2019-10-29 Nr. BB-5766-1-01-1-40546-2015-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-248-648/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40546-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.11;

2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio p Froceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutarties.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, kurios subendrintos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi – prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendžiu, pakeistu 2017 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių, kurios subendrintos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir S. Ž. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, atliktos pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendį, pakeistą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendį bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį nuteistas ir E. B.; ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Solidariai iš nuteistųjų S. Ž. ir E. B. bendrovės „U.“ Lietuvos filialui priteista atlyginti 22 739,91 Eur turtinės žalos. Taip pat priteista lygiomis dalimis – po 59,92 Eur – iš nuteistųjų S. Ž. ir E. B. proceso išlaidų valstybei, iš viso 119, 85 Eur.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Ž. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su E. B. apgaule S. Ž. naudai gavo kreditą, t. y.: S. Ž. ir E. B., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, siekdami apgaule mažosios bendrijos (toliau – MB) „B.“, registruotos (duomenys neskelbtini), (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) vardu S. Ž. naudai gauti iš bendrovės „U.“ Lietuvos filialo kreditą, veikdami per R. N., kuris negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir dėl to nesuvokė S. Ž. ir E. B. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, vykdydami savo nusikalstamą sumanymą, 2014 m. gruodžio mėn. pabaigoje – 2015 m. sausio mėn. pradžioje Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, įkalbėjo R.

N. pasirašyti 2014 m. gruodžio 23 d. vadovavimo paslaugų sutartį ir taip tapti MB „B.“ direktoriumi, o vėliau nurodė R. N., kaip MB „B.“ direktoriui, pasirašyti E. B. pateiktuose aiškiai netikruose dokumentuose, būtinuose pateikti sudarant finansinio lizingo sutartis: 2014 m. kovo 31 d. MB „B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. birželio 30 d. MB „B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. rugsėjo 30 d. MB „B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. gruodžio 31 d. MB „B.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje, 2014 m. gruodžio 31 d.

MB „B.“ balanse bei 2014 m. gruodžio 31 d. lizingo paraiškoje, kuriuos, R. N. pasirašius, kartu su aiškiai netikrais duomenimis apie tai, jog ekskavatorinis krautuvas „JCB 4CX“ priklauso MB „B.“, nors faktiškai jis priklausė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, S. Ž. ir E. B. Klaipėdoje 2015 m. vasario mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, perdavė bendrovės „U.“ Lietuvos filialui per jos atstovą M. J., taip bendrovės „U.“ Lietuvos filialui pateikdami aiškiai melagingus duomenis apie MB „B.“ turtinę padėtį ir jos vadovą.

Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. vasario 20 d. S. Ž. ir E. B., dalyvaujant R. N., atvyko į Klaipėdą, kur (duomenys neskelbtini), R. N., kaip pardavėjos ir lizingo gavėjos MB „B.“ direktorius, pasirašė bendrovės „U.“ Lietuvos filialo atstovo M. J. pateiktuose ir bendrovės „U.“ Lietuvos filialo vadovų pasirašytuose dokumentuose: 2015 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 83 000 Eur vertės miškavežio „Scania R 560 6x4“ su manipuliatoriumi „Timmerbil“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 47 400 Eur vertės ekskavatorinio krautuvo „JCB 4CX“ (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo bendrovės „U.“ Lietuvos filialui; finansinio lizingo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) dėl minėto miškavežio perdavimo naudotis ir valdyti MB „B.“ už nurodytą išperkamosios nuomos užmokestį – 83 000 Eur ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl minėto ekskavatorinio krautuvo perdavimo naudotis ir valdyti MB „B.“ už nurodytą išperkamosios nuomos užmokestį – 47 400 Eur.

Taip apgaule suklaidinę bendrovės „U.“ Lietuvos filialą, S. Ž. ir E. B., veikdami bendrininkų grupe, MB „B.“ vardu S. Ž. naudai gavo 64 122,31 Eur kreditą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo S. Ž. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo S. Ž. nuteisimo ir baudžiamąją bylą S. Ž. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą – BK 2, 15, 24 straipsnius, 207 straipsnio 1 dalį, neteisingai išsprendus baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimus bei padarius esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

2.2. Nuteistojo S. Ž. veiksmuose nenustatyti būtinieji BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai – veika, apgaulė ir tyčia, o nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytinas ne baudžiamasis įstatymas, o atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos.

2.3. Nuteistojo S. Ž. apeliaciniame skunde buvo nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, paneigiančios pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis tyčia apgaule gavo kreditą MB „B.“ vardu iš bendrovės „U.“ Lietuvos filialo, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino, nors jos reikšmingos aptariamos nusikaltimo sudėties bei baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo aspektu. Antai apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad bendrovės „U.“ Lietuvos filialas kreditinius įsipareigojimus suteikė MB „B.“ laikydamasis visų kredito išdavimo bendrųjų ir specialiųjų procedūrų. Byloje nėra nustatyta, kokia dalimi MB „B.“ 2014 m. balansas, pelno (nuostolių) ataskaitos yra suklastoti ir ar šie griežtos atskaitomybės oficialūs dokumentai apskritai yra netikri. Šių dokumentų pateikimą kreditinius įsipareigojimus išdavusiai įstaigai teismai pripažino kaip sudėtinį apgaulės turinio elementą, bet nei rašysenos ekspertizė, nei specialisto tyrimas nebuvo atlikti. Apeliaciniame skunde taip pat buvo ginčijamas S. Ž. ir kitų tariamų bendrininkų susitarimas bendrininkauti, S. Ž. kaltės forma, juridinio asmens, suteikusio kreditą, veiksmai civilinės teisės ir inkriminuoto nusikaltimo sudėties požiūriu. Atsakydamas į šiuos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, abstrakčiai nurodydamas, kad kredito bendrovei buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie turėjo lemiamą reikšmę priimant sprendimą dėl kredito suteikimo, tačiau šios teismo nurodytos aplinkybės, net jeigu tokios ir nustatytos, S. Ž. nebuvo žinomos.

2.4. Visi bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad S. Ž. jokiais veiksmais neprisidėjo nei prie MB „B.“ įsigijimo (liudytojos J. Š. parodymai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik iš dalies), nei prie bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ar nurodymo juos klastoti davimo, nei prie tokių suklastotų dokumentų pateikimo finansinį lizingą suteikusiai kredito įstaigai. Jokie bylos duomenys nepatvirtina S. Ž. ir E. B. susitarimo veikti nusikalstamai. S. Ž. nuosekliai tvirtino, kad E. B. jo prašymu surado įmonę MB „B.“, kurios vardu buvo reikalingas kreditas verslui plėtoti. Tai, kad ši įmonė negalėjo būti panaudota kreditui gauti dėl galbūt nuostolingos veiklos, S. Ž. nežinojo. MB „B.“ finansinės atskaitomybės dokumentus nuo alkoholio priklausomam R. N. pasirašyti pateikė taip pat E. B.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas S. Ž. kaltę, be kita ko, grindė tuo, kad byloje apeliacinio skundo nepadavė kitas nuteistasis E. B., tačiau tokia baigiamojo akto motyvacija nepriimtina baudžiamojo proceso įstatymo požiūriu ir toks faktas negali turėti jokios įtakos kito nuteistojo teisinei padėčiai.

2.6. Kvalifikuodami S. Ž. veiksmus pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, teismai taip pat neįvertino, kad lizingui gauti lizingo davėjui buvo parduotas miškavežis „Scania R 560 6x4“, kurio vertė – 83 000 Eur, taigi beveik 20 000 Eur viršijo suteiktą finansinį lizingą, o MB „B.“ neišgalint įvykdyti sutarties sąlygų, lizingo davėjas šį miškavežį pardavė ir padengė visus su kreditinių įsipareigojimų suteikimu patirtus nuostolius. Taigi BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika objektyviai nebuvo padaryta, nes kreditinio įsipareigojimo grąžinimas buvo užtikrintas gerokai didesne verte nei pats kreditas. Šios faktinės aplinkybės kartu patvirtina, kad S. Ž. veiksmuose nėra būtinojo BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymio – apgaulės, arba, laikant, kad lizingo davėjui buvo pateikti ne visi teisingi duomenys apie MB „B.“ turtinę bei finansinę padėtį, pripažintina, kad apgaulė nebuvo esminė ir neturėjo lemiamos įtakos bendrovės „SIA U.“ Lietuvos filialui priimant sprendimą išduoti kreditą.

2.7. Atmesdamas nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į neaiškią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją (nustatomąją) dalį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju suteiktų kreditinių įsipareigojimų suma yra 64 122,31 Eur, ji užtikrinta 83 000 Eur miškavežio ir 47 400 Eur ekskavatoriaus verte. Šie faktai nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti taip, lyg sudarytų įspūdį, kad buvo gauti bendros šių transporto priemonių vertės įsipareigojimai, nors S. Ž. prisiimti kreditiniai įsipareigojimai yra mažesni vien už miškavežio, dėl kurio nuosavybės jokio ginčo byloje nėra, vertę.

2.8. Byloje kaip liudytojai apklausti su bendrovės „U.“ Lietuvos filialu tiesiogiai susiję asmenys M. J., D. K. nenurodė, kas konkrečiai ruošė kreditinius dokumentus, kodėl buvo parengtos sutartys dėl beveik du kartus didesnių kreditinių įsipareigojimų suteikimo, nei realiai ketinta suteikti MB „B.“ (byloje neišsiaiškinta, kodėl formaliai lizingo dokumentuose buvo nurodyta didesnė nei 130 000 Eur kredito suma, nors realiai MB „B.“ buvo suteikta daugiau nei 60 000 Eur). Apeliaciniame skunde taip pat buvo akcentuojami liudytojo P. M., bendrovės „U.“ Lietuvos filialo rizikos valdymo specialisto, parodymai, kad įmonės komitetas, įvertinęs kliento rizikos profilį, priėmė sprendimą grįžtamojo lizingo būdu finansuoti MB „B.“ investicijas į materialųjį turtą. Šis atsakingas specialistas parodė, kad visas bendravimas dėl kreditinio finansavimo vyko telefonu per tarpininką M. J., kuris net nebuvo lizingą suteikusios įstaigos darbuotojas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kredito davėjas bendrovės „U.“ Lietuvos filialas suteikdamas lizingą elgėsi nepakankamai rūpestingai verslo standartų požiūriu, pasitikėjo jam pateiktais dokumentais (byloje nesiaiškinta, ar lizingo paraiškos dokumentai apskritai buvo kokiu nors būdu patikrinti) ir sudarė finansinio lizingo sutartis, net neketindamas jų visa apimtimi vykdyti. Vadovaujantis nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šio kriterijaus ir to, kad apgaulė buvo esminė, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013 ir kt.). Šie argumentai buvo nurodyti ir S. Ž. apeliaciniame skunde, bet apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė.

2.9. Taigi S. Ž. turėjo ne kažkokius apeliacinės instancijos teismo nurodytus abstrakčius nusikalstamus tikslus, o konkretų civilinės teisės požiūriu leistiną tikslą – gauti kreditinius įsipareigojimus, tuo tikslu įforminant finansinio lizingo sutartį bendrovės vardu. Lizingo davėjas su tokiomis sąlygomis sutiko. Galima prielaida, kad šiuo atveju nebuvo sąžiningos ir rūpestingos abi šalys, bet tai nereiškia, kad S. Ž. veikė nusikalstamai. Esant tokiam abiejų sutarties dalyvių elgesiui, vienam iš jų taikyti baudžiamąją atsakomybę, o kitą laikyti nukentėjusiu asmeniu teisingumo požiūriu nepriimtina. Baudžiamoji teisė negina neteisėtų veiksmų, taip pat negali būti taikoma pasirinktinai vienai iš apsimestinio sandorio šalių.

2.10. S. Ž. veiksmai baudžiamojo įstatymo ginamiems teisės gėriams žalos nepadarė, nebuvo pavojingi baudžiamojo įstatymo požiūriu ir, esant kitoms nustatytoms sąlygoms, gali būti įvertinti civilinės teisės požiūriu. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Ši išvada turi būti padaryta BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o BPK 305 straipsnio 1 dalis įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti teismo išvadas pagrindžiančius įrodymus ir motyvus, kuriais atmesti kiti (šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyti ir teisiamajame posėdyje nagrinėti S. Ž. teisinantys) įrodymai. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, o apeliacinės instancijos teismas, kurio paskirtis apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti tiksliai laikantis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, nerodyti nepalankumo kaltinamajam ir nepažeisti tiek BPK 44 straipsnio 5 dalyje, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nešališkumo, teisės į teisingą teismą principų, BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdė, taip palikdamas galioti neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Simonas Minkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kasacinio skundo argumentai, kuriais siūloma kitaip vertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes ir tuo pagrindu grindžiami galimi BPK pažeidimai, atmestini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

3.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nustatyti visi BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Teismai nustatė, kad nuteistųjų E. B. ir S. Ž. apgaulė pasireiškė tuo, jog jie kredito įstaigai „U.“ pateikė aiškiai netikrus duomenis apie MB „B.“ turtinę ir finansinę padėtį, jos vadovą R. N., ėjusį šias pareigas, kurį įkalbėjo pasirašyti 2014 m. gruodžio 31 d. lizingo paraiškoje. Šių duomenų pagrindu kredito įstaiga „U.“ priėmė sprendimą suteikti MB „B.“ kreditą ir sudarė su ja finansinio lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ekskavatorinio krautuvo perdavimo naudotis ir valdyti už 47 400 Eur išperkamosios nuomos užmokestį bei Nr. (duomenys neskelbtini) dėl miškavežio perdavimo naudotis ir valdyti už 83 000 Eur išperkamosios nuomos užmokestį.

Kadangi kredito gavėjas šiomis sutartimis nustatytų įpareigojimų nevykdė, 2015 m. birželio 18 d. lizingo sutartys buvo nutrauktos, tačiau pavyko susigrąžinti tik miškavežį, kuris buvo realizuotas mažinant lizingo gavėjo įsipareigojimus, o krautuvas nebuvo sugrąžintas, dėl to byloje pareikštas civilinis ieškinys. Nustatyta, kad S. Ž. pats savo vardu negalėjo gauti paskolos, todėl kartu su E. B. panaudodami apgaulę prieš kredito įstaigą „U.“ sudarė lizingo sutartis MB „B.“ vardu. Taigi S. Ž. siekė nusikalstamų tikslų, todėl nėra pagrindo šiuos S. Ž. veiksmus vertinti kaip civilinės teisės reguliuojamus santykius.

Vien pats veikimas per asocialų asmenį, tariamai vadovaujantį juridiniam asmeniui, su kuriuo kaltininkai formaliai net nebuvo susieti darbo santykiais, tokiu būdu nuslepiant tikrąsias savo, kaip juridinio asmens vardu veikusių asmenų, tapatybes, leidžia pripažinti, kad nuteistasis suprato, jog veikia neteisėtai, ir norėjo taip veikti. Be to, lizingo sutarčių sąlygos nebuvo vykdomos, taigi nuteistųjų veika sukėlė ir neigiamų padarinių – kredito įstaiga „U.“ dėl to patyrė materialinės žalos. Taip pat teismai pagrįstai konstatavo, kad abu bendrininkai atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, pritarė vienas kito veiksmams, suvokė bendrą sumanymą panaudojant apgaulę gauti kreditą iš bendrovės „U.“ ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

Kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė, todėl nėra pagrindo sutikti su S. Ž. argumentais, kad byloje nėra nustatytas vienas iš bendrininkavimo požymių – S. Ž. susitarimas veikti kartu su E. B.

3.3. Neatitinka tikrovės kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad lizingo bendrovė elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai. Žemesniųjų instancijų teismai visiškai pagrįstai pripažino, kad bendrovės „U.“ darbuotojai tinkamai įvertino MB „B.“ pateiktus finansinius dokumentus ir neturėjo pagrindo manyti, jog gali būti pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, taigi neturėjo jokio pagrindo abejoti ir kitais papildomais būdais tikrinti, ar pateikti duomenys yra teisingi. Nuteistieji S. Ž. ir E. B. patys suklaidino kredito įstaigą ir tai lėmė, kad ši perleido savo turtą, todėl šiuo atveju bendrovė „U.“ elgėsi rūpestingai ir jos kaltės dėl kredito išdavimo, lizingo sutarčių sudarymo nėra. Lizingo bendrovė savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis vykdė ir perdavė lizingo gavėjui naudotis ir valdyti visą sutartyse nurodytą turtą (miškavežį ir krautuvą), todėl teigti, kad ji elgėsi nesąžiningai, nėra jokio faktinio pagrindo. Taigi žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

4. Civilinio ieškovo bendrovės „U.“ Lietuvos filialo atstovė advokatė Birutė Kusaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

4.1. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, visos teismų nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad civilinis ieškovas veikė apdairiai, pagal civilinio ieškovo viduje nustatytas finansavimo tvarkas, o nuteistojo veiksmai, padaryti veikiant bendrininkų grupe, buvo nukreipti neteisėtai gauti kreditą ir panaudojant apgaule tai buvo padaryta. Kiti kasaciniame skunde nurodyti nuteistojo gynėjo argumentai yra išimtinai gynybinio pobūdžio ir nesudaro teisinio pagrindo keisti teismų priimtų sprendimų, kuriais civiliniam ieškovui teisėtai ir pagrįstai buvo priteistas žalos atlyginimas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato S. Juzukonio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl esminių BPK pažeidimų

6. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su S. Ž. nuteisimu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir argumentuodamas esminių (skunde nurodytų) BPK pažeidimų padarymą, kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą, ginčija teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo S. Ž. apeliacinio skundo argumentų.

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-699/2015).

9. Pagal BPK 320 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintas nuostatas neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, vertinimo atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su teismų išvadomis dėl S. Ž. kaltumo padarius BK 207 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nereiškia jų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK, pažeidimo.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius S. Ž., E. B., liudytojus E. B., M. J., M. S., P. M., R. G., J. Š. ir kitus, ekspertą D. Tamašauską, paskelbė išvardydamas rašytinę bylos medžiagą, turinčią reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų: įrodymus – tiek S. Ž. ir E. B. kaltinančius, tiek teisinančius – vertino jų patikimumo, pakankamumo aspektais, atskirai ir lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia S. Ž. kaltę, taip pat aptarė gynybos versijas ir motyvuotai jas atmetė.

12. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, įvertinę liudytojų J. Š. ir R. G. parodymus, nustatė, kad 2014 m. pelno (nuostolių) atskaitose, 2014 m. balanse nurodyti duomenys apie MB „B.“ turtinę padėtį ir finansinius rodiklius yra neteisingi, taigi dokumentai yra netikri. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad šioms reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti buvo būtinas specialus tyrimas. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-339/2011, 2K 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Sprendimai dėl tokių tyrimų skyrimo priimami atsižvelgiant į bylos duomenis ir tai, ar specialisto, ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Pažymėtina, kad pelno (nuostolių) ataskaitos ir balansas pateikti už 2014 m., kai MB „B.“ vadovavo R. G., o bendrovės buhalterė buvo J. Š., taigi šiems liudytojams gerai buvo žinoma MB „B.“ turtinė ir finansinė padėtis ir jie patikimai galėjo patvirtinti minėtų dokumentų atitiktį tikrovei. Taigi, kaip teisingai pripažino apeliacinės instancijos teismas, tai, kad nebuvo atliktas specialus tyrimas nurodytų dokumentų tikrumui nustatyti, nepaneigia minėtų liudytojų J. Š. ir R. G. parodymų apie MB „B.“ finansinę padėtį.

13. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

14. Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais neigiamos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, būtent tai, kad S. Ž. savo veiksmais prisidėjo prie bendro sumanymo – panaudojant apgaulę gauti kreditą – įgyvendinimo (jam nebuvo žinoma, kad MB „B.“ buhalterinės apskaitos dokumentai suklastoti ir pan.), yra išimtinai gynybinio pobūdžio, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir tai nėra teisiniai argumentai, kurie sudarytų pagrindą teisės taikymo aspektu tikrinti teismų sprendimus dėl esminių proceso teisės pažeidimų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai pateikti neatsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo padarytas motyvuotas išvadas dėl tų pačių keliamų klausimų.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį

16. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai padarė baudžiamojo įstatymo – BK 207 straipsnio 1 dalies – taikymo klaidą, kartu netinkamai pritaikydami ir BK 2 straipsnio 4 dalį, 15 ir 24 straipsnius. Šie teiginiai ir kasaciniame skunde nurodyti juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

17. Teismų sprendimuose teisingai išaiškinti nuteistajam S. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, šios veikos atribojimas nuo civilinių teisinių santykių, taip pat teisingai nurodyti bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką (bendrininkų grupe) subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, o pagal teismų nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

18. BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014). Apgaulė pagal šį straipsnį dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių duomenų, taip pat ir dėl kredito gavėjo turtinės padėties, pateikimu. Tačiau tikrovės neatitinkantys duomenys pripažintini apgaule tik tuo atveju, kai jie turi lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių ar kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą, paskolą ir pan. BK 207 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą ir kt. Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad apgaule gauna kreditą, paskolą ir pan., ir to siekia. Be to, pažymėtina, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formalioji – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2013, 2K-6-677/2016, 2K-375-693/2016, 2K-73-689/2019).

19. Kasacinės instancijos teismo pirmiau nutartyje jau pasisakyta, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, nustatydami S. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, būtent, kad: S. Ž., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai kartu su E. B. MB „B.“ vardu, veikdami per R. N., kuris negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir dėl to nesuvokė S. Ž. ir E. B. veiksmų pobūdžio, įkalbėjo R. N. pasirašyti vadovavimo paslaugų sutartį ir taip tapti MB „B.“ direktoriumi, o vėliau nurodė jam pasirašyti E. B. pateiktuose aiškiai netikruose dokumentuose – MB „B.“ pelno (nuostolių) ataskaitose ir balanse bei lizingo paraiškoje, kuriuos, R. N. pasirašius, kartu su aiškiai netikrais duomenimis apie tai, jog ekskavatorinis krautuvas priklauso MB „B.“ (nors faktiškai jis priklausė nenustatytam asmeniui), S. Ž. ir E. B. perdavė bendrovės „U.“ Lietuvos filialui per jos atstovą M. J. Po to R. N., kaip pardavėjos ir lizingo gavėjos MB „B.“ direktorius, pasirašė bendrovės „U.“ Lietuvos filialo atstovo M. J. pateiktuose ir bendrovės „U.“ Lietuvos filialo vadovų pasirašytuose dokumentuose: pirkimo–pardavimo sutartyse dėl 83 000 Eur vertės miškavežio ir dėl 47 400 Eur vertės ekskavatorinio krautuvo pardavimo bendrovės „U.“ Lietuvos filialui bei finansinio lizingo sutartyse dėl šių transporto priemonių perdavimo naudotis ir valdyti MB „B.“ už sutartyse nustatytą išperkamosios nuomos užmokestį, bei MB „B.“ vardu S. Ž. naudai gavo 64 122,31 Eur kreditą.

20. Kasaciniame skunde neginčijama tai, kad MB „B.“ buvo suteiktas būtent 64 122,31 Eur kreditas pagal grįžtamojo lizingo sandorį. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad lizingo bendrovei buvo pateikti tikrovės neatitinkantys juridiškai svarbūs duomenys: dokumentai – netikros pelno (nuostolių) ataskaitos, balansas, kurie buvo būtini sudarant finansinio lizingo sutartis, ir melaginga informacija, kad ekskavatorinis krautuvas priklauso MB „B.“ (nors jis priklausė kitam nenustatytam asmeniui), ir tai turėjo lemiamą įtaką bendrovės „U.“ Lietuvos filialui priimant sprendimą dėl kredito suteikimo, taigi panaudota apgaulė buvo esminė.

Kasatorius apgaulės turinio iš esmės neginčija, tačiau skunde nurodo, kad S. Ž. nebuvo žinoma, jog minėti dokumentai buvo suklastoti, ir jis su E. B. iš anksto nesitarė apgaulės būdu gauti kreditą. Tačiau šiuos argumentus paneigia faktiniai bylos duomenys ir teismų nustatytos aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad kredito gavimo iš lizingo bendrovės iniciatorius buvo S. Ž., kuris tiesiogiai dalyvavo sprendžiant visus su šiuo finansavimu susijusius klausimus, todėl nesuprasti ar nežinoti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių negalėjo.

Būtent S. Ž. pasiūlė E. B. pirkti miškavežį ir pradėti prekybos mediena verslą, nurodė E. B. surasti įmonę, kurios vardu būtų galima gauti kreditą (E. B. tą ir padarė), E. B. paprašė surasti asmenį, kurį įkalbėtų laikinai tapti MB „B.“ vadovu, o šis surado nuo alkoholio priklausomą R. N., kuris nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti pasirašė S. Ž. ir E. B. jam pateiktuose dokumentuose. Tuo metu, kai buvo sprendžiami klausimai dėl lizingo, S. Ž. tiesiogiai bendravo su fiktyviu bendrovės vadovu R.

N., E. B., davė jiems atitinkamus nurodymus, matė, kaip R. N. pasirašinėjo bendrovės finansinius dokumentus, kurie buvo perduoti M. J., tarpininkavusiam R. N. ir S. Ž. sudarant finansinio lizingo sutartis ir gaunant kreditą miškavežiui bei ekskavatoriui pirkti. Be to, S. Ž. žinojo, kad ekskavatorinis krautuvas nepriklausė MB „B.“, tačiau užregistravo jį bendrovės vardu. Be to, kaip pripažino nuteistieji S. Ž. ir E. B., jie savo vardu gauti kredito negalėjo, nes turėjo skolų, be to, S. Ž. praeityje buvo teistas. Taigi visuma aplinkybių patvirtina, kad S. Ž. suprato, jog apgaule, veikdamas bendrai su E. B. ir per R.

N. (negalintį visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti), gavo kreditą, ir to siekė. S. Ž., sudarydamas MB „B.“ vardu finansinio lizingo sutartis su bendrovės „U.“ Lietuvos filialu, siekė nusikalstamų tikslų, todėl nėra pagrindo jo veiksmus vertinti kaip civilinės teisės reguliuojamus teisinius santykius.

21. Neatitinka tikrovės kasacinio skundo teiginys, kad nusikalstama veika objektyviai nebuvo padaryta, nes kreditiniai įsipareigojimai buvo užtikrinti turtu, kurio vertė didesnė nei gautų įsipareigojimų, be to, pardavus miškavežį buvo padengti visi su kredito suteikimu susiję nuostoliai. Visų pirma, pažymėtina, kad nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 207 straipsnį neturi reikšmės apgaule gauto kredito dydis, taip pat tai, ar skolininkas nustatytu laiku grąžino kreditą, ar kreditorius patyrė realią žalą. Kita vertus, bylos duomenimis, lizingo gavėjai MB „B.“ bendrovės „U.“ Lietuvos filialas suteikė 64 122,31 Eur kreditą, o MB „B.“ nemokant įmokų pagal sutartis miškavežis buvo realizuotas už daugiau nei 44 000 Eur, taigi lizingo bendrovė patyrė nuostolių (kuriuos sudaro ne tik neišpirkta turto vertė, bet ir negautos pajamos (delspinigiai, palūkanos)). Bendrovės „U.“ Lietuvos filialo atstovas V. L. paaiškino, kad pirkimo–pardavimo sutartyje yra įprasta praktika, jog rodoma visa turto suma, nes tas turtas pereina lizingo bendrovės naudai, o pagal rizikos patvirtintas sąlygas šiuo atveju buvo finansuojama pusė turto vertės, taigi nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje nusikalstamos veikos aplinkybės nurodytos aiškiai: apgaule buvo išgautas 64 122,31 Eur kreditas, nors bendra turto (lizingo sutarties dalyko) vertė buvo 130 400 Eur.

22. Kasaciniame skunde prieštaringai nurodoma, viena vertus, kad bendrovės „U.“ Lietuvos filialas kreditą MB „B.“ suteikė laikydamasis visų kredito išvadavimo bendrųjų ir specialiųjų procedūrų, kita vertus, kad civilinės teisės požiūriu elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės „U.“ Lietuvos filialo darbuotojai tinkamai įvertino MB „B.“ pateiktus finansinius dokumentus ir, nežinodami nuo jų nuslėptų aplinkybių apie R. N. vadovavimo bendrovei fiktyvumą bei pateiktų MB „B.“ finansinės atskaitomybės duomenų neatitiktį tikrovei, neturėjo jokio pagrindo abejoti ir papildomais būdais tikrinti, ar pateikti duomenys yra teisingi. Liudytojas M. J. buvo sudaręs bendradarbiavimo sutartį su bendrovės „U.“ Lietuvos filialu, todėl veikė teisėtai tarpininkaudamas tarp bendrovės „U.“ Lietuvos filialo ir klientų.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. Ž. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis