2013-10-07 Nr. AB-5833-3-61-3-00467-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1579/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00467-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medilita“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-659-281/2013 pagal pareiškėjų UAB „Idemus“, UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortopedijos centras“, UAB „Ortopedijos klinika“, UAB „Ortopedijos projektai“, AB „Ortopedijos technika“, UAB „Pirmas žingsnis“, VšĮ „Vilties žiedas“, UAB „Ortobatas“ skundą atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Medilita“, UAB „Baltic Orthoservice“, UAB „Ortogama“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai UAB „Idemus“, UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortopedijos centras“, UAB „Ortopedijos klinika“, UAB „Ortopedijos projektai“, AB „Ortopedijos technika“, UAB „Pirmas žingsnis“, VšĮ „Vilties žiedas“ ir UAB „Ortobatas“ 2012 m. vasario 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–17), prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. V-71 „Dėl 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių išlaidų kompensavimo“ (toliau – ir 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas).

Pareiškėjai ginčija 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, kuriuo Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) direktoriui nurodyta kompensuoti už pareiškėjų 2012 m. pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones iš 2012 m. patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto. Ginčijamu 2012 m. vasario 1 d. Įsakymu pažeidžiamos pareiškėjų teisės, nes šio įsakymo pagrindu siekiama nustatyti, jog pareiškėjams būtų kompensuojama tik už jų einamaisiais metais pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones ir tik iš einamųjų metų biudžeto, tokiu būdu nusavinant pareiškėjams teisėtai priklausančias lėšas už jų ankstesniais metais (t. y. 2009 – 2011 m.) pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones.

Šiais veiksmais pažeidžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės dalyvavimo civiliniuose teisiniuose santykiuose lygiais pagrindais principas, kiti sutarčių vykdymo, pakeitimo ir nutraukimo imperatyvai (CK 6.189, 6.200, 6.217, 6.223, 6.227 straipsniai). Be to, ginčijamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas priimtas ultra vires, nes privalomąjį sveikatos draudimą vykdo Privalomojo sveikatos draudimo taryba, VLK ir teritorinės ligonių kasos, o tiesioginis sveikatos apsaugos ministro dalyvavimas šiame procese nenumatytas, todėl atsakovas viršijo savo įgaliojimus.

Ginčijamas įsakymas taip pat prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – ir Įsakymas dėl bazinių kainų patvirtinimo pakeitimo), kurio 3.1 punkte nustatyta, jog ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertė negali būti didesnė nei 0,89 lito (nurodytu Įsakymo dėl bazinių kainų patvirtinimo pakeitimu, atsižvelgiant į 2012 m.

PSDF biudžeto lėšas, skirtas ortopedijos techninių priemonių įsigijimui, 11 procentų 2012 m. PSDF biudžeto lėšų turėtų būti skiriama įsiskolinimams už pareiškėjų ankstesniais metais pagamintas ir išduotas priemones dengti, t. y. „laukimo eilei“ mažinti). Tokią išvadą leidžia daryti VLK direktoriaus 2012 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 1K-15, iš kurio matyti, kad PSDF biudžeto lėšų, skirtų priemonėms įsigyti 2012 m., paskirstymas ketvirčiais netolygus, o III ir IV ketvirčio perviršis sudaro 11 proc. sumą, kuri ir turėtų būti skiriama įsiskolinimams dengti už pareiškėjų ankstesniais metais pagamintas ir išduotas priemones.

Taigi ginčijamu 2012 m. vasario 1 d. Įsakymu buvo paneigta aukštesniu norminės galios teisės aktu – Įsakymu dėl bazinių kainų patvirtinimo pakeitimo – įtvirtinta tvarka, kadangi buvo visiškai apribota galimybė netgi 11 proc. apimtyje sumažinti pareiškėjų laukimo eilę už 2009-2011 m. Dėl šios priežasties 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas turėtų būti panaikintas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Apdraustųjų aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis vyksta remiantis Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašu bei sutartimis tarp pareiškėjų ir VLK: priemones gaminančios įmonės privalo aptarnauti kiekvieną apdraustąjį, bet priemonės išduodamos tik po to, kai konkrečius užsakymus patvirtina VLK.

Dėl lėšų trūkumo ir pacientų skaičiaus susiformavo dalykinė sutarčių vykdymo praktika, pagal kurią VLK apmokėdavo pareiškėjams už jų anksčiausiai pagamintas ir išduotas priemones. Be to, pareiškėjai niekada neviršijo sutarčių dėl aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis prieduose jų įmonėms nustatytų konkrečių ortopedijos priemonių atitinkamiems metams gamybos kiekių ir ortopedijos technines priemones gamino tik po to, kai VLK patvirtindavo jog jų pagaminimas bus kompensuotas. Jeigu VLK patvirtindavo viršplaninę ortopedijos priemonių gamybą ir išdavimą konkretiems metams, ji niekuomet neneigė savo skolinių įsipareigojimų pareiškėjams („laukimo eilė“).

Todėl pareiškėjai, kaip sutartinių santykių dalyviai, savo ilgamečiu elgesiu ir konkliudentiniais veiksmais įtvirtino tokius sutartinius teisinius santykius, kuriais buvo patvirtinta pareiškėjų teisė reikalauti sumokėti sumas už ankstesniais metais pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, taip pat bendradarbiavimo veiksmus mažinant įsiskolinimą bent po 11 proc. kasmet ir ieškant galimybių dar labiau paspartinti šių skolų atidavimą. Šį faktą patvirtina aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė) 2010 m. balandžio 14 d. išvadoje pripažįsta kompensacijos skolą („laukimo eilę“), susidariusią dėl to, kad 2010 m. viršytos PSDF biudžeto lėšos, tačiau Valstybės kontrolė šioje išvadoje nepaneigia VLK prievolės grąžinti pareiškėjams susidariusį įsiskolinimą (Valstybės kontrolės 2010 m. balandžio 14 d. išvados 25 ir 27 punktai).

Be to, iš Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2011 m. nutarimo „Dėl numatomų pakeitimų organizuojant valstybės paramą ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti“ projekto matyti, kad tarybai žinoma apie VLK įsiskolinimą pareiškėjams. 11 proc. įsiskolinimo mažinimo tvarką iš einamųjų metų PSDF biudžeto lėšų patvirtina ir pačios VLK aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kad taikomas principas „pinigai paskui pacientą“. Taikant šį principą susidaro „laukimo eilė“. Dėl šios priežasties, be kitų priemonių, skirtų įsiskolinimui mažinti, kaip kraštutinė priemonė 2010 m. gegužės 1 d. pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertei apskaičiuoti buvo pradėtas takyti kintamojo balo principas (kintamojo balo vertė skaičiuojama ne pagal visą metinę ortopedijos techninėms priemonėms PSDF biudžeto skiriamą sumą, o pagal šios sumos 89 procentus).

Aplinkybę, jog VLK pripažįsta skolą („laukimo eilę“), kurią neteisėtai bando paneigti atsakovas, patvirtina taip pat ir VLK 2012 m. sausio 25 d. įsakymo 3.1 punktas, nustatantis 11 proc. „plaukiojančio balo“ sistemą, iš kurios sumų turėtų būti mažinama laukimo eilė, t. y. dengiamas VLK skolinis įsipareigojimas pareiškėjams už 2009–2011 metais pagamintas ir išduotas ortopedijos technikos priemones. Palyginus VLK 2012 m. sausio 25 d. įsakymo I ir II ketvirčių sumas su III ir IV ketvirčių sumomis, III ir IV ketvirčiais susidaro bendras 4 353 030 Lt perviršis, sudarantis 11 proc. nuo visos PSDF biudžeto sumos priemonėms įsigyti 2012 m.

Faktą, kad šis perviršis turėtų būti skiriamas būtent skoloms mažinti, patvirtina Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2012 m. nutarimo „Dėl 2012 m. lėšų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti paskirstymo pagal ortopedijos techninių priemonių poklasius“ projektas bei jo aiškinamasis raštas. Skolą, t. y. „laukimo eilę“, ilgą laiką pripažino ir pats atsakovas (šį faktą patvirtina prie skundo pridėti atsakovo 2011 m. birželio 6 d. raštas Nr. 10-(1.20-11)-4363 ir 2011 m. birželio 9 d. raštas Nr. 10-(1.20-11)-4487).

Tačiau, priimdamas ginčijamą 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, atsakovas netikėtai pakeitė savo poziciją. Kadangi pareiškėjai niekuomet nepripažino, jų manymu, neteisėto 2012 m. vasario 1 d. Įsakymo ir neatsisakė savo teisių reikalauti, kad būtų tinkamai sumokėtas įsiskolinimas, atsakovas savo veiksmais tiesiogiai pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 1–7) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu 2012 m. vasario 1 d. Įsakymu siekta tinkamai įgyvendinti 2012 m. PSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 14 straipsnio 1 dalį, taip pat užtikrinti Valstybės kontrolės 2011 m. balandžio 14 d. išvados tinkamą vykdymą. Priimant 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, buvo įvertinta PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo specifika, jo skirtumai nuo kitų biudžetų. Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos (15 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 ir 4 dalys) leidžia daryti išvadą, kad PSDF biudžetas turi būti subalansuotas, numato išankstinį skirtinų lėšų planavimą.

Pareiškėjų teiginys, kad priėmus 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, buvo įsiterpta į pareiškėjų ir VLK teisinius sutartinius santykius, tuo pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų nuostatas, susijusias su sutartinių įsipareigojimų tarp šalių vykdymu, bei pažeidžiant įstatymų viršenybės principą, yra nepagrįstas. Apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis bei jų įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarka yra reglamentuojama Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31d.

įsakymu Nr. V-234 (Žin., 2006, Nr. 37-1335) (toliau – ir Aprašas). Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra numatyta, kad valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti iš PSDF biudžeto apmokama Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministras patvirtino Aprašą, vadovaudamasis aukštesnės galios teisės akte, t. y. Sveikatos draudimo įstatyme, jam suteiktais įgaliojimais. Aprašo 21 punkte reglamentuojama, kad ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidos Aprašo nustatyta tvarka kompensuojamos tik per tas ortopedijos įmones, kurios yra sudariusios sutartis su VLK.

Taigi įmonėms, kurios siekia gauti apmokėjimą iš PSDF biudžeto, būtina sudaryti sutartis su VLK. Sutartyse tiksliai apibrėžti įmonių ir VLK įsipareigojimai. Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos apraše nurodoma sąlyga – negali būti viršijama bendra biudžete numatyta metinė priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus poklasius. Sutarčių, sudaromų metams, suma nėra įtvirtinta kiekvienoje sutartyje, tačiau bendra suma, kuria turi vadovautis įmonės, paskiriama vieneriems metams.

Vieno ketvirčio lėšų suma, skiriama priemonėms kompensuoti pagal poklasius, lygi ketvirčiui pagal poklasius paskirstytos sumos, bet negali viršyti biudžete vienam ketvirčiui skiriamos sumos. Išlaidų kompensavimo metų ketvirčiais netolygumai išlyginami per biudžetinius metus. Visose sutartyse yra nustatytas draudimas viršyti PSDF biudžete numatytą metinę sumą šių priemonių įsigijimo išlaidoms, paskirstytoms pagal atskirus poklasius, kompensuoti. Ši informacija žinoma įmonėms, todėl jos gali įvertinti savo ir PSDF biudžeto galimybes bei prisiimti riziką.

Sutartyse įtvirtintas įsipareigojimas nereikšti pretenzijų VLK dėl išlaidų kompensavimo, jei įmonė išdavė priemones, viršydama tiems metams skirtas biudžeto lėšas. Nagrinėjamoje byloje reikalavimus reiškia įmonės, viršijusios tiems metams skirtas biudžeto lėšas. Priimdamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, sveikatos apsaugos ministras pirmiausiai vadovavosi viešosios teisės normomis ir įvertino tai, kad viešosios teisės normose (Sveikatos draudimo įstatyme, PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse, Apraše ir kituose teisės aktuose) yra suteikti įgaliojimai sveikatos apsaugos ministrui tvirtinti Aprašą, vadovaujantis aukštesnės galios teisės akte, t. y.

Sveikatos draudimo įstatyme, jam suteiktais įgaliojimais; nustatyta, kad atsiskaitymai su įmonėmis už apdraustiesiems išduotas ortopedijos technines priemones vykdomi neviršijant patvirtintų PSDF biudžeto asignavimų, skirtų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti; įtvirtintas reikalavimas dėl PSDF biudžeto subalansavimo. Be to, priimant 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą buvo atsižvelgta ir į tai, kad ne tik viešosios teisės normos, bet ir Sutartys nustato, kad atsiskaitymai su įmonėmis už apdraustiesiems išduotas ortopedijos technines priemones vykdomi neviršijant patvirtintų PSDF biudžeto asignavimų, skirtų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Toks atsiskaitymo su įmonėmis principas buvo įtvirtintas ir 2008-2011 metų sutartyse, toks pat atsiskaitymo principas išliko ir 2012 metais VLK su ortopedijos technines priemones gaminančiomis įmonėmis sudarytose sutartyse. Dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą kaip priimtą nekompetentingo administravimo subjekto, atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 "Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių" 1.8.4. punktu, sveikatos draudimas - valdymo sritis, kuri yra pavesta sveikatos apsaugos ministrui.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 926, 10.4 punkte reglamentuojama, kad Sveikatos apsaugos ministerija sveikatos draudimo srityje atlieka šias funkcijas: pirma, rengia sveikatos draudimo srities įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų projektus ir, antra, kontroliuoja, kaip įgyvendinama valstybės politika sveikatos draudimo srityje ministerijai pavaldžiose įstaigose. Valstybinės ligonių kasos, kuri už savo veiklą yra atskaitinga Sveikatos apsaugos ministerijai, nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d.

įsakymu V-35 (Žin., 2003, Nr. 13-533), 7.4 ir 7.5 punktuose reglamentuojama, kad VLK vykdo PSDF biudžetą ir disponuoja PSDF lėšomis. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra numatyta Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija nustatyti valstybės paramos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tvarką. Atsižvelgiant į tai, Sveikatos apsaugos ministerija, neperžengdama jai aukštesnės galios teisės aktais suteiktų įgaliojimų sveikatos draudimo srityje, priėmė individualaus pobūdžio teisės aktą – 2012 m. vasario 1 d.

Įsakymą, kuriuo pavedė kompetentingai institucijai (VLK) užtikrinti Aprašo nuostatų įgyvendinimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Swedbank lizingas“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 161–162). UAB „Swedbank lizingas“ nuomone, pareiškėjai ir VLK, sudarydami sutartis, veikė kaip lygiateisiai civilinių teisinių santykių subjektai. Sutartis privaloma vykdyti tinkamai ir sąžiningai tokiomis sąlygomis, kokios šalių laisva valia įtvirtintos sutartyse. Dėl to atsakovas ginčijamu 2012 m. vasario 1 d. Įsakymu pažeidžia sutartimis įtvirtintą atsiskaitymo už aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis tvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Medilita“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 87–98) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

UAB „Medilita“ nurodė, kad sveikatos apsaugos ministras, 2010 ir 2011 m. nustatydamas kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertei apskaičiuoti skiriamą sumą, skirdavo 89 proc. PSDF biudžeto lėšų, skirtų ortopedijai, o likusi suma 11 proc. buvo skiriama VLK skolinių įsipareigojimų – „laukimo eilei“ mažinti. Tačiau 2012 m., nustačius teisinį reglamentavimą, kai nebeskiriama 11 proc. lėšų šiai eilei mažinti, negalima teigti, kad tokiais veiksmais siekiama paneigti VLK skolinius įsipareigojimus pareiškėjams už 2009–2011 metus.

Šį teiginį patvirtina Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. birželio 6 d. ir 2011 m. birželio 9 d. raštai, kuriuose nurodoma, kad įgyvendinus atitinkamas priemones įsigijimo išlaidų kompensacijos laukimo eilė pradėjo mažėti, vis dėlto dar nepavyksta subalansuoti finansinių galimybių ir šių priemonių poreikio, todėl rengiami pasiūlymai ir išvados šiuo klausimu. Akivaizdu, kad Sveikatos apsaugos ministerija ne tik, kad nesiekia paneigti ortopedijos techninių priemonių laukimo eilės, tačiau ieško būdų kaip šią susidariusią problemą išspręsti, t. y. kaip sumažinti esamą laukimo eilę kompensuojant ortopedijos įmonėms už pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones.

Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakyme Nr. V-71, kurį pareiškėjai ginčija, nėra nurodyta, kad laukimo eilė yra anuliuojama ir joje esančios ortopedijos techninės priemonės už 2009, 2010 ir 2011 m. nebus kompensuojamos. Įsakyme tik nurodoma, kokia nuo šiol turi būti atsiskaitymo tvarka, t. y. VLK įpareigota 2012 metams skirtas lėšas Ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti naudoti 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos technikos priemonių išlaidoms kompensuoti. Tokiu būdu, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ginčo įsakymu nepaneigiami skoliniai VLK įsipareigojimai įmonėms, o tik atstatoma norminiais teisės aktais ir sutartimis ir taip jau reglamentuota atsiskaitymo, už ortopedijos technines priemones, tvarka.

Apdraustųjų aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis vyksta vadovaujantis Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234, ir sutartimis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, sudarytomis tarp VLK bei ortopedijos įmonių. VLK kiekvienais metais sudaro sutartis su įmonėmis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, tokia sutartis sudaryta ir su UAB „Medilita“.

Dėl didelio pacientų skaičiaus ir biudžeto lėšų stygiaus susiformavo sutarčių vykdymo praktika, pagal kurią VLK apmokėdavo pareiškėjams už jų anksčiausiai pagamintas ir išduotas priemones. Kitos institucijos žinojo apie tokią laukimo eilę ir savo veiksmais patvirtino, kad turi būti siūloma ieškoti problemos sprendimo būdų. Pareiškėjai nepagrįstai sutarties šalis, t. y. ortopedijos įmones ir VLK, nurodo išimtinai kaip privatinės teisės subjektus, visiškai neįvertindami ir apeidami administracinius teisinius santykius, kurių pagrindu privalėjo klostytis sutarties šalių teisiniai santykiai.

Nors Sveikatos draudimo įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta, kad VLK apmoka ortopedijos įmonėms pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, taikytina teisės analogija pagal šio įstatymo 27 straipsnio nuostatas, kurios nustato, kad teritorinė ligonių kasa ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo dienos perveda pinigus sudariusioms su ja sutartis sveikatos priežiūros įstaigoms ir vaistinėms, atsiskaitydama pagal pateiktas sąskaitas. VLK ir įmonių sutartys laikytinos administracinėmis sutartimis, todėl veikia ne civilinės teisės principai, bet viešosios teisės principas, t. y. valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms apdraustiesiems įsigyti turi būti vykdoma tik teisės aktų, reglamentuojančių priemonių kompensavimą, ir administracinių sutarčių tarp VLK ir įmonių nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pacientų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis veiklą UAB „Medilita“ pradėjo nuo 2012 m. sausio 1 d. Pagal sudarytą sutartį už sausio mėnesį išduotas priemones, pateikus sąskaitą iki kito mėnesio 10 d., VLK atsiskaito per 30 dienų. UAB „Medilita“ pateikus paraišką dėl sutarties su VLK, ji nebuvo informuota apie laukimo eilę ir susiklosčiusią praktiką. Taigi kita šalis neatskleidė informacijos, turinčios esminės reikšmės sutarčiai sudaryti, ir tokiu būdu nesielgė sąžiningai.

Akivaizdu, kad panaikinus Sveikatos apsaugos 2012 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. V-71 apmokėjimo reikės laukti apie du metus, o tai pažeistų UAB „Medilita" teises ir teisėtus interesus ir panaikintų galimybę lygiomis teisėmis su kitomis ortopedijos įmonėmis konkuruoti rinkoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Orthoservice“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti ir ginčijamą aktą panaikinti (IV t., b. l. 49).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepimo į skundą nepateikė. Per teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovė skundą prašė atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ortogama“ atsiliepimo į skundą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu (IV t., b. l. 79–84) pareiškėjų UAB „Idemus“, UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortopedijos centras“, UAB „Ortopedijos klinika“, UAB „Ortopedijos projektai“, AB „Ortopedijos technika“, UAB „Pirmas žingsnis“, VšĮ „Vilties žiedas“ ir UAB „Ortobatas“ skundą tenkino: panaikino sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. V-71 „Dėl 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių išlaidų kompensavimo“.

Teismas nustatė, kad UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortopedijos centras“, AB „Ortopedijos technika“ ir UAB „Ortopedijos projektai“ yra sudariusios sutartis su VLK dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (I t., b. l. 142–195, II t., b. l. 1–85). 2011 m. balandžio 14 d. Valstybės kontrolė parengė išvadą dėl 2010 m. PSDF biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio, kurioje, be kita ko, nagrinėjo ortopedijos priemonių kompensavimo mechanizmą ir pateikė siūlymus dėl įsiskolinimų, susidariusių dėl galiojančios kompensavimo tvarkos. Remiantis Valstybės kontrolės išvada, pagal galiojančią tvarką ortopedinė įmonė, gavusi paciento prašymą pagaminti ortopedinę priemonę, įsitikinusi, kad ji kompensuojama iš PSDF biudžeto, pateikia dokumentus VLK, o ši patvirtina užsakymo pagrįstumą. Gavus patvirtinimą, pagaminama ortopedinė priemonė ir išrašoma sąskaita faktūra asmeniui, o įsipareigojimai perkeliami į VLK įsipareigojimus (I t., b. l. 21–42).

2011 m. gegužės 18 d. Seimo Sveikatos reikalų komitetas, išklausęs Valstybės kontrolės pateiktą informaciją, priėmė sprendimą Nr. 7 pasiūlyti VLK ir Sveikatos apsaugos ministerijai skubiai ir pilnai įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas, apsispręsti, ar pripažinti skola sumas, atsiradusias 2008-2009 m. suteikus viršplanines ortopedijos technikos paslaugas ir pripažinti šias sumas kaip skolą, jas apmokėti iš rezervo lėšų, bet ne iš 2011 m. PSDF biudžeto lėšų, skirtų ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti (III t., b. l. 38–39). 2011 m. birželio 6 d. Sveikatos apsaugos ministerija raštu Nr. 10-(1.20.11)-4363, taip pat 2011 m. birželio 9 d. raštu Nr. 10-(1.20.11)-4387 informavo Ortopedijos ir reabilitacijos paslaugų teikėjų asociaciją, kad 2011 m. pagamintų ortopedijos priemonių bazinių kainų kintamojo balo vertė skaičiuojama ne pagal visą metinę šioms priemonėms skiriamą sumą, bet pagal šios sumos 89 proc. Pažymėjo, kad nors nuo 2010 m. gegužės 1 d. priemonių įsigijimo išlaidų kompensacijos laukimo eilė kas mėnesį mažėja 11 proc., PSDF lėšų nepakanka, todėl numatoma sudaryti darbo grupę, kuri spręstų šį klausimą (I t., b. l. 70–71).

2011 m. spalio 25 d. VLK raštu Nr. 4K-201-8874 pateikė pasiūlymus dėl 2008–2009 metų skolų, atsiradusių suteikus viršplanines ortopedijos technikos paslaugas: nuo 2012 m. kompensuoti einamaisiais metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidas pagal kompensacijos laukimo eilę, nuo 2012 m. į bendrą laukimo eilę įtraukti tik fizinius asmenis, savo lėšomis sumokėjusius už ortopedijos priemones, perskaičiuoti kompensacijos laukimo eilę sudarančių užsakymų kainas, taikant indeksavimo koeficientą, išlaidoms kompensuoti skirti papildomas lėšas (III t., b. l. 40–42). 2012 m. sausio 23 d. Valstybės kontrolė raštu Nr. S-(10-1632)-161 pateikė nuomonę dėl siūlymo ankstesniais metais pagamintų ir išduotų priemonių išlaidų kompensavimui skirti 11 proc. einamųjų metų asignavimų; nurodė, kad pagal susiformavusią dalykinę kompensavimo praktiką ir atsižvelgus į ketinimą 11 proc. einamųjų metų asignavimų skirti ankstesniais metais pagamintų ortopedijos priemonių apmokėjimui, yra didesnė tikimybė, kad VLK apmokės už ankstesniais metais į eilę įtrauktas priemones, ši kompensavimo laukimo eilė neturėtų būti pripažinta neapibrėžtais įsipareigojimais (I t., b. l. 43–44). 2012 m. sausio 25 d. VLK direktorius įsakymu Nr. 1K-15 patvirtino 2012 m. PSDF biudžeto lėšų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti paskirstymą pagal poklasius (I t., b. l. 20).

2012 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministras, siekdamas tinkamai įgyvendinti 2012 m. PSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą, Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, užtikrinti Valstybės kontrolės 2011 m. balandžio 14 d. išvados Nr. FA-P-10-4-6 „Dėl 2010 m. PSDF biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio“ tinkamą vykdymą, atsižvelgdamas į Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 7 „Dėl Valstybės kontrolės išvados Dėl 2010 m. PSDF biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio“ bei VLK nuostatų 7.4 ir 7.5 punktus, įvertinęs VLK 2011 m. spalio 25 d. rašte Nr. 4K-201-8874 pateiktą informaciją, priėmė įsakymą Nr. V-71, kuriuo įsakė VLK direktoriui 2012 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu 2012 metams skirtas lėšas ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti naudoti 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos technikos priemonių išlaidoms kompensuoti, išskyrus 2011 m. gruodžio mėnesį pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidas, kurios finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikiamos kaip kreditorinis įsiskolinimas ir apmokamos 2012 m. asignavimais ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti (I t., b. l. 18).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl 2012 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-71 teisėtumo.

Sveikatos draudimo įstatymas (2012 m. sausio 1 d. redakcija) nustato privalomojo sveikatos draudimo sistemą: privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, PSDF biudžeto sudarymo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš PSDF biudžeto pagrindus, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančias institucijas, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų ir sveikatos priežiūros įstaigų teises ir pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą, ginčų nagrinėjimo tvarką, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo pagrindus (1 straipsnis). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: 1) Privalomojo sveikatos draudimo taryba; 2) Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 3) teritorinės ligonių kasos.

Sveikatos apsaugos ministerija sveikatos draudimą vykdančioms institucijoms nepriskiriama, jai nustatytos funkcijos priimti norminius aktus sveikatos draudimo srityje. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926, 14.5 punkte nustatyta, kad sveikatos apsaugos ministras sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, priima ir pasirašo įsakymus, tikrina, kaip jie įgyvendinami. Ginčijamu sveikatos apsaugos ministro įsakymu VLK nurodyta 2012 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu 2012 metams skirtas lėšas ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti naudoti 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos technikos priemonių išlaidoms kompensuoti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pateiktu teisinės valstybės principo aiškinimu (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai) ir atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012 konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija, priimdama įsakymą, kuriuo buvo nustatyta, jog už pagamintas ortopedijos technines priemones 2011 m. gali būti kompensuojama tik iš 2011 m. ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms skirtų PSDF lėšų, nevykdė jai pavestos funkcijos priimti norminį aktą sveikatos draudimo sistemoje, dėl to įsakymas priimtas viršijus viešojo administravimo subjekto kompetenciją, padarė išvadą, kad ginčijamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo nustatyta, jog už pagamintas ortopedijos technines priemones 2012 m. gali būti kompensuojama tik iš 2012 m. ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms skirtų PSDF lėšų, taip pat priimtas be teisinio pagrindo ir viršijus savo kompetenciją.

Dėl atsakovo teiginio, kad ginčijamu 2012 m. vasario 1 d. Įsakymu buvo siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės 2011 m. balandžio 14 d. išvados tinkamą vykdymą, teismas pažymėjo, kad tiek Valstybės kontrolės išvada, tiek kitų institucijų išvados ar nurodymai gali būti vykdomi viešojo administravimo subjektui įgyvendinant savo kompetenciją teisės aktuose nustatytais būdais ir priemonėmis, kitaip ir teisėtų nurodymų įgyvendinimas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus.

Teismas sutiko su pareiškėjų argumentu, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo“. Sveikatos apsaugos ministerija, įgyvendindama Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, būtent nustatydama valstybės paramos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti tvarką, priėmė 2009 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. V-466 dėl bazinių kainų sąrašų patvirtinimo, kuriuo buvo nustatyti trys bazinių kainų sąrašai. 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V-49, kaip ir ankstesniais pakeitimais, 2009 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. V-466 papildytas nuostatomis dėl bazinių kainų skaičiavimo siejant jas su konkrečiu ataskaitiniu laikotarpiu ir šiam laikotarpiui skiriama PSDF biudžeto dalimi – 89 proc., paliekant 11 proc. einamųjų metų PSDF biudžeto skiriamos sumos mažinti įsiskolinimams už ortopedijos įmonių ankstesniais metais pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, už kurias VLK dar nėra atsiskaičiusi. Tokiu būdu, nustačius, kad iš 2012 m. pagamintos ir išduotos ortopedijos techninės priemonės gali būti kompensuojamos tik iš 2012 m. PSDF biudžeto lėšų, apriboja galimybę skirti lėšas įsiskolinimų mažinimui 2012 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. V-49 nustatyta tvarka, t. y. iš esmės nurodoma nevykdyti norminio akto. Teismas pažymėjo, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012.

Konstatavus, kad skundžiamas administracinis aktas priimtas be teisinio pagrindo, viršijus kompetenciją, jis yra neteisėtas iš esmės, ir tai yra pakankamas pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medilita“ prašymo priteisti jai iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad nagrinėjamu atveju tenkinamas pareiškėjų skundas, todėl priteisti bylinėjimosi išlaidas UAB „Medilita“ nėra pagrindo.

III. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 87–94), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti.

Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013 m. vasario 27 d. sprendimą, nepilnai įvertino privalomąjį sveikatos draudimą ir sveikatos apsaugos ministro kompetenciją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pagal Sveikatos draudimo įstatymą Sveikatos apsaugos ministerija, kaip juridinis asmuo, nėra priskiriama prie privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių subjektų, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos funkcijos sveikatos draudimo srityje neapsiriboja vien tik norminių teisės aktų priėmimu.

Apelianto nuomone, Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija priimti norminio pobūdžio teisės aktus sveikatos draudimo srityje gali būti įgyvendinama tik tokia apimtimi, kokia yra įstatymais ar Vyriausybės sprendimais jai suteikti įgaliojimai. Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija nustatyti valstybės paramos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tvarką, t. y. priimti norminio pobūdžio teisės aktą, yra numatyta Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte. Anksčiau paminėtas Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas įgyvendina ir apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis bei jų įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką detaliai reglamentuoja Aprašas.

Remiantis Aprašo nuostatomis, VLK ir įmonės (nagrinėjam atveju – pareiškėjai) sudaro sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis. Šiose sutartyse yra tiksliai apibrėžti ir pareiškėjų, ir VLK įsipareigojimai. Aprašo 23 punkte numatyta, kad VLK ir ortopedijos įmonių sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau Apraše deklaruojama aiški sąlyga visoms ortopedijos įmonėms – negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus poklasius.

Apraše yra nustatytas toks modelis, kai ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo netolygumai yra reguliuojami ir turi būti išlyginami per vienus biudžetinius metus. Būtent į tokio modelio įgyvendinimą ir nukreiptas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas, kuriuo siekiama vieneriems metams (2012 m.) ortopedijos techninių priemonių pagaminimo ir išdavimo išlaidų kompensavimui skirtas lėšas naudoti atsiskaitant su pareiškėjais tik už tais metais pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones. Sveikatos draudimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad VLK, t. y. viena iš institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą ir vienintelė institucija, kuriai suteikti įgaliojimai pasirašyti sutartis dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, apmokamomis privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, yra atskaitinga Sveikatos apsaugos ministerijai.

Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926, 10.4 punkte reglamentuojamos ministerijos funkcijos sveikatos draudimo srityje: rengti sveikatos draudimo srities įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus bei kontroliuoti, kaip įgyvendinama valstybės politika sveikatos draudimo srityje ministerijai pavaldžiose įstaigose. Nuostatų 11. 4 punkte reglamentuojama Sveikatos apsaugos ministerijos teisė kontroliuoti, tikrinti pagal kompetenciją įstaigų prie ministerijos veiklą, vertinti veiklos ataskaitas ir prireikus teikti joms metodinius nurodymus.

Kokia forma ir kokiais konkrečiais atvejais šie metodiniai nurodymai gali būti duodami – nėra reglamentuojama. Nuostatų 15 punkte nurodoma, kad ministerijai vadovauja ministras, kuris, vadovaudamasis Nuostatų 17.5 punktu, priima ir pasirašo įsakymus, tikrina, kaip jie įgyvendinami. Taigi Nuostatų 17.5 punkte nėra nurodyta, kad sveikatos apsaugos ministras gali priimti tik norminio pobūdžio įsakymus, todėl pats faktas, kad sveikatos apsaugos ministras priėmė ne norminio pobūdžio sprendimą nepadaro šio sprendimo neteisėtu. Atsakovo nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas (Sveikatos apsaugos ministerija) neperžengė jam aukštesnės galios teisės aktais suteiktų įgaliojimų sveikatos draudimo srityje, priėmė individualaus pobūdžio teisės aktą – 2012 m. vasario 1 d.

Įsakymą, kuriuo pavedė kompetentingai institucijai (VLK) užtikrinti kito, ne mažiau svarbaus ir pirmosios instancijos teismo nevertinto teisės akto, t. y. Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo, nuostatų įgyvendinimą.

Be to, teismo panaikintame 2012 m. vasario 1 d. Įsakyme suformuluotas sprendimas buvo priimtas, kaip nurodyta jo preambulėje, įgyvendinant Lietuvos Respublikos 2012 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512) 14 straipsnio 1 dalį. Teismas šių teisės normų neanalizavo. Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PSDF biudžetas sudaromas vieneriems metams – nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad priimdamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, sveikatos apsaugos ministras įvertino PSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo specifiškumą, jo skirtumus nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat ir nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžeto. Vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, PSDF biudžetas turi būti subalansuotas ir tik toks gali būti patvirtintas Lietuvos Respublikos Seime (toliau – ir Seimas), o tai yra esminis šio biudžeto skirtumas lyginant jį su Valstybės ir savivaldybių biudžetais, taip pat su VSDF biudžetu, kurie jau jų tvirtinimo stadijoje gali būti deficitiniais arba pertekliniais. Šį teiginį patvirtina ir Sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad kai dėl PSDF biudžeto tvirtinimo metu nenumatytų priežasčių padidėja šio biudžeto išlaidos arba sumažėja pajamos ir dėl to negalima įvykdyti visų Sveikatos draudimo įstatyme nustatytų įpareigojimų, tokiu atveju Seimas gali įstatymu patvirtinti PSDF biudžetui papildomus valstybės biudžeto asignavimus.

2012 m. vasario 1 d. Įsakymo preambulėje buvo suformuluotas tikslas – užtikrinti tinkamą Valstybės kontrolės išvadų vykdymą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2011 m. balandžio 14 d. išvados Nr. FA-P-10-4-6 „Dėl 2010 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio" ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 7 „Dėl Valstybės kontrolės išvados „Dėl 2010 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinio" turėjo tiesioginės įtakos, priimant teismo panaikintą 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą. Valstybės kontrolės išvadose (27 psl.) buvo išreikšta nuomonė, kad „<...> įmonėms viršijus PSDF biudžeto lėšas pagamintų priemonių išlaidos neturėtų būti kompensuojamos ir ateinančiais laikotarpiais". Sveikatos apsaugos ministras, siekdamas užtikrinti tinkamą Valstybės kontrolės išvadų įgyvendinimą ir remdamasis jam įstatymų leidėjo suteiktais įgaliojimais, neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir nekeisdamas galiojančio teisinio reglamentavimo priėmė ginčijamą Įsakymą.

Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaudamasi pirmiau šiame apeliaciniame skunde aprašytomis Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, nustato valstybės paramos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis tvarką, o VLK per ortopedijos įmones teikia šiose įmonėse įsigijusiems ortopedijos technines priemones apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu valstybės (finansinę) paramą. Panaikindamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjams, kurie ne pirmus metus sudaro tokio pobūdžio sutartis, yra žinomas šiose sutartyse įtvirtintas vienerių metų atsiskaitymo su įmonėmis principas ir kitos sutarčių nuostatos.

Šį teiginį, apelianto manymu, patvirtina tai, kad pareiškėjai teismui pateiktame skunde, kuriuo ginčijo 2012 m. vasario 1 d. Įsakymo teisėtumą, rėmėsi VLK ir pareiškėjų sutarčių dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis nuostatomis. Pareiškėjų skunde teisingai nurodyta, kad būtent šiose sutartyse nustatoma tvarka, pagal kurią pareiškėjai aprūpina apdraustuosius privalomuoju sveikatos draudimu ortopedijos techninėmis priemonėmis, o VLK atsiskaito su pareiškėjais. Pareiškėjai, turėdami tokią informaciją, turėjo visas galimybes įvertinti savo ir PSDF biudžeto galimybes, o į jas neatsižvelgdami, – pilnai prisiimti visą riziką.

Šiuo aspektu taip pat paminėtinas ir VLK su ortopedijos įmonėmis sudarytose sutartyse įtvirtintas įmonių įsipareigojimas nereikšti pretenzijų VLK dėl išlaidų kompensavimo, jeigu įmonė išdavė ortopedijos technikos priemones, viršydama tiems metams skirtas PSDF biudžeto lėšas. Taip pareiškėjai sudarė sutartis su VLK, tapo jos socialinėmis partnerėmis, tačiau tuo pačiu, būdamos komercinės veiklos subjektais ir siekdamos pelno, turėjo prisiimti ūkinę-komercinę riziką. Taigi, nors 2012 m. vasario 1 d. Įsakymo preambulėje ir nėra tiesioginės nuorodos į Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir į Aprašo nuostatas, tačiau šiomis teisės normomis vadovaujantis buvo surašytos Valstybės kontrolės išvados dėl ortopedijos priemonių kompensavimo, kuriomis, priimdamas Įsakymą, vadovavosi sveikatos apsaugos ministras.

Toks administracinio akto pagrindimo modelis buvo vertintas ir pripažintas tinkamu LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A03-750/2004, A63-994/2008). Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, Sveikatos apsaugos ministerija Valstybės kontrolės išvadą įgyvendino teisės aktuose nustatytais būdais ir priemonėmis.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo” pakeitimo”. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. apskaičiuojant ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertę (minėto įsakymo 3 punktas) nenumatyta vienaip ar kitaip išskirti 89 procentų lėšų sumos, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V-49, kaip ir ankstesniais pakeitimais, 2009 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. V-466 papildytas nuostatomis dėl bazinių kainų skaičiavimo siejant jas su konkrečiu ataskaitiniu laikotarpiu ir šiam laikotarpiui skiriama PSDF biudžeto dalimi – 89 proc., paliekant 11 proc. einamųjų metų PSDF biudžeto...” yra neteisingas, nes 2012 m. pasikeitė teisinis reglamentavimas. Tokiu būdu negalima teigti, kad sveikatos apsaugos ministro 2012 vasario 1 d. Įsakymas prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymui Nr. V-466 ir jo 2012 m. sausio 30 d. pakeitimui Nr. V-49.

Be to, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime ne kartą rėmėsi LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A602-2555/12) ir tiesiogiai ją taikė, pasisakydamas dėl 2012 m. vasario 1 d. Įsakymo teisėtumo. Tačiau LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartyje Nr. AS552-494/2012 pasisakė, kad administracinėje byloje Nr. A602-2555/12 nustatytos aplinkybės galimai palengvintų įrodinėjimą šioje byloje, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad tarp šių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys. Apelianto nuomone, net įrodinėjimo aspektu negalima sieti šių bylų, nes dėl minėto sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-466 reglamentavimo pasikeitimo 2012 m., negalima pritaikyti LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2555/12 išsakytos pozicijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Medilita“ pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 99–105), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

UAB „Medilita“ remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos ji pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą bei kuriuos apeliaciniame skunde išdėstė atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija. Papildomai pažymi, kad Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas bei Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 14.5 punktas suteikia sveikatos apsaugos ministrui kompetenciją priimti tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio aktus, reglamentuojančius apmokėjimo už ortopedijos technines priemones tvarką.

Pagal analogiją taikant LVAT 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 pateiktą išaiškinimą, VLK ir ortopedijos įmonių sudarytos sutartys laikomos administracinėmis sutartimis, nes VLK yra viešo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje, o ortopedijos techninių priemonių kompensavimo funkcija VLK suteikta viešojo administravimo imperatyvių teisės aktų pagrindu. Todėl šio ginčo atveju veikia ne civilinės teisės principai, kuriuos įvardija pareiškėjai, o ortopedijos techninių priemonių kompensavimui užtikrinti – viešosios teisės principas, t. y., kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu įsigyti turi būti vykdoma tik teisės aktų, reglamentuojančių ortopedijos techninių priemonių kompensavimą ir administracinių sutarčių, sudarytų tarp VLK ir ortopedijos įmonių, griežtai nustatyta tvarka, atvejais ir būdais.

Atsižvelgiant į tai, Sveikatos apsaugos ministras, priimdamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą, nepažeidė pareigos Sveikatos apsaugos ministerijai priimti tik norminius teisės aktus privalomojo draudimo sistemoje, nes tokios pareiga paprasčiausiai nėra reglamentuota. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmos instancijos teismas privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, t. y. įvertinti VLK ir ortopedijos teisinių santykių atitikimą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo teisės aktams, taip pat administracinių sutarčių nuostatoms.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas tik mechaniškai nukopijavo LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012, todėl padarė akivaizdžią klaidą, nurodydamas, jog ginčijamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 dėl bazinių kainų sąrašų patvirtinimo pakeitimo, nes sveikatos apsaugos ministrui tiek priimant 2011 m. ginčo įsakymą, tiek ir 2012 m. vasario 1 d. Įsakymą iš esmės skyrėsi atsiskaitymo už ortopedijos technines priemones tuometinė norminė reglamentacija.

Pripažinti, kad 2012 m. vasario 14 d. Įsakymas prieštaravo minėtam sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 nėra teisinio pagrindo, nes sveikatos apsaugos ministras 2010 ir 2011 metais buvo nustatęs, kad kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertei apskaičiuoti, skiriama 89 procentai PSDV biudžeto lėšų skirtų ortopedijai, o likusi 11 proc. suma buvo skiriama VLK skolinių įsipareigojimų kitaip tariant „laukimo eilei“ mažinti. Taigi 2010 m. ir 2011 m. Sveikatos apsaugos ministras norminiais teisės aktais reglamentavo „laukimo eilės“ mažinimą, skirdamas tam atitinkamą 11 proc. lėšų sumą nuo visų ortopedijos techninių priemonių kompensavimui skiriamų PSDF biudžeto lėšų.

Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. V-49, kuris taikomas nuo 2012 m. sausio 1 dienos, nebeliko nuostatos kuomet ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertei apskaičiuoti skiriama 89 proc. PSDF biudžeto, šiame įsakyme nurodoma, kad ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertė negali būti didesnė nei 0,89 lito. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, šie vienodi skaičiai (tačiau visiškai skirtinga jų esmė) suklaidino Vilniaus apygardos administracinį teismą, ko pasekoje šioje administracinėje byloje buvo priimtas neteisėtas 2013 m. vasario 27 d. sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kad priėmus Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. V-49 nebeliko norminės nuostatos, kuriai prieštarautų 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas, todėl nebegalima taikyti kaip precedento LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012, o tai reiškia, kad Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, ir naikinti jo nėra pagrindo.

Pareiškėjai UAB „Idemus“, UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortopedijos centras“, UAB „Ortopedijos klinika“, UAB „Ortopedijos projektai“, AB „Ortopedijos technika“, UAB „Pirmas žingsnis“, VšĮ „Vilties žiedas“ ir UAB „Ortobatas“ pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medilitos“ apeliacinį skundą (IV t., b. l. 128–147), kuriuo prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, jog 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas savo pavadinimu, turiniu ir teisinio reguliavimo esme yra identiškas įsiteisėjusiu LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Nr. A602-2555-2012 jau panaikintam 2011 m. lapkričio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymui, todėl ir ši administracinė byla, pagal bylos faktines aplinkybes ir joje keliamų teisinių klausimų turinį yra analogiška LVAT jau išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A602-2555/2012. Vadinasi, sprendžiant šią administracinę bylą būtina vadovautis LVAT 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012 pateiktais išaiškinimais bei išvadomis, o tai reiškia, kad skundžiamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas turėtų būti panaikintas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Nr. I-659-281/2013 paliktas nepakeistas.

Pareiškėjų teigimu, skundžiamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas priimtas ultra vires, t. y. peržengiant Sveikatos apsaugos ministro kompetencijos ribas ir neleistinai įsiterpiant į VLK kompetenciją, todėl remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindais, turi būti panaikintas. Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnis nustato, kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo Privalomojo sveikatos draudimo taryba, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos. Tiesioginis Sveikatos apsaugos ministro dalyvavimas šiame procese nenumatytas. Sveikatos draudimo įstatymo 31 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad būtent VLK įstatymų ir kitu teisės aktu nustatyta tvarka naudoja jai perduotas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, įstatymu ir kitu teisės aktu nustatyta tvarka sudaro sutartis. Analogiškai VLK nuostatų 7.4 ir 7.5 punktuose, į kuriuos nuorodos pateiktos skundžiamo Įsakymo preambulėje, yra numatyta būtent VLK, o ne Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija naudoti PSDF biudžeto lėšas. Taigi ir vėl Sveikatos apsaugos ministrui jokia kompetencija nesuteikta.

Skundžiamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes visiškai nenurodytas ginčo įsakymo priėmimo teisinis pagrindas, t. y. nenurodyta, kokiu įstatyme nustatytu pagrindu remdamasis sveikatos apsaugos ministras įsakė Valstybinei ligonių kasai Lietuvos Respublikos 2012 m. PSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu 2012 metams skirtas lėšas ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti naudoti tik 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos technikos priemonių išlaidoms kompensuoti. Skundžiamo 2012 m. vasario 1 d. Įsakymo preambulėje išdėstyti dokumentai negali būti laikomi skundžiamo įsakymo teisiniu pagrindu, nes Lietuvos Respublikos 2012 metų PSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nurodo tik tiek, kad PSDF biudžetas sudaromas vieneriems metams. Šiuose aktuose nėra įtvirtinta jokių normų dėl kompetencijos suteikimo sveikatos apsaugos ministrui. Valstybės kontrolė 2011 m. balandžio 14 d. išvadoje patvirtino VLK prievolę pareiškėjams grąžinti susidariusį įsiskolinimą: Valstybės kontrolės išvadų 25 puslapyje aiškiai nurodoma, jog už kompensacijos laukimo eilės, t. y. įsiskolinimų pareiškėjams atsiradimą, yra išimtinai atsakinga VLK. Be to, Valstybinės ligonių kasos nuostatų 7.4 ir 7.5 punktuose yra nustatyta būtent Valstybinės ligonių kasos, o ne Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija naudoti PSDF biudžeto lėšas.

Trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime akivaizdžiai klaidingai nurodyta, kad ginčijamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas prieštarauja sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 dėl bazinių kainų patvirtinimo, yra nepagrįsti ir neteisėti. Trečiasis asmuo visiškai klaidingai ir neteisingai aiškina Įsakymo dėl bazinių kainų patvirtinimo 2012 m. sausio 30 d. redakciją, kurioje, priešingai nei bando teigti trečiasis suinteresuotas asmuo, toliau nuosekliai yra įtvirtinamas 11 proc. dydžio koeficientas skolinių įsipareigojimų pareiškėjams mažinimui iš 2012 m. PSDF biudžeto už ankstesniu laikotarpiu pareiškėjų pagamintas ir išduotas ortopedijos technines priemones, dėl ko 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Įsakymui dėl bazinių kainų patvirtinimo. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog Įsakymo dėl bazinių kainų patvirtinimo 2012 m. sausio 30 d. redakcijoje pakeistas „plaukiojančio balo“ matematinis apskaičiavimas iš 89 proc. į 0,89 lito sudaro lygiai tą patį, kaip ir ankstesnėje Įsakymo dėl bazinių kainų patvirtinimo redakcijoje nustatytą 89 procentų koeficientą, tik išreikštą kitokia matematine formuluote, jį apskaičiuojant nuo 1 Lt bazinio „plaukiojančio balo“ ir iš jo skiriant 0,11 Lt susidariusių įsiskolinimų už ankstesnius metus dengimui, dėl ko pats „plaukiojantis balas“ 2012 m. nustatomas 0,89 Lt.

Be to, pareiškėjų vertinimu, svarbu tai, kad sveikatos apsaugos ministro priimtas Įsakymas dėl bazinių kainų patvirtinimo, kuriuo nustatomos ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų bazinių kainų sąrašas, yra norminis administracinis aktas, kadangi jis skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Įsakymas dėl bazinių kainų patvirtinimo, be kita ko, priešingai nei 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas, buvo oficialiai paskelbtas Valstybės žiniose (Valstybės žinios, 2009 m. birželio 18 d., Nr. 72-2952).

Skundžiamas 2012 m. vasario 1 d. Įsakymas yra neteisėtas ir dėl to, kad juo buvo neleistinai įsiterpta į pareiškėjų ir VLK privatinius sutartinius teisinius santykius. Nors trečiojo suinteresuoto asmens teiginys, jog VLK ir ortopedijos įmonių sutartys laikytinos administracinėmis sutartimis, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau pareiškėjai pažymi, kad tokia trečiojo suinteresuoto asmens pozicija yra neteisėta ir nepagrįsta. Priešingai nei teigiama trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-989) laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektai, įskaitant ir Sveikatos apsaugos ministeriją bei VLK, civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais ūkio subjektais, įskaitant ir pareiškėjus, dalyvauja lygiais pagrindais, jiems yra lygiai taip pat taikomos civilinės teisės nuostatos, kurių pastarieji privalo laikytis analogiškai kaip ir bet kurie kiti privatinių teisinių santykių dalyviai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa pateikė atsiliepimą į atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą (IV t., b. l. 150–152), kuriuo prašo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti. VLK sutinka su atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, palaiko jame pateiktus argumentus bei motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. V-71 „Dėl 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių išlaidų kompensavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu įsakymu sveikatos apsaugos ministras Valstybinės ligonių kasos direktoriui nurodė 2012 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu 2012 metams skirtas lėšas ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti naudoti 2012 metais pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių išlaidoms kompensuoti, išskyrus 2011 m. gruodžio mėnesį pagamintų ir išduotų ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidas, kurios finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikiamos kaip kreditorinis įsiskolinimas ir apmokamos 2012 m. asignavimais ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Įsakymo preambulėje nurodyta, kad jį priimdamas atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės ligonių kasos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-35 7.4 ir 7.5 punktais bei tam tikruose dokumentuose pateikta informacija (I t., b. l. 18).

Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas sudaromas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai. Pagal Valstybinės ligonių kasos nuostatų 7.4 punktą Valstybinė ligonių kasa, kurios pagrindinis uždavinys įgyvendinti privalomąjį sveikatos draudimą teisės aktų nustatyta tvarka, vykdo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą; o pagal 7.5 punktą disponuoja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.

Pirmosios instancijos teismas byloje ginčijamą 2012 m. vasario 1 d. priimtą sveikatos apsaugos ministro įsakymą panaikino, pripažinęs šį teisės aktą neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, be to, jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui.

Nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip valstybės įstaigos, formuojančios valstybės politiką, organizuojančios, koordinuojančios ir kontroliuojančios jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendinančios sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse (Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1443 redakcija), 1 p.) kompetencija priimti norminio pobūdžio aktus. Tačiau akcentuojama, ką iš esmės pripažįsta ir atsakovas, jog nurodyti įgaliojimai turi būti įgyvendinami neperžengiant šios institucijos kompetencijos ribų.

Ne tik Valstybinės ligonių kasos nuostatuose (7.4 ir 7.5 p.) būtent šiai institucijai suteikiamos teisės Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto disponavimo srityje. Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: 1) Privalomojo sveikatos draudimo taryba; 2) Valstybinė ligonių kasa; 3) teritorinės ligonių kasos (1 d.). Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklą nustato šis įstatymas ir kiti teisės aktai (2 d.). Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 31 straipsnio nuostatas Valstybinei ligonių kasai suteikta teisė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka naudoti jai perduotas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, kitas teisėtai įgytas lėšas ir turtą (1 p.); įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis (2 p.). Gi Sveikatos apsaugos ministerija, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnį privalomąjį sveikatos draudimą vykdančioms institucijoms nėra priskiriama.

Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra nurodyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, tačiau tai nereiškia, kad įstatymas suteikia teisę ministerijai (ministrui) priimti individualų administracinį aktą ir juo nurodyti kaip Valstybinė ligonių kasa turėtų disponuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, t. y. paskirstyti tam tikriems metams VLK skirtas lėšas ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Vykdant minėtas įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 yra patvirtintas Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali 2010 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. V-934 redakcija) (t. y., norminis administracinis aktas), kuriuo tik nustatyti apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu aprūpinimo techninėmis priemonėmis principai bei šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarka (1 p.). Tačiau šis poįstatyminis teisės aktas nesudaro pagrindo išvadai, kad juo Sveikatos apsaugos ministerijai suteikiamos teisės individualiu teisės aktu įsikišti į Valstybinės ligonių kasos veiklą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų disponavimo klausimais.

Gi sveikatos apsaugos ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą (t. y. individualų administracinį aktą) privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto paskirstymo srityje, atliko sveikatos draudimą vykdančios institucijos funkcijas. Toks administracinis aktas pripažįstamas kaip priimtas be teisinio pagrindo ir viršijant savo kompetenciją. Vienas iš principų, kuriuo privalo vadovautis savo veikloje viešojo administravimo subjektai, yra įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Tad viešojo administravimo subjekto (sveikatos apsaugos ministro) atlikti administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, yra neteisėti. Vien šios aplinkybės pakanka, kad ginčijamas individualus administracinis aktas būtų panaikintas. Tad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai 2012 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. V-71 panaikino kaip neteisėtą dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 2 p.).

Dėl anksčiau nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medilita“ apeliacinių skundų motyvai nagrinėjamos bylos išsprendimui jokios reikšmės neturi. Be teisinio pagrindo priimtas ginčijamas įsakymas negalėjo reguliuoti jokių privalomojo sveikatos draudimo sistemos sričių.

Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad ginčijamas įsakymas prieštaravo ir aukštesnės galios teisės aktui (norminiam aktui), - sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymui Nr. V-49 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo“. Šio įsakymo 3.1 punktu buvo nustatyta, kad pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui (kalendoriniam mėnesiui), VLK per 3 darbo dienas apskaičiuoja ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertę – ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninėms priemonėms skirtą sumą litais dalina iš tą mėnesį išduotų atitinkamo poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balų sumos. Ataskaitinio laikotarpio kiekvieno poklasio ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų balo vertė negali būti didesnė nei 0,89 lito. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų pozicija, kad nepriklausomai nuo šiame įsakyme įtvirtintos bazinių kainų balo vertės matematinės išraiškos: 0,89 lito, o ne 0,89 proc. (kaip buvo nurodoma ankstesniuose sveikatos apsaugos ministro įsakymuose), ir šiuo įsakymu nuosekliai buvo paliekama 0,11 lito (anksčiau – 0,11 proc.) susidariusių įsiskolinimų už ankstesniais metais pagamintas ortopedijos technines priemones dengimui. Be to, minimo įsakymo 2 punktu sveikatos apsaugos ministras nustatė, kad šis įsakymas taikomas atsiskaitant už ortopedijos technines priemones, išduotas nuo 2012 m. sausio 1 d. Apie ortopedijos techninių priemonių pagaminimo laiką šiame 2012 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. V-49 (skirtingai nei ginčijamame) nekalbama. Taigi, ginčijamas įsakymas negali būti pripažintas teisėtu, ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintas taip pat ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2555/2012, kurioje ginčo dalykas iš esmės tapatus šiai bylai (toje byloje buvo ginčijamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo buvo nustatyta, kad už 2011 metais pagamintas ortopedijos priemones gali būti kompensuojama tik iš 2011 m. šių priemonių įsigijimo išlaidoms skirtų PSDF lėšų), ir kurioje nustatytos faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, turi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS552-494/2012) sprendė tik šios administracinės bylos sustabdymo, kol nebus išnagrinėta kita administracinė byla, pagrįstumo, klausimą, tačiau bylos iš esmės nenagrinėjo. Teismas taip pat iš esmės tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, todėl tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Medilita“ apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė