2024-09-11 Nr. AB-13035-3-61-3-01647-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2198-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01647-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 24S84426, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 24S88076, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2, toliau Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 – ir Sprendimai).

2. Nesutikdama su atsakovo priimtais Sprendimais, pareiškėja paaiškino, kad jie yra neteisėti, nepagrįsti ir formalūs, grindžiami išskirtinai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje nurodytais duomenimis. Sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad atsakovas, priimdamas panašaus pobūdžio sprendimus, turi kompleksiškai įvertinti visą su pareiškėja susijusią informaciją (žr., pvz. 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024), taip pat išaiškinta, kad atsakovas privalo pats savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir svarbą.

3. Pareiškėja pabrėžė, jog lietuvių kilmės asmuo, kai jam išduotas jo lietuvišką kilmę patvirtinantis pažymėjimas, negali būti išdaviku; aptartas dokumentas palengvina Lietuvos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka arba leidimo gyventi išdavimo procedūrą. Lietuvis negali kelti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, o pareiškėjos tikslas yra įgyti Lietuvos pilietybę, o ne kelti jai grėsmę. Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendimai grindžiami prielaidomis, priimti neatsižvelgiant į proporcingumo principą, nacionalinių ir tarptautinių teismų jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog grėsmė valstybės saugumui turi būti pakankamai apibrėžta, rimta ir / ar reali. Pareiškėja laiko save lietuvių kilmės asmeniu, tai deklaruoja raštu, o jos darbas valstybiniame banke negali paneigti jos lietuvių kilmės.

4. Pareiškėja nurodė, kad ir atsakovas, ir VSD pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi savo Sprendimus (VSD – neviešą išvadą) grindė prielaidomis. Taigi, pareiškėjai tenka pernelyg didelė įrodinėjimo našta paneigti, jog ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. VSD 2024 m. kovo 6 d. pateikė išvadą Nr. 18-2156 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelią grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji nuo 2021 metų iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“. Atsižvelgiant į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

7. Migracijos departamentas pažymėjo, kad draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintą Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarką (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) ir nustačius, kad pareiškėja neturi šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

8. Atsakovas tvirtino, kad Sprendimai priimti remiantis kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. VSD išvadoje nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, t. y. strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad asmuo, dirbdamas „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

9. Migracijos departamentas akcentavo, jog nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Atsakovo įsitikinimu, kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, be to, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pakako patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, ir toks vertinimas niekaip nepažeidė nekaltumo prezumpcijos.

10. Atsakovas detalizavo, kad pareiškėja nuo 2021 metų dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, priimant ginčijamus Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – nei šeiminiai, socialiniai ar ekonominiai ryšiai nenustatyti. Pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje. Atsakovas apibendrino, kad Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikos išaiškinimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas rašytiniuose paaiškinimuose dėl pareiškėjos skundo prašė skundą atmesti.

12. VSD akcentavo, jog pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, ir detalizavo, kaip šios rizikos pasireiškia. VSD įsitikinimu, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad lietuvių kilmės asmuo negali būti išdaviku ir kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kadangi viešai žinoma, jog ir Lietuvos Respublikos piliečiai veikė prieš Lietuvos Respubliką.

13. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje. VSD pabrėžė, jog Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta nacionaliniuose teisės aktuose, be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė. VSD atkreipė dėmesį, jog siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių asmens neteisėtų veiksmų. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose yra konstatavęs, kad darbas Rusijos Federacijos banke sudaro pagrindą konstatuoti asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui.

14. VSD apibendrino, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, jais nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės. VSD įsitikinimu, kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti prioritetiniai.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad:

16.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 6 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, šiame prašyme nurodė, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo, turi šią kilmę patvirtinantį pažymėjimą; pareiškėja nuo 2021 m. kovo 3 d. dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, užimamos pareigos – programinės įrangos inžinierė.

16.2. VSD Migracijos departamentui pateiktoje išvadoje nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji nuo 2021 metų iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“. VSD vertinimu, asmens darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų – Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus; strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kurias naujausias technologijas. Tikėtina, kad asmuo, dirbdamas „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsižvelgdamas į visą pateiktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD įvertino, kad Rusijos Federacijos pilietės E. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

16.3. Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, 2024 m. kovo 21 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. kovo 28 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

17. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsniu, detalizavo Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas (37–39 p.). Teismas, be kita ko, akcentavo, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

18. Pažymėjęs, jog valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė ir tai, kad galimos grėsmės saugumui turinys atskleidžiamas individualiai, teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėja nuo 2021 m. kovo 3 d. dirba banke „Sberbank“, kurio kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė; „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos“.

19. Atsižvelgęs į teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės atliekamas perspektyvinis vertinimas, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl asmens darbo Rusijos Federacijos banko įstaigose vertinimo, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamento Sprendimai grindžiami tik prielaidomis ir VSD surinkta informacija.

20. Teismo vertinimu, iš Sprendimo Nr. 1 turinio ir teismui pateiktos jo priėmimo pagrindu buvusios medžiagos buvo matyti, jog atsakovas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeimyninius ryšius, gyvenimo šalies teritorijoje trukmę, kitus socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjos pozicijos , kad ji, kaip lietuvių kilmės asmuo, negali kelti grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, teismas pabrėžė, jog ir lietuvių kilmės užsieniečiams yra taikomos Įstatymo nuostatos, o šie pareiškėjos teiginiai Migracijos departamento padarytų išvadų nepaneigė. Pažymėjęs, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą, atliko jos situacijos individualų vertinimą, teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėja nesutinka su Sprendimu Nr. 1, nereiškia, kad šis sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepagrindžia jos asmeninio intereso laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą. Buvo atkreiptas dėmesys, kad, bylos duomenimis, pareiškėja gyvena ir dirba Sankt Peterburge, jos ryšiai su Rusijos Federacija yra stiprūs, o jos deklaruojama lietuvių kilmė, teismo įsitikinimu, savaime nelemia jos glaudžių ryšių su Lietuva, kurie, bylos duomenimis, pasireiškė tik trumpalaikiu atvykimu į Lietuvą siekiant pateikti prašymą išduoti leidimą. Kitų duomenų, kad pareiškėja reguliariai lankytųsi Lietuvoje, teismas nenustatė.

22. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad atsakovas, atsižvelgęs į VSD išvadą, pagrįstai teisinius santykius kvalifikavo taikydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir priėmė Sprendimą Nr. 1.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentavo valstybės teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą joje, susiklosčiusį geopolitinį kontekstą (Rusijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą) dėl pareiškėjos kilmės valstybės keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui; kt. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją laikytina, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nesudarė pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos ryšių su Rusijos Federacijos finansų institucija, valdoma valstybės, yra negrįžtamai išnykusi.

24. Vertindamas Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvą, teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nurodė, kad nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio (toks laikotarpis gali būti ilgesnis nei 5 metai). Teismas pažymėjo, jog Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui yra neproporcingas.

25. Teismas konstatavo, jog atsakovas Sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei uždraudė atvykti į Lietuvą 5 metų laikotarpiui. Teismas darė išvadą, jog Sprendimuose buvo įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, šie individualūs aktai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl nenustatė teisinio pagrindo panaikinti Sprendimus nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

III. 26. Pareiškėja E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

27. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog dėl darbo valstybiniame banke (inžinieriaus pareigose) kelia grėsmę, pareiškėja apeliaciniame skunde pabrėžia, jog atsakovas pažeidė teisinę prezumpciją, kuri turi būti aiški, apibrėžta ir kuri reiškia, kad tam tikri faktai laikomi įvykusiais, kol neįrodyta kitaip. Pareiškėjos įsitikinimu, rėmimasis prielaidomis tarp ginčo šalių neproporcingai paskirsto įrodinėjimo pareigą – Migracijos departamentui ir VSD ši pareiga palengvinama, o pareiškėjai – pasunkinama. Tačiau prezumpcija, jog pareiškėja nekelia grėsmės, yra nepaneigta, todėl atsakovas privalo įrodyti kitaip, o ne remtis prielaidomis bei neviešomis pažymomis.

28. Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl to, kad atsakovas privalo savarankiškai įvertinti iš VSD gautą informaciją, ištirti visas aplinkybes, atsižvelgti į individualią pareiškėjos situaciją.

29. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pats ginčui aktualios informacijos nevertino, savo išvadų neargumentavo ir nepagrindė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad VSD ir Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektai, yra saistomi gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens ir tarptautiniuose teisės aktuose. Iš šio principo laikymosi kyla reikalavimas administracinę procedūrą vykdyti laikantis teisė aktų, nešališkai ir objektyviai.

30. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog atsakovas priimdamas Sprendimus nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, todėl šie administraciniai aktai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų. Objektyvus pakaltinamumas yra nesuderinamas su teisinės valstybės ir žmogaus teisių principais ir administracinėje teisėje nepripažįstamas. Šiuo atveju politiniai motyvai (politikavimas) paneigia pareiškėjos, kaip laisvos daryti sprendimus ir tik už juos atsakyti asmenybės, sampratą. Pareiškėja be kaltės kalta ir turi šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neaptarė, nors atsakovui tokie duomenys buvo žinomi.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl teisinės prezumpcijos pažeidimo, kadangi jis rėmėsi kompetentingos institucijos išvada dėl asmens grėsmės valstybės saugumui. Užsieniečio grėsmės vertinimas nagrinėjamu atveju nėra baudžiamojo proceso dalis, o administracinės procedūros dalis, todėl administracinei procedūrai netaikomos baudžiamojo įstatymo nuostatos, t. y. nėra pažeidžiamas ir nekaltumo prezumpcijos principas.

33. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose, atsakovas pažymi, kad Rusijos piliečiams dėl visuotinai žinomų aplinkybių gali būti taikoma sugriežtinta patikra, šių asmenų keliama rizika yra specifinė. Kadangi pareiškėja dirba Rusijos Federacijos finansų įstaigoje, kurią kontroliuojantys asmenys susiję su Rusijos režimu, pareiškėja gyvendama Lietuvoje gali būti išnaudojama Lietuvai priešiškos valstybės žvalgybos struktūrų.

34. Atsakovas detalizuoja aplinkybes, kurias pareiškėja pateikė prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, jos atvykimo į Lietuvą laikotarpius, socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius ir teigia, jog visos šios aplinkybės buvo įvertintos. Migracijos departamentas pastebi, jog pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog VSD išvada nevieša – minėta išvada buvo pateikta teismui, su ja galėjo susipažinti pareiškėja, jos atstovas ir teikti išvados argumentus paneigiančius įrodymus.

35. Migracijos departamento įsitikinimu, ir jis, ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovo priimti Sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

38. Dėl pareiškėjos nusiskundimų, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, neproporcingai ginčo šalims paskirstyta įrodinėjimo našta, VSD pažymi, jog Sprendimai buvo grindžiami Įstatymo nuostatomis, o nekaltumo prezumpcijos principas taikomas baudžiamajame procese, bet ne administracinėje procedūroje. Atsakovo Sprendimai buvo priimti vertinant bendrą situaciją, visas svarbias aplinkybes ir galimą poveikį viešajam interesui, t. y. nacionaliniam saugumui, o ne sprendžiant dėl pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės.

39. VSD pažymi, jog nagrinėjamu atveju nebuvo būtina nustatyti pareiškėjos konkrečius neteisėtus veiksmus. Teismas šiuo aspektu Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai, o pareiškėja nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas ir pernelyg rizikingas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

40. VSD laikos pozicijos, kad pareiškėjos einamos pareigos Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, šią aplinkybę vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą.

41. VSD tvirtina, kad ir atsakovo, ir pirmosios instancijos teismo sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus ir naujausią bei aktualiausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, pagal kurią darbas Rusijos / Baltarusijos bankuose yra pripažįstamas pakankamu faktiniu pagrindu užsieniečio grėsmei valstybės saugumui konstatuoti. Todėl pareiškėjos argumentas, kad byloje buvo nepagrįstai nustatyta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui, laikytinas nepagrįstu. Be to, VSD išvadoje, kuria pagrįsti Sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija ar hipotezėmis, t. y. jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis.

42. VSD pastebi, kad pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Todėl darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

43. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų nuostatos, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė atvykti į Lietuvą 5 metų laikotarpiui.

46. Apeliantė E. S. teigia, kad jos atžvilgiu nekaltumo prezumpcija nepaneigta, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė apeliantės keliamų grėsmių pagal apimtį, svarbą ir reikšmę, jos grėsmė Lietuvos Respublikai nėra įrodyta, ginčijami Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų.

47. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimų turinį bei vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimai atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams, kadangi juose nurodyti tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, Sprendimai pakankamai motyvuoti ir suprantami. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų

51. Dėl apeliantės E. S. argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė apeliantės keliamų grėsmių pagal apimtį, svarbą ir reikšmę, jos grėsmė Lietuvos Respublikai nėra įrodyta, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.).

52. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

53. Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).

54. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

55. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

56. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

57. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų, įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių, faktų buvimą ar nebuvimą.

58. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės gyvenimas Lietuvoje kelią grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog apeliantė nuo 2021 metų dirba Rusijos Federacijos banke „Sberbank“, t. y. ypač svarbioje Rusijos finansinės sistemos bankinėje įstaigoje, kurioje dirbdama privalo būti lojali Rusijai, jos vykdomai politikai. Apeliantės ryšiai su paminėtu banku nėra atsitiktiniai, darbą Rusijos Federacijos banke „Sberbank“ apeliantė pasirinko sąmoningai. Teismo nuomone, apeliantės darbiniai ryšiai su įmone, veikiančia okupuotoje Ukrainos teritorijoje, nėra suderinami su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja apeliantės pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024).

59. Dėl apeliantės E. S. argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcija, teismas pažymi, kad nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, kuris užtikrina, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taikomas tik baudžiamajame procese ir nėra tiesiogiai susijęs su administracinėmis procedūromis. Asmens atžvilgiu priimtas neigiamas administracinis sprendimas negali būti laikomas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes šis principas tiesiogiai netaikomas vykdant administracines procedūras.

60. Nagrinėjamoje byloje Sprendimai apeliantės atžvilgiu buvo priimti remiantis, be kita ko, jos ryšiais, keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai nereiškia, kad pareiškėjos kaltumas buvo nustatytas ar kad jos nekaltumo prezumpcija buvo pažeista. Atsakovo Sprendimai buvo priimti vertinant bendrą situaciją, visas svarbias aplinkybes ir galimą poveikį viešajam interesui, t. y. nacionaliniam saugumui, o ne sprendžiant dėl apeliantės baudžiamosios atsakomybės.

61. Apeliantė E. S. nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo nustatyti konkrečius apeliantės veiksmus, teisės pažeidimus, kuriais ji kenkia Lietuvos valstybei. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu Migracijos departamento Sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai, o apeliantė nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

62. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ginčijami Sprendimai grindžiami bendro pobūdžio informacija, hipotezėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).

63. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

64. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, ne tik įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, bet ir atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, surinko duomenis apie jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, ekonominius, šeimyninius ryšius (jų nebuvimą). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimtus Sprendimus, sprendžia, kad Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti apeliantės teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD išvada.

65. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. S. (E. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius