2016-09-20 Nr. AB-17955-3-61-3-02257-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1493-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02257-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) teismui pripažinus, kad praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą esant svarbioms priežastims; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 1D-2457 (11) „Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 542,26 Lt, kurią sudaro 3 791,28 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2 750,98 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, kiekvieną mėnesį buvo mokama pagal šio įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjos nuomone, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį, valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu šio įstatymo galiojimo terminas buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m., neatsižvelgiant į tai, kad 2012 m. ekonominė situacija šalyje stabilizavosi. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu įsipareigoja tokią pensiją mokėti. Pareiškėja rėmėsi Konstitucija, konstituciniais teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo, asmenų lygiateisiškumo principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teigė, kad jai turi būti grąžinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensijos dalis. Nurodė, jog terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Apie galimą teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, tačiau žinodama, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atkurtos, į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, jog jai bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 31–32) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra nebetaikomas. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjos pensija mokama tokia, kokia buvo paskirta, be mažinimo. Atsakovų nuomone, pareiškėja praleido skundo teismui padavimo terminą, nes apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvios, todėl nepripažintinos svarbiomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (b. l. 52–55) atnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti; atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į atsakovą kreipėsi su 2014 m. kovo 17 d. prašymu, o į teismą – 2014 m. balandžio 12 d., t. y. praleidusi pagal analogiją taikytiną 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1, 2 dalimis. Nustatė, kad pareiškėja prašė atnaujinti terminą paduoti skundą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtoje nutartyje, iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, atnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-1772 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ pateikti duomenys nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (imtinai), teismas nusprendė, kad vertintinas pareiškėjos pensijos ribojimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog paminėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį valstybė nenukrypo nuo įstatymais nustatytų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjai paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismo nuomone, Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad pensija pareiškėjai sumažinta dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, nepaneigia jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, tačiau nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjai perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 m. ir 2013 m. taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėjos pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėja vienu iš reikalavimų prašė panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 1D-2457 (11), kuriuo atsakovas nurodė neturintis teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką. Teismas pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, todėl konstatavo, kad atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjai paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir padarė išvadą, kad prašomas panaikinti atsakovo 2014 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 1D-2457 (11) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 58–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, kuriuo atmestas skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad skundžiamu atveju ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą, t. y. senatvės pensijų. Tačiau konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 m. bei 2013 m. buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ribojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012–2013 m. taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, pareiškėjos pensija visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodama šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2014-04-15), pareiškėja siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas pareiškėjos nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėja, nesutikdama su paminėtu jai paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks jai paskirtos pensijos sumažinimas (nuo 2010-01-01) ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia teisingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat (jos apeliaciniame skunde nurodytas) Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų bei Konvencijos normas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjai, kaip paminėtos pensijos gavėjai, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jos nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėja nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Todėl ir šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas kolegijos nepripažintinas pagrįstu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjos skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis