fa3cfa76-3dde-403e-834c-06e78cd29e96 · Klaipėdos apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. I-1238-342/2014Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00677-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 6.3; 6.3.1; 74 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 18 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų AuÅ¡relės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Remigijaus Armino ir Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjams A.M., G.M., jų atstovui advokatui Leonidui Zubanovui, vertėjai Lilijai Dautarienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, 2014 m. gruodžio 10 d. vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų A.M., G.M. skundÄ atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, n u s t a t ė: pareiÅ¡kėjai skundu (b.l. 3-8) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2013-12-02 sprendimus Nr. (10.14)10-24-19012 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ A.M.“ ir Nr. (10.14)10-24-19005 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ G.M.“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-05-23 sprendimus Nr. (6.5)I-4797 bei Nr. (6.5)I-4799 bei įpareigoti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo ir paskirti senatvės pensijas.Skunde pareiÅ¡kėjai nurodė, jog yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie visÄ valstybinio socialinio draudimo staÅ¾Ä Ä¯gijo gyvendami ir dirbdami Klaipėdoje.

A.M. senatvės pensija paskirta 1992 metais, apskaičiuota iÅ¡ jos turimo 27 metų darbo stažo, G.M. – 1993 metais, apskaičiuota iÅ¡ jo turimo 35,5 metų darbo stažo. PareiÅ¡kėjai 1997 metais iÅ¡vyko gyventi į UkrainÄ , todėl VSDFV Klaipėdos skyrius senatvės pensijos mokėjimÄ nutraukė, o pagal 1994-09-27 SusitarimÄ tarp Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės „Dėl bendradarbiavimo pensinio aprÅ«pinimo srityje“ (toliau – ir Susitarimas) pensijÄ mokėjo Ukrainos kompetentinga įstaiga. 2003 metų birželio mėnesį pareiÅ¡kėjai grįžo į LietuvÄ , 2003-07-03 deklaravo savo gyvenamÄ jÄ vietÄ Klaipėdoje ir nuo to momento vėl tapo nuolatiniais Lietuvos gyventojais.

Pažymi, jog Ukrainoje buvo iÅ¡mokėta pensija už tris mėnesius į priekį ir toliau jos mokėjimas nutrauktas, įteiktos pensinės bylos, kurias grįžę pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui, kur buvo iÅ¡duoti pensininkų pažymėjimai, tačiau vėliau jie atimti ir pensijos nepaskirtos, nes pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 43 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnio 1 dalį pensijos mokėjimÄ turi tęsti jÄ paskyrusi valstybė, t.y.

Ukraina. Akcentuoja, jog VSDFV Klaipėdos skyrius, vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012-12-31 sprendimÄ , iÅ¡ naujo nagrinėdamas pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijų paskyrimo, 2013-12-02 priėmė sprendimus Nr.(10.14) 10-24-19012 ir Nr.(10.14)10-24-19005, kuriais nusprendė neskirti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pagal Valstybinės socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Å ie sprendimai buvo apskųsti iÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri 2014-05-23 sprendimais Nr.(6.5) 1-4797 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr.(l0.14)10-24-19012“ ir Nr.(6.5) 1-4799 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 2d. sprendimo Nr.(l0.14) 10-24-19005“ skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teigia, kad pensijÄ Lietuvoje jie privalo gauti bendrais pagrindais kaip ir visi piliečiai. Mano, jog Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalis turi bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, kai pensininkas persikelia gyventi į kitÄ valstybę. To paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitÄ valstybę, paskirta pensija jam mokama įstatymo nustatyta tvarka.Pabrėžia, jog nuo 1992 metų iki 1997 metų jie gyveno Lietuvoje, t.y. nebuvo persikėlę gyventi į kitÄ valstybę, nepateko į tarptautinių konvencijų ir sutarčių reglamentavimo sritį, ir pensija buvo mokama pagal Lietuvos nacionalinę teisę.

Nuo 2003-07-03 yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, nėra persikėlę gyventi į kitÄ valstybę, todėl teisę į senatvės pensijÄ turi bendrais pagrindais, kaip ir kiti nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Pažymi, kad 2007-12-20 Pensijų įstatymo 43 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi (įsigaliojo 2008-01-01), kurioje pasakyta, kad pensininkui, kuriam pensija persikėlus nuolat gyventi į kitÄ valstybę buvo mokama pagal Å¡io straipsnio 1 dalį, Å¡i pensija toliau mokama jam grįžus gyventi į Lietuvos RespublikÄ , neatsižvelgiant į tai, ar pensininkas turi nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusÄ .

Dėl Å¡io papildymo straipsnio pavadinimas buvo papildytas žodžiais „(grįžus gyventi į Lietuves RespublikÄ )“. Taigi, pensininkui, kuriam pensija persikėlus nuolat gyventi į kitÄ valstybę buvo mokama pagal Lietuvos nacionalinį teisės aktÄ - Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, padaryta iÅ¡imtis: jam grįžus gyventi į LietuvÄ , pensija ir toliau mokama jam pagal Lietuvos nacionalinę teisę net ir tuo atveju, jeigu jis neturi nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso.

Mano, jog kitiems pensininkams, nenurodytiems Pensijų įstatyme 43 straipsnio 1 dalyje, persikėlus gyventi į kitÄ valstybę ir vėliau grįžus iÅ¡ jos gyventi į LietuvÄ , pensija pagal Lietuvos nacionalinį teisės aktÄ - Pensijų įstatymÄ , mokama tuo atveju, jeigu jie yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Akcentuoja, jog 2003-07-03 deklaravę savo gyvenamÄ jÄ vietÄ Klaipėdoje, įgijo nuolatinių Lietuvos gyventojų statusÄ , todėl jiems ir dėl Å¡ios priežasties turi bÅ«ti mokama senatvės pensija pagal Lietuvos nacionalinę teisę - Pensijų įstatymÄ ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus.

Pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensija turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie Å¡io įstatymo nustatytÄ laikÄ buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. PareiÅ¡kėjai teigia, kad jų teisė į pensijÄ Ä¯gyvendinta 1992-1993 metais, bÅ«tent Lietuvoje jiems paskyrus pensijas. Akcentuoja, jog sprendimai paskirti pensijas nebuvo panaikinti, todėl jiems iÅ¡vykus į UkrainÄ , Lietuvos valstybės prievolė neiÅ¡nyko, Ukrainoje jiems pensija nebuvo paskirta, o perskaičiuota, todėl grįžus į LietuvÄ pensijÄ jiems privalo mokėti Lietuva.      PareiÅ¡kėjai A.M. ir G.M. bei jų atstovas advokatas Leonidas Zubanovas palaiko skundÄ jame iÅ¡dėstytais motyvais.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime (b.l. 62-66) su pareiÅ¡kėjų skundu nesutiko.

Paaiškino, kad Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), o Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensinio aprūpinimo, senatvės pensijos mokamos taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse (Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalis).

Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis, pareiÅ¡kėjai 1997 metų kovo mėnesį iÅ¡vyko gyventi į UkrainÄ , todėl VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Susitarimo 8 straipsnio nuostatomis, nuo 1997-04-01 nutraukė jiems senatvės pensijos mokėjimÄ . Nuo Å¡ios datos, vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, senatvės pensija buvo paskirta ir mokama Ukrainoje.Akcentuoja, jog 2002-02-08 įsigaliojo 2001-04-23 Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis).

Å ioje Sutartyje įtvirtintas socialinio draudimo iÅ¡mokų eksporto principas, pagal kurį pensijos gavėjui persikėlus gyventi iÅ¡ vienos Sutarties valstybės į kitÄ , jam paskirtos iÅ¡mokos mokėjimÄ toliau turi tęsti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ paskyrusi valstybė - pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį, pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti Å¡ios pensijos mokėjimÄ dėl to, kad asmuo gyvena kitos Sutarties valstybės teritorijoje.

Sutarties 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki Å¡ios Sutarties įsigaliojimo, neperžiÅ«rimos, o Sutarties 34 straipsnyje nurodoma, jog nuo Å¡ios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti Susitarimas, tačiau pagal SusitarimÄ Ä¯gytos asmenų teisės iÅ¡lieka. Pabrėžia, jog pareiÅ¡kėjai iÅ¡ Ukrainos gyventi į LietuvÄ grįžo 2003 metų liepos mėnesį, t. y. po Sutarties įsigaliojimo, todėl iki Sutarties įsigaliojimo paskirtos senatvės pensijos mokėjimÄ , remiantis minėtomis Sutarties 5 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio nuostatomis, turi tęsti Ukraina, vadovaudamasi savo teisės aktais.

         Nurodo, jog 2011 metais pareiÅ¡kėjai pakartotinai kreipėtės į VSDFV Klaipėdos skyrių, praÅ¡ydami paskirti senatvės pensijÄ . VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymu, Nuostatais, Sutartimi, 2011 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 13P-7023 atsisakė skirti senatvės pensijas. Sprendimas buvo apskųstas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2012-08-30 sprendimu Nr. (6.5) 1-5215 skyriaus sprendimÄ paliko nepakeistÄ .

Minėti sprendimai buvo apskųsti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2012-12-31 sprendimu pareiÅ¡kėjų skundÄ patenkino - panaikino Skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus ir įpareigojo Skyrių iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ dėl senatvės pensijos skyrimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-11-11 nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013 atmetė Skyriaus ir Fondo valdybos apeliacinius skundus ir paliko nepakeistÄ Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012-12-31 sprendimÄ , nurodydamas, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, tačiau sprendžia, kad teismas priėmė iÅ¡ esmės teisingÄ sprendimÄ .

LVAT neskundžiama nutartimi iÅ¡aiÅ¡kino, kad po 2003 metais Skyriaus ir Fondo valdybos priimtų teisėtų sprendimų, kuriais atsisakyta skirti senatvės pensijas priėmimo, keitėsi teisinis reguliavimas, kad pareiÅ¡kėjai kreipėsi į Skyrių dėl naujo sprendimo priėmimo po Lietuvos įstojimo į Europos SÄ jungÄ (toliau – ir ES) 2004-05-01, kad nuo Lietuvos įstojimo į ES Lietuvai taikomos ES teisės normos bei ES teisės virÅ¡enybės principas. Toks pasikeitimas teisiniame reguliavime gali bÅ«ti nurodomas kaip pagrindas svarstyti ginčijamÄ klausimÄ iÅ¡ naujo ir priimti naujÄ sprendimÄ .

LVAT pažymėjo, kad 1994-06-14 Liuksemburge buvo sudarytas Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas tarp Europos Bendrijų ir jų valstybių narių ir Ukrainos (įsigaliojo nuo 1998-03-01) (toliau – ir Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas). Vėliau Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas buvo papildytas protokolais, pagal kuriuos prie jo prisijungė naujos ES valstybės narės. Lietuvai Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas įsigaliojo nuo 2006-02-01, priėmus 2004-04-29 Dublino protokolÄ .

Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarime aptariamos įvairios sritys, tarp jų ir koordinavimas socialinės apsaugos srityje (25-29 straipsniai). Kadangi Å¡is Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas Lietuvai įsigaliojo nuo 2006-02-01, LVAT iÅ¡aiÅ¡kino, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektai, priimdami ginčijamus sprendimus 2011 ir 2012 metais, turėjo svarstyti Å¡io susitarimo taikymo galimybę, atsižvelgdami į faktÄ , kad jei Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarime iÅ¡dėstytos normos pareiÅ¡kėjams palankesnės nei nuo 2002-02-08 įsigaliojusiojoje Sutartyje nustatytos normos, turi bÅ«ti svarstoma apie palankesnių normų taikymÄ .

Kadangi sprendimus dėl pensijos skyrimo/neskyrimo pagal kompetencijÄ priima Fondo valdybos teritoriniai skyriai, o ne teismas, LVAT nurodė, kad Skyrius turi iÅ¡ naujo svarstyti pareiÅ¡kėjų 2011 metų praÅ¡ymÄ , įvertindamas aptartÄ pasikeitusį reguliavimÄ .Nurodo, jog VSDFV Klaipėdos skyrius, vykdydamas LVAT 2013-11-11 nutartį, iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjų 2011-03-25 praÅ¡ymÄ dėl senatvės pensijos skyrimo. IÅ¡nagrinėjęs Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo 25-29 straipsnių nuostatas, jų tekstÄ , susitarimo tikslÄ ir pobÅ«dį, Skyrius nustatė, kad jose nėra aiÅ¡kių ir tikslių įpareigojimų, kurių vykdymas nepriklauso nuo kito akto priėmimo, ir taikant jas tiesiogiai negali bÅ«ti kitaip sprendžiamas pareiÅ¡kėjų teisės gauti senatvės pensijÄ Lietuvoje klausimas.

Dėl Å¡ių priežasčių 2013-12-02 sprendimais Nr. (10.14) 10-24-19005 ir Nr. (10.14)10-24-19012 nusprendė, jog pagal Pensijų įstatymo nuostatas nėra pagrindo pareiÅ¡kėjams skirti senatvės pensijų, o pagal Sutarties nuostatas pensijos mokėjimÄ pareiÅ¡kėjams turi tęsti Ukraina. Mano, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl panaikinti minėtus sprendimus ir pripažinti, kad pareiÅ¡kėjai turi teisę į senatvės pensijÄ pagal Pensijų įstatymÄ bei įpareigoti Skyrių Å¡iÄ pensijÄ paskirti neturi pagrindo.

PraÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .         Atsakovo atstovė Daina Sodienė su skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti atsiliepime iÅ¡dėstytų motyvų pagrindu. Papildomai paaiÅ¡kino, jog turi bÅ«ti vadovaujamasi tarptautine sutartimi ir pareiÅ¡kėjams senatvės pensijas turi mokėti Ukraina.         Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b.l. 48-51) su pareiÅ¡kėjų skundu nesutinka ir mano, kad skundas nepagrįstas.

Pabrėžia, jog senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Nurodo, jog atsakovas skundžiamais sprendimais nusprendė neskirti pareiškėjams senatvės pensijų, kadangi Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse.         Akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti, o jeigu įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, tai pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Tarptautinių sutarčių vykdymÄ užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (12 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Ukrainos Vyriausybė 1994-09-27 Susitarimu susitarė dėl asmenų, nuolat gyvenančių vienos susitariančios Å¡alies teritorijoje ir persikeliančių nuolat gyventi į kitos susitariančios Å¡alies teritorijÄ , pensinio aprÅ«pinimo (2 straipsnis). Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, jog pareiÅ¡kėjai 1997 m. kovo mėnesį iÅ¡vyko gyventi į UkrainÄ , VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Susitarimo 8 straipsnio nuostatomis, nuo 1997-04-01 nutraukė pareiÅ¡kėjams senatvės pensijos mokėjimÄ ir nuo tos datos, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija jiems buvo paskirta ir mokama Ukrainoje.

Nuo 2002-02-08 įsigaliojusioje Sutartyje įtvirtintas socialinio draudimo iÅ¡mokų eksporto principas, pagal kurį pensijos gavėjui persikėlus gyventi iÅ¡ vienos Sutarties valstybės į kitÄ , jam paskirtos iÅ¡mokos mokėjimÄ turi tęsti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ paskyrusi valstybė – pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį, pensijos gavėjui, kuriam pensija paskirta vienos Sutarties valstybės teritorijoje, negalima sustabdyti arba nutraukti Å¡ios pensijos mokėjimÄ dėl to, kad asmuo gyvena kitos Sutarties valstybės teritorijoje.

Sutarties 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki Å¡ios Sutarties įsigaliojimo, neperžiÅ«rimos, o 34 straipsnyje – kad nuo Å¡ios Sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti Susitarimas dėl bendradarbiavimo pensinio aprÅ«pinimo srityje, tačiau pagal Å¡iÄ Sutartį įgytos asmenų teisės iÅ¡lieka. Akcentuoja, jog pareiÅ¡kėjai 2003-07-03 deklaravo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje (grįžo iÅ¡ Ukrainos į LietuvÄ ), t. y. po Sutarties įsigaliojimo, todėl iki Sutarties įsigaliojimo paskirtos senatvės pensijos mokėjimÄ , vadovaujantis Sutarties 5 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir 34 straipsnio nuostatomis, Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalimi, turi tęsti jÄ paskyrusi valstybė, t. y.

Ukraina. Mano, jog skirti pareiÅ¡kėjams senatvės pensijÄ pagal Pensijų įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo.      Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-209/2004 ir 2004-09-02 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-699/2004 kuriose konstatuota, kad 2003-07-03 pareiÅ¡kėjų gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikoje faktas nesudaro teisinio pagrindo senatvės pensijas pareiÅ¡kėjams mokėti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Nuo 1997-04-11 pensijas paskyrė ir mokėjo Ukrainos kompetentingos įstaigos pagal Å¡ioje valstybėje galiojančius įstatymus, kurios ir toliau turi jas mokėti, todėl nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių skirti ir mokėti senatvės pensijas pagal Pensijų įstatymo nuostatas. Pažymi, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priimdamas skundžiamus sprendimus, atsižvelgė į LVAT 2013-11-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, įvertino Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo nuostatas, bei nustatė, kad jose nėra aiÅ¡kių ir tikslių įpareigojimų, kurių vykdymas nepriklauso nuo kito akto priėmimo, ir taikant jas tiesiogiai negali bÅ«ti kitaip sprendžiamas pareiÅ¡kėjų teisės gauti senatvės pensijÄ Lietuvoje klausimas, todėl priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.        Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai.

Byla nagrinėtina iÅ¡ esmės nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 78 straipsnio 3 dalis).              Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :         Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013-12-02 sprendimų Nr. (10.14)10-24-19012 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ A.M.“ ir Nr. (10.14)10-24-19005 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ G.M.“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014-05-23 sprendimų Nr. (6.5)1-4797 bei Nr. (6.5)1-4799 pagrįstumo ir teisėtumo.Byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiÅ¡kėjams vadovaujantis Pensijų įstatymu, Sutartimi ir Susitarimu, VSDFV Klaipėdos skyrius 2013-12-02 sprendimais Nr. (10.14)10-24-19012 ir Nr. (10.14)10-24-19005 nusprendė neskirti A.M. ir G.M. socialinio draudimo senatvės pensijos pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, nes jiems turi bÅ«ti taikomos Lietuvos Respublikos ir Ukrainos socialinės apsaugos sutarties nuostatos (b.l. 9-12).

PareiÅ¡kėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, niekada pilietybės nebuvo praradę. PareiÅ¡kėjams 1992-1993 VSDFV Klaipėdos skyrius paskyrė ir mokėjo socialinio draudimo senatvės pensijÄ , kadangi pareiÅ¡kėjai atitiko Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas (b.l. 117-135, priedas prie bylos). Pabrėžtina, kad pareiÅ¡kėjai visÄ staÅ¾Ä pensijai gauti įgijo Lietuvoje: G.M. 35,5 metus, A.M. 25 metus. 1997 metais pareiÅ¡kėjai iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos į UkrainÄ slaugyti mamos ir pensija jiems buvo nutraukta pagal SusitarimÄ dėl bendradarbiavimo pensinio aprÅ«pinimo srityje.

Ukrainoje jiems buvo paskirta pensija pagal galiojančius teisės aktus. PareiÅ¡kėjai 2003 metais grįžo į LietuvÄ , 2003-07-03 deklaravo gyvenamÄ jÄ vietÄ Klaipėdoje, įsigijo nekilnojamÄ jį turtÄ ir kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su praÅ¡ymu skirti senatvės pensijÄ , nes Ukrainoje 2003-06-10 senatvės pensija buvo iÅ¡mokėta už tris mėnesius į priekį ir tolesnis mokėjimas nutrauktas. Pensija neskirta iki Å¡iol, nes 2003 ir 2004 metais priimti teismų sprendimai nepalankÅ«s pareiÅ¡kėjams (administracinė byla Nr. I-25/2004), kadangi jiems turi bÅ«ti taikoma Sutarties dėl socialinės apsaugos 33 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog pensijos, paskirtos iki Å¡ios Sutarties įsigaliojimo neperžiÅ«rimos (redakcija 2001-04-23, įsigaliojo nuo 2002-02-08).

Nustatyta, jog pareiÅ¡kėjai 2011 m. pakartotinai kreipėsi į atsakovÄ dėl senatvės pensijų paskyrimo, tačiau pakartotinai buvo netenkinti jų praÅ¡ymai 2011-05-20 sprendimais Nr. 13P-7023 ir Nr. 13P-7025. Minėti sprendimai apskųsti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2012-12-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-745-162/2012 nusprendė panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus dėl senatvės pensijos paskyrimo (b.l. 23-27). 2013-11-11 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2012-12-31 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas (b.l. 28-35).

Vykdydamas minėtÄ sprendimÄ atsakovas priėmė Å¡ioje byloje skundžiamus individualius administracinius aktus. Dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus priimtų sprendimų Byloje ginčas kilęs dėl pareiÅ¡kėjams Lietuvoje neskiriamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pagrįstumo. Sprendžiama dėl nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų taikymo. PareiÅ¡kėjų nuomone turi bÅ«ti taikomi nacionalinės teisės aktai ir pensija skiriama Lietuvoje, atsakovo atstovės nuomone, pensijÄ pareiÅ¡kėjams privalo mokėti Ukraina, nes turi bÅ«ti taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.

       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis įtvirtina, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramÄ nedarbo, ligos, naÅ¡lystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, aiÅ¡kindamas Konstitucijos 52 straipsnį, ne kartÄ yra pažymėjęs, jog Å¡iomis nuostatomis yra iÅ¡reiÅ¡kiamas valstybės socialinis pobÅ«dis, o socialiniam aprÅ«pinimui, t.y. visuomenės prisidėjimui prie iÅ¡laikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirÅ«pinti iÅ¡ darbo ar kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprÅ«pinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d, 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

Ne kartÄ Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs ir tai, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiÅ¡kia, kad įstatymu nustačius tam tikrÄ pensinį aprÅ«pinimÄ valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sÄ lygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų Å¡iÄ pensijÄ ir jÄ mokėtų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

Taigi, Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rÅ«pintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirÅ«pinti iÅ¡ darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprÅ«pinti.        Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2013-06-27 įstatymo Nr. XII-433 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-10-14, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensijÄ turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, asmenys, kuriems taikomi Europos SÄ jungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, taip pat asmenys, nurodyti Å¡io straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, kurie visi Å¡io įstatymo nustatytÄ laikÄ buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.

Taip pat Å¡io įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ , kai jis atitinka visas Å¡ias sÄ lygas:

1) sukanka Å¡io įstatymo nustatytÄ senatvės pensijos amžių;

2) turi minimalų valstybinio socialinio draudimo staÅ¾Ä , nustatytÄ senatvės pensijai. Vadovaujantis Å¡iuo teisiniu reglamentavimu, pareiÅ¡kėjai atitinka Å¡io įstatymo sÄ lygas pensijai gauti, kadangi atitinka nustatytÄ minimalų amžių pensijai gauti (b.l. 80), yra Lietuvos Respublikos piliečiai (b.l.

80) ir visÄ valstybinio socialinio draudimo pensijų staÅ¾Ä Ä¯gijo Lietuvoje (A.M. stažas 26 metai, b.l. 95, o G.M. stažas 35 metai, b.l. 130, 136).Pensijų įstatymo (2013-06-27 įstatymo Nr. XII-433 redakcija) 43 straipsnis reglamentuoja pensijų mokėjimÄ pensininkui persikėlus gyventi į užsienį (atvykus gyventi į Lietuvos RespublikÄ ). Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitÄ valstybę, jam mokama paskirtoji pensija, jei pensininkas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo staÅ¾Ä atitinkamos rÅ«Å¡ies pensijai gauti ir visÄ valstybinio socialinio pensijų draudimo staÅ¾Ä Ä¯gijo dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose <...>.

Nagrinėjamoje byloje aktuali Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, jog pensininkui, kuriam pensija persikėlus nuolat gyventi į kitÄ valstybę buvo mokama pagal Å¡io straipsnio 1 dalį arba buvo paskirta ir mokama kaip nuolat gyvenančiam kitoje valstybėje pagal Å¡io įstatymo 1 straipsnio 5 dalį, Å¡i pensija toliau mokama jam grįžus (atvykus) gyventi į Lietuvos RespublikÄ , neatsižvelgiant į tai, kad pensininkas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Teisėjų kolegijos vertinimu Å¡i nuostata saugo pensininkų, iÅ¡vykusių į užsienio valstybes ar grįžusių į Lietuvos valstybę teisę į pensijÄ , t.y. jos tęstinumÄ .

Nagrinėjamu atveju, įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone turi bÅ«ti taikoma Å¡i teisės norma, kadangi pareiÅ¡kėjams senatvės pensijos paskirtos Lietuvoje, 1992 metais iÅ¡vyko gyventi į UkrainÄ , po 1992-01-01 neįgijo stažo dirbdami Ukrainoje.Teisėjų kolegijos vertinimu pareigÄ pareiÅ¡kėjais rÅ«pintis ir senatvės pensijÄ mokėti įgijo ne Ukraina, o Lietuva. Å iuo atveju Ukraina, Susitarimo ir Sutarties pagrindu įsipareigojo rÅ«pintis atvykusiais Lietuvos piliečiais ir asmenimis, kurie įgijo socialines garantijas Lietuvoje.

Tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjams išvykus iš Lietuvos, Lietuva neteko pareigos pareiškėjais rūpintis jiems sugrįžus iš Ukrainos, nes tokia pareiga Lietuvos valstybei kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 4 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, jog Å¡i nuostata aiÅ¡kintina atsižvelgiant į Konstitucijos virÅ¡enybės principÄ (2012-09-05 nutarimas, 2014-03-18 nutarimas Nr. KT11-N4/2014). Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimuose pabrėžė, jog Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2014-11-04 sprendime Nr. KT47-S32/2014 (b.l. 100-105) pasisakė, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aiÅ¡ku, iÅ¡skyrus pačiÄ KonstitucijÄ ) nustato tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi bÅ«ti taikoma tarptautinė sutartis (2006-03-14, 2006-12-21, 2012-09-05, 2014-03-18 nutarimai; taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo (2012-09-05, 2014-03-18 nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas paminėtame sprendime pasisakė, jog spręsti Sutarties 33 straipsnio 1 dalies nuostatos aiÅ¡kinimo ir taikymo klausimus priklauso konkrečias bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai, be to <...> turi bÅ«ti atsižvelgiama į bÅ«tinybę apsaugoti konstitucinę asmens teisę gauti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus paskirtÄ senatvės pensijÄ , taip pat į tai, kad neliko aplinkybių, dėl kurių Å¡ių pensijų mokėjimÄ pagal galiojusį susitarimÄ buvo perėmusi kita valstybė.

Vertintina, jog Sutarties 33 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad pensijos, paskirtos iki Å¡ios Sutarties įsigaliojimo, neperžiÅ«rimos, konkuruoja su Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama asmenų teise į pensija, todėl nagrinėjamoje byloje neįgyja pirmumo prieÅ¡ teisinį reguliavimÄ , įtvirtintÄ Konstitucijoje. BÅ«tent nagrinėjamoje situacijoje nebeliko tų aplinkybių, dėl kurių senatvės pensijų mokėjimÄ pareiÅ¡kėjams pagal galiojusį susitarimÄ buvo perėmusi Ukraina, t.y. pareiÅ¡kėjai 2003 m. birželio mėnesį grįžo į LietuvÄ , deklaravo savo gyvenamÄ jÄ vietÄ ir čia nuolat gyvena, nuo 2003 metų negaudami senatvės pensijų.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje, esant tarptautinės ir nacionalinės teisės konkurencijai, siekiant užtikrinti Konstitucijoje laiduojamÄ teisę gauti senatvės pensijÄ , turi bÅ«ti taikomas Konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė vadovaudamasis tarptautiniu teisiniu reguliavimu, laikytina, jog atsakovas netinkamai vertina ir taiko tarptautines ir nacionalines teisės normas, esant jų konkurencijai.

Priešingu atveju, taikant tarptautines teisės normas – Sutarties 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, Susitarimo nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu yra varžomos pareiškėjų teisės, bloginama jų socialinė padėtis, neužtikrinamos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 straipsnis).

PareiÅ¡kėjams senatvės pensija buvo paskirta Lietuvos valstybės, todėl grįžus iÅ¡ užsienio valstybės vėl gyventi į Lietuvos RespublikÄ , jie pagrįstai tikisi tolesnio pensijos mokėjimo pagal nacionalinį reglamentavimÄ . Pažymėtina, jog pareiÅ¡kėjams grįžus gyventi į LietuvÄ , galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, tvarkos apraÅ¡o, patvirtinto 1995-03-03 nutarimu Nr. 316, (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-30 nutarimo Nr. 745 redakcija) 8 punktas, nustatė, jog piliečiui, kuriam pensijos mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad jis persikėlė nuolat gyventi į užsienio valstybę, pensija vėl pradedama mokėti nuo praÅ¡ymo pateikimo dienos, jÄ perskaičiavus pagal pensijos byloje nurodytus uždarbio ir stažo duomenis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymÄ Ä¯gijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad Å¡ios teisės nustatytÄ laikÄ bus iÅ¡laikytos ir įgyvendinamos.

Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad Å¡i jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju taikytinas teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas, kuris taip pat reiÅ¡kia įgytų teisių apsaugÄ â€“ asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus iÅ¡laikytos nustatytÄ laikÄ ir galės bÅ«ti realiai įgyvendinamos, t. y. siekiama apsaugoti teisinių santykių dalyvių teisėtai įgytas teises.

Neužtikrinus teisėtai įgytų teisių įgyvendinimo, kartu bÅ«tų menkinamas asmenų pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis bei teise.         Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartÄ yra pasisakyta, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamÄ ir veiksmingÄ konstitucinės teisės į pensijÄ gynimÄ . Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebÅ«tų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės virÅ¡enybė (LVAT 2013-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1845/2013, 2014-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1300/2014).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi ir Nuostatų 98 punktu turi iÅ¡ naujo svarstyti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus dėl pensijų skyrimo ir paskirti senatvės pensijas. Nors teismas nėra vieÅ¡ojo administravimo institucija ir neatlieka vieÅ¡ojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Paprastai teismas neįpareigoja vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimÄ , įpareigodamas tik iÅ¡ naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiÅ¡kėjų analogiÅ¡ki praÅ¡ymai skirti senatvės pensijas jau buvo ne kartÄ nagrinėti, atsakovas buvo įpareigotas iÅ¡ naujo svarstyti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus ir dar kartÄ priėmė Å¡ioje byloje ginčijamus sprendimus senatvės pensijų neskirti, tikėtina, jog įpareigojus atsakovÄ atlikti veiksmus jis pakartotinai apsvarstęs praÅ¡ymus priims analogiÅ¡kÄ sprendimÄ jų neskirti, t.y. priims formalų sprendimÄ .

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, bÅ«tina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010). Vykdydamas teisingumÄ (Konstitucijos 109 straipsnis) teismas privalo iÅ¡spęsti tarp proceso Å¡alių kilusį ginÄÄ iÅ¡ esmės. Teismas negali palikti teisinį ginÄÄ neiÅ¡spręstu iki galo ir savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam Å¡alių ginčui.Kolegijos teigimu, Å¡iuolaikinė teisės samprata remiasi aiÅ¡kiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas.

Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiÅ«riu pirmenybė bÅ«tų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtÄ sprendimÄ , kuris ne visada gali bÅ«ti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi bÅ«ti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, bÅ«tina pirmumÄ teikti bendrajai teisės sampratai.

Be to, savo aktuose aiÅ¡kindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartÄ konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumÄ , privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose iÅ¡reikÅ¡tos teisės įgyvendinimÄ , garantuoti teisės virÅ¡enybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.

IÅ¡ Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai iÅ¡nagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumÄ vykdo teismai, reiÅ¡kia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet bÅ«tent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomÄ teisingumÄ , ne tik iÅ¡orinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).Konstatuotina, jog pareiÅ¡kėjų reikalavimai yra pagrįsti ir ginčijamų sprendimų panaikinimas bei įpareigojimas atlikti veiksmus nagrinėjamu atveju užtikrins Konstitucijoje skelbiamas žmogaus teises.

Teisėjų kolegijos nuomone toks priimtas teismo sprendimas laikytinas socialiai teisingu. Ä®vertinus teisines ir faktines aplinkybes panaikinami 2013-12-02 VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai Nr. (10.14)10-24-19012 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ A.M.“ ir Nr. (10.14)10-24-19005 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ G.M.“ bei atsakovas įpareigojamas iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus skirti senatvės pensijas ir priimti sprendimÄ paskirti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas pareiÅ¡kėjams.

PareiÅ¡kėjų skundas dėl minėtų sprendimų panaikinimo tenkintinas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl centrinio administravimo subjekto priimtų sprendimų PareiÅ¡kėjai praÅ¡o panaikinti centrinio subjekto – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priimtus spendimus: 2014-05-23 Nr. (6.5)I-4797 ir Nr. (6.5)I-4799, kuriais buvo netenkinti pareiÅ¡kėjų skundai dėl teritorinio subjekto priimtų sprendimų, t.y. konstatuota, jog teritorinis subjektas pagrįstai pareiÅ¡kėjams neskyrė senatvės pensijos ir nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių paskirti Å¡ias pensijas.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTÄ® 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ , kad bÅ«tų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

ATBÄ® 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylÄ pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad bÅ«tų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundÄ ar praÅ¡ymÄ . Pagal ABTÄ® 22 straipsnio 1 dalį, skundÄ (praÅ¡ymÄ ) dėl vieÅ¡ojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti vieÅ¡ojo administravimo subjektai, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Å ių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismÄ asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų vieÅ¡ojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2009-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-135/2009, 2009-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, 2009-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009) yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali bÅ«ti tik toks vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas bÅ«tų iÅ¡ esmės beprasmis. Jei nagrinėjant bylÄ nustatoma, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. kad jis negali bÅ«ti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas nutraukia bylÄ kaip nepriskirtinÄ administracinių teismų kompetencijai (ABTÄ® 101 straipsnio 1 punktas).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimÄ , jame nurodytÄ apskundimo tvarkÄ , ar jame vartojamas sÄ vokas, bet pagal tikrÄ jį teisės akto turinį, nustatomÄ pagal administraciniam sprendimui bÅ«dingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012, 2014-05-28 nutartis Nr. AS525-504/2014, 2014-10-29 nutartis Nr. AS624-714/2014 ir kt.).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pastebėtina, jog teisme nagrinėtinos administracinės bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo; teisės aktai turėtų būti suprantami kaip tokie teisės aktai arba veiksmai, kurie sukuria asmenims teisines pasekmes; nesant dokumente viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, šis dokumentas nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008, 2013-10-15 nutartis Nr. AS520-775/2013).Konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos kontekste Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-05-23 sprendimai Nr. (6.5)I-4797 ir Nr. (6.5)I-4799 nedaro įtakos pareiškėjų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl jie negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundÄ , asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiÅ«riu) nepasikeistų, o pats procesas bÅ«tų iÅ¡ esmės beprasmis.Apibendrindama iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinė byla dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-05-23 sprendimų Nr. (6.5)I-4797 ir Nr. (6.5)I-4799 panaikinimo nutrauktina, vadovaujantis ABTÄ® 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų PareiÅ¡kėjų atstovas pateikė teismui 2014-12-05 pažymÄ dėl antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų Nr. 4.26-TPI-1049, kurioje nurodyta, jog antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos sudaro 2 250 Lt (b.l. 142). IÅ¡ byloje pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, matyti, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-06-11 sprendimais Nr. (1.31.)-TPA-798-14 ir Nr. (1.31.)-TPA-799-14 (b.l. 39-42) pareiÅ¡kėjams buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų su bylos nagrinėjimu susijusių iÅ¡laidų ir proceso iÅ¡laidų.

Antrinę teisinę pagalbÄ teikti paskirtas advokatas Leonidas Zubanovas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 451 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iÅ¡ valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimÄ organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos iÅ¡laidas, iÅ¡sprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų atlyginimo valstybei klausimÄ , mutatis mutandis taikydamas Å¡io įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Proceso Å¡alių iÅ¡laidų atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTÄ® 44 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTÄ® 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ . Vadovaujantis ABTÄ® 44 straipsnio 6 dalimi, proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo iÅ¡laidas. Atstovavimo iÅ¡laidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktÄ už dokumentų parengimÄ (praÅ¡ymo suraÅ¡ymÄ ) maksimali priteistina suma gali sudaryti 3000 Lt (3 MMA). PareiÅ¡kėjų atstovo nurodyta patirtų iÅ¡laidų suma (2 250 Lt) nevirÅ¡ija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrįsta, todėl priteistina iÅ¡ atsakovo Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a:             pareiÅ¡kėjų A.M. ir G.M. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013-12-02 sprendimus Nr. (10.14)10-24-19012 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ A.M.“ ir Nr. (10.14)10-24-19005 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ G.M.“.Ä®pareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimÄ skirti pareiÅ¡kėjams A.M. ir G.M. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensijÄ .Administracinę bylÄ dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014-05-23 sprendimų Nr. (6.5)1-4797 bei Nr. (6.5)1-4799 panaikinimo nutraukti.

Priteisti iÅ¡ atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus į valstybės biudžetÄ 2 250 Lt (du tÅ«kstančius du Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt litų) patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodÄ â€“ 188659752, bankÄ â€“ AB „Swedbank“, įmokos kodÄ â€“ 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismÄ arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai                                                                                                                AuÅ¡relė Mažrimienė                                                                                    Remigijus Arminas                                                                                   Laimutė Jokubauskaitė    Â