2016-05-23 Nr. AB-11551-3-64-3-00462-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla A-1151-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00462-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2., 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos tiesingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 6 d. su skundu, (b. l. 7–9) kuris išsiuntimui buvo įteiktas 2015 m. vasario 3 d. (b. l. 10), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus(toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. birželio 6 d. atskirais periodais buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 10, 21, 23, 28, 50, 65, 82, 83, 100, tačiau kamerų numerių tiksliau nepamena. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko ploto, buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, netinkama temperatūra, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, kamerose taip pat trūko šviesos. Kamerose trūko vietos valgyti prie stalo, nes trūko kėdžių. Sanitarinio mazgo įrenginiai pasenę, skleidė blogą kvapą. Pasivaikščiojimas trukdavo tik vieną valandą, tačiau pasivaikščioti išvesdavo ne kiekvieną dieną. Kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžės. Pats į Šiaulių TI administraciją dėl blogų įkalinimo sąlygų nesikreipė. Visos šios teisės aktų neatitinkančios įkalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, pablogėjo regėjimas. Šias sąlygas iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2015 m. kovo 26 d. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11–18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. spalio 11 ir šioje įstaigoje buvo laikytas periodiškai iki 2013 m. birželio 6 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 100, 65, 82, 98, 10, 50, 23, 83, 43, 28, 21. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais buvo suteiktas mažesnis negu teisės aktuose nustatyta gyvenamasis plotas, tačiau tai sąlygojo objektyvios ir ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Kamerose laikomų asmenų skaičius per parą kinta, kai dalis asmenų išvyksta, tada likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Nurodė, kad atsiradus galimybei suimtieji iš karto perkeliami į laisvesnes kameras, kur jiems tenka didesnė ploto norma. Mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 valandą per dieną, galimybė nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010, HN 76:2010 ), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 2 punkto nuostatas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI veikia 1911 metais pastatytame pastate ir dėl pastato įtraukimo į Kultūros vertybių registrą jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI atžvilgiu netaikytini. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo, neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus.

Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius, taip pat kamerose yra visas suimtajam skirtas inventorius (lova, baldai). Pelėsis kamerose atsiranda dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio - t. y. nesirūpinimo kamerų švara bei tvarka.

Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų einamasis remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Nežiūrint to, suimtieji patys piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remonto darbai neturi ilgalaikio efekto.

Suimtųjų apžiūra ir kratos atliekamos tam skirtoje patalpoje. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kratos patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Šiaulių TI administracija stengiasi atskirai laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis. Pareiškėjas niekada nereiškė pretenzijų dėl rūkymo kameroje, taip pat niekada nesikreipė dėl kitų įkalinimo sąlygų.

Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes.

Pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmos instancijos teismas pabrėžė, jog administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo patalpintas 2012 m. spalio 11 d. ir šioje įstaigoje laikytas periodiškai iki 2013 m. birželio 6 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 100, 65, 82, 98, 10, 50, 23, 83, 43, 28, 21. Pagal atsakovo pateiktus ką tik paminėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas praktiškai visą buvimo laiką (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2, 3 kv. m. iki 3, 3 kv. m.) ir tik keletą dienų teko didesnė negu 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto norma. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Higienos norma HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas pastatytas 1911 metais (akivaizdžiai dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo), jis taip pat įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-516, Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. IV-190 (TIS Liteko duomenys kitose administracinėse bylose). Pareiškėjas nurodė, kad kamerose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes jose nebuvo užtikrinta pakankama natūrali ir dirbtinė apšvieta, tinkama ventiliacija, oro drėgmė, švara sanitariniame mazge ir t.t.. Taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrintas pakankamas pasivaikščiojimo laikas, kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas, ignoruodamas ABTĮ nustatytą pareigą, jokių įrodymų nepateikė.

Teismo posėdžio metu jis tik patvirtino, kad į atsakovą dėl blogų įkalinimo sąlygų per 226 įkalinimo dienas nesikreipė. Šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo pateikti rašytiniai duomenys. Teismo iniciatyva į administracinę bylą išreikalauti įrodymai iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, būtinumo atlikti einamąjį remontą, apšvietimo intensyvumo. Eilės patikrinimų metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad įstaigoje yra Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų: ant dalies kamerų ir kitų patalpų lubų ir sienų matosi pelėsis, sienos vietomis išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nutekėjimo žymės, prie sanitarinio mazgo plytelės vietomis išdaužytos, dalis kamerų blogos būklės, reikalingas remontas, ne visur užtikrinama pakankama dirbtinio apšvietimo norma.

Įrodymų dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo atsakovas teismui nepateikė. Higienos normos HN 76:2010 56 punktas reglamentuoja, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Teismas atkreipia dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini.

Atsakovo argumentai dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams atmestini, nes statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją.

Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai turi būti taikomi Higienos normos HN 76:2010 24, 26 punktų reikalavimai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Teismas sprendė, kad išvardinti nepatogumai tiesiogiai susiję su kardomosios priemonės sukeltais apribojimais, nėra intensyvūs, jų neigiamas poveikis negali būti prilygintas asmens kankinimui ir todėl negali būti pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl patalpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat nėra užfiksuota jokių duomenų, jog dėl šios aplinkybės pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją. Patikrinimo metu tokio pobūdžio pažeidimų užfiksuota nebuvo. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Šiaulių TI kameros nuolat vėdinamos per langus, duris (natūralios traukos kanalais), tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini kaip nepagrįsti bei nepakankami neturtinei žalai atsirasti.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip 1 valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kad šis teisinis reglamentavimas buvo pažeistas, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai akcentavo, kad asmens krata ir asmens daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Atsakovas pabrėžė, kad kratos atliekamos tiksliai laikantis 2005 m. birželio 4 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Instrukcijos 143, 144 punktų reikalavimų, taip pat ir HN 76:2010 reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad patikrinimo metu jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų neužfiksuota. Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog kameros baldais aprūpintos nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu tokio pobūdžio esminių pažeidimų taip pat nenustatyta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą, teismui nepateikė, o Ligos istorijos patvirtina, jog jokių sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo išvardintais pažeidimais, nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas į gydytojus eilę kartų kreipėsi dėl bendro pobūdžio susirgimų, kurie būdingi ir niekada nusikaltimų nepadariusiems asmenims. Teismas akcentuoja, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus).

Teismas nustatė, kad, įvertinus pateiktų įrodymų visetą, byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje. Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų. Tokios aplinkybės pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdžio metu. Atsakovui nurodžius, kad skundų dėl kalinimo sąlygų iš pareiškėjo nebuvo gauta, šių argumentų pareiškėjas neginčijo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nebuvo pateikta.

Pažymėjo, jog teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas vertino tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas sunkius nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių bei pataisos namus – t. y. iš dalies ir jo sąmoningi bei kryptingi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, 5 000 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad ne kartą buvo kreipęsis į Šiaulių TI medicininė pagalbos dėl virškinimo sutrikimų ir galvos skausmų, tačiau izoliatoriaus medicininis aptarnavimas ribotas ir dėl sveikatos sutrikimų, ypač dvasinių, prižiūrėtojai nekreipia dėmesio, o tai, kad nėra specialistų ir ekspertų išvadų dėl sveikatos sutrikimų sunkumo laipsnio ar akivaizdžių ligų, negali sumenkinti patirtų fizinių nepatogumų ir emocinių traumų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 106–109) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. birželio 6 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Neesant bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. birželio 6 d. neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas 226 dieną buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovo didesnę sumą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai įvertinto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir į pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr. 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatyme (CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o apeliaciniame skunde prašo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (500 Eur), tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala yra tokio dydžio.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.), tačiau šiuo atveju sprendžia, jog pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo sutrikdyta jo sveikata, yra nepagrįstas ir įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, vertintinas kaip deklaratyvus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priteistas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas turi būti padidintas atsižvelgiant į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur), kadangi pirmosios instancijos teismo priteista suma už 226 dienas trukusį pažeidimą laikytina per maža, neatitinkančia teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisiamą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidina iki 1 800 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti, padidinti pareiškėjui T. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė