2020-07-29 Nr. AB-14048-3-62-3-00498-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2364-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00498-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. gruodžio 26 d. iki 2019 m. sausio 25 d. Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Nurodė, kad minėtoje patalpoje buvo kalinami keturi asmenys. Pažymėjo, kad kameros plotą mažino joje buvę baldai, todėl kameroje trūko vietos, patalpoje buvo prastas vėdinimas, drėgna.

3. Pareiškėjo nuomone, Kybartų PN kamerų tipo patalpa Nr. 115 buvo netinkama gyventi, prastos būklės, ant sienų buvo grybelio ir pelėsio, sienų danga buvo nelygi. Nurodė, kad kameroje prie stalo buvo įrengtos tik trys sėdimos vietos, todėl M. D. turėjo laukti, kol pavalgys kiti kalintys asmenys, ir valgė atvėsusį maistą. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė išgyvenimų ir nepatogumų, garbės bei orumo pažeminimą, pablogėjo jo psichologinė būsena, M. D. jautė padidėjusią baimę aplinkai, paūmėjo skrandžio skausmai, todėl jis kasdien turėjo gerti vaistus, pareiškėjas tapo irzlus, uždaras, jam nuolat skaudėjo galvą, kankino nemiga.

4. M. D. akcentavo, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN; juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad M. D. ginčo laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpoje Nr. 115, nustatyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nurodė, kad pataisos namuose nuolat veikė katilinė, todėl higienos normas atitinkanti temperatūra gyvenamosiose patalpose taip pat buvo užtikrinta. Atsakovas pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpas galima vėdinti per atveriamus langus. Akcentavo, kad kamerų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl tinkama patalpų sienų ir lubų techninė būklė buvo užtikrinta, grybelio ir pelėsio kamerų tipo patalpose nebuvo. Nurodė, kad už tvarkos ir švaros palaikymą kamerose yra atsakingi jose gyvenantys asmenys, todėl jiems reguliariai vėdinant, prižiūrint ir tvarkant kameras, problemų dėl drėgmės nekyla. Kamerų tipo patalpos inventoriumi aprūpinamos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. vienam nuteistajam skiriama viena taburetė. Nurodė, kad ginčo kameroje M. D. buvo suteiktas pakankamas kietojo inventoriaus kiekis. Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN suteikiamas tinkamas maitinimas, todėl pareiškėjui dėl maitinimo skrandžio skausmų negalėjo kilti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl netinkamos vėdinimo, inventoriaus trūkumo ir gyvenamųjų patalpų būklės pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė.

7. Atsakovas pažymėjo, kad M. D. pataisos namuose naudojosi pirminėmis ambulatorinėmis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) jis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo konsultuotas gydytojo psichiatro, pareiškėjui dėl kelių narkotinių ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Dėl emocijų kontrolės bei narkotikų vartojimo problemų ir dėl to sukeltų nusiskundimų M. D. į pataisos namų šeimos gydytoją kreipėsi 2018 m. lapkričio 20 d. Naujų lėtinių psichikos ir elgesio sutrikimų, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebuvo diagnozuota.

8. Atsakovo nuomone, ginčo laikotarpiu M. D. buvo užtikrintos tinkamos ir neigiamų pasekmių nesukeliančios kalinimo sąlygos, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių, o neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktas nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teismas nurodė, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai – šiuo atveju Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus. Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, jis vertinamas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamų standartų pažeidimas. Teismas akcentavo, kad atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

11. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 115 M. D. ginčo laikotarpiu kalėjo nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Šiuo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 115, kurios plotas – 16,49 kv. m, kalėjo nuo vieno iki keturių asmenų, taigi akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kamerų tipo patalpoje Nr. 115 teko nuo 16,49 kv. m iki 4,1 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas padarė išvadą, kad M. D. byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpoje, teisės akte nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, todėl nėra pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12, 16 ir 17 punktų bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais bei kitu inventoriumi normų nuostatas ir įvertino atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją apie einamųjų remonto darbų atlikimą, patalpų vėdinimą bei taburetės skyrimą pareiškėjui. Teismas nenustatė, kad M. D. ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpoje Nr. 115 būtų kreipęsis į Kybartų PN ar kitas kompetentingas institucijas, nors į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog dėl pareiškėjui kylančių nepatogumų kalinimo metu, jis aktyviai raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu nėra objektyvios galimybės patikrinti anksčiau kamerų tipo patalpoje Nr. 115 buvusių sąlygų. Atsižvelgus į tai, M. D. teiginiai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo, pelėsio ir grybelio buvimo, apsilupusių sienų bei grindų ir per mažo taburečių skaičiaus buvo laikomi nepagrįstais ir atmesti.

13. Įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 14. Pareiškėjas M. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas paaiškina, kad Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 praleido gana ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Atkreipia dėmesį, kad tai nebuvo trumpalaikis laikymas kamerų tipo patalpoje Nr. 115, jis iš viso sudarė vienerius metus ir 23 dienas, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog M. D. patirti neigiami išgyvenimai buvo trumpalaikiai, yra nelogiški ir jam nesuprantami.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kybartų PN kamerų tipo patalpoje, kurios plotą sudaro 14,6 kv. m, visą laiką buvo laikomi 3–4 asmenys. Be to, dalį ploto užėmė 1,8 kv. m ploto sanitarinis mazgas, keturi dviaukščiai gultai, užimantys 3,6 kv. m patalpos ploto, 1,8 kv. m ploto užimantis stalas ir trys 1,5 kv. m plotą užimančios taburetės. Teigia, kad buvo pažeista M. D. teisė į vienam asmeniui privalomą kameros plotą. Akcentuoja, kad taip pat buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kadangi pareiškėjas ilgą laiką buvo verčiamas kankintis, jaustis nepatogiai ir žaloti savo psichiką bei moralę.

17. M. D. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Kybartų PN kamerų tipo patalpa Nr. 115 neatitiko Higienos normos HN 134:2015: kameros sienos buvo purkštos skiediniu ir į jas ilgiau žiūrint, buvo galima įžvelgti ant sienų esančias figūras bei žmonių veidus. Teigia, kad toks metodas buvo taikomas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Valstybės saugumo komiteto kamerose, siekiant paveikti kalinamų asmenų psichiką ir moralę. Pareiškėjas pažymi, kad tokios sienos jo psichikai padarė didžiulį neigiamą poveikį, M. D. tapo irzlus, nervingas, morališkai ir psichologiškai nesavikritiškas.

18. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 nebuvo užtikrinamas tinkamas oro srauto judėjimas. Oras judėjo tik pro mažą 50 x 30 cm langą, o šachtinė vėdinimo sistema buvo įjungiama ribotai. Dėl nusidėvėjimo bei garso poveikio aplinkai naktį ji neveikdavo, todėl kameroje kaupėsi drėgmė, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis. Pažymi, kad drėgmės bei pelėsio kvapo pritraukdavo patalynė ir drabužiai, todėl atsakovo teiginiai, kad patys nuteistieji turi prižiūrėti kameras, kuriose gyvena, bei išnaikinti pelėsį, yra nelogiški jau vien dėl to, jog nėra sudarytos sąlygos išvėdinti drėgną patalynę ir drabužius, o pelėsis ir grybelis be cheminių priemonių nėra išnaikinamas, tačiau tokiomis priemonėmis, išskyrus buitines valymo priemones, kurios taip pat išduodamos ribotai, kalinamiems asmenims griežtai draudžiama naudotis.

19. Pareiškėjas prašo jam už teisių pažeidimą, garbės ir orumo pažeminimą, sveikatos sutrikdymą, fizinį bei psichologinį gniuždymą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį, už kiekvieną mėnesį priteisti po 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš viso – 2 700 Eur.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas sutinka su teismo sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai įvertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes bei visą pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

22. Atsakovas pažymi, kad M. D. pataisos namuose ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 26 d. iki 2019 m. sausio 25 d. gyvenamųjų patalpų plotas kamerų bei bendrabučio tipo patalpose nebuvo per mažas, jam teko nuo 4,12 iki 16,49 kv. m ploto kamerų tipo patalpose bei nuo 3,62 iki 9 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose, t. y. daugiau nei nustatyta teisės aktuose, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo jam tekusio gyvenamųjų patalpų ploto yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Atsakovas teigia, kad M. D. teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pataisos namų darbuotojų veiksmų neteisėtumą.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įvertinus teisinį reguliavimą ir faktinius bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjui byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpoje, teisės akte nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, todėl nėra pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

25. Atsakovas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra nustatyta, jog gyvenamųjų kambarių bei kamerų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Nurodo, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriaus bendrabučio gyvenamieji kambariai bei kameros šiuos reikalavimus atitiko.

26. Atsakovas akcentuoja, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat yra galimas vėdinimas per atvertus langus. Teigia, kad M. D. buvo sudarytos tinkamos sąlygos vėdinti savo gyvenamąsias patalpas ir tai patvirtina pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktai.

27. Atsakovo nuomone, jo atstovo administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos M. D. atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo M. D. prašymo priteisti jam 2 700 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Kybartų PN sąlygų, atlyginti.

29. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėjo M. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Akcentuoja, kad ilgą laiką buvo kalinamas Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115, kurioje jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas kameros plotas, sienos buvo purkštos, nebuvo užtikrintas tinkamas oro srauto judėjimas, kameroje buvo drėgna, buvo pelėsio.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos M. D. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. M. D. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės kvestionuoja teismo atlikto vienam asmeniui privalomo minimalaus ploto užtikrinimo vertinimą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad sienos buvo purkštos, nebuvo užtikrintas tinkamas oro srauto judėjimas, kameroje buvo drėgna, buvo pelėsio. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

33. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kybartų PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde M. D. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Kybartų PN vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą, tinkamų vėdinimo ir drėgmės neužtikrinimą, netinkamą Kybartų PN kamerų tipo patalpos būklę, netinkamą sienų techninę būklę, pelėsio buvimą kameroje bei baldų trūkumą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną M. D. nurodytą galimą pažeidimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl valstybei nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgus į tai, M. D. skundas buvo atmestas.

35. Apeliacinį skundą pareiškėjas pirmiausia grindžia tuo, kad ilgą laiką buvo kalinamas Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115, kurioje jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas jos plotas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu, kuris nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad visą ginčo laikotarpį M. D. buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad Kybartų PN kamerų tipo patalpos Nr. 115 plotas yra 16,49 kv. m ir ginčo laikotarpiu joje buvo laikoma nuo vieno iki keturių asmenų, taigi, pareiškėjui šioje kameroje teko mažiausiai 4,12 kv. m jos ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pats pareiškėjas nurodė, jog minėtoje patalpoje buvo laikomi 4 asmenys. Nors M. D. nurodė, kad aptartos kamerų tipo patalpos plotas yra 14,6 kv. m, tačiau šios aplinkybės nepagrindė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant pareiškėjo nurodytam Kybartų PN kamerų tipo patalpos Nr. 115 plotui, joje laikant keturis asmenis, vienam asmeniui privalomo skirti ploto norma šioje patalpoje nebūtų buvusi pažeista. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kamerų tipo patalpos plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių kitų argumentų dėl jam neužtikrinto privalomo ploto Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 nenurodė.

37. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 ginčo laikotarpiu buvusią netinkamą sienų techninę būklę, netinkamą oro srauto judėjimą, drėgmės bei pelėsio buvimą, nurodyti pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Nebuvo nustatyta, kad M. D. dėl jo netenkinusių higienos sąlygų teikė skundus Kybartų PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl sienų netinkamumo, tinkamo oro srauto judėjimo ir drėgmės neužtikrinimo ar pelėsio buvimo Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 115 tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

38. Nenustačius, kad Kybartų PN netinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir pareiškėjui neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti atsakovo civilinei atsakomybei bei pareiškėjui M. D. iš atsakovo atstovo Kybartų PN priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo objektyvumu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Ričardas Piličiauskas