reikšmės sektoriuose. Rusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio šalis. Su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti žvalgybos informacijai rinkti, specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms vykdyti ir kt.

32. Atsakovas Sprendime Nr. 1, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, atsižvelgė į pareiškėjo atsakymus į klausimyno klausimus, pasisakymus per apklausą (2025 m. vasario 28 d.) ir nurodė, jog jie nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis buvusiais darbo santykiais su Rusijos Federacijos kariuomene. Atsakovas šiame sprendime įvertino pareiškėjo tarnybos Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose trukmę (ilgiau nei 20 m.), pobūdį (nebuvo atsitiktinė ar fragmentiška, pareiškėjas užėmė vadovaujančias pareigas ir turėjo galimybę susipažinti su informacija, su kuria turi teisę susipažinti tik Rusijai lojalūs ir jos valdžią palaikantys asmenys) ir pasibaigimo aplinkybes (pareiškėjas buvo atleistas į atsargą dėl to, kad ištarnavo reikiamą metų skaičių, ir gauna karininko pensiją). Be to, nustatyta, kad pareiškėjas į Rusijos Federaciją reguliariai vykdavo iki 2019 metų, o 2024 metais dukart lankėsi Baltarusijoje (teismui yra pateiktas išrašas iš Lietuvos migracijos informacinės sistemos („Migris“), patvirtinantis šias aplinkybes). Sprendime Nr. 1 konstatuota, kad, nepaisant pareiškėjo paaiškinimų, jog jis Rusijoje ir Baltarusijoje lankydavosi asmeniniais, šeimos reikalais, tai gali kelti papildomas rizikas ir galbūt sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

33. Sprendimuose nurodyta, kad nei pareiškėjo santuoka su Lietuvos Respublikos piliete ir Lietuvoje pragyventas laikotarpis, nei darbinės veiklos vykdymas Lietuvoje nėra svarbesni už grėsmę valstybei. Sprendimuose atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjo 3 suaugę vaikai gyvena Rusijoje. Sprendime Nr. 2 pateiktas vertinimas, kad, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas yra pažeidžiamas, nes, manipuliuojant jo giminystės ryšiais su Rusijoje gyvenančias asmenimis ir ekonominiais ryšiais (Rusijos mokama pensija už tarnybą karinėse pajėgose), pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms vykdyti Europos Sąjungos teritorijoje.

34. Sprendime Nr. 1 pažymėta, kad leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Be to, pastebėta, kad nors nuo 2012 metų pareiškėją sieja ryšiai su Lietuva (santuoka, darbas), jis 2024 metais klausimyną pildė rusų kalba.

35. Atsakovas Sprendimuose priėjo prie išvados, kad, atitinkamai, atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi ir išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcingos priemonės, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Atsakovas Sprendimuose nenagrinėjo pareiškėjo išsiuntimo ar panašių klausimų, o Sprendime Nr. 1 papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

36. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamento surinkti ir įvertinti duomenys, kurių pareiškėjas neginčija, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri yra reali ir pakankamai rimta. Iš Sprendimų matyti, kad atsakovas, atlikdamas savarankišką vertinimą, ne formaliai rėmėsi aplinkybe apie pareiškėjo karinę tarnybą, bet įvertino šios karinės tarnybos trukmę, pobūdį ir pasibaigimo aplinkybes, taip pat atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus atsakymus klausimyne ir paaiškinimus per apklausą, duomenis apie pareiškėjo išvykimus į Rusiją ir Baltarusiją, jo socialinius ir ekonominius ryšius su Rusija ir Lietuva. Atsakovas nustatė individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėju, ir įvertino šias aplinkybes dabartinės geopolitinės situacijos kontekste.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pagrįstai atsižvelgė į Nacionalinio saugumo strategiją (Lietuvos Respublikos Seimo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, kurios yra paminėtos ir Išvadoje. Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte nurodyta: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte pažymėta: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.“ Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste taip pat pagrįstai akcentavo visuotinai žinomą aplinkybę, jog Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. (t. y. po leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjui) pradėjo plataus masto agresiją Ukrainoje. Rusijos keliama grėsmė Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, yra visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.)

38. Akcentuotina, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra konstatavęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2404-822/2024, 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką ir šios konkrečios bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nepalaikė ir nepalaiko Rusijos agresyvios politikos ir nebuvo prisiekęs būti lojaliu Rusijos Federacijai, yra iš esmės laikytini jo gynybine pozicija. Pareiškėjo ilgalaikė tarnyba Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos Federacijos kariuomenėje atsakingose (vadovaujančiose) pareigose, kuri pasibaigė suėjus terminui, suponuoja (bent tarnybos atlikimo laikotarpiu) jo lojalumą Rusijos vykdomai politikai ir, atitinkamai, pareiškėjo pažeidžiamumą šiuo metu. VSD, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją dabartinės geopolitinės padėties ir surinktos aktualios kontržvalgybinės informacijos kontekste, Išvadoje pateikė pagrįstą vertinimą, jo pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ta aplinkybė, kad valstybės institucijos anksčiau nekonstatavo pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, savaime nepaneigia Išvadoje pateikto vertinimo teisingumo ir nesukuria pareiškėjui teisėtų lūkesčių, kad jo biografijos faktai nebus vertinami kitaip, nepaisant besikeičiančio geopolitinio konteksto ir surinktos naujos informacijos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1895-525/2024, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1734-525/2025).

41. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo aspektu atsakovas įvertino tai, jog pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, taip pat jis turi 3 suaugusius vaikus, kurie gyvena Rusijoje. Atsakovas Sprendimuose nurodė, kad nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo ir jis turi galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Be to, pareiškėjas nenurodė kliūčių pasinaudoti teise į šeimos susijungimą kitose valstybėse, įskaitant kilmės valstybę, kuri jam moka pensiją. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad dėl Sprendimų vykdymo jam būtų reikšmingai apsunkintos galimybės bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais (teta, pusseserėmis, pusbroliais ir jų šeimomis).

43. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nustatė kilusiam ginčui reikšmingas aplinkybes (dėl faktinių aplinkybių byloje nėra ginčo) ir visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių jas ištyrė. Pirmosios instancijos teismas patikrino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo nurodytais aspektais ir pagrįstai konstatavo, jog Sprendimuose yra pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p. ir 54 str. 1 d. 2 p.), Sprendimai yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o atsakovo pritaikytos priemonės – atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi ir išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas – yra proporcingos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo ilgalaikiai šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva (pvz., santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, lietuvių kilmė, darbo santykiai) bei pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje šioje administracinėje byloje nustatytų individualių aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip svarbesni nei grėsmės valstybei, todėl nesudaro pagrindo kitaip vertinti Sprendimuose nustatytas aplinkybes ir juos (Sprendimus) panaikinti.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis atmetamas, o tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė