2024-02-21 Nr. AB-3260-3-61-3-08343-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1101-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08343-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „HQDS“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151537, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas Sprendimu panaikinimo pareiškėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas grindžiamas tuo, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „HQDS“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje pareiškėjas yra įdarbintas, neturi pakankamai Bendrijos licencijų kroviniams vežti (toliau – ir Bendrijos licencija) kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo keliu transportu veiklą pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – ir Kodeksas) nustatytus reikalavimus, t. y. konstatuota, jog Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportui, transportui būdingų paslaugų veikla).

2.2. Migracijos departamentas viršijo savo kompetenciją, kadangi jis nėra viešojo administravimo institucija, kuriai pavesta vykdyti kelių transporto veiklos priežiūrą ir priimti sprendimus tais atvejais, kai vežėjai neturi Bendrijos licencijų kopijų ar turi jų nepakankamai, ar turi nepakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių. Teisės aktais nėra pavesta atsakovui prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų turėti Bendrijos licencijos kopijas ir ar jie turi pakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių; tokią teisę turi Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – ir LTSA) ir policijos pareigūnai.

2.3. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi naikinamas, jeigu užsienietis neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi išduoti, o nagrinėjamu atveju Sprendimas grindžiamas Bendrovės veiklos neatitikimu ne Įstatyme nurodytoms sąlygoms, bet Kodekso reikalavimams. Pareiškėjas atitiko ir įvykdė visas Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas, kad būtų išduotas leidimas gyventi.

2.4. Tuo atveju, jeigu atsakovas ir galėtų vertinti pareiškėjo ar Bendrovės, kurioje jis dirba, atitiktį kitiems teisės aktams, tai jau buvo padaryta pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi, o tuo momentu galiojęs teisinis reguliavimas nesikeitė. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje 2022 m. spalio 7 d.; Bendrovė nuo jos įsteigimo vykdė ir vykdo teisėtą veiklą ir atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Taigi, jei Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių ir todėl negali vykdyti deklaruojamos veiklos, tai reiškia, kad tokia padėtis (tariama neatitiktis teisės aktų reikalavimams) egzistavo Migracijos departamentui svarstant leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui klausimą 2022 m. spalio 7 d.

2.5. Sprendime atsakovas nepaaiškino, kokios būtent aplinkybės, susijusios su Bendrove, pasikeitė, dėl kurių pasikeitimo užsienietis nebeatitinka Įstatymo reikalavimų. Sprendime nurodoma, kad viena Licencija turi būti skirta vienam vilkikui, kuriam gali būti priskirta ne daugiau kaip 5 vairuotojai, tačiau Bendrovė savo veikloje nuo pat veiklos pradžios turėjo tik vieną Bendrijos licenciją ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų, o situacija nėra pasikeitusi.

2.6. Pastebėtina, kad valstybės institucijos dar 2017–2018 metais patvirtino, jog Bendrovė vykdo teisėtą veiklą, jos darbuotojai gali būti įdarbinami Lietuvoje ir jiems gali būti išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2017 m. liepos 10 d. išvadoje nurodoma, kad Bendrovės veikloje darbuotojai išlieka pavaldūs tiesiogiai jai, todėl Bendrovės veikla nelaikytina laikinojo įdarbinimo veikla, t. y. išvadoje neužsiminta, kad Bendrovės veikla (vairavimo paslaugos teikimas) galėtų būti nelegali ar neteisėta ar negalima Lietuvos Respublikoje. Be to, 2017 metais LTSA patvirtino, kad vairavimo paslaugos teikimas yra legali ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2018 m. vasario 9 d. įvertino Bendrovės veiklą ir IPUKIS įmonių grupės reorganizacijos (pertvarkymo) kontekste nurodė, kad Bendrovė gali teikti vairavimo paslaugas.

2.7. Migracijos departamentas dar 2018 metais pasirašydamas net 9 taikos sutartis, pripažino, kad Bendrovė verčiasi teisėta veika, todėl jo, kaip viešojo administravimo subjekto, Sprendimas negali turėti atgalinio poveikio ir neigiamai paveikti pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų dėl Migracijos departamento pasikeitusios nuomonės dėl galiojančio teisinio reguliavimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuo argumentus:

3.1. Migracijos departamentui atliekant savo funkcijas buvo pastebėta, kad Bendrovė nuo 2023 m. sausio 1 d. pateikė 215 tarpininkavimo raštų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo / keitimo užsieniečiams, ketinantiems dirbti (dirbantiems) Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, nors pagal viešai skelbiamus LTSA duomenis Bendrovė turi tik vieną Lietuvos Respublikoje išduotą Bendrijos licencijos kopiją (LIC-006062-EBKR), kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos.

3.2. Bendrovei 2023 m. balandžio 11 d., vadovaujantis Kodekso 8 straipsniu buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas Nr. 10K-4077 iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 11 d. patikrinęs LTSA duomenis nustatė, kad Bendrovė naujų Bendrijos licencijos kopijų neišsiėmė. Kadangi Bendrovė turi vieną licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, ji turi teisę turėti vieną kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei penkis vairuotojus ją vairuoti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis, Bendrovėje dirba 393 darbuotojai, Bendrovė aktyviai teikia tarpininkavimo raštus tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo, nors pagal Kodekse nustatytus reikalavimus gali turėti tik 5 vairuotojus.

3.3. Nepagrįstas skundo argumentais, kad priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas viršijo savo kompetenciją, nes jam yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo arba atsisakymo išduoti, o priimdamas šiuos sprendimus Migracijos departamentas privalo užtikrinti, kad jie atitiktų ne tik Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, bet ir kitų galiojančių nacionalinių, Europos Sąjungos, tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Taigi, Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo teisinės padėties klausimą, veikė ne valstybinės krovinių vežimo keliais priežiūros kontekste, o atliko tyrimą leidimo laikinai gyventi panaikinimo kontekste, t. y. veikė savo kompetencijos ribose.

3.4. Pareiškėjo nurodytame Įstatymo 26 straipsnyje yra nustatytos bendrosios leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kurių neatitinkant leidimą laikinai gyventi išduoti atsisakoma arba išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas kitais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Konkrečiai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas referuoja būtent į leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnį, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, sprendžiant dėl šio leidimo panaikinimo pagrįstai buvo vertinamos būtent šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Įstatymo reikalavimus privalo atitikti viso turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, o šių imperatyvių reikalavimų neatitinkant, Migracijos departamentas turi net tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.5. Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai vertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, veiklą už atlygį gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą Bendrijos licenciją. Vežėjas privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais, krovinių gabenimo veiklai, kelių transporto priemones ir kiekvienai transporto priemonei priskirtą Bendrijos licencijos kopiją. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu jis ketina dirbti (dirba) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonėje, kuri turi Bendrijos licenciją ir šios licencijos kopijas, t. y. profesinę vežimo kelių transportu veiklą vykdo naudojant Bendrijos licenciją ir konkrečioms transporto priemonėms priskirtas šios licencijos kopijas. Nei Kodeksas, nei 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (toliau – ir Reglamentas Nr. 1072/2009) Lietuvos vežėjų neatleidžia nuo pareigos įsigyti Bendrijos licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota Bendrijos licencijos kopija.

3.6. Dėl skundo teiginių, kad Migracijos departamentas yra pripažinęs, jog Bendrovės veikla yra teisėta, pažymėtina, kad atsakovas, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino ne Bendrovės veiklos teisėtumą, o tai, ar Bendrovės veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, norint kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi Bendrovėje įdarbintiems užsieniečiams išdavimo. Nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 44 ir 62 straipsnių pakeitimai, nustatantys užsieniečių įdarbinimą ir leidimų laikinai gyventi išdavimą darbo pagrindu, įskaitant ir galimybę užsieniečius įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis; 2022 m. rugpjūčio 1 d. taip pat įsigaliojo ir Kodekso 8 straipsnio pakeitimai, t. y. Kodekso 8 straipsnis buvo papildytas 6 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.

3.7. Atsižvelgiant į išdėstytą, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla) todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų ir yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „HQDS“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė panaikinti Sprendimą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bendrovė atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Atsakovui yra žinoma, kad Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos, o nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas IPUKIS įmonių grupės įmonėms. Kiekviena bendrovė IPUKIS įmonių grupėje turi savo vaidmenį. Pvz., UAB „IPUKIS“ turi tarptautinių krovinių vežimui reikalingas Bendrijos licencijas, taip pat turi transporto priemones – 289 autovežius ir (ar) vilkikus bei dar kitas transporto priemones, o UAB „HQDS“ savo ruožtu, yra Bendrovė, kurioje yra įdarbinti visi vairuotojai ir kuri teikia vairavimo paslaugas grupės įmonėms, t. y. Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos. Tik tokį paslaugų modelį iš esmės patvirtina Bendrovės teikta informacija (į kurią, panašu, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė / jos nevertino). Bendrovei pateikus įrodymus apie nuo pat 2018 metų teikiamas vairavimo paslaugas, nesuprantama, kaip skundžiamame Sprendime atsakovas ir toliau laikosi pozicijos, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla) ir dėl to nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tokiu būdu, atimdama iš jo pajamų šaltinį ir kuriamą gyvenimą Lietuvoje.

4.2. Bendrovės veikla atitinka Reglamente Nr. 1072/2009 nustatytą teisinį reguliavimą, kuris išliko nepakitęs nuo Bendrovės įsteigimo. Bendrijos licencijos turėjimas nėra taikomas vežimo paslaugos teikėjui, o įmonei, kuri vykdo tarptautinio krovinių vežimo veiklą. Be to, aplinkybę, kad Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą patvirtina tai, kad teisinis reguliavimas nuo jos įsteigimo iki dabar yra nepasikeitęs, o 2017–2018 metais valstybės institucijos, įskaitant ir patį Migracijos departamentą, patvirtino Bendrovės veiklos teisėtumą (atitikimą teisės aktams), todėl esant tokiai pačiai teisinei ir faktinei situacijai, neturėtų būti daromos kitokios išvados.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. A. skundą – panaikino Migracijos departamento priimtą Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 628 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais.

6.2. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 7 d. vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S136111 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams; pareiškėjui 2022 m. spalio 12 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760191937, galiojantis iki 2024 m. spalio 2 d.

6.3. Migracijos departamentas, vykdydamas savo veiklą nustatė, kad Bendrovė nuo 2023 m. sausio 1 d. pateikė 215 tarpininkavimo raštų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo/keitimo užsieniečiams, ketinantiems dirbti (dirbantiems) Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, nors pagal viešai skelbiamus LTSA duomenis Bendrovė turi tik vieną Lietuvos Respublikoje išduotą Bendrijos licencijos kopiją, kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos.

6.4. Atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovė turi vieną licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, gali turėti tik vieną kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei penkis vairuotojus ją vairuoti, įvertinęs, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S151537 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 ir 44 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.

8. Teismas analizavo Įstatymo 35, 50 ir 62 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pabrėžė, kad ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, t. y., kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, o Sprendimas grįstas aplinkybėmis, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų ir negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neturi realių galimybių dirbti Bendrovėje.

9. Teismo vertinimu, nors atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų bei nurodė, jog Bendrovė turi vieną licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, todėl, vadovaujantis Kodekso 8 straipsnio nuostatomis, Bendrovė turi teisę turėti vieną kelių transporto priemonę ir ne daugiau nei penkis vairuotojus ją vairuoti, o Bendrovėje dirba 393 darbuotojai, t. y. galima suprasti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio reikalavimo (pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui), tačiau, teismo įsitikinimu, atsakovas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

10. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, t. y. ar pareiškėjas buvo įdarbintas kaip Bendrovės, ar kaip UAB „IPUKIS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat, kuri iš prieš tai nurodytų įmonių turi teisę pareiškėjui duoti nurodymus bei reikalauja vykdyti darbo funkcijas, moka atlyginimą ir kt. Teismo nuomone, tik išsiaiškinus aplinkybes, su kuo pareiškėjas yra sudaręs darbo sutartį, koks šios darbo sutarties turinys, ar yra ir koks yra susitarimas tarp Bendrovės ir UAB „IPUKIS“ dėl darbuotojo funkcijų vykdymo, būtų galima nustatyti, ar pateiktas Bendrovės įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui yra tinkamas ir ar pareiškėjas atitinka ar neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog į bylą pateiktos 2023 m. sausio–gegužės mėn. darbuotojų buhalterinės pažymos apie suteiktų valandų skaičių patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje išdirbo konkretų valandų skaičių, kas patvirtino, jog pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo būtent Bendrovėje. Teismas darė išvadą, jog neįvertinęs šių aplinkybių, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

12. Vertindamas Sprendimo argumentą, jog Bendrovė turi tik vieną Bendrijos licencijos kopiją vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūra vykdo LTSA bei Lietuvos kelių policija. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas konstatavo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą nepagrįstai vertino Bendrovės vykdomos veiklos atitiktį Kodekso reikalavimas, peržengė savo kompetencijos ribas ir tik iš šio vertinimo konstatavo pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems imperatyviems reikalavimams, kas leido Sprendimą vertinti kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad nors Sprendime nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėju, ir atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo priimtas šis administracinis aktas, tačiau faktinės aplinkybės nebuvo įvertintos aptariamo teisinio reglamentavimo kontekste, o iš esmės buvo pateikiama tik formali nuoroda į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

14. Akcentuodamas įstatymų viršenybės principą, t. y. kad administraciniai sprendimai privalo būti pagrįsti įstatymais, teismas darė išvadą, jog Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes atsakovas nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl Sprendimą panaikino.

III. 15. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neatitinka sistemiškai aiškintino Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo. Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsniu ir 62 straipsnio 4 dalimi, užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Pagal minėtas Įstatymo nuostatas pareiškėjui, gavus leidimą laikinai gyventi darbo UAB „HQDS“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagrindu ir neturint Migracijos departamento sutikimo pakeisti darbdavį, Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo vertinti pareiškėjo darbo UAB „IPUKIS“ atitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

15.2. Dėl teismo išvados, kad byloje yra įrodymų, jog pareiškėjas dirbo Bendrovėje, pažymi, kad pareiškėjas turėjo ne tik dirbti Bendrovėje, bet ir joje atlikti tas funkcijas, kurios nurodytos tarpininkavimo rašte – dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pagal ginčijamame Sprendime nustatytas aplinkybes, Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

15.3. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovas viršijo savi kompetenciją, kadangi būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo arba atsisakymo išduoti, o priimdamas šiuos sprendimus, Migracijos departamentas privalo užtikrinti, kad šie sprendimai atitiktų Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

15.4. Pirmosios instancijos teismas Įstatymo nuostatas aiškino selektyviai, nevertindamas jų visumos ir teisės aktuose įtvirtintos užsieniečių įdarbinimo ir leidimų laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu sistemos. Šiuo atveju pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (t. y., vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nėra konkretizuota, kad darbdavys, ketinantis įdarbinti užsienietį pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, privalo vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje, tokią išvadą suponuoja Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal Įstatymo 571 straipsnyje. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad bet kokia įmonė, nevykdanti jokios veiklos tarptautinių krovinių pervežimo sektoriuje (pavyzdžiui, bandelių kepimu užsiimanti įmonė), galėtų įdarbinti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus, išnaudojant kvotą, o Migracijos departamentas neturėtų jokių galimybių vertinti tokios įmonės galimybių suteikti įdarbintam užsieniečiui darbą, į kurį jis yra priimtas ir, atitinkamai, neturėtų jokių galimybių atsisakyti išduoti tokiam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento vertinimu, nurodyta situacija prieštarauja Įstatymo 44 ir 62 straipsnių nuostatoms, pagal kurias užsieniečiai gali atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas darbdavį buvo įdarbinti, atitinkamai, darbdavys turi turėti galimybę aprūpinti užsienietį darbo sutartyje nurodytu darbu.

15.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime visiškai nevertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą, šaldytų produktų vežimą, miško medžiagos vežimą, automobilių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas.

15.6. Pabrėžtina, jog krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, veiklą už atlygį gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą Bendrijos licenciją. Vežėjas privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais, krovinių gabenimo veiklai, kelių transporto priemones ir kiekvienai transporto priemonei priskirtą Bendrijos licencijos kopiją. Taigi, Migracijos departamentas nustatęs, kad Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi Bendrijos licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus ir siekiant sudaryti galimybę Bendrovei nepertraukiamai vykdyti veiklą, Bendrovei suteikė protingą ir pakankamą terminą išsiimti Bendrijos licencijos kopijas, kad užsieniečių kvietimas darbui ir leidimų laikinai gyventi išdavimas atitiktų Įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

15.7. Pažymėtina, kad iš Įstatymo 44 straipsnio, 35 ir 50 straipsnių nuostatų akivaizdu, kad įstatymo leidėjas siekė įtvirtinti, jog užsienietis leidimą laikinai gyventi gautų darbo pagrindu tuo atveju, jeigu jį kviečia dirbti pas save konkretus darbdavys. Situacija, kai užsienietį kviečia dirbti darbdavys, kuris neturi reikiamų licencijų veiklai vykdyti, iškreipia Įstatymo nuostatas. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas faktiškai negali dirbti Bendrovėje, kuri jį kvietė, nes Bendrovė neturi reikiamo kiekio licencijų kopijų. Jeigu Migracijos departamentas elgtųsi priešingai – išduotų leidimus gyventi darbo pagrindu, nors Bendrovė aiškiai negali vykdyti tokios veiklos – tai leistų piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir iškreiptų nuostatų tikslus.

15.8. Apibendrinama, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytas faktines aplinkybes, argumentus dėl Sprendimo nepagrįstumo ir akcentuoja, kad:

16.1. Skundžiamas sprendimas grindžiamas Bendrovės veiklos neatitikimu ne Įstatymo nurodytoms sąlygoms, bet tariamu Bendrovės neatitikimu Kodekso nuostatoms, kurio vykdymo priežiūra priskirta kitoms valdžios institucijoms. Bendrovė neturi jokių galiojančių nuobaudų, nėra įvykdžiusi jokių teisės aktų pažeidimų. Kitaip tariant, nei viena iš įgaliojimus turinčių institucijų Bendrovei nėra pareiškusi pretenzijų, nors Bendrovė ir patys darbuotojai (vairuotojai) yra nuolat ir sistemingai (ir Lietuvoje, ir kitose ES valstybėse) tikrinami pagal Kodekso 14 straipsnį.

16.2. Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą leidimams laikinai gyventi Lietuvoje gauti, o pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirba vykdydamas tokią veiklą (krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas), kokiai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas apskritai netyrė faktinės situacijos, tik apsiribojo formaliu požiūriu argumentuojant, kad pareiškėjas negali vykdyti ekonominės veiklos, kuriai buvo įdarbintas, kai faktiškai ir teisiškai pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą, kuriai ir buvo įdarbintas, ir pas tą patį darbdavį, kuris ir pateikė tarpininkavimo raštą. Atsakovas faktiškai netyrė aplinkybių, susijusių su tarptautinių krovinių vežimo licencijavimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neatliko visapusiško aplinkybių vertinimo, t. y. neįvertino visų su pareiškėjo įdarbinimu.

16.3. Reglamentas Nr. 1072/2009 leidžia vykdyti tarptautinių krovinių vežimo veiklą, naudojantis paslaugomis. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas, kuris yra įdarbintas Bendrovėje teikiančioje vairavimo paslaugas, negali būti laikomas turinčiu profesiją įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą, nes vairavimo paslaugos teikimas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nepatenka į krovininį kelių transportą, kadangi pareiškėjas atitinka visus reikalavimus, nustatytus trūkstamai profesijai – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas. Pareiškėjas dirbo ir dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, darbo sutarties sudarytos su Bendrove pagrindu (t. y. jokių darbo sutarties pakeitimų nebuvo įvykdyta, išskyrus atlyginimo peržiūrą). T. y. pareiškėjas vykdo veiklą pagal ekonominę veiklos rūšį, kuriai ir buvo įdarbintas, o kitos veiklos nevykdo.

16.4. Nei Sprendime, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde Departamentas taip ir nepaaiškino, kodėl, egzistuojant tokiai pačiai teisinei ir faktinei situacijai, Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi išduodavo ir nekeldavo jokių klausimų dėl Bendrovės veiklos atitikimo. Atsakovas pažeidė teisinio apibrėžtumo principą, taip pat viršijo savo kompetenciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 23S151537, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą konstatavęs, kad jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi atsakovas nenustatė ir visapusiškai neištyrė Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu.

19. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės teigdamas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo normas, Įstatymo neaiškino sistemiškai, kas nagrinėjamu atveju suponuotų išvadą, jog užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte. Kadangi, bylos duomenimis, Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui 2022 m. liepos 15 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo (čia ir toliau vadovaujamasi 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-3412 redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais; prašyme nurodyta, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) sprendimas dėl atitikties darbo rinkos poreikiams. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 7 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S136111 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams (leidimas laikinai gyventi Nr. 760191937, galiojantis iki 2024 m. spalio 2 d.).

22. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 12 d. priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi Bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transporto, transportui būdingų paslaugų veikla). Priimdamas Sprendimą atsakovas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

23. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai nustatyti Įstatymo 50 straipsnyje, šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

24. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 571 straipsnį.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., 2023 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-105-502/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1257-968/2023). VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-515-520/2023).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje nėra nustatytas reikalavimas, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs; jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019). Taikant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023).

28. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neištyrė visų reikšmingų, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu (darbu) aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

29. Konstatuotina, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju nepagrindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo, nes Migracijos departamento atliktas faktinių aplinkybių vertinimas pats savaime nesuponuoja išvados, kad tuo metu, kai pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kai buvo priimamas Sprendimas, jis neatitiko sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a ir b papunkčiuose, ar vienos iš jų.

30. Priimant Sprendimą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas įdarbintas Bendrovėje ne pagal darbo sutartį, kad pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje neturi pakankamo ryšio su pačios Bendrovės atliekama veikla, kad pareiškėjo darbas Bendrovėje yra ekonomiškai nenaudingas, kad pareiškėją ir Bendrovę siejantys darbo santykiai, sudarytos darbo sutarties pagrindu, nėra realūs, taip pat nebuvo tirtos kitos pagrindinės darbo santykių esmę sudarančios sąlygos. Priimant Sprendimą taip pat nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo laikinu gyvenimu Lietuvoje, taigi nebuvo vertinama, ar administracinio sprendimo ir juo pareiškėjui suteiktų teisių įgyvendinimas buvo konkrečiu atveju nesuderinamas su tikslais, kuriais atitinkamas administracinis sprendimas gali būti priimamas remiantis teisės aktų reikalavimais.

31. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovo Sprendimo motyvuose nurodytos faktinės aplinkybės – Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjas, įdarbintas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, neatitinka kurios nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a ir (ar) b papunkčiuose nustatytos sąlygos ir dėl to jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis analogiškoje byloje išaiškinęs, jog Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, identifikuojančios tikruosius atitinkamą prašymą pateikusio užsieniečio ir jį ketinančio įdarbinti darbdavio ketinimus sukurti realius, individualius, ekonomiškai naudingus darbo teisinius santykius (žr. 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-789/2024).

33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad, kaip galima suprasti, pareiškėjas negalėjo dirbti Bendrovėje, kadangi ji, atsakovo teigimu, negalėjo vykdyti veiklos atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje, teisėjų kolegija pažymi, jog šiomis aplinkybėmis atsakovas negrindė ginčijamo Sprendimo, taip pat jomis remdamasis negrindė savo pozicijos pirmosios instancijos teisme. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl argumentų, kurie nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme, nepasisakys.

34. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, atsakovas ir Bendrovė apeliacinės instancijos teismui teikė paaiškinimus ir įrodymus.

35. Migracijos departamentas apeliacinės instancijos teismui 2024 m. sausio 4 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos Lietuvos transporto saugos administracijos 2023 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 15B-9362 „Dėl vairuotojų skaičiaus įmonėje“, kuriame, atsakovo teigimu, patvirtinama ginčijamo Sprendimo išvada dėl to, kiek vairuotojų gali samdyti Bendrovė, atsižvelgiant į turimų krovininių transporto priemonių skaičių. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakydami į Migracijos departamento minėtą raštą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. sausio 10 d. pateikė rašytinius paaiškinimus bei prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus, kurie nebuvo vertinti priimant Migracijos departamento Sprendimą, tačiau patvirtina jo nepagrįstumą, taip pat Lietuvos transporto saugos administracijos pareiškėjui išduotą Vairuotojo liudijimą Nr. D96261, išduotą krovinių vežimui keliais už atlygį pagal Bendrijos licenciją, tarp pareiškėjo ir Bendrovės pasirašytą 2022 m. spalio 26 d. darbo sutartį Nr. 877. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo ir Bendrovės 2024 m. sausio 10 d. rašte išdėstytų argumentų ir naujai pateiktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismui 2024 m. vasario 6 d. pareiškėjas ir Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo teiginių 2024 m. vasario 5 d. paaiškinimuose ir LTSA atsakymą į Bendrovės paklausimą.

36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m, rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321 /2013; kt.).

37. Minėta, jog administraciniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos dėl to, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas (ABTĮ 140 str.). Viena iš ribotos apeliacijos administraciniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad ši nuostata užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Draudimas priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, tačiau sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, aiškinamasi, ar šiuos įrodymus proceso šalis galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl kokių priežasčių šie įrodymai teikiami po to, byla iš esmės buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2019; kt.).

38. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, pareiškėjas ir Bendrovė nenurodė priežasčių, dėl kurių paaiškinimuose nurodytos aplinkybės ir argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tai pat nenurodė priežasčių, pagrindžiančių būtinybę vertinti šiuos paaiškinimus ir įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teikdamos naujus įrodymus ginčo šalys ir Bendrovė pateikė skirtingus (oponuojančius) vertinimus dėl Bendrovės veiklos ir LTSA pateiktų išvadų, tačiau iš esmės nekonkretizavo, kokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes šiais įrodymais siekia pagrįsti (įrodyti). Primintina, kad ginčas byloje vyksta ne dėl Bendrovės veiklos galimumo / pasirinkto modelio ir pan., o dėl to, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ar priimdamas Sprendimą atsakovas nepažeidė esminių VAĮ įtvirtintų reikalavimų, keliamų individualaus administracinio sprendimo turiniui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės vertinti apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, todėl jų nevertina ir šiuo klausimu plačiau nepasisako.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš Migracijos departamento 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą, papildomų paaiškinimų ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą bei šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

41. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjui, konstatuotina, kad jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

43. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Konstatuotina, jog pareiškėjo prašoma suma (605 Eur) neviršija pagal Rekomendacijas maksimalių dydžių, galimų priteisti už atitinkamas advokato suteiktas paslaugas (Rekomendacijų 8.11, 8.16, 8.17 p.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; kt.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teismui pateikto atsiliepimo apimtį bei turinį, kilusio ginčo pobūdį, tai, kad ginčas nebuvo sudėtingas tiek faktiniu požiūriu, tiek teisiniu požiūriu, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjo atstovas, teikdamas teisinę pagalbą kitiems Bendrovėje įdarbintiems užsieniečiams analogiškose bylose, jau anksčiau apeliacinės instancijos teismui teikė faktiškai identiškus procesinius dokumentus, todėl jų parengimas nereikalavo didelių pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, atsižvelgusi į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas mažinti pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 140 Eur ir šią sumą priteisti iš atsakovo Migracijos departamento.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 140 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan