2022-01-12 Nr. AB-1129-3-62-3-01795-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-133-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01795-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. M. (buvęs vardas – K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d. atliko bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Pareiškėjas – Lietuvos pilietis, bet priėmęs islamo religiją. Pareiškėjas teigė kreipęsis į pataisos namus su prašymu, jog jo atžvilgiu būtų pakeistas maisto meniu – kiaulienos produktus pakeisti vištiena arba jautiena, tačiau Marijampolės PN administracija tai padaryti atsisakė. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. lapkričio 24 d. buvo periodiškai baudžiamas, jam buvo skiriama atlikti nuobaudą kamerų tipo patalpose arba drausmės grupėje, dėl to negalėjo papildomai nusipirkti maisto pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo priverstas valgyti vegetarišką maistą, nors nėra vegetaras. Dėl to nuolat jautė alkį ir diskriminaciją dėl savo pažiūrų ir religinių įsitikinimų. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo suteikta galimybė atlikti religinių apeigų pagal savo tikėjimą, nebuvo suteikta patalpa melstis ramybėje, nebuvo sudaryta galimybė atsisiųsti meldimosi kilimėlį. Pareiškėjas 2020 m. birželio 17 d. kreipėsi į Marijampolės PN Kybartų sektoriaus direktorių, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokių patalpų nėra ir nebus. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo grasinama, jog jis atsiimtų užklausimą, jis buvo priverstas pasirašyti, jog jam viskas išaiškinta žodžiu, o raštiško atsakymo nereikalauja.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN nurodė, kad teisės aktai nenumato laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims valgiaraščio, kuris atitiktų pareiškėjo reikalavimą maitintis atsižvelgiant į musulmoniškas tradicijas. Marijampolės PN elgėsi teisėtai, siūlydami pareiškėjui maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Šis valgiaraštis atitinka pareiškėjo poreikius, kadangi jame nėra kiaulienos. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio patalpose prie Kontrolės paleidimo posto Nr. 3 yra įrengta patalpa nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti, kurioje gali lankytis visų religinių konfesijų atstovai. Į pataisos įstaigos administraciją dėl islamo išpažinimo pareiškėjas kreipėsi dar du kartus. Tais atvejais pareiškėjui jo teisės buvo išaiškintos žodžiu, neteikiant rašytinio atsakymo. Pareiškėjo teiginiai dėl grasinimų nepagrįsti ir deklaratyvūs. Visi pareiškėjo skundai ir prašymai yra priimami bei registruojami, pateikiamas rašytinis, arba, jei to užtenka, atsakymas suteikiamas žodžiu. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išpažinti tikėjimą bet kuriam tikėjimui išpažinti tinkamoje patalpoje. Tam tikrų nepatogumų galėjo egzistuoti, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Nepakanka, kad pareiškėjas formaliai nurodytų jo diskriminavimą dėl religijos išpažinimo. Savaime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamą, negali būti vertinama kaip jo diskriminacija religijos pagrindu. Pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo H. M. skundą atmetė.

6. Teismas, aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nuostatas ir pažymėjo, kad pagal minėtų taisyklių 7 punktą suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas, ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 4 d. yra teikęs prašymą Marijampolės PN administracijai dėl jo maitinimo pagal religinius įsitikinimus. Marijampolės PN administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 20/07-780 nurodė, kad pataisos įstaigos nuteistiesiems meniu sudaromas vadovaujantis Kalėjimų departamento 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais. Šiuose valgiaraščiuose specialiai musulmonams pritaikyto meniu nėra. Įstaigos administracija ar maitinimo paslaugą teikianti įmonė negali daryti ilgalaikių valgiaraščio pakeitimų, todėl specialiai pareiškėjui kiauliena nebus pakeista į jautieną ir paukštieną. Taip pat paaiškino pareiškėjui galimybę papildomo maisto įsigyti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje.

8. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad vegetariško maitinimo užtikrinimas musulmonams nepažeidžia jų teisių, sprendė, kad Marijampolės PN buvo užtikrinama, jog pareiškėjas turėtų pasirinkimo galimybę ir pats nuspręstų, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jis būtų maitinamas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal specialų valgiaraštį musulmonams.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu ne kartą buvo skirtos drausminės nuobaudos, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas, bei perkeliant į drausmės grupę. Pareiškėjas nurodo, jog būdamas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje jis neturėjo galimybės nusipirkti papildomo maisto (vištienos ir jautienos) pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje.

10. Teismas, įvertinęs BVK bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nuostatas dėl nuobaudų pasekmių nuteistiesiems, nuteistųjų teisės įsigyti maisto produktus, sprendė, kad pareiškėjui esant perkeltam į kamerų tipo patalpas, Marijampolės PN pagrįstai taikė pareiškėjo atžvilgiu BVK 145 straipsnyje numatytus apribojimus. Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 82/04R-663 pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę trims mėnesiams. Minėtu laikotarpiu galiojusio BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nedraudė drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems įsigyti maisto produktų (ir mėsos). Tačiau pareiškėjas skunde tik deklaratyviai paminėjo, kad jam būnant drausmės grupėje nebuvo leidžiama nusipirkti papildomų maisto produktų, nenurodė kada ir kokių konkrečių produktų pageidavo nusipirkti. Be to, byloje nėra jokių pareiškėjo prašymų ar skundų, patvirtinančių, kad laikotarpiu, kuomet jis buvo perkeltas į drausmės grupę ir nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose, pareiškėjas būtų pageidavęs įsigyti maisto produktus ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl galimybės apsipirkti pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje nesudarymo.

11. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl sąlygų atlikti religines apeigas sudarymo. 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas. 2020 m. birželio 17 d. pateikė užklausą, kodėl nėra sudaryta galimybė atlikti religines apeigas. Užklausoje paties pareiškėjo yra pažymėta ir parašu patvirtinta, jog užklausos atsisako, kadangi viskas yra išaiškinta žodžiu, raštiško atsakymo nereikalauja. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio patalpose prie Kontrolės praleidimo posto Nr. 3 yra įrengta patalpa nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti, kurioje gali lankytis visų religinių konfesijų atstovai. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išpažinti tikėjimą bet kuriam tikėjimui išpažinti tinkamoje patalpoje. Taigi, šioje patalpoje turėjo galimybę religines apeigas atlikti ir pareiškėjas. Be to, pareiškėjas galėjo melstis jo gyvenamojoje patalpoje. Teisės aktai nenustato atsakovo atstovui pareigos įrengti patalpų, skirtų būtent islamo religiją išpažįstantiems nuteistiesiems. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių išpažinti islamą ir taip Marijampolės PN būtų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

12. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Konstitucijoje, tiek BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai (2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl galimybės gauti religinės atributikos (maldos kilimėlį) sudarymo, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl nėra pakankamo pagrindo preziumuoti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu.

15. Teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų papildomų įrodymų – Marijampolės PN 2020 m. liepos 30 d. raštas Nr. 20/07-1095, 2020 m. rugpjūčio 27 d. raštas Nr. 20/07-1226, 2020 m. rugsėjo 03 d. raštas Nr. 20/07-1311, 2020 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 20/07-1407, 2020 m. spalio 8 d. raštas Nr. 20/07-1472, 2020 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 20/07-1681, 2020 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 20/07-205, Kalėjimų departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 2S-3515, 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr.2S-4719, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2020 m. gruodžio 16 d. raštas Nr.(20)SN-183)S-647, nes byla nagrinėjama pareiškėjo 2020 m. liepos 16 d. skundo ribose, o minėti administraciniai aktai priimti išnagrinėjus pareiškėjo prašymus ir skundus, pateiktus institucijoms po šioje byloje vertinamojo laikotarpio pabaigos.

16. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas H. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 10 d. sprendimą.

12. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, nurodytas skunde ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas daugiau nagrinėjo tai, kad pareiškėjui buvo taikomos nuobaudos, nei jo argumentus dėl nesuteikiamo tinkamo maitinimo. Pareiškėjas teigia ginčijęs jam paskirtas nuobaudas, bet advokatas, teikiantis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teisines paslaugas teikė netinkamai.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tinkamos patalpos ir sąlygos religinėms apeigoms nebuvo suteiktos, tai buvo padaryta tik 2021 m. kovo mėnesį po daugkartinių prašymų. Taip pat buvo sudarytas ir meniu musulmonams. Pareiškėjas teigia, kad jo pridedami įrodymai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patvirtina, jog nebuvo atsižvelgiama į būtinybę sudaryti išskirtines sąlygas jam įsigyti paukštienos ir kitų produktų pagal religinius įsitikinimus, nepaisant to, kad jis buvo baustas drausminėmis nuobaudomis. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo teisės išpažinti religiją, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose teisės aktuose, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, neigiamus išgyvenimus.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas H. M. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. liepos 16 d., nes jam nebuvo tiekiamas maistas, tinkantis musulmonams, o vegetariškas maitinimas, nors jis nėra vegetaras, nebuvo sudarytos sąlygos melstis pagal išpažįstamą islamo religiją, taip pat jis negalėjo įsigyti meldimuisi reikalingo kilimėlio.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų bei žalos padarymo fakto, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo teisės buvo pažeistos ir prašo panaikinti teismo sprendimą.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

20. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo su tuo, kad yra musulmonas ir negali vartoti kiaulienos ir gaminių pagamintų iš kiaulienos mėsos, tačiau pareiškėjui pateikus Marijampolės PN prašymą tiekti maitinimą pagal jo religinius įsitikinimus, toks maitinimas nebuvo užtikrintas.

23. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip musulmonui, neskiriamas tinkamas maitinimas ir buvo pasiūlytas tik vegetariškas racionas, nustatė, kad pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 sudaryti nuteistiesiems numatytų valgiaraščių sąrašai, juose musulmoniškas valgiaraštis nebuvo numatytas.

24. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nėra priimtinas vegetariškas maisto racionas, nes musulmonai vartoja kitą mėsą, išskyrus kiaulieną, pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (žr., pvz., 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1437-662/2020, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-876-502/2021). Valgiaraščiai be kiaulienos dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, atliekantiems bausmę laisvės atėmimo vietose, įsigaliojo nuo 2021 m. balandžio 1 d. ir buvo patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-387, t. y. jau po šioje byloje keliamo ginčo laikotarpio. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamos bylos atveju Marijampolės PN atliko neteisėtus veiksmus.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams.

26. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl galimybės gauti religinės atributikos (maldos kilimėlį) sudarymo, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetė pagrįstai. Iš byloje esančių duomenų taip pat nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui buvo kliudoma išpažinti religiją. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

28. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

29. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė