2025-12-17 Nr. AB-22990-3-61-3-04837-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2792-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04837-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Indijos Respublikos piliečio T. L. D. ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Indijos Respublikos pilietis T. L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 25S184052 (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, jog negalima teigti, kad pareiškėjas pragyveno Lietuvoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.

2.2. Pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. atvyko mokytis į Lietuvos Respubliką, 2020 m. birželio mėnesį baigė transporto priemonių inžinerijos magistrantūros studijas. Jis 2021 metais įstojo į Vilniaus universitetą ir pradėjo tarptautinio verslo vadybos magistrantūros studijas. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 17 d. išlaikė Valstybinės lietuvių kalbos egzaminą, o 2024 m. balandžio 22 d. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Jis 2024 m. balandžio 22 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Guidehouse Lithuania“.

2.3. Visi pareiškėjui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimai laikinai gyventi) nebuvo panaikinti, o tų, kurie buvo panaikinti, panaikinimas įsigaliojo po to, kai pareiškėjui buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui 2024 m. kovo 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760339652 galiojo iki 2024 m. spalio 21 d., nes pareiškėjas Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti minėtą leidimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-3405-535/2025 priėmė skundą ir atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, o ši 2024 m. spalio 14 d. nutarties dalis įsiteisėjo po 7 dienų, t. y. 2024 m. spalio 21 d.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. Pareiškėjui 2024 m. kovo 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760339652 buvo panaikintas Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 24S218209, nustačius, kad pareiškėjas nutraukė studijas. Pareiškėjas minėtą sprendimą buvo apskundęs teismui, bet 2025 m. sausio 31 d. pateikė pareiškimą dėl skundo atsisakymo. Pareiškėjas administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu (konkrečiai – 2024 m. liepos 7 d.) pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis Lietuvoje pragyveno teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus. Departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes jis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

4.2. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2024 m. spalio 16 d., turint leidimus laikinai gyventi Nr. 760050205 ir Nr. 760339652, vertinamas kaip neteisėtas leidimo nuolat gyventi išdavimo kontekste (neįskaičiuojant į teisėtai pragyventą Lietuvoje laikotarpį). Pareiškėjas minėtais laikotarpiais nestudijavo, todėl ji neatitiko išduotų leidimų laikinai gyventi sąlygų.

4.3. Departamentas 2024 m. spalio 18 d. surašė pareiškėjui nutarimą dėl administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 538 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas nuo 2024 m. spalio 16 d. Lietuvoje buvo su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi ir neišvyko iš šalies. Šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas nepripažįsta, jog pareiškėjas visą jo buvimo Lietuvoje laikotarpį išbuvo teisėtai.

4.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 galiojo iki 2024 m. spalio 21 d. Pats pareiškėjas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI2-3405-535/2025 reikalavimo užtikrinimo priemonės nebuvo pritaikytos.

4.5. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. spalio 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjo T. L. D. skundą, t. y. panaikino Departamento 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 25S184052.

6. Teismas nustatė:

6.1. Pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: Nr. LT7476478, išduotą 2019 m. liepos 10 d. ir galiojusį iki 2020 m. rugsėjo 22 d.; Nr. LT7531671, išduotą 2020 m. rugsėjo 2 d. ir galiojusį iki 2021 m. rugpjūčio 29 d.; Nr. 760050205, išduotą 2021 m. rugpjūčio 25 d. ir turėjusį galioti iki 2023 m. rugsėjo 20 d., bet panaikintą 2023 m. rugsėjo 6 d.; Nr. 760286222, išduotą 2023 m. rugsėjo 8 d. ir galiojusį iki 2024 m. kovo 17 d.; Nr. 760339652, išduotą 2024 m. kovo 7 d. ir turėjusį galioti iki 2024 m. gruodžio 30 d., bet panaikintą 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ir 2024 m. spalio 16 d. paskelbtą negaliojančiu; Nr. 760395008, išduotą 2024 m. spalio 17 d. ir galiojantį iki 2026 m. spalio 17 d. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduoti kaip užsieniečiui, ketinančiam Lietuvos Respublikoje studijuoti arba dirbti ir priimtam studijuoti bei dirbančiam.

6.2. Pareiškėjas savo nuolatinę gyvenamąją vietą nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. iki 2022 m. birželio 1 d. buvo deklaravęs Kaune, o nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. – Vilniuje. Pareiškėjas 2020 m. birželio 29 d. baigė magistro studijas Kauno technologijos universitete, vėliau studijavo Vilniaus universitete, tačiau nebaigė studijų. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 17 d. išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir gavo pažymėjimą, taip pat išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą ir 2024 m. balandžio 22 d. gavo atitinkamą pažymėjimą. Pareiškėjas nuo 2024 m. gegužės 6 d. dirba UAB „Guidehouse Lithuania“.

6.3. Pareiškėjas 2025 m. birželio 23 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), kaip asmuo, pragyvenęs Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turintis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą.

6.4. Departamentas 2025 m. rugpjūčio 19 d. priimtu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtino Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2024 m. vasario 3 d. Vilniaus universitete buvo suteiktos akademinės atostogos. Departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. pagal pareiškėjo prašymą priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi (darbo pagrindu), kuris išduotas 2023 m. rugsėjo 8 d. Pareiškėjui 2024 m. vasario 22 d. pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Departamentas 2024 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. kovo 7 d. išdavė naują leidimą laikinai gyventi Nr. 760339652. Vilniaus universitetas 2024 m. rugsėjo 18 d. Departamentui pranešė, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 30 d. buvo išbrauktas iš studentų sąrašų dėl nepažangumo. Departamentas 2024 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2024 m. spalio 16 d. leidimas Nr. 760339652 buvo paskelbtas negaliojančiu. Naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas 2024 m. spalio 17 d. Atsakovas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2024 m. spalio 16 d. turint leidimus laikinai gyventi Nr. 760050205 ir Nr. 760339652 vertinamas kaip neteisėtas.

9. Teismas akcentavo, kad Departamentas leidimą laikinai gyventi Nr. 760050205, išduotą 2021 m. rugpjūčio 25 d. studijų pagrindu ir turėjusį galioti iki 2023 m. rugsėjo 20 d., panaikino tik 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, tuo pačiu sprendimu nusprendė išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, leidimas išduotas 2023 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus universitetas 2023 m. rugpjūčio 29 d. Departamentui pranešė, kad pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2024 m. vasario 3 d. suteikiamos akademinės atostogos. Pareiškėjas dar 2023 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą darbo pagrindu, o 2023 m. rugsėjo 6 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą studijų pagrindu, bei išduoti naują leidimą darbo pagrindu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio nuostatas dėl akademinių atostogų suteikimo, konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2023 m. rugsėjo 20 d. turėdamas leidimą laikinai gyventi Nr. 760050205, Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, nes jam buvo suteiktos akademinės atostogos, kurių metu jis neprarado studento statuso, todėl akademinių atostogų laikotarpis turi būti įskaičiuotas į jo pragyventą laiką Lietuvoje.

10. Teismas nurodė, kad Departamentas 2024 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760339652, o 2024 m. spalio 16 d. šis leidimas paskelbtas negaliojančiu. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, tačiau pareiškėjas 2025 m. sausio 31 d. pateikė pareiškimą dėl skundo atsisakymo (priežastis – jam išduotas leidimas laikinai gyventi), todėl byla 2025 m. vasario 4 d. buvo nutraukta. Pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą pateikė 2024 m. rugsėjo 30 d., naujas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu buvo išduotas 2024 m. spalio 17 d.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2024 m. spalio 18 d. Nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, nuodyta, kad Departamentas 2024 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet, pareiškėjui 2024 m. spalio 18 d. atvykus į Departamentą atsiimti leidimo, nustatyta, jog jis Lietuvoje yra neteisėtai (su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi) nuo 2024 m. spalio 16 d., jis neišvyko iš šalies, todėl pažeidė įstatymo nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti; pareiškėjas savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 538 straipsnio 1 dalyje. Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, jog 2024 m. spalio 15 d. išduotas leidimas buvo panaikintas, nustačius, kad jį išduodant padaryta klaida, nes nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą, neturėdamas teisės būti Lietuvoje.

12. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 138 straipsnio 3 dalies nuostatas ir įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas netinkamai įvertino leidimo laikinai gyventi Nr. 760339652 galiojimo trukmę. Šis leidimas buvo panaikintas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, pareiškėjas šį sprendimą 2024 m. spalio 11 d. apskundė Regionų administraciniam teismui, teismas pareiškėjo skundą priėmė 2024 m. spalio 14 d. ir ta pačia nutartimi išsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgiant į tai, sprendimo vykdymas turėjo būti sustabdytas iki 2024 m. spalio 14 d. Sprendimas pripažintas negaliojančiu 2024 m. spalio 16 d. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 30 d. jau buvo pateikęs prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, t. y. dar galiojant leidimui Nr. 760339652. Naujas leidimas jam buvo išduotas 2024 m. spalio 15 d., byloje nėra duomenų apie jo panaikinimo datą. 2024 m. spalio 17 d. pagal tą patį pareiškėjo prašymą išduotas naujas leidimas laikinai gyventi. Teismas pripažino, atsakovas nepagrįstai pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2024 m. spalio 16 d. vertina kaip neteisėtą.

13. Teismo vertinimu, atsakovas, 2024 m. rugsėjo–spalio mėnesiais priimdamas ir naikindamas pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi, nesilaikė gero viešojo administravimo principo, netinkamai vertino faktines aplinkybes, neužtikrino teisės aktų nuostatų laikymosi. Nustatytos aplinkybės neleidžia Sprendimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu bei atitinkančiu individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jis naikintinas.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau pareiškėjo atstovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė rašytinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismo posėdžio informacinė pažyma patvirtina, kad teismo posėdis 2025 m. spalio 1 d. vyko nuo 9.08 val. iki 11.41 val., bylos nagrinėjimas iš esmės baigėsi 11.14 val., pareiškėjo atstovas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas išreiškė tik baigiamųjų kalbų metu, rašytinį prašymą su sąskaitos už teisines paslaugas kopija per Elektroninių paslaugų portalą (toliau – ir EPP) pateikė tik 11.35 val., o dokumentą, patvirtinantį sąskaitos apmokėjimą, – tik 2025 m. spalio 2 d. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 15. Pareiškėjas T. L. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, įskaitant žyminį mokestį, atlyginimą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

16.1. Teismas sumokėtą žyminį mokestį turėjo priteisti ex officio (pagal pareigas).

16.2. Pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kartu su sąskaita pateikė 2025 m. spalio 1 d., apie 9.37 val., bet šis prašymas buvo užregistruotas teismų sistemoje 11.35 val. ir pareiškėjas nėra už tai atsakingas. Teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir išspręsti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priėmimo klausimą, nustatęs, kad pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo pateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

17. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

18.1. Teismas klaidingai vertino faktines aplinkybes. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 buvo išduotas pareiškėjui studijų pagrindu. Kadangi pareiškėjas 2024 m. birželio 30 d. buvo išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašų, vertintina, kad pareiškėjas nuo 2024 m. birželio 30 d. neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir jis negali būti laikomas teisėtai pragyvenusiu Lietuvoje pastaruosius 5 metus. Be to, Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas, nes teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

18.2. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 buvo paskelbtas negaliojančiu 2024 m. spalio 16 d., naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo įteiktas 2024 m. spalio 18 d., todėl pareiškėjas 2024 m. spalio 17 d. neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi.

18.3. Teismas nepagrįstai atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms sutapatino tik su leidimų laikinai gyventi turėjimu 5 metus.

18.4. Mokslo ir studijų įstatymas nereglamentuoja užsieniečių teisinės padėties. Pagal Įstatymo nuostatas (50 str. 1 d. 9 p., 46 str. 3 d.) leidimo gyventi studijų pagrindu turėjimas yra siejamas su studijų laikotarpiu, o ne su studento statuso turėjimu.

18.5. Teismas padarė esminius ir akivaizdžius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo išvados neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja Įstatymo nuostatoms.

19. Pareiškėjas T. L. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

20. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, nurodo, kad teismo išvados (be kita ko, dėl akademinių atostogų laikotarpio) atitinka teismų praktiką. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo pozicija, jog pareiškėjas 2024 m. spalio 17 d. neturėjo galiojančių leidimų laikinai gyventi, nepagrįsta, nes sprendimas išduoti naują leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2024 m. spalio 15 d., o Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimas įsigaliojo tik 2025 m. spalio 21 d., kai įsiteisėjo Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartis. Pareiškėjas visą gyvenimo Lietuvoje laiką turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, jis pastaruosius 5 metus Lietuvoje gyveno teisėtai.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

22. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pateiktomis teisės aktų ir faktų interpretacijomis. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas (jo atstovas) rašytinį prašymą su sąskaitos už teisines paslaugas kopija pateikė tik baigiamųjų kalbų metu (11.35 val.). Be to, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo pareigą be pareiškėjo prašymo priteisti jam sumokėtą žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 25S184052, kuriuo atsisakyta pareiškėjui Indijos Respublikos piliečiui T. L. D. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pareiškėjas skunde teigė, kad visi jam išduoti leidimai laikinai gyventi nebuvo panaikinti, o tų, kurie buvo panaikinti, panaikinimas įsigaliojo po to, kai jam buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas pragyveno Lietuvoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, todėl egzistuoja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindas, o atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

25. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Sprendimą, nes pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, jog jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes pareiškėjas rašytinį prašymą pateikė jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir tvirtina, kad jis rašytinį prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateikė iki baigiamųjų kalbų teismo posėdyje, t. y. apie 9.37 val., be to, pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti sumokėtą žyminį mokestį.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, klaidingai vertino faktines aplinkybes, nes nepagrįstai nenustatė, jog pareiškėjas 2024 m. spalio 17 d. neturėjo galiojančių leidimų laikinai gyventi, ir nepagrįstai leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu teisėtumą susiejo su studento statuso turėjimu, nepaisydamas Įstatymo, kuris reglamentuoja užsieniečių teisinę padėtį, nuostatų.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

29. Įstatymo 53 straipsnio (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) 1 dalies 8 punkte nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

30. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija), nurodė, jog šioje nuostatoje įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, kai: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Šiai elgesio taisyklei taikyti būtinos abi nurodytos sąlygos (žr., pvz., 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1857-662/2025; kt.)

32. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvoje pragyvento termino skaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra 5 metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.

33. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pabrėžęs, kad iš Direktyvos 2003/109/EB 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija. Kaip tai matyti iš minėtos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, ilgalaikių gyventojų ir jų šeimos narių teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, numatyta tos pačios direktyvos III skyriuje, taip pat siekiama padėti veiksmingai įgyvendinti vidaus rinką, kaip erdvę, kurioje visiems asmenims užtikrinamas laisvas judėjimas (žr. ESTT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-508/10, EU:C:2012:243, 66 p. ). Iš esmės toks direktyvos tikslas, koks išdėstytas, be kita ko, jos 2, 4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, – sukurti sistemą, kurioje daugiausia dėmesio būtų skiriama trečiųjų valstybių piliečių, teisėtai ir nuolat gyvenančių valstybėse narėse, integracijai siekiant, kad būtų prisidėta prie ekonominės ir socialinės sanglaudos, – yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. Ši sistema grindžiama ilgalaikio gyventojo statuso suteikimu. Bendro visose valstybėse narėse statuso apibrėžimas turi leisti užtikrinti teisingą šalyje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių vertinimą, kad jie galėtų įgyti šį statusą ir visoje Sąjungoje labai panašiomis sąlygomis juo naudotis. Šiuo požiūriu minėto statuso įtvirtinimas turi užtikrinti trečiųjų valstybių piliečių teisinį saugumą ir, jei numatytos sąlygos iš tikrųjų įvykdomos, padėti išvengti to, kad dėl šio statuso įgijimo būtų palikta spręsti valstybėms narėms (žr. Generalinio advokato 2012 m. gegužės 15 d. išvados byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:294, 28–29 p. ir 11 išnašą).

34. Teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje 5 metų trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (žr. ESTT 2012 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 p.). Todėl ESTT yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje 5 metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (žr. ESTT 2014 m. liepos 17 d. sprendimo byloje Tahir, C-469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.)

35. Pagal Direktyvos 2003/109/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje. ESTT akcentavo, kad Direktyvoje 2003/109/EB nenustatytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie šalyje gyvenantys piliečiai, jog galėtų būti laikomi teisėtai gyvenančiais valstybės narės teritorijoje, todėl darė išvadą, kad tokios sąlygos reglamentuojamos tik nacionalinėje teisėje (žr. ESTT 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Iida, C-40/11, EU:C:2012:691, 36 p.).

36. Taigi, įgyvendinant iš Direktyvos 2003/109/EB kylantį įpareigojimą nuolatinio gyventojo statusą suteikti tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra 5 metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Šiuo pagrindu išduodant leidimą nuolat gyventi, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 3 d.). Tokia pragyvento laikotarpio apskaičiavimo tvarka nustatyta Apraše.

37. Akcentuotina, kad, pagal Įstatymo 39 straipsnį, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: Nr. LT7476478, išduotą 2019 m. liepos 10 d. ir galiojusį iki 2020 m. rugsėjo 22 d.; Nr. LT7531671, išduotą 2020 m. rugsėjo 2 d. ir galiojusį iki 2021 m. rugpjūčio 29 d.; Nr. 760050205, išduotą 2021 m. rugpjūčio 25 d. ir turėjusį galioti iki 2023 m. rugsėjo 20 d., bet panaikintą 2023 m. rugsėjo 6 d.; Nr. 760286222, išduotą 2023 m. rugsėjo 8 d. ir galiojusį iki 2024 m. kovo 17 d.; Nr. 760339652, išduotą 2024 m. kovo 7 d. ir turėjusį galioti iki 2024 m. gruodžio 30 d., bet panaikintą 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ir 2024 m. spalio 16 d. paskelbtą negaliojančiu; Nr. 760395008, išduotą 2024 m. spalio 17 d. ir galiojantį iki 2026 m. spalio 17 d. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduoti kaip užsieniečiui, ketinančiam Lietuvos Respublikoje studijuoti arba dirbti ir priimtam studijuoti bei dirbančiam.

39. Atsakovas, įvertinęs duomenis apie pareiškėją, Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2024 m. spalio 16 d., turint leidimus laikinai gyventi Nr. 760050205 ir Nr. 760339652, vertinamas kaip neteisėtas.

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2024 m. vasario 3 d. Vilniaus universitete buvo suteiktos akademinės atostogos ir, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 11 punktu, pareiškėjas nurodytu laikotarpiu neprarado studento statuso, todėl akademinių atostogų laikotarpis turi būti įskaičiuotas į jo pragyventą laiką Lietuvoje. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu vertinimu ir tvirtina, kad šiame kontekste turi būti vadovaujamasi būtent Įstatymo nuostatomis, pagal kurias leidimo gyventi studijų pagrindu turėjimas yra siejamas su studijų laikotarpiu, o ne studento statuso turėjimu.

41. Pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje 11 punkte (redakcija, galiojusi iki 2024 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad studentai turi teisę išeiti akademinių atostogų dėl ligos, gydytojui ar gydytojų konsultacinei komisijai rekomendavus, arba dėl nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros, taip pat kartą per studijų laikotarpį dėl asmeninių priežasčių, bet ne ilgesniam kaip vienų studijų metų laikotarpiui, neprarandant studento statuso ir teisės po akademinių atostogų tęsti studijas valstybės finansuojamoje studijų vietoje, jeigu joje studijavo prieš išeidami akademinių atostogų.

42. Studijos – asmens, įgijusio ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, mokymasis aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą arba disertacijos rengimas (Mokslo ir studijų įstatymo 4 str. 22 d.).

43. Konkrečius užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis. Šioje normoje yra ne tik aptarti bendrieji tokių leidimų panaikinimo pagrindai (pvz., leidimo gavimas apgaulės būdu; grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; nelegalios migracijos grėsmė; kt.), tačiau ir atskirai įtvirtinti specialieji pagrindai, taikomi nustačius, kad išnyko aplinkybės, kurių pagrindu buvo išduotas konkretus leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad tokių specialiųjų pagrindų nustatymas nėra savitikslis, o jų taikymas negali būti automatiškas. Kiekvienas toks specialusis leidimo laikinai gyventi pagrindas privalo būti susietas su konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių nustatymu ir ištyrimu, turi būti individualizuotas, tinkamai pagrįstas.

44. Vienas iš tokių specialiųjų pagrindų yra įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nustatant, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas arba jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, neatvyko mokytis, studijuoti, stažuoti ar tobulinti kvalifikacijos, taip pat jeigu užsienietis, priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas), yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus ir šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka nenustatyta pateisinamų priežasčių. Įstatymo 50 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo šio straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu užsieniečiui, kuris yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus, Migracijos departamentas gali priimti tik po konsultacijų su mokslo ir studijų institucija, kurioje šis užsienietis studijuoja.

45. Nagrinėjamu atveju Departamentas Sprendime nurodė, kad Vilniaus universitetas 2023 m. rugpjūčio 29 d. pateikė pranešimą, kuriuo informavo, kad pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. suteikiamos akademinės atostogos; nors pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 18 d. neatitiko leidimo laikinai gyventi Nr. 760050205, galiojančio iki 2023 m. rugsėjo 30 d., išdavimo sąlygų, jis dėl naujo leidimo kitu pagrindu išdavimo kreipėsi tik 2023 m. rugpjūčio 18 d.; Departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 23S146743 panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760050205 ir išdavė naują leidimą laikinai gyventi Nr. 760286222. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo studijos Vilniaus universitete nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. buvo nutrauktos. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė argumentų, kad nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. egzistavo kurios nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytų sąlygų, būtinų studijų tikslu išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti, jų netyrė, nesusiejo su pareiškėjo individualia situacija. Taigi, atsakovas nepagrindė, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu nebeatitiko reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje studijuojančiam užsieniečiui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2509-520/2025; kt.), ir, atitinkamai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje šiuo laikotarpiu turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde tik cituoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 46 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nurodo, kad, pagal Įstatymo nuostatas, leidimo gyventi studijų pagrindu turėjimas yra siejamas su studijų laikotarpiu, o ne su studento statuso turėjimu. Tokie abstraktaus pobūdžio atsakovo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. teisėtumo.

47. Iš bylos medžiagos matyti (tai nurodyta ir Sprendime), kad pareiškėjo studijos buvo nutrauktos 2024 m. birželio 30 d., t. y. pareiškėjas 2024 m. birželio 30 d. buvo išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašų dėl nepažangumo. Departamentas, atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2024 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą Nr. 24S218209, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760339652, galiojantį iki 2024 m. spalio 15 d. Sprendime nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 buvo paskelbtas negaliojančiu 2024 m. spalio 16 d.

48. Pareiškėjas 2024 m. spalio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218209. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, bet netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ginčijamo sprendimo galiojimą ir vykdymą, nes nenustatyta, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala jo teisėms ar interesams. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. eI2-3405-535/2025, nes pareiškėjas atsisakė skundo (pasak pareiškėjo, Departamentas priėmė sprendimą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, todėl tolesnis ginčo nagrinėjimas prarado prasmę).

49. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Įstatymo 138 straipsnio 1 dalį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, kol nėra pasibaigęs sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi apskundimo ir nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo priėmimo terminas, o kai skundas paduotas, kol nėra išspręstas skundo priėmimo teisme klausimas, sprendimo vykdymas sustabdomas, išskyrus atvejus, kai sprendimas priimtas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

50. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 30 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. 2024 m. spalio 18 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, nuodyta, kad Departamentas 2024 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet, pareiškėjui 2024 m. spalio 18 d. atvykus į Departamentą atsiimti leidimo, nustatyta, jog jis Lietuvoje yra neteisėtai (su negaliojančiu leidimu laikinai gyventi) nuo 2024 m. spalio 16 d., jis iš šalies neišvyko, todėl pažeidė įstatymo nuostatą, kuri įpareigoja išvykti; pareiškėjas savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 538 straipsnio 1 dalyje. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovės pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad 2024 m. spalio 15 d. išduotas leidimas buvo panaikintas, nustačius, kad jį išduodant padaryta klaida, nes pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą, neturėdamas teisės būti Lietuvoje. Pareiškėjui pagal tą patį 2024 m. rugsėjo 30 d. prašymą 2024 m. spalio 17 d. buvo išduotas ir 2024 m. spalio 18 d. įteiktas naujas leidimas laikinai gyventi (darbo pagrindu) Nr. 760395008, galiojantis iki 2026 m. spalio 17 d.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančiuose Departamento 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. 24S218209, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis, ir 2025 m. rugpjūčio 19 d. priimtame ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nes pareiškėjas ketino mokytis (buvo priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą), tačiau pareiškėjas 2024 m. birželio 30 d. buvo išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašų dėl nepažangumo. Byloje nėra duomenų, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 buvo išduotas pareiškėjo pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu ar dėl kitų panašių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo buvimas Lietuvoje visą šio leidimo galiojimo laikotarpį galėtų būti laikomas neteisėtu (palyginimui žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-602/2025), taip pat nėra duomenų, kad Departamentas savo sprendimais pripažino, jog leidimas laikinai gyventi Nr. 760339652 negaliojo visą jo išdavimo laikotarpį arba tam tikrą laikotarpį (pvz., nuo 2024 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas buvo išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašų).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024 išaiškinta, kad ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams. Atsižvelgiant ir į Direktyvos 2003/109/EB tikslus, reikšmingas su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes: kad leidimai laikinai gyveni pareiškėjui išduodami nuo 2019 m. liepos mėnesio, pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio (su pertraukomis) gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje ir dirba Lietuvos įmonėse, jis 2020 metais baigė magistro studijas Kauno technologijos universitete, o vėliau įstojo studijuoti Vilniaus universitete ir, nors nebaigė šių studijų (2024 m. birželio 30 d. buvo išbrauktas iš Vilniaus universiteto studentų sąrašų), pareiškėjas nurodė siekęs atnaujinti šias studijas, taip pat kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas piktnaudžiavo teise, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas neišduoti jam (pareiškėjui) leidimo nuolat gyventi šiuo atveju nėra proporcingas. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2024 m. spalio 16 d. negali būti laikomas teisėtu ir todėl negali būti įskaičiuojamas į Lietuvoje pragyventą laikotarpį, rėmėsi iš esmės tik formaliu faktu, kad pareiškėjui buvo suteiktos akademinės atostogos ir, vėliau, jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašo, tačiau nevertino aptartų reikšmingų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė savo individualią situaciją (be kita ko, kad pareiškėjui išduoti leidimai laikinai gyventi nebuvo panaikinti, o tų, kurie buvo panaikinti, panaikinimas įsigaliojo po to, kai jam buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi; pareiškėjas 2024 m. birželio 28 d. buvo pateikęs prašymą Vilniaus universitetui leisti atnaujinti studijas, bet atostogų laikotarpiu negavo atsakymo).

53. Vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).

54. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

55. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino reikšmingų pareiškėjo individualią situaciją pagrindžiančių aplinkybių, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos pagrįstai jį panaikino.

56. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1002-502/2022 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

57. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

58. Pagal ABTĮ 81 straipsnio 9 dalį, teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, baigiamosios kalbos vyksta bendra tvarka.

59. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. spalio 1 d. įvykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas baigiamųjų kalbų metu nurodė prašantis pareiškėjui iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas baigiamųjų kalbų metų (konkrečiai – 11.35 val.), bet iki teismo posėdžio pabaigos (11.41 val.) pateikė rašytinį prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jį pagrindžiančius dokumentus (sąskaitą), o vėliau 2025 m. spalio 1 d. (dokumento gavimas teisme užregistruotas 2025 m. spalio 2 d.) pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad pareiškėjas už teisines paslaugas sumokėjo 475 Eur. Be to, pareiškėjas prie skundo pridėjo įrodymus, patvirtinančius 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, o advokato padėjėjui, kuris jam atstovavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra sumokėjęs 2025 m. rugsėjo 5 d. 475 už skundo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pareiškėjui klausimą išsprendė formaliai. Pirmosios instancijos teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių, pareiškėjo atstovui baigiamųjų kalbų metu nurodžius prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylos nagrinėjimas iš esmės negalėjo būti atnaujintas, siekiant nustatyti, ar į bylą iš tiesų buvo pateikti nauji dokumentai ir, jei taip, išspręsti jų priimtinumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis laikytina nemotyvuota ir nepagrįsta.

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų sumas ir jas patvirtinančius dokumentus (475 už skundo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, 22,50 Eur žyminis mokestis už skundą, 11,25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą), prieina prie išvados, kad šių išlaidų atlyginimas priteistinas pareiškėjui iš atsakovo. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta advokato padėjėjui sumokėta suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto priteistino užmokesčio už advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

62. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės ir proceso teisės normas, pagrįstai ir teisėtai panaikino Sprendimą, tačiau netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 495,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti ir 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Indijos Respublikos T. L. D. apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 25S184052.

Priteisti pareiškėjui T. L. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 495,50 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.“

Priteisti pareiškėjui T. L. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė