2016-03-31 Nr. AB-7050-3-64-3-00134-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1307-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00134-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes apie 21 kv. m dydžio kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 12 asmenų. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui; buvo pažeidžiamos Lietuvos Respublikоs Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl kamerų perpildymo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes apie 21 kv. m dydžio kameros buvo užstatytos baldais, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis; atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, nes siekia apriboti pareiškėjo teisių žinojimą arba visiškai jas panaikinti. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų, kuriose buvo tamsu, drėgna ir šalta, perpildymo), netinkamo pareigūnų elgesio ir nuolatinių provokacijų. Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis. Pareiškėjo teigimu, jis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apie 13 mėnesių, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs orientacinio dydžio kompensaciją už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo 336 dienas ir buvo kalinamas 11 skirtingų kamerų, kuriose jam teko nuo 2,17 iki 16,7 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Atsakovas akcentavo, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovo teigimu, 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nustatyta, kad kameroje Nr. 14, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. vasario 1 d., atliktas remontas, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas dirbtinio apšvietimo pažeidimas. 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nurodyta, kad kameroje būtinas remontas. Iš to paties patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 35 buvo atliktas remontas, o pareiškėjas šioje kameroje kalėjo jau po remonto atlikimo. Atsakovas pažymėjo, kad jis visuomet pagal galimybes šalina nustatytus pažeidimus bei trūkumus, tačiau ne visuomet iki nustatytų terminų pašalinami visi patikrinimo aktuose nustatomi trūkumai.

Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo, drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Atsakovo teigimu, kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI atvykusių ir iš jo išvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, patikrinimo akte nustatyta, kad oro temperatūra buvo mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, kadangi mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie rodikliai patalpoje vyrauja nuolat.

Atsakovas paaiškino, kad pagal teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenustato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Nuo 2010 metų Šiaulių TI taikoma praktika, pagal kurią pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys po to, kai Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius, jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą, jog yra rūkantis ir nori būti kalinamas kameroje, kurioje kalinami rūkantys asmenys. Be to, pareiškėjas pirminės sveikatos apžiūros metu prie savo žalingų įpročių taip pat nurodė ir rūkymą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, o skundą teismui pateikė tik 2015 metų sausio mėnesį, tačiau neįrodė savo tariamo nerūkymo, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu buvo rūkantis, todėl jo pretenzijos dėl laikymo su rūkančiais asmenimis negali būti vertinamos kaip pagrįstos.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Šiaulių TI 2015 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. 69/06-480 pateiktą informaciją, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI su pertraukomis buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d., t. y. iš viso 337 dienas. Teismo vertinimu, nors iš Šiaulių TI 2015 m. sausio 22 d. pažymos Nr. 69/06-480 matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Teismas šias aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai, nes nustatė, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu iš viso 337 dienas Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 10 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 14, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. lapkričio 27 d., kameroje Nr. 20, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 13 d., kameroje Nr. 22, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. kovo 27 d., kameroje Nr. 54, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., ir surašė 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo aktą Nr. EP-249.

Valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė atlikta įvertinti 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 ir 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128 nustatytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimų pašalinimą.

Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 14 Higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimai pašalinti (kameroje atliktas remontas), kameroje Nr. 20 Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimai nepašalinti (ant sienų ir lubų, lango angokraščių matosi pelėsis, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nubėgimo žymės, siena virš sanitarinio mazgo su apnašomis, parudavusi, kamera labai blogos būklės, reikalingas remontas), kameroje Nr. 22 Higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimai nepašalinti (ant sienų ir lubų matosi pelėsis, virš lango bei lubų vietomis išdaužytas tinkas, siena prie sanitarinio mazgo pajuodusi, sienų, lubų dažai atsilupę, kamera labai blogos būklės, reikalingas remontas), kameroje Nr. 54 Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas, susijęs su apšvietimu, nepašalintas.

Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, ir tai yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų, nes nėra duomenų, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę atlikta visuomenės sveikatos centro patikrinimų.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 144–146 punktuose įtvirtintu reglamentavimu, rėmėsi 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 nustatytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog krata žiemos metu atliekama šaltose patalpose, pasitvirtino, tačiau nepasitvirtino teiginiai dėl purvo ir dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Šiaulių TI 2012 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą būti laikomam kameroje su rūkančiais asmenimis, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Šiaulių TI administraciją raštu nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjas, norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, turėjo kreiptis su prašymu į Šiaulių TI administraciją. Atsižvelgęs į tai, teismas nepripažino, kad Šiaulių TI, laikydamas pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar pareiškėjo teises.

Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, susijusius su vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto trūkumu ir su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito), kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, kad nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimaliąją mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 750 Eur.

III. Pareiškėjas N. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, jis skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai.

Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt (10 000 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo leista susipažinti su byloje surinktais duomenimis ir argumentais, nors tai buvo privaloma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad nors atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs galiojančias teisės normas ir tinkamai vadovavęsis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 337 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų; nenustatyta, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nėra reikalavimo, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti 4 kv. m kameros ploto. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės, turėtų būti nevertinamos, nes jos neturi jokio teisinio pagrindo. Nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tačiau tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti argumentai ir reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui N. Z. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d. neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjas 337 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, o taip pat dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 1 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų apšvietimu, drėgme, temperatūra, atliekamų apžiūrų sąlygomis, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir A-1677-442/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus kameros ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad šiuo atveju santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo nemaži kamerų, kuriose pareiškėjas galėjo netrukdomai judėti, išmatavimai (nuo 16,72 kv. m iki 22,34 kv. m).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, tačiau nepateikia jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį kameros plotą apskaičiavo pagal atsakovo atstovo pateiktoje Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. 69/06-480 pateiktus duomenis, visas abejones vertindamas pareiškėjo naudai. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 337 dienas ir visas tas dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas skunde be jokio pagrindo teigė, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensaciją už gyvenimą nežmoniškomis sąlygomis, kurią turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes (kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 750 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvati priteistina suma yra 3 000 Eur. Ši suma nustatoma atsižvelgus ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pažeidimai nebuvo nepertraukiami, nes pareiškėjas keliolika kartų buvo išvykęs iš Šiaulių TI, o Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai nustatyti ne visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Be to, pasitvirtino ne visi pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie depresiją ir regėjimo pablogėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore ir nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, nepripažino, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą.

Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai, t. y. pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Kaip teisingai pažymi atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (10 000 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (10 000 Eur). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (10 000 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 750 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 3 000 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl neleidimo susipažinti su bylos medžiaga, nors tai buvo privaloma, pažymi, kad pagal ABTĮ 51 straipsnio 1 dalį proceso dalyviai turi teisę, bet ne pareigą teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Procesinės bylos šalių teisės joms išaiškinamos įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą (ABTĮ 53 str. 3 d.). Byloje yra įrodymai, kad teismo šaukimas pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai (b. l. 109). Išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog pareiškėjo teisės jam yra išaiškintos, pareiškėjas turėjo galimybę teikti prašymus ir ja naudojosi, prašydamas pridėti prie bylos papildomus dokumentus (b. l. 112–125). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų žodžiu ar raštu pirmosios instancijos teismo prašęs leisti susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariama pareiškėjo teisė nebuvo pažeista, nes pats pareiškėjas nepareiškė noro pasinaudoti ABTĮ 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise susipažinti su byla.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad būtinas jo dalyvavimas teisme, o tai vertinama prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, pareikšdamas, kad būtinas jo dalyvavimas teisme, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui N. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 750 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė