2019-10-23 Nr. AB-20266-3-61-3-01114-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2792-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01114-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 5PR2-637 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėją į vidaus tarnybą, ir įpareigoti Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, Departamentas) iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą policijoje.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji 2014 m. spalio 15 d. su Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetu ir Policijos departamentu pasirašė Stojimo į vidaus tarnybą sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios 1 punktu Departamentas įsipareigojo užtikrinti, kad baigusi universitetą pareiškėja bus paskirta į jos išsilavinimą ir profesiją atitinkančias laisvas pareigas policijos įstaigoje. Pareiškėja studijų metu atliko praktiką Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate, jos atlikta praktika buvo įvertinta puikiai. Pareiškėja 2018 metais baigė bakalauro studijų teisės ir policijos veiklos programą ir jai suteiktas teisės bakalauro laipsnis. Pareiškėja, baigusi studijas, kreipėsi į Departamentą dėl įdarbinimo policijos įstaigoje, tačiau Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja netinkama vidaus tarnybai.

3. Pareiškėja teigė, kad nėra jokių ją galinčių kompromituoti duomenų, sudarančių pagrindą ją laikyti netinkama tarnybai policijos sistemoje. Vieninteliai, jos manymu, galintys kliudyti vidaus tarnybai duomenys, yra aplinkybės, jog jos tėvui E. V. nėra išnykęs teistumas. Pareiškėja pažymėjo, kad jos tėvai 2008 m. spalio 24 d. nutraukė santuoką, nuo to laiko pareiškėja su tėvu jokių ryšių nepalaiko. Teigė, kad aplinkybė, jog E. V. turi neišnykusį teistumą, negali būti reikšminga, nes jos tėvas ir motina išsiskyrė dar prieš pareiškėjai įstojant į Mykolo Romerio universitetą, nuo to laiko ji nepalaiko su tėvu artimų santykių. Ši aplinkybė turėjo būti žinoma atsakovui dar iki Sutarties sudarymo. Pareiškėja teigė, kad prieš jai stojant į universitetą ji buvo patikrinta ir nebuvo rasta jokių ją kompromituojančių duomenų. Nepriėmus pareiškėjos į vidaus tarnybą, kaip buvo nustatyta Sutartyje, buvo pažeistos ne tik sutartinės šalių pareigos, bet ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad 2014 m. liepos 11 d. pareiškėja Policijos generaliniam komisarui teikdama prašymą išduoti siuntimą dalyvauti atrankoje į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto I kurso nuolatinių (dieninių) studijų programas policijos pareigūnams rengti, autobiografijoje į klausimą, ar buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn jos artimi giminės, atsakė „ne“. Atlikus pareiškėjos patikrinimus pagal Siunčiamų mokytis asmenų tikrinimo taisykles ir negavus neigiamos informacijos apie ją (pareiškėjai nuslėpus informaciją apie artimų giminių patraukimą baudžiamojon atsakomybėn), duomenys apie jos tėvo E. V. teistumą tikrinami nebuvo.

6. Atsakovas nurodė, kad, tikrinant pareiškėjos tinkamumą vidaus tarnybai po studijų baigimo, buvo nustatyta, kad pareiškėjos tėvas E. V. nuteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžiu, 2016 m. spalio 27 d. jam surašytas protokolas už akcizais apmokestinamų prekių įsigijimą, laikymą, gabenimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir skirta bauda su daiktų konfiskavimu. Atsakovas pažymėjo, jog atlikus patikrinimą nustatyta, kad E. V. gyvena kartu su pareiškėja. Be to, pareiškėja nenurodė duomenų apie savo sesers vyrą E. J.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos mėginimas nuslėpti artimus ryšius ir aplinkybės dėl to, kad yra kitų ją kompromituojančių duomenų, yra pagrindas nerekomenduoti skirti jos į tarnybą. Pareiškėja galėjo turėti tik tokius teisėtus lūkesčius, kad, sudariusi Sutartį, galės mokytis pagal nustatytą programą, o baigusi šią programą ir gavusi diplomą, bus priimta į tarnybą policijoje, tik jei tuo metu atitiks visus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus pareigūnams.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą bei įpareigojo Policijos departamentą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą policijoje.

9. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad Policijos generalinis komisaras nusprendė neskirti pareiškėjos į tarnybą policijos sistemoje, vadovaudamasis turimais duomenimis apie pareiškėjos tėvą E. V. Departamentas nusprendė, kad pareiškėjos negalima skirti į tarnybą policijoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalimi (t. y. jeigu nustatyta, kad yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų, dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas).

10. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje pateiktas pareiškėjos tėvų ištuokos liudijimas patvirtina, jog pareiškėjos tėvų santuoka nutraukta 2008 m. spalio 24 d. (b. l. 16). Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-6791-568/2007 nustatė, kad pareiškėjos tėvas ir motina gyvena atskirai, bendro ūkio netvarko, nepalaiko artimų santuokinių ryšių, sudaryta santuoka yra formali, santuoka iširo dėl E. V. kaltės, pareiškėjos motina su vaikais gyvena atskirai nuo E. V. dėl žiauraus jo elgesio. Aptariamu teismo sprendimu pareiškėjos gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina (b. l. 101–103). Teismas nurodė, jog duomenų, kad pareiškėja palaikė artimus ryšius su E. V. iki tėvų santuokos nutraukimo ar po tėvų santuokos nutraukimo, nėra. Teismas pažymėjo, kad jos tėvų santuoka nutraukta, kai pareiškėjai buvo 13 metų. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad pareiškėjos tėvas E. V. ir pareiškėja palaiko bet kokio pobūdžio ryšius. E. V. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos kartu su pareiškėja (b. l. 111), duomenų, kad jis faktiškai gyvena su pareiškėja, byloje taip pat nepateikta. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos tėvo elgesys ar jo atliktos nusikalstamos veikos gali daryti kokio nors pobūdžio įtaką pareiškėjai ar jos galimybėms vykdyti tarnybą policijoje. Teismas sprendė, kad duomenys apie pareiškėjos tėvą E. V. nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja netinka tarnybai policijoje pagal Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalį.

11. Teismas iš esmės sutiko su Departamento argumentais, kad pareiškėja, teikdama duomenis Departamentui, netinkamai nurodė, kad jos artimi giminaičiai, t. y. tėvas E. V., nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau teismas nepritarė Departamento išvadoms, kad pareiškėja minėtų duomenų nepateikė siekdama tai nuslėpti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama Departamentui savo gyvenimo aprašymą, jame nurodė tėvą E. V. (b. l. 54), tačiau pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad ji turėjo informaciją apie E. V. padarytus baudžiamuosius nusikaltimus ir (ar) nusižengimus ir ją nuslėpė. Teismo vertinimu, Departamento 2018 m. birželio 6 d. raštu teismui pateikta riboto naudojimo informacija nepagrindžia Departamento atsiliepime nurodytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

12. Dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėja nenurodė duomenų apie savo sesers sutuoktinį E. J., teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų apie šio asmens padarytus baudžiamuosius nusikaltimus ir (ar) nusižengimus ar administracinius nusižengimus, taip pat nepaaiškinta, kokią įtaką šios atsiliepime nurodytos aplinkybės turėjo pareiškėjos nepriekaištingai reputacijai. Pareiškėjos sesers sutuoktinis nėra laikomas jai artimu giminaičiu, todėl negalima savaime preziumuoti, kad informacija apie minėtą asmenį gali daryti įtakos pareiškėjos nepriekaištingai reputacijai vertinti. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėją ir jos sesers sutuoktinį sieja artimi ryšiai.

13. Teismas taip pat pažymėjo, kad Departamentas, prieš pasirašydamas Sutartį, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus privalėjo įsitikinti, kad toks asmuo Sutarties pasirašymo metu atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Pareiškėja buvo priimta į studijas Mykolo Romerio universitete, jas baigė ir atliko praktiką policijos įstaigoje. Siuntimo studijuoti ir (ar) studijų metu Departamentui nekilo įtarimų, kad pareiškėjos ryšys su E. V. yra pagrindas konstatuoti, kad ji neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

III. 14. Atsakovas Policijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjos skundą.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos tėvai yra išsiskyrę, o nusikaltimus bei administracinius teisės pažeidimus darantis tėvas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos kartu su pareiškėja ((duomenys neskelbtini), Kaunas) neįrodo, kad jis ten negyvena. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl į bylą pateiktos Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus informacijos, kurioje yra nurodyta, kad šiai tarnybai yra žinomos šios E. V. gyvenamosios vietos: (duomenys neskelbtini), Kaunas ir (duomenys neskelbtini), Kauno rajonas.

15.2. Teismas rėmėsi prielaida, jog nors pareiškėja, teikdama duomenis Policijos departamentui, netinkamai nurodė, kad jos artimi giminaičiai, t. y. tėvas E. V., nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja minėtų duomenų nepateikė siekdama tai nuslėpti, ji galėjo to nežinoti. Pilnametis sąmoningas asmuo, kuris ketina tarnauti policijoje, žinodamas ar bent jau numanydamas policijos uždavinius ir funkcijas, pildydamas dokumentus supranta, kokius įrašus daro, o nežinodamas atsakymų į kažkuriuos klausimus juos pasitikslina. Pareiškėja 2014 m. liepos 11 d. pildytoje autobiografijoje nurodė, kad nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn nei ji, nei jos artimi giminaičiai. Būdama sąžininga, tuo atveju, jei dvejojo, ji į atitinkamą klausimą galėjo atsakyti, kad nežino ir vėliau šią informaciją tikslinti.

15.3. Neaišku, kaip Departamentas siuntimo studijuoti ir (ar) studijų metu galėjo nustatyti pareiškėjos neatitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams, kai pareiškėja apie savo tėvo nusikaltimus nepateikė informacijos, o tuo metu galioję teisės aktai nustatė tikrintojams pareigą tikrinti tik patį asmenį (kandidatą mokytis).

15.4. Teismas neatkreipė dėmesio į jam Policijos departamento teiktus argumentus, jog pareiškėja taip pat buvo tikrinama kaip kandidatė gauti leidimą ar teisę dirbti su įslaptinta informacija. Teismo įpareigojimas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą policijoje galėtų būti įgyvendintas ta prasme, kad tokia procedūra būtų pradėta, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (toliau – ir VTPĮ) nustatytus reikalavimus kandidatams gauti leidimus ar teisę dirbti su įslaptinta informacija, pareiškėjai dėl tėvo nusikalstamos ir kitos neteisėtos veiklos tokia teisė ar leidimas vis vien nebūtų suteikti. Todėl toks teismo įpareigojimas taptų beprasmis ir pareiškėjai pageidaujamų pasekmių (tarnauti policijos įstaigose) nesukeltų.

16. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Pareiškėja atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad E. V. bendrauja su pareiškėja, gali daryti jos sprendimams įtaką, taip pat nepateikė duomenų, kad jis faktiškai gyvena su pareiškėja, bei nepaneigė informacijos, jog E. V. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos kartu su pareiškėja. Aptariamą atsakovo spėjimą paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog E. V. smurtavo prieš pareiškėją ir jos mamą, dėl ko nutrūko jų su pareiškėja ryšiai, pareiškėja, kai jai buvo 13 metų, su mama persikėlė gyventi atskirai, o jos tėvai išsiskyrė. Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus turimi duomenys apie E. V. gyvenamąją vietą negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, kadangi šiuos duomenis pateikė pats E. V. vienasmeniškai, neaišku, už kokį laikotarpį jie pateikti. Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad probuotojui apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų praneša pats probuojamasis. Lietuvos probacijos tarnyba niekada nesikreipė į pareiškėją ar jos mamą dėl E. V. pateiktų duomenų apie gyvenamąją vietą teisingumo patvirtinimo.

17.2. Pareiškėja tik šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sužinojo, kad E. V. buvo teistas. Šios informacijos Pareiškėja nežinojo, nes nei ji, nei jos mama su E. V. nebebendrauja itin ilgą laiką. Tuo metu, kai E. V. buvo nuteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu, pareiškėjai tebuvo 9 metai, tokios informacijos jos mama mažametei dukrai nesakė ir neaiškino, dar po 3 metų pareiškėja su mama persikėlė gyventi atskirai nuo E. V., o po jos tėvų skyrybų pareiškėja visiškai nebendravo su E. V., todėl iki šiol neturėjo informacijos apie jo teistumą, taigi pateikdama duomenis atsakovui buvo sąžininga.

17.3. Teismo įpareigojimas iš naujo nagrinėti pareiškėjos priėmimo klausimą reiškia, jog šį klausimą atsakovas privalo nagrinėti vadovaudamasis byloje nustatyta objektyvia tiesa – jog E. V. bei jo turimas teistumas nėra susiję su pareiškėja, nedaro jai jokios įtakos. Atsakovo teiginys, jog teismo sprendimo vykdymas pareiškėjai nesukels norimo rezultato, kadangi atsakovas nesuteiks pareiškėjai leidimo dirbti su įslaptinta informacija, yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir – ABTĮ) 16 straipsnio 1 daliai. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog E. V. nedaro įtakos pareiškėjai, atsakovui nebelieka pagrindo nesuteikti pareiškėjai leidimo dirbti su įslaptinta informacija bei nepriimti į tarnybą policijos įstaigoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos generalinio komisaro Sprendimo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėja nėra tinkama vidaus tarnybai, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Sprendimą, nustatęs, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos tėvo elgesys ar jo atliktos nusikalstamos veikos gali daryti kokio nors pobūdžio įtaką pareiškėjai ar jos galimybėms vykdyti tarnybą policijoje; duomenys apie pareiškėjos tėvą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja netinka tarnybai policijoje pagal Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalį.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 22 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Teisės aktuose gali būti nustatyti ir specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje – specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems, siekiantiems atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš anksto. Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų – paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai; taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas, gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.

23. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis teisėmis”, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu; piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais; konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką.

24. Nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė, kad pareiškėjos negalima skirti į tarnybą policijoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalimi. Vidaus tarnybos statuto (2017 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. XIII-596 redakcija) 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nustatyta, kad yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų, dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas.

25. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas nusprendė pripažinti pareiškėją netinkama vidaus tarnybai policijos sistemoje, vadovaudamasis turimais duomenimis apie pareiškėjos tėvą E. V., jo padarytus nusikaltimus ir administracinės teisės pažeidimus.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos tėvų santuoka nutraukta 2008 m. spalio 24 d. (b. l. 16). Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-6791-568/2007 nustatė, kad pareiškėjos tėvas ir motina gyvena atskirai, bendro ūkio netvarko, nepalaiko artimų santuokinių ryšių, sudaryta santuoka yra formali, santuoka iširo dėl E. V. kaltės, pareiškėjos motina su vaikais gyvena atskirai nuo E. V. dėl žiauraus jo elgesio. Aptariamu teismo sprendimu pareiškėjos gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina (b. l. 101–103). Duomenų, kad pareiškėja palaikė artimus ryšius su E. V. iki tėvų santuokos nutraukimo ar po tėvų santuokos nutraukimo, byloje nėra. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad pareiškėjos tėvas E. V. ir pareiškėja palaiko bet kokio pobūdžio ryšius. E. V. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos kartu su pareiškėja (b. l. 111). Atsižvelgiant į šių byloje nustatytų aplinkybių visumą, Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pateikta informacija, kad šiai tarnybai yra žinomos dvi E. V. gyvenamosios vietos, kurių viena – ta pati, kaip savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi pareiškėja, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėja palaiko artimus ryšius su tėvu ir / ar žinojo apie jo padarytus teisės pažeidimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnio 4 punktą, probuotojui apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų pranešti pareigą turi pats probuojamasis, o byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad duomenys apie vieną iš pareiškėjos tėvo gyvenamųjų vietų yra gauti iš kitų šaltinių, ar kuriuo metu jie buvo gauti ir aktualūs. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiga pagrįsti ir motyvuoti sprendimą tenka būtent jį priėmusiai institucijai.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos tėvo elgesys ar jo atliktos nusikalstamos veikos gali daryti kokio nors pobūdžio įtaką pareiškėjai ar jos galimybėms vykdyti tarnybą policijoje ir / ar kad pareiškėja žinojo apie jos tėvo teistumą ir siekė jį nuslėpti. Apelianto svarstymai, kad būdama sąžininga, tuo atveju, jei dvejojo, pareiškėja galėjo nurodyti, jog nežino dėl tėvo teistumo ir vėliau šią informaciją tikslinti, vertintini kritiškai, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėja turėjo rimtą pagrindą abejoti dėl tėvo teistumo tuo metu, kai ji teikė dokumentus, siekdama studijuoti universitete.

30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja kreipimosi dėl įdarbinimo policijos įstaigoje metu netinka tarnybai policijoje pagal Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalį, teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė, dėl kokių priežasčių ji buvo įvertinta kaip tinkama vidaus tarnybai policijoje siuntimo studijuoti metu, ir kokie duomenys tuo metu buvo vertinami.

31. Atsižvelgdamas į tai, kad į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką nepatenka sprendimo dėl pareiškėjos teisės dirbti su įslaptinta informacija vertinimas, teismas nepasisako dėl atsakovo argumentų, kad iš naujo nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjos priėmimo į tarnybą policijoje, jai dėl tėvo nusikalstamos ir kitos neteisėtos veiklos nebūtų išduotas leidimas ar teisė dirbti su įslaptinta informacija ir dėl to ji negalėtų tarnauti policijos įstaigoje.

32. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog ABTĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (1 d.). Sprendimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas (2 d.).

Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

34. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė