2017-07-26 Nr. AB-14410-3-61-3-02343-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-768-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos prokuratūrai bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. su 2015 m. balandžio 23 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 17.2.-3358 „Dėl 2015-03-03 prašymo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą priimti rašytinį įsakymą ir / ar administracinį aktą pareiškėjui raštu pateikti visą išsamią informaciją apie Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, atsakant į kiekvieną prašymo punktą atskirai, teikiant kiekvienų metų sausio 1 d. duomenis nuo 1990 m.: Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų ir jų palikuonių, okupantų ir jų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Generalinėje prokuratūroje įdarbintais lietuviais; Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų ir jų palikuonių, okupantų ir jų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintų rusų kolonistų ir jų palikuonių, okupantų ir jų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintais lietuviais (b. l. 4–14).

Pareiškėjas paaiškino, kad jo 2014 m. kovo 3 d. prašymas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintą prašymo apibrėžimą, o Sprendimas pažeidžia Taisyklių 41.3 punktą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su pakeitimais pagal protokolą Nr. 11 (Roma, 1950 m. lapkričio 4 d.) 3, 13, 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 5, 18, 25, 29 ir 30 straipsnius, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 bei 3 straipsnius ir 4 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 ir 4 straipsnius, 6 straipsnio 3 dalį, 13 bei 16 straipsnius.

V. J. nurodė, kad atsakovai, atsisakydami priimti prašytą administracinį sprendimą, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, trukdo gauti ir teikti duomenis bei remiantis jais Lietuvos ir užsienio institucijoms įrodinėti, jog Lietuvos Respublikos pookupacinis politinis režimas yra prorusiškas, prosovietinis, prokolonijinis, prookupacinis, t. y. trukdo pareiškėjui gintis nuo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) bei Generalinės prokuratūros aktyviai dengiamos V. J. diskriminacijos dėl jo lietuvių tautybės ir antirusiškų, antisovietinių, antikolonijinių, antiokupacinių politinių pažiūrų rusų kolonisto S. N. L. (S. N. L.), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK), Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (toliau – Kauno miesto prokuratūra) pareiškėjui sufabrikuotose politinėse baudžiamosiose bylose Nr. 1-23-749/2015 bei Nr. 1-756-738/2015; trukdo gauti informaciją, kuri yra reikalinga sprendimams priimti, prašant suteikti nukentėjusiojo nuo okupacinio režimo asmens statusą bei prašant politinio prieglobsčio užsienyje nuo prookupacinio režimo Lietuvos Respublikoje persekiojimo, trukdo gauti informaciją, reikalingą pateikti Europos Parlamentui, demokratinių užsienio šalių institucijoms, politiniam prieglobsčiui užsienyje gauti nuo prookupacinio režimo Lietuvos Respublikoje persekiojimo; atsakovai taip pat trukdo vykdyti pareiškėjo pareigą atkakliai ginti savo ir Tėvynės laisvę bei nepriklausomybę, kreiptis į teismą, Generalinei prokuratūrai, Generaliniam prokurorui, Kauno apskrities VPK, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), Lietuvos policijos generaliniam komisarui pažeidus jo konstitucines teises ir laisves, gintis nuo Generalinio prokuroro ir Generalinės prokuratūros aktyviai dengiamų nusikalstamų Kauno apskrities VPK, Departamento, Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno apylinkės prokuratūros įdarbintų rusų kolonistų ir / ar rusų okupantų bei kolonistų palikuonių bei jų nusikalstamų / antikonstitucinių grupuočių / susivienijimų veiksmų – sulaikymų, areštų, sužalojimų, buto neliečiamumo pažeidimų, piktnaudžiavimo psichiatrija, dokumentų klastojimo, bylų fabrikavimo; atsakovai taip pat trukdo Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijoms įrodinėti, jog okupacinis, kolonijinis sovietinės Rusijos imperijos režimas Lietuvos Respublikoje nebuvo sunkesnis ir iš esmės nesiskiria nuo prookupacinio, prokolonijinio režimo „nepriklausomoje“ Lietuvos Respublikoje bei toks režimas „nepriklausomoje“ Lietuvos Respublikoje globoja, slepia neteisėtai į okupuotą Lietuvą atvykusius rusų okupantus, kolonistus, jų palikuonis bei teikia jiems privilegijas, lyginant su okupuotais bei kolonizuotais lietuviais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nėra nustatyta, jog Generalinė prokuratūra ir Generalinis prokuroras teikia tik tą informaciją, kuria disponuoja; atsakovai tokio teiginio neteisėtai nekonkretizavo bei konkrečių įstatymo nuostatų nenurodė. Akcentavo, kad minėtas įstatymas netrukdo atsakovams patenkinti V. J. 2015 m. kovo 3 d. prašymą. Pasak pareiškėjo, Generalinis prokuroras D. V. neteisėtai slepia jo ir Generalinės prokuratūros turimus bei galimus surinkti duomenis apie į Lietuvą neteisėtos sovietinės okupacinės valdžios metais atvykusius Generalinės prokuratūros prokurorais įdarbintus rusų okupantus, kolonistus, jų palikuonis, apie lietuvių tautos žeminimą ir diskriminaciją, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Generalinis prokuroras ir Generalinė prokuratūra pažeidžia Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. VIII-1021 nuostatas. V. J. pažymėjo, kad rusų okupantų ir kolonistų apsigyvenimas neteisėtos valdžios okupuotos Lietuvos teritorijoje metais, tuo labiau jų įdarbinimas Generalinėje prokuratūroje, yra neteisėtas, nes okupacinė valdžia buvo neteisėta. Toks įdarbinimas įtvirtina pražūtingas lietuvių tautai Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, prisideda prie Lietuvos rusinimo, sovietinimo, neteisėtos kolonizacijos įteisinimo. Atsakovų dengiamas Kauno apskrities VPK „policijos pareigūnu“ įdarbintas rusų kolonistas S. N. L., Generalinėje prokuratūroje įdarbinti rusų okupantai, kolonistai bei jų palikuonys negavo (ir negalėjo gauti) vienintelės teisėtos okupuotos Lietuvos teritorijoje valdžios – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos – leidimo atvykti į okupuotą Lietuvą ir ją kolonizuoti, tai galioja ir Kauno apygardos prokuratūroje įdarbintiems V. K. (V. K.) bei V. B. (V. B.), kurie aktyviai ir neteisėtai dengė nusikalstamus rusų kolonisto S. N. L. organizuotos nusikalstamos „policijos pareigūnų“ grupuotės veiksmus prieš pareiškėją.

V. J. nurodė, kad Sprendimu ir veiksmais atsakovai jam sukėlė ir sukelia teisines pasekmes: vilkina ir trukdo vertinti, išaiškinti, tirti neteisėtus / nusikalstamus Kauno apskrities VPK, Kauno apygardos prokuratūroje, Kauno apylinkės prokuratūroje ir Generalinėje prokuratūroje įdarbintų asmenų įsitikinimus, elgesio motyvus, nusikalstamų susivienijimų ar grupuočių bei atsakovo institucijoje veikimo požymius, požiūrį į šių asmenų teises bei pareigas, piktnaudžiavimą „diskrecijos teise“ neginti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nuo nusikalstamo poveikio; trukdo ginti V. J. teisę į pilnavertį naudojimąsi visomis pilietinėmis ir žmogaus teisėmis; trukdė ir trukdo ginti atsakovo veiksmais / neveikimu pažeidinėjamas pareiškėjo pilietines ir žmogaus teises visose Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matomose bylose, ypač skunde nurodytose baudžiamosiose, administracinėse ir administracinių teisės pažeidimų bylose bei jų medžiagoje.

Pasak V. J., svarbios skundą pagrindžiančios aplinkybės: 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykiai Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Garliavos nuovadoje (toliau – Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN) ir su tuo susijusios aplinkybės pareiškėjo atžvilgiu; 2011 m. sausio 11 d. įvykiai kelyje Garliava–Kaunas, susiję su V. J., taip pat kurstymas prieš pareiškėją Mastaičių mokykloje, pareiškėjo žmonos A. J. apklausimas, V. J. kaimynų (laiptinės) apklausimas ir kurstymas prieš pareiškėją bei su tuo susijusios aplinkybės; 2011 m. vasario 11 d. įvykiai V. J. bute, dalyvaujant Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN policijos „pareigūnams“ S. K., N. K., E. R. bei I. G., ir su tuo susijusios aplinkybės; 2011 m. gegužės 16 d. neteisėtas pareiškėjo sulaikymas po teismo posėdžio Kauno rajono apylinkės teisme ir su tuo susijusios aplinkybės; V. J. neteisėtas sulaikymas 2011 m. birželio 22 d. po Kauno apygardos administracinio teismo posėdžio ir su tuo susijusios aplinkybės; pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pateikti kaltinimai baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013, 2012 m. kovo 6 d. Kauno apskrities VPK Kauno r. PK pareigūnų įsiveržimas į V. J. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir su tuo susijusios aplinkybės.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN valstybės pareigūnais įdarbintų asmenų vykdomas sistemingas, nuolatinis bei nuoseklus jo persekiojimas, medžioklė, provokavimas, fizinis bei psichologinis kankinimai, tyčiojimasis, V. J. šeimos bauginimas, tiesioginė bei netiesioginė pareiškėjo diskriminacija, priekabiavimas (nepageidaujamas elgesys, kai jo tautybės, kilmės, socialinės padėties, pilietinių įsitikinimų bei pažiūrų į pilietines ir žmogaus teises bei judėjimo negalios pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas V. J. orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka pareiškėjui, jo šeimos nariams bei aplinkiniams) tęsiasi ilgą laiką. V. J. ir jo žmona labai daug kartų nesėkmingai kreipėsi į Kauno apskrities VPK viršininką, Departamentą, Kauno rajono apylinkės prokuratūrą, Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, Kauno apygardos prokuratūrą, Generalinę prokuratūrą ir Generalinį prokurorą, prašydami imtis veiksmų konstitucinei santvarkai bei pareiškėjo pilietinėms ir žmogaus teisėms nuo neteisėtų Kauno apskrities VPK pareigūnais įdarbintų asmenų ir / ar šio komisariato atsakomybės bei įgaliojimų ribose veikiančių asmenų sistemingų ir atkaklių veikų, turinčių nusikaltimo ir / ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apginti. Šios teisėsaugos institucijos, Kauno rajono apylinkės teismas bei Kauno apygardos teismas, vertindami Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN valstybės pareigūnais įdarbintų asmenų veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, vadovaujasi melagingais Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN įdarbintų asmenų, kaip „pareigūnų“, „tarnybinių patikrinimų“ ir „tarnybinių pranešimų“ duomenimis, o pareiškėjo pateiktus faktiškus ir teisingus duomenis atmeta kaip nepagrįstus. Visi advokatai atsisako ginti V. J. nuo melagingų Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN įdarbintų asmenų, kaip „pareigūnų“, bijodami keršto ir / ar žinodami apie organizuotų nusikalstamų valstybės vardu veikiančių susivienijimų bei grupuočių veikimą minėtose institucijose, kurių nusikalstamas veikas prieš pareiškėją visapusiškai remia Kauno miesto apylinkės prokuratūra, Kauno rajono apylinkės prokuratūra, Kauno apygardos prokuratūra, Generalinė prokuratūra, Kauno miesto, rajono ir apygardos teismai bei Valstybės saugumo departamentas.

V. J. nurodė, kad valstybės institucijos nepagrįstai slepia vienintelę jo 1986 m. balandžio 24 d. atsigulimo į Žiegždrių psichoneurologinę ligoninę priežastį – atsisakymą tarnauti okupacinėje Rusijos imperijos armijoje, todėl susidarė paradoksalios aplinkybės ir padėtis, kai atkakliai siekiama jį padaryti tariamai psichiškai nesveiku bei „turinčiu psichinę negalią“ asmeniu, paversti „pažeidėju“ bei „nusikaltėliu“, ir remdamiesi tuo, su pareiškėju atlikinėti „psichiatrinius tyrimus“ ir prievarta jį uždaryti į psichiatrijos įstaigą. Pažymėjo, kad Kauno rajono komisariato komisaras T. D. (T. D.) 1986 m. balandžio 24 d. Žiegždrių psichoneurologinei ligoninei atvežtoje pažymoje V. J. teisingai pripažino simuliuojančiu ligą ir vengiančiu tarnauti sovietinėje armijoje.

Dėl nurodytų aplinkybių bei skundžiamų atsakovo veiksmų pareiškėjas neturi galimybių apsiginti savo bei savo šeimos narių pilietinių bei žmogaus teisių, nes negali pateikti įrodymų – fotografuotos, filmuotos ir / ar garso įrašų medžiagos, daiktinių įkalčių – galinčių patvirtinti Kauno apskrities VPK Kauno r. PK Garliavos PN įdarbintų asmenų vykdomą sistemingą, nuolatinį bei nuoseklų pareiškėjo persekiojimą, medžioklę, provokavimą, fizinius bei psichologinius kankinimus, tyčiojimąsi, melagingus parodymus ir duomenis, V. J. šeimos bauginimą, tiesioginę bei netiesioginę pareiškėjo diskriminaciją, priekabiavimą, kuriuos skundžiamame akte dengia atsakovai (Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras).

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 112–113).

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą, jog jis buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu ir buvo pažeistas lygių galimybių principas. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2014, atsakovai teigė, kad nesant atitinkamų aplinkybių, diskriminacijos faktas negali būti konstatuojamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau tekste – ir Įstatymas) asmenims teikiama tik valstybės institucijų ar įstaigų disponuojama informacija.

Generalinė prokuratūra nedisponuoja ir neapskaito V. J. prašomos informacijos apie prokuratūroje įdarbintus rusų kolonistus, okupantus ir jų palikuonis, šių asmenų skaičių bei vardų ir pavardžių sulietuvinimą, todėl pareiškėjui jos negalėjo suteikti. Apie tai V. J. ir buvo informuotas Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. 17.2.-3358. Pagal Taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į instituciją, prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; nustatytąja tvarka pateikti institucijos turimą informaciją; priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreiškiama institucijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Pareiškėjas, kreipdamasis į Generalinę prokuratūrą, prašė pateikti informaciją, priimant įsakymą ir / ar administracinį aktą, tačiau įsakymas yra įstaigos vadovo priimtas administracinis sprendimas, kuriame įforminamas paliepimas, ką nors vykdyti, ar kuriame tvirtinamas norminis, vidaus administravimo teisės aktas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-263 patvirtintu Teisės aktų Lietuvos Respublikos prokuratūroje rengimo tvarkos aprašu, Generalinis prokuroras leidžia norminius, vidaus administravimo ir individualius teisės aktus, kurie įforminami įsakymu.

V. J. prašymas nėra susijęs su teisės aktų ar administracinių sprendimų priėmimu, o tik su įstaigos turimos informacijos pateikimu, todėl jam buvo atsakyta rašto forma.

Kitų skunde nurodytų pareiškėjo motyvų atsakovai neanalizavo, kadangi tai buvo susiję ne su asmenų teise gauti informaciją iš valstybės institucijų ar įstaigų, o su kitų įstaigų darbuotojų veiksmais V. J. atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 127–133).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

1. Generalinė prokuratūra 2014 m. liepos 15 d. rašte Nr. 17.2.-8565 „Dėl Jūsų 2014-07-03, 2014-07-07, 2014-07-08 ir 2014-07-07 skundų“ pareiškėjui, be kita ko, nurodė, kad jis 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. liepos 8 d. ir 2014 m. liepos 10 d. identiško turinio skunduose prašė įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą, Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą V. J. 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. birželio 4 d. skundus grąžinti Generalinei prokuratūrai nagrinėti pagal kompetenciją, atlikti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojui tarnybinį patikrinimą ir skirti jiems tarnybines nuobaudas.

Susipažinus su informacinėje prokuratūros sistemoje esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. birželio 6 d. skundus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakyme Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 17 straipsniu, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. K. 2014 m. birželio 6 d. ir 2014 m. birželio 17 d. rezoliucijomis paliko nenagrinėtais (2014 m. gegužės 23 d. skundas atitiko nesuprantamo skundo sąvoką, o 2014 m. birželio 4 d. skundas buvo pripažintas kartotiniu) ir grąžino pareiškėjui.

Nesutikti su Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo priimtais neprocesiniais sprendimais nėra pagrindo, kadangi pirminio ir kartotinio skundo turinys yra išdėstytas nesuprantamai. Dėl šios priežasties pateikti pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. birželio 4 d. skundų teisinį įvertinimą pagal kompetenciją Generalinė prokuratūra neturi galimybės. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad prokurorų galbūt padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Prokurorų etikos komisija.

Manydamas, kad Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ir jo pavaduotojo elgesyje yra prokuroro tarnybinės atsakomybės pagrindai (padarytas įstatymo pažeidimas, tarnybinis nusižengimas ir pan.), vadovaudamasis Prokurorų etikos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-16, 24.4 punktu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Prokurorų etikos komisiją ir prašyti ištirti prokurorų padarytą pažeidimą, susijusį su prokuroro proceso veikla, jeigu šis pažeidimas yra konstatuotas įsiteisėjusiame teismo sprendime.

2. V. J. Generalinei prokuratūrai ir Generaliniam prokurorui pateikė 2015 m. kovo 3 d. prašymą, Generalinėje prokuratūroje registruotą 2015 m. kovo 4 d., reg. Nr. 17.1.-3169, kuriame prašė priimti rašytinį įsakymą ir / ar administracinį aktą pareiškėjui raštu pateikti visą išsamią žemiau apibūdintą informaciją apie Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, atsakant į kiekvieną prašymo punktą atskirai, teikiant kiekvienų metų sausio 1 d. duomenis nuo 1990 m.: Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Generalinėje prokuratūroje įdarbintais lietuviais; Generalinėje prokuratūroje įdarbintų rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių skaičių, kurie susilietuvino savo vardus ir pavardes; Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintų rusų kolonistų, okupantų ir jų palikuonių skaičių, jų įdarbinimo metus; Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintų rusų kolonistų, okupantų skaičiaus santykį su Generalinėje prokuratūroje padalinių vadovais įdarbintais lietuviais. Pareiškėjas nurodė, kad visi prašomi duomenys yra reikalingi jo diskrecijos teisei gauti jam teisiškai reikšmingą informaciją įgyvendinti ir šios informacijos panaudojimui ginant savo, kaip Lietuvos piliečio ir lietuvio, teises bei laisves. Pažymėjo, kad visi prašomi duomenys reikalingi V. J. argumentams grįsti administracinėje byloje Nr. I-9511-580/2014 bei kitose administracinėse, baudžiamosiose, civilinėse bylose – taip pat ir, bet ne tik apie Molotovo-Ribbentropo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto bei 1939 m. rugsėjo 28 d. susitarimo prie jo pasekmes Generalinės prokuratūros veiksmams, pareiškėjui.

3. Generalinė prokuratūra, atsakydama į minėtą V. J. 2015 m. kovo 3 d. prašymą, 2015 m. kovo 19 d. sprendime Nr. 17.2.-3358 „Dėl 2015-03-03 prašymo“, kurį pasirašė Generalinis prokuroras D. V., pareiškėją informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, įstaigos teikia tik tą informaciją, kuria disponuoja. Generalinė prokuratūra pareiškėjo prašomais duomenimis apie šioje institucijoje įdarbintus rusų kolonistus, okupantus ir jų palikuonis nedisponuoja, tokių duomenų nesistemina ir jų apskaitos netvarko, todėl neturi galimybės jų V. J. pateikti.

4. Teismas, įvertinęs tai, kad minėtas pareiškėjo V. J. prašymas įpareigoti Generalinį prokurorą, Generalinę prokuratūrą priimti įsakymą ir / ar administracinį aktą, atsakant į kiekvieną pareiškėjo prašymo punktą atskirai, teikiant kiekvienų metų sausio 1 d. duomenis apie nuo 1990 m. Generalinėje prokuratūroje įdarbintus kolonistus, okupantus bei jų palikuonis, pats savaime yra skleidžiantis neapykantą, todėl neteisėtas, padarė išvadą, kad skundžiamas 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 17.2.-3358 yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą (b. l. 138–139). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai nenustatė, kad atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir V. J. teises bei teisėtus interesus, ir nesivadovavo protingumo, sąžiningumo bei teisėtumo principais.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visapusiškai ir objektyviai nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų bei aplinkybių ir netinkamai nagrinėjo bei vertino jo argumentus ir jų teisinį pagrindą, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81 ir 86 straipsnių nuostatas.

3. Sprendimu pirmosios instancijos teismas patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Kauno apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo ir kitų teismais pavadintų Lietuvos Respublikos institucijų praktiką, faktiškai paneigiančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą, bei Lietuvos Respublikoje įtvirtinančią prorusišką, prookupacinį, prosovietinį, prokolonijinį režimą ir diktatūrą bei dar okupuotoje Lietuvoje įsigalėjusios komunistinės nomenklatūros „demokratiją“. Minėtų teismų teisėjai sistemingai atsisako nagrinėti ir / ar vertinti apelianto nurodomus teisės aktus pagal jų objektyviąją prasmę bei įstatymų leidėjo numatytą paskirtį, nagrinėti šiems asmenims neparankius, nepatogius prorusiško, prookupacinio, prosovietinio, prokolonijinio režimo įsigalėjimą patvirtinančius įrodymus bei argumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, privalo patikrinti visą bylą, naudotis apeliantui palankiais ir skundo pagrįstumą įrodančiais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių kitų bylų įrodymais, nors iki šiol naudojosi tik apeliantui nepalankiais kitose bylose esančiais įrodymais ir / ar pritrūkus argumentų tam tikroje byloje apelianto skundų argumentams paneigti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo patikrinti ir apelianto teiginius dėl prorusiško, prookupacinio, prosovietinio, prokolonijinio režimo Lietuvoje įsigalėjimo ir šio totalitarinio režimo „teisingumo laimėjimų“.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 152–153).

Atsakovai palaiko savo 2015 m. gegužės 11 d. atsiliepime į V. J. skundą nurodytus argumentus. Jų nuomone, apeliantas nepateikė jokių motyvų ar argumentų, kurie leistų manyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neįvertinus V. J. nurodytų argumentų ar pateiktų įrodymų. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendime buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo skundas dėl Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 17.2.-3358 „Dėl 2015-03-03 prašymo“ yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 17.2.-3358, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas pateikti informaciją apie Generalinėje prokuratūroje įdarbintus rusų kolonistus, okupantus ir jų palikuonis dėl to, kad Generalinė prokuratūra tokiais duomenimis nedisponuoja, tokių duomenų nesistemina ir jų apskaitos netvarko.

Apelianto manymu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimas, kuriuo Generalinio prokuroro 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 17.2.-3358 pripažintas pagrįstu, yra naikintinas, nes jis nepagrįstai visapusiškai ir objektyviai nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų bei aplinkybių ir netinkamai nagrinėjo bei vertino jo argumentus ir jų teisinį pagrindą (b. l. 138–139). Apeliantas nenurodo, kokių konkrečių reikalavimų teismas netyrė. Minėta, kad pareiškėjas prašė įpareigoti Generalinį prokurorą, Generalinę prokuratūrą priimti įsakymą ir / ar administracinį aktą, atsakant į kiekvieną pareiškėjo prašymo punktą atskirai, teikiant kiekvienų metų sausio 1 d. duomenis apie nuo 1990 m. Generalinėje prokuratūroje įdarbintus kolonistus, okupantus bei jų palikuonis. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Generalinio prokuroro 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 17.2.-3358 yra pagrįstas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas (b. l. 127–133). Generalinis prokuroras 2015 m. kovo 19 d. sprendime Nr. 17.2.-3358 nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą teikiama tik ta informacija, kuria įstaigos disponuoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.2 punkte, galiojusiame pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, nustatyta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kada galima atsisakyti teikti informaciją, bei atsakymo pateikimo forma (Sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 2014 m. gegužės 8 d. redakcija):

„2. Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.

3. Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. <...>.“

Apeliantui nagrinėjamu atveju buvo raštu pranešta apie atsisakymą teikti informaciją, taip pat buvo nurodyta atsisakymo teikti informaciją priežastis – Generalinė prokuratūra pareiškėjo prašomais duomenimis apie šioje institucijoje įdarbintus rusų kolonistus, okupantus ir jų palikuonis nedisponuoja, tokių duomenų nesistemina ir jų apskaitos netvarko, todėl neturi galimybės jų pareiškėjui V. J. pateikti (b. l. 21). Galimybė atsisakyti teikti informaciją tokiu pagrindu yra nustatyta minėto Įstatymo pirmiau cituotame 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte: jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Nagrinėjamu atveju Įstatymas nereikalauja priimti atskirą įsakymą ar kitą aktą, kaip to prašė pareiškėjas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokių teisinių prielaidų teigti, kaip nurodoma pareiškėjo apeliaciniame skunde, jog atsakovas pažeidė skunde nurodytas įstatymų nuostatas ir V. J. teises bei teisėtus interesus ir nesivadovavo protingumo, sąžiningumo bei teisėtumo principais. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai nenustatė pažeidimo, yra atmestinas.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visapusiškai ir objektyviai nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų bei aplinkybių ir netinkamai nagrinėjo bei vertino jo argumentus ir jų teisinį pagrindą, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81 ir 86 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog šia nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumai pašalinti, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais teismo sprendimą naikinti ar keisti dėl to, kad, apelianto teigimu dėl motyvų stokos buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis (Teisė kreiptis gynybos į teismą), 6 straipsnis (Teismai, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija), 7 straipsnis (Teisėjų ir teismų nepriklausomumas), 81 straipsnis (Visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas), 86 straipsnis (Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas).

Kiti apelianto teiginiai, kurių turinį sudaro jo abstraktūs samprotavimai apie teismų darbą ir požiūris į valstybės valdymą, nėra susiję su nagrinėjamu konkrečiu reikalavimu šioje byloje – gauti informaciją iš Generalinės prokuratūros, todėl atskirai nevertintini.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir taikė teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė