2019-03-20 Nr. AB-6876-3-61-3-04317-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2425-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04317-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr.S-188(7-141/2016); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr.68-149 1 dalį, kuria tvirtinamas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr.(04.7.2)-FR0682-234; 3) panaikinti 2016 m. balandžio 19 d. Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr.(04.7.2)-FR0682-234.

2. Pareiškėja paaiškino, jog nesutinka su Komisijos išvada, kad jos pozicija dėl R. G. suteiktos paskolos nenuosekli. Paskolą R. G. suteikė iš savo santaupų ir paskolos, gautos iš E. D.. Komisija pati konstatavo, kad pareiškėja 2015 m. gruodžio 31 d. (likus 6 dienoms iki paskolos sutarties su E. D. ir 10 dienų iki paskolos sutarties sudarymo su G.), banke turėjo 9 3317 Lt, t. y. pakankamai lėšų, kurias galėjo paskolinti R. G.. Pažymėjo, kad turimas lėšas buvo suplanavusi panaudoti kitoms savo ir vaikų reikmėms, todėl paskolinti jų ilgesniam laikui R. G. negalėjo ir dėl to pinigus be procentų pasiskolino iš E. D..

3. Pareiškėja teigė, kad nesutinka jai priskaičiuota 2367,93 Eur (8176 Lt) papildoma pajamų mokesčio suma už 2006 m. mokestinį laikotarpį, delspinigiais bei bauda. Pažymėjo, kad 2006 m. įvertinus visas gautas lėšas (40990 Lt (pripažinta pajamomis VMI tyrimų ir patikrinimų metu), 71 000 Lt (paskola iš E. D.), 45760 Lt (S. S. lėšos skirtos sūnaus buto įsigijimui), gauta lėšų suma sudaro 157 750 Lt, o patirtos išlaidos, nustatytos VMI tyrimų metu –137 436 Lt. Pareiškėjos gautos pajamos buvo didesnės už patirtas išlaidas, o įvertinus piniginių lėšų likučius 2006 m. pradžioje – 93317 Lt, bei tų pačių metų pabaigoje – 42154 Lt, taip pat deklaruotą piniginių lėšų likutį ne banke mokestinio laikotarpio pradžioje – 15000 Lt, patirtos išlaidos neviršijo jos gautų pajamų, kurios buvo 86 477 Lt didesnės.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Kauno AVMI apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2016 m. vasario 1 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-72, kuris buvo patvirtintas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-234 bei šiame sprendime nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 2367,93 Eur GPM, 2 650,01 Eur GPM delspinigių ir 30 proc. 710 Eur GPM baudą. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos pozicija dėl S. S. perduotų piniginių lėšų nėra nuosekli. VMI vertino, kad pasikeitusią pareiškėjos įvykių poziciją lėmė siekis išvengti mokestinių prievolių, todėl taikant turinio viršenybės prieš formą principą su skundais pateiktas S. S. raštas pagrįstai VMI ir Komisijos sprendimuose įvertintas kaip formalus.

6. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjos skundų argumentus, VMI sprendimu pareiškėja buvo atleista nuo 50 proc. (1 325,01 Eur) GPM delspinigių, o Komisijos sprendimu 30 proc. dydžio (710 Eur) GPM bauda buvo sumažinta iki 10 proc. (237 Eur) GPM baudos.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjai už 2006 metų mokestinį laikotarpį papildomai apskaičiuotas mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pakartotinį pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m .gruodžio 31 d. ir 2016 m. vasario 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-72 (toliau – Patikrinimo aktas). Teritorinis mokesčių administratorius nustatė, kad 2006 m. pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas. Įvertinusi pareiškėjos 2006 m. gautas pajamas 40 990 Lt, patirtas išlaidas 137 436 Lt bei nustatytus piniginių lėšų likučius banke ataskaitinio laikotarpio pradžioje 93 317 Lt ir pabaigoje 42 154 Lt, pareiškėjos deklaruotą piniginių lėšų likutį ne banke mokestinio laikotarpio pradžioje 150 00 Lt, Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėja 2006 metais gavo 30 283 Lt pajamų, iš mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių. Minėtų pajamų nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo mokėtino į biudžetą GPM, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio ir 27 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo 2367,93 Eur (8176 Lt) GPM. Patikrinęs GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą 2007–2010 metais mokesčių administratorius pažeidimų nenustatė. Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, Kauno AVMI pateikė pastabas, kuriose nurodė, kad 2006 m. iš E. D. gauta 71 000 Lt paskola nepagrįstai nepripažinta pajamomis. Pareiškėja taip pat nesutiko su jai papildomai priskaičiuotu GPM už 2006 metus. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas, 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-234 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 2 367,93 Eur GPM, 2 650,01 Eur GPM delspinigių ir skirtą 710 Eur (30 proc.) GPM baudą. VMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 68-149 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 1 325,01 Eur GPM delspinigių. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, patvirtino VMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 68-149 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 2 367,93 Eur GPM ir 1325 Eur GPM delspinigius bei panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 710 Eur (30 proc.) GPM baudą, nurodydama sumokėti į biudžetą 237 Eur (10 proc.) GPM baudą.

11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai papildomai mokėtinas GPM už 2006 m., apskaičiuotas, nepripažinus dalies pareiškėjos teiktų jos pajamas, naudotas ginčo išlaidoms padengti, pagrindžiančių duomenų. Pareiškėja teigė, kad dalį jos ginčo išlaidoms padengti naudotų pinigų sudaro 71 000 Lt paskola gauta iš E. D. bei jos buvusio sutuoktinio S. S. jai perduotos lėšos skirtos jų sūnaus M. S. poreikių tenkinimui.

12. Dėl E. D. suteiktos paskolos teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 10 d. pareiškėja pagal paskolos raštelį suteikė R. G. 80 000 Lt paskolą, kurią deklaravo tik 2009 metais, patikslindama Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2006 metų mokestinį laikotarpį. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija. Tarp pareiškėjos ir R. G. dėl paskolos grąžinimo 2010 – 2012 metais vyko teisminiai ginčai. Mokesčių administratorius, atlikęs sutuoktinių E. ir R. D. pajamų ir išlaidų analizę, konstatavo, kad nei E. D., nei jo sutuoktinė neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjai 71 000 Lt sumos.

13. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, paneigiančių tarp pareiškėjos J. S. ir E. D. sudarytos paskolos realumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, aiškindama paskolos suteikimo R. G. aplinkybes buvo nenuosekli ir keitė savo poziciją, siekdama pagrįsti paskolintų pinigų šaltinio gavimą. Teismas sprendė, kad paskolos sutartis E. D. buvo ne tik ekonomiškai nenaudinga, bet ir nuostolinga, nes paskolinęs taupytas ir iš giminaičių/draugų pasiskolintas lėšas, kurios, E. D. teigimu, buvo skirtos šeimos būstui pirkti, buto pirkimui ėmė paskolą iš banko, nereikalavo J. S. grąžinti paskolos ar jos dalies. Teismas nurodė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad E. D. tiek iki paskolos sutarties sudarymo, tiek po jos grąžinimo, būtų realiai disponavęs ar galėjęs disponuoti 71 000 Lt suma. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad posėdžio metu apklausto B. K. ir pareiškėjos pateikti paaiškinimai apie pinigų perdavimo aplinkybes nesutapo. B. K. teigė, kad E. D. pareiškėjai pinigus perdavė pareiškėjos bute Alytuje, per Trijų karalių šventę. Pinigai (apie 70 000 Lt) buvo perduoti jam matant, daugiau nedalyvavo niekas, jo žmona atvažiavo vėliau, o pareiškėja duodama paaiškinimus nurodė, jog pinigų perdavimo metu bute buvo ir daugiau asmenų (draugai, šeima).

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, jog tarp pareiškėjos ir E. D. pasirašyta paskolos sutartis formali, sudaryta pareiškėjai siekiant pagrįsti išlaidas viršijusias pajamas bei išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, o vien aplinkybė, kad šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, nepatvirtina realaus paskolos gavimo fakto.

15. Dėl S. S. perduotų pinigų teismas nustatė, kad 2006 m. birželio 16 d. rašte nurodyta, jog S. S. perduoda J. S. 32 000 Lt, kurie skirti sūnaus M. S. buto įsigijimui, o ji įsipareigoja pateikti patvirtinimą apie lėšų panaudojimą. Raštą pasirašiusios šalys nurodė, kad pinigai perduoti–priimti 2006 m. rugsėjo 17 d. Teismas sprendė, kad pareiškėjos paaiškinimai ir minėto rašto turinys prieštaringi.

16. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėja, įrodinėdama aplinkybes dėl iš S. S. gautų pinigų, skirtų sūnaus buto pirkimui nebuvo nuosekli, pateikto rašto turinys ir pareiškėjos pateikti paaiškinimai kada S. S. jai perdavė pinigus ir iš kokių lėšų ji atliko pavedimą UAB „Mabilta“ prieštaringi. Aplinkybę, kad mokėjimas UAB „Mabilta“ buvo atliktas iš S. S. duotų pinigų, pareiškėja pradėjo įrodinėti tik 2016 metais VMI pateiktame skunde, nors mokestinis patikrinimas vyksta nuo 2011 metų. Pateikdama pirminius paaiškinimus, pareiškėja aiškiai nurodė, jog už perkamą būstą UAB „Mabilta“ sumokėta 47 760 Lt suma yra dovana sūnui M. S.. Teismas padarė išvadą, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjos sąžiningumu, todėl pirminiai pareiškėjos paaiškinimai dėl 47 760 Lt sumos pervedimo UAB „Mabilta“ laikyti patikimesniais, objektyvesniais, neįtakotais laiko ir kitų aplinkybių. Pareiškėja, pasirinkdama pajamas (lėšas) gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodama pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, turėjo įvertinti riziką, atsirandančią dėl jai tenkančios tokių faktų įrodinėjimo naštos. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė S. S. jai perduotų 47 760 Lt sumos ar žymios jos dalies realumo.

17. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog pareiškėja neįrodė iš E. D. ir S. S. gautų pajamų realumo. Sudarydama paskolos sutartį ir pateikdama su S. S. pasirašytą susitarimą (raštą) pareiškėja siekė išvengti GPM mokėjimo ir pateisinti jos pajamas viršijančias išlaidas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai šių sumų nepripažino pareiškėjos pajamomis.

18. Dėl pareiškėjos teiginių dėl nepagrįstai paskirtų delspinigių ir baudų teismas nustatė, kad Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjai buvo apskaičiuota 2 650,01 Eur (8176 Lt) delspinigių ir paskirta 710 Eur (30 proc.) bauda. VMI, atsižvelgusi į ilgą mokestinio patikrinimo trukmę, pareiškėjai priskaičiuotus delspinigius sumažino 50 proc., t. y. iki 1 325,01 Eur, o Komisija sumažino pareiškėjai paskirtą baudą iki minimalaus dydžio – 10 proc., t. y. 237 Eur. Todėl teismas sprendė, kad VMI ir Komisija, sumažindamos pareiškėjai mokėtinų delspinigių ir paskirtos baudos sumas, atsižvelgė į ilgą mokestinio tyrimo trukmę, įvertino pareiškėjos bendradarbiavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nurodyta sumokėti delspinigių suma (1 325,01 Eur) yra mažesnė, nei priskaičiuota už laikotarpį nuo prievolės atsiradimo sumokėti GPM iki mokestinio patikrinimo pradžios (1 441,12 Eur), pareiškėjai taip pat paskirta minimali bauda. Kitų pagrindų, kuriems esant paskirtų delspinigių suma galėtų būti sumažinta, arba pareiškėja atleista nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, teismas nenustatė.

19. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Mokestinį ginčą nagrinėjusios Inspekcija ir MGK teisingai, vadovaudamosi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. 20. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Komisijos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. S-188 (7-141/2016) abiejose jo dalyse, VMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintas Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas; panaikinti Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą visose dalyse.

21. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su sprendimu nepripažinti 2006 m. pajamomis 71 000 Lt dydžio paskolos iš E. D.. VMI specialistams teiktuose paaiškinimuose buvo aiškiai nurodyta, kaip, kada ir kur buvo perduoti bei grąžinti pinigai, pinigų perdavimo aplinkybę paliudijo ir B. K..

22. Pareiškėja nurodo, kad ginčo lėšų savo deklaracijose ji nedeklaravo, nes jomis nedisponavo, jos iš karto būdavo skiriamos neįgaliam sūnui. Sutinka, kad elgėsi netinkamai jų nedeklaruodama, tačiau manė, kad jų ir nereikia deklaruoti. S. S. 2006 m. rugsėjo 16 d. jai pagal raštą perdavė 32000 Lt, 2006 m. rugsėjo 19 d. ji pervedė 45760 Lt už sūnaus butą UAB „Mabilta“. Pateikus pavedimo kopiją S. S., jis pareiškėjai papildomai davė trūkstamus 13760 Lt, tačiau jų davimo faktas nebuvo fiksuotas kokiu nors dokumentu, šį faktą gali tik paliudyti pats S. S.. Todėl pareiškėjos teiginys, kad S. S. jai perdavė lėšas tik gavęs įrodymą apie pavedimo už butą padarymą, yra teisingas.

23. Pareiškėja akcentuoja, kad pati Komisija 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendime konstatavo, jog „[...]Taip pat patikrinimo metu nebuvo įvertinta, kad buvęs pareiškėjos sutuoktinis S. S. nedidelėmis sumomis remdavo su pareiškėja gyvenanti sūnų [...]“. Taigi Komisija pripažįsta faktą, kad lėšų iš S. S. savo sūnaus išlaikymui pareiškėja gaudavo, tačiau nepagrįstai nevertina kaip gautu pajamų, kuriomis padengiamos ir pareiškėjos išlaidos.

24. Pareiškėja teigia, kad jai neturi būti priskaičiuota papildomai mokama GPM dalis bei su jos sumokėjimu susiję delspinigiai ir bauda. Nurodo, kad 2006 m. visas pareiškėjos gautas lėšas sudarė 40990 Lt (pripažinta pajamomis VMI tyrimų ir patikrinimų metu), taip pat 71000 Lt paskola iš D. bei 45760 Lt (S. S. lėšos skirtos sūnaus buto įsigijimui). Taigi iš viso 157750 Lt., o patirtos išlaidos, nustatytos VMI tyrimų metu, yra 137436 Lt. Todėl pareiškėjos gautos pajamos buvo didesnės už patirtas išlaidas, o įvertinus piniginių lėšų likučius 2006 m. pradžioje – 93317 Lt, bei tų pačių metų pabaigoje – 42154 Lt ir deklaruotą piniginių lėšų likutį ne banke mokestinio laikotarpio pradžioje, t. y.15000 Lt., pareiškėjos patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų, kurios buvo 86 477 Lt didesnės. Pažymi, kad mokestiniai tyrimai ir patikrinimai mano atžvilgiu vyksta nuo 2011 m. pabaigos, t. y. daugiau kaip 4 metus. Pradėtas mokestinis tyrimas arba patikrinimas užbaigiamas sprendimu atlikti naują patikrinimą taip tęsiant patikrinimų laikotarpį, o patys tyrimai ir patikrinimai kelis kartus buvo sustabdyti ne dėl pareiškėjos kaltės, todėl toks tyrimų vilkinimas, o po to mokesčių, delspinigių ir baudų skaičiavimas tik įrodo valstybės institucijų norą pasipelnyti dirbančių žmonių sąskaita. Vykstantys mokestiniai tyrimai ir patikrinimai labai neigiamai paveikė pareiškėjos sveikatą.

25. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog pareiškėja, įrodinėdama aplinkybes dėl iš S. S. gautų pinigų, nebuvo nuosekli, jos pateikti paaiškinimai prieštaringi, aplinkybę, kad mokėjimas už sūnaus butą UAB „Mabilta“ atliktas iš S. S. duotų lėšų pradėjo įrodinėti tik 2016 metais, nors patikrinimas vyksta nuo 2011 metų. Pareiškėja neįrodė jai S. S. perduotos sumos realumo. Dėl delspinigių ir baudų teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu kitų pagrindų, kuriems esant paskirtų delspinigių suma galėtų būti sumažinta arba atleista nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, nenustatyta. Atsakovas vertina, kad VMI, Kauno AVMI, Komisija ir teismas išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr.S-188(7-141/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 16 d. sprendimo Nr.68-149 ir Kauno AVMI 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr.(04.7.2)-FR0682-234. Šiais sprendimais pareiškėjai priskaičiuota sumokėti į biudžetą 2367,93 Eur GPM, 50 procentų dydžio (1 325,01 Eur) GPM delspinigius, bei 10 procentų dydžio (237 Eur) GPM baudą.

27. Šie mokesčiai pareiškėjai priskaičiuoti už tai, kad pareiškėja 2006 m. gavo 30 283 Lt pajamų iš nenustatytų šaltinių, bei nesumokėjo už juos GPM. Mokesčių administratorius šį sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjos neapmokestinamų GPM pajamų gavimo fakto nepatvirtina tarp pareiškėjos ir E. D. sudaryta paskolos sutartis bei kad atitinkamas lėšas jai galėjo suteikti buvęs sutuoktinis, S. S.. Dėl ko šias lėšas įvertino kaip gautas iš nenustatytų šaltinių bei apmokestinamas GPM.

28. Pareiškėja su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka ir teigia priešingai, pateikdama savo įrodymų vertinimo, susijusių su minėtų lėšų gavimu, versiją.

29. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.

30. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

31. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

32. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

33. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan..

34. Byloje mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad byloje aptariamos paskolos sutarties sudarymo metu sutuoktinių E. ir R. D. su darbo santykiais susijusios gautos pajamos buvo nedidelės, piniginių lėšų apyvartos bankų sąskaitose ir jų likučiai maži, indėlių sutuoktiniai neturėjo, nekilnojamojo turto pardavimo sandorių nebuvo sudarę. E. D. suteiktos paskolos nėra deklaravęs. 2005 m. gegužės 2 d. yra pateikęs šeimos turto deklaraciją, kurioje deklaravo paties gautą 10 713 Lt paskolą iš SEB banko. 2005-2006 m. E. D. bankams negrąžintų paskolų likutis sudarė 12 645,19 Lt, o R. D. – 4 913,21 Lt. Dėl negrąžintų bankams paskolų 2011 m. birželio mėnesį bankui įkeistas butas buvo areštuotas. Byloje kitų rašytinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjos nurodomą aplinkybę, kad ji realiai gavo iš E. ir R. D. 71 000 Lt, kaip paskolą, ir jais disponavo, nėra. Tokių įrodymų teismui pareiškėja nepateikė.

35. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog E. D. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai 71 000 Lt dydžio paskolą, o pareiškėja neįrodė, kad realiai šias lėšas gavo ir jomis disponavo.

36. Savo ruožtu tai lemia, kad mokesčių administratoriaus ir šį mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada, jog aptariama paskolos sutartis yra fiktyvi, o ją sudarant buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos, yra pagrįsta bei teisinga. Visa tai patvirtina, kad egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, šios paskolos sutarties atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 10; 69 straipsnių nuostatas, suteikiančias teisę mokesčių administratoriui neatsižvelgti į formalią paskolos sutarties išraišką, atkuriant tikrąsias šio mokestinio teisinio santykio aplinkybes.

37. Minėta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

38. Nors pareiškėja ir teigia, kad 47 760 Lt 2006 m. gavo iš buvusio sutuoktinio, S. S., tikslu pirkti butą sūnui, tačiau minėto pobūdžio įrodymų nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos paaiškinimai šiuo klausimu mokestinės bylos nagrinėjimo eigoje buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Mokestinio tyrimo pradžioje ji tokių aplinkybių nenurodė ir tik vėliau, vykstant mokestiniam ginčui, pateikė informaciją apie šių lėšų kilmę ir pobūdį. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad mokėjimą UAB „Mabilta“ 47 760 Lt sumai, už buto pirkimą, pareiškėja atliko 2006 m. rugsėjo19 d. (MGK II t., b. l. 162). Iš pareiškėjos banke sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėja galimai jai S. S. perduotos 32 000 Lt sumos į šią sąskaitą neįnešė, o mokėjimą atliko iš tą pačią dieną (2006-09-19) jai grąžinto indėlio (MGK I t., b. l. 163).

39. Visa tai įvertinus darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie šių lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog šios lėšos yra neapmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme. Dėl ko mokesčių administratoriaus išvada, šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jai neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai ir baudos, tačiau iš esmės šiuo klausimu nepateikia jokių argumentų. Pareiškėjai už padarytus mokestinius pažeidimus yra skirta minimalaus dydžio bauda (10 procentų) bei 50 procentų sumažinti delspinigiai. Byloje duomenų, duodančių pagrindą, dar labiau mažinti paskirtą baudą ir delspinigius, ar išvis nuo jų atleisti, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėja. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius