2020-06-03 Nr. AB-11405-3-61-3-01751-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-599-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01751-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d. jis atliko bausmę Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto, ypač atsižvelgiant į neteisėtai įrengtus perteklinius baldus. Kamerose vėdinimo sistemos neįrengtos arba neveikiančios, vėdinimas per langus nepakankamas (ypač dėl įrengtų grotų). Kamerose tvyrojo drėgmė, buvo pelėsis, grybelis, tai pakenkė pareiškėjo sveikatai (atsirado kosulys, gerklės perštėjimas, pradėjo raukšlėtis oda, „žydėti“ nagai, padarytas poveikis sąnariams).

Gultų eksploatavimo terminai buvo seniai suėję, metaliniai gultai buvo netvarkingi, iškrypę, girgždėjo, todėl pareiškėjui nuolat skaudėjo nugaros ir kaklo sritis, jis negalėjo gerai išsimiegoti. Sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas, jame nebuvo ventiliacijos (kameroje tvyrodavo smarvė). Priešais atvirą sanitarinį mazgą prie sienos pritvirtintos metalinės maisto lentynėlės (0,5 m atstumu). Pareiškėjas taip pat teigė, jog jam nepakakdavo laiko nusiprausti po šiltu dušu (15 min. per savaitę). Pareiškėjas turėdavo galimybę tik valandą per dieną pasivaikščioti kiemeliuose, o, esant prastam orui, pareigūnai visiškai atsisakydavo išvesti pasivaikščioti.

Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o į juos siūlydavo eiti iš karto po rytinio signalo keltis, t. y. 6 val. pažadindavo, 6.15 val. atnešdavo maistą, o 6.30 val. siūlydavo eiti į lauką. Lukiškių TI-K neužtikrino rūkančiųjų izoliacijos nuo nerūkančiųjų, todėl pareiškėjui tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K nesuteikdavo nemokamo skalbinių džiovinimo bei skalbimo, todėl kalinami asmenys buvo priversti savo drabužius skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose (tai didino drėgmę kamerose). Kalinimo metu pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbinėmis bei higienos priemonėmis: einant nusiprausti nebuvo išduodamas muilas, jis taip pat nebuvo aprūpintas dantų pasta, dantų šepetėliu, tualetiniu popieriumi, skutimosi peiliukais.

Patalynės užvalkalai nebuvo išduodami, minkštasis inventorius nebuvo plaunamas, o dezinfekcija nepašalindavo nemalonių kvapų ir purvo. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Lukiškių TI-K nesilaikė priešgaisrinės saugos reikalavimų, kadangi nebuvo evakuacinio išėjimo. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo laikomas sveikatą žalojančioje aplinkoje, bausmės atlikimo sąlygos buvo kankinančios ir žeminančios orumą, ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, be kita ko, universalus valiklis, tinkantis plauti indus. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartis su bendrovėmis, atliekančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai pritaikyti vėdinimui. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Lukiškių TI-K įrengtos specialios rūkyti skirtos patalpos (rūkymo vietos).

Vietose, kuriose draudžiama rūkyti, iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai. Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, jie ne rečiau nei kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, o asmenys, neturintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, gali išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių kartą per mėnesį, švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu negavo pareiškėjo prašymų dėl nemokamos drabužių skalbimo paslaugos suteikimo. Atsakovas akcentavo, kad asmenys teisės aktuose nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei nuteistasis su tuo sutinka. Kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai).

Gesintuvai taip pat yra kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinetuose. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra po du evakuacinius išėjimus tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai parengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovo nuomone, skundas grindžiamas ne įrodymais, bet pareiškėjo samprotavimais, jis tik abstrakčiai cituoja nacionalinius bei tarptautinius teisės aktus.

Pareiškėjas nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. P. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 311. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie šios kameros plotą. Kita vertus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad nors kamerose įrengta po 4 miegamąsias vietas, tačiau laikoma tiek asmenų, kad vienam asmeniui būtų užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Tai patvirtina pareiškėjo teiginį, kad kameros plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas (4 paras) arba su kitu asmeniu (48 paras). Duomenų apie tai, ar pareiškėjas 2017 m. sausio 9–20 d. buvo laikomas vienas, ar su kitu asmeniu, nepateikta (15 parų). Lukiškių TI-K neneigė pareiškėjo teiginio, kad jis nuolat buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas su kitu asmeniu. Teismas taip pat konstatavo, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kadangi, kaip nurodoma minėtame pranešime, kamerose įrengta 4 ar daugiau miegamųjų vietų, tačiau jose yra laikoma mažiau asmenų. Pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, jis neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis truko 63 paras ir yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, atkreipė dėmesį į pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimus, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros atskirtas sienele, bei į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodytą aplinkybę, kad nėra techninių galimybių pareiškėjo kameroje įrengti sanitarinio mazgo kabiną, todėl ši patalpa nuo likusio ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl maisto lentynėlės tvirtinimo vietos, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui ir higienos reikmenims laikyti.

8. Teismas, tirdamas sąlygų kameroje atitiktį higienos normų reikalavimams (ventiliacija, drėgmė), atsižvelgė į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama tiek pelėsio, tiek staigių temperatūros pokyčių, tiek nemalonaus kvapo. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad kameroje Nr. 311 sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus. Teismas akcentavo, jog metalinių grotų įstatymą lango angoje numato teisės aktai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 p.). Taigi, vėdinimas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 p.), o pareiškėjo argumentai, kad kameroje oro drėgmė viršijo leistiną normą, atmesti.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti dušu, pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog jis praustis po šiltu dušu galėjo vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Kadangi tokios aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

10. Teismas, išanalizavęs drabužių skalbimo ir džiovinimo Lukiškių TI-K tvarką, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas suteikti nemokamą drabužių skalbimo (džiovinimo) paslaugą, tačiau atsisakyta šią paslaugą jam suteikti. Teismu vidiniu įsitikinimu, atsakovo atstovas tinkamai vykdo teisės aktų nuostatas, pagal kurias laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl pasivaikščiojimo trukmės ir laiko, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio pagrįstumo, pabrėžė, kad teisės aktai (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d.) nenumato ilgesnio nei vienos valandos per parą pasivaikščiojimo gryname ore, o pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo užtikrinta ši teisė. Atsakovo atstovo pateikta informacija patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankamai ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai, jog pasivaikščiojimo kiemelyje trūko vietos, pripažinti nepagrįstais, kadangi teisės aktuose nėra nustatytas minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintoje Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nurodyta, kad pasivaikščiojimas gali būti vykdomas 6.30 val.–12.30 val., 13.30 val.–17.30 val. ir 18.30–19.30 val. Pusryčiai į kamerą atnešami nuo 6.10 val. Teismo vertinimu, 20 min. papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra pakankamas laiko tarpas.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo aprūpinimą valymo ir higienos priemonėmis, atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad į kameras išduodamas universalus valiklis, tinkantis plauti indus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad valymo priemonės išduodamos į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 105–125). Teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatoriuose laikomiems nuteistiesiems (būtent tokį statusą ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo pareiškėjas) dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (toliau – ir Normos) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) neįtvirtintas. Teismas šiame kontekste atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017), kurioje pažymėta, kad nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka, pagal kurią tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas, neišduodamas pareiškėjui higienos priemonių nuo 2017 m. sausio 1 d., veikė neteisėtai, nes pareiškėjas nenurodė teikęs atitinkamus prašymus Lukiškių TI-K administracijai.

13. Teismas dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių (nerūkančiųjų izoliacijos neužtikrinimo, neišduodamų patalynės užvalkalų, netinkamo minkštojo inventoriaus valymo ir dezinfekcijos, asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo) pastebėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą šiais aspektais kildino iš esmės remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir administracinėje byloje Nr. I-1151-484/2018, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2018 m. sausio 24 d. sprendimą, įsiteisėjusį 2018 m. balandžio 4 d., todėl teismas šioje byloje nagrinėjamo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atsisakė priimti (2018 m. gegužės 24 d. nutartis).

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus minimalaus gyvenamojo ploto (63 paras); pažeidus privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (63 paras); neišdavus higienos priemonių (47 paras)) patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma – 750 Eur – yra adekvati konstatuotiems pažeidimams, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus, todėl priteistina iš atsakovo.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo R. P. skundą.

16. Atsakovas mano, jog konstatuotam pareiškėjo teisių pažeidimui atlyginti pakanka pažeidimo pripažinimo, o kitokia teismo pozicija yra nemotyvuota, teismo priteista suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo neigiamų išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio įvertinimui. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

17. Pareiškėjas R. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas ne vienoje administracija yra pateikęs tokius apeliacinius skundus, pagrįstus abstrakčiais motyvais, pasenusia teismų praktika. Atsakovas nekonkretizavo, kuo būtent yra nepatenkintas, o tik cituoja teisės aktų nuostatas. Atsakovas galbūt siekia tik užtęsti teisminį procesą, norėdamas atgrasyti pareiškėją nuo savo teisių gynimo. Pareiškėjo vertinimu, teismas išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, tinkamai rėmėsi teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 20 d., atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo šiuos atsakovo (jo atstovo) padarytus pareiškėjo teisių pažeidimus: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (63 paras); pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (63 paras); neišduotos higienos priemonės (47 paras). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 311. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie šios kameros plotą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 98–99) nurodyta, kad nors kamerose įrengta po 4 miegamąsias vietas, tačiau kamerose laikoma tiek asmenų, kad vienam asmeniui būtų užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo teiginį, kad kameros plotas nesiekė 8 kv. m. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu. Vienas pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. lapkričio 22 d., gruodžio 19 d. ir 22 d., 2017 m. sausio 6 d. (4 paras), su kitu asmeniu – 2016 m. lapkričio 15–21 d., 2016 m. lapkričio 23 d.–gruodžio 18 d., 2016 m. gruodžio 20–21 d., 2016 m. gruodžio 23 d.–2017 m. sausio 5 d., 2017 m. sausio 7–9 d. (48 paras), duomenų apie tai, ar pareiškėjas 2017 m. sausio 9–20 d. buvo laikomas vienas, ar su kitu asmeniu, nepateikta (15 parų). Kadangi pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuolat buvo laikomas su kitu asmeniu, o Lukiškių TI-K šios aplinkybės nepaneigė, pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjas 63 paras buvo laikomas su kitu asmeniu. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pažymima, kad gyvenamosiose kamerose esantys baldai neišskaičiuojami iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, tačiau, įvertinus tai, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kadangi, kaip nurodoma minėtame pranešime, kamerose įrengta 4 ar daugiau miegamųjų vietų, tačiau jose yra laikoma mažiau asmenų, darytina išvada, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, jis neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis truko 63 paras, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (ši prezumpcija gali būti nuginčyta).

24. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas (jo atstovas Lukiškių TI-K) ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (3,6 kv. m) bei kad vien toks pažeidimas laikytinas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, privalėjo pagal galimybes kiek įmanoma tiksliau nustatyti, kiek gyvenamojo ploto teko pareiškėjui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pats pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie kameros Nr. 311 plotą, todėl neaišku, kokiu būdu teismas konstatavo nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo paaiškinimu, jog kameros plotas buvo mažesnis nei 8 kv. m (byloje nesant tokius teiginius paneigiančių duomenų), net ir tokiu atveju minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti užtikrinta (tam, kad kameroje esant dviem asmenim, būtų pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, kameros plotas turi būti mažesnis nei 7,2 kv. m (3,6 kv. m x 2)). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija negali patikrinti nei pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, teisingumo, nei to, ar teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tinkamai įvertino tokio pažeidimo (jei jis iš tikrųjų buvo) intensyvumą ir mastą.

25. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, t. y. nustatyti, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais bei, jei taip, tokio atlyginimo dydį. Atsižvelgdama į tai, kad dėl tirtinų aplinkybių byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo bausmės atlikimo Lukiškių TI-K sąlygas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė