2022-11-09 Nr. AB-26852-3-61-3-01726-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-781-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01726-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą „Dėl vidaus tarnybos stažo Lietuvos valstybei nustatymo“ Nr. (5.34)3B-2025 (toliau – ir Sprendimas), 2) įpareigoti Muitinės departamentą jos prašymą dėl vidaus tarnybos stažo nustatymo išnagrinėti iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktus atitinkantį sprendimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 1996 m. birželio 30 d. dirbo Lazdijų muitinės Apskaitos ir finansų skyriaus viršininke-vyriausiąja buhaltere. Laikotarpiu nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. ėjo Alytaus teritorinės muitinės Apskaitos ir finansų skyriaus vyriausiosios finansininkės skyriaus viršininkės pareigas. Pareiškėja nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2012 m. (duomenys neskelbtini). dirbo Kauno teritorinės muitinės Finansų ir apskaitos skyriaus viršininke. Atitinkamai visą tarnybos laiką (nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. (duomenys neskelbtini)) pareiškėja ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas, pareigybės lygis – A.

3. Pareiškėja 2021 m. kovo 23 d. kreipėsi į Muitinės departamentą su prašymu nustatyti jai vidaus tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsakovas 2021 m. balandžio 8 d. nurodė, kad minėtų pareiškėjos laikotarpių prilyginti stažui vidaus tarnyboje nėra pagrindo, kadangi pareiškėja 2012 m. (duomenys neskelbtini) buvo atleista iš pareigų ir neteko muitinės pareigūno statuso.

4. Pareiškėjos teigimu, iš jos neatimtas II-ojo rango muitinės pareigūno laipsnis, kas atitinka vidaus tarnybos majoro laipsnį. Todėl Muitinės departamento priimtas Sprendimas dėl atsisakymo įskaityti pareiškėjos sukauptą stažą vidaus tarnyboje prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutui.

5. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad kaip buvusi statutinė muitinės pareigūnė, prašė nustatyti jos vidaus tarnybos stažą. Nė vienas muitinės pareigūnas, kuriam buvo nustatytas vidaus tarnybos stažas nuo priėmimo į tarnybos muitinėje, į tarnybą muitinėje nebuvo priimtas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) reikalavimus. Visi muitinės pareigūnai buvo priimti, remiantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutu. Muitinės pareigūnams, kurie dirbo nuo 2019 m. sausio 1 d. yra taikomas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas (toliau – ir Muitinės statutas), o ne Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Pareiškėja, eidama pareigas, atitiko Statute apibrėžtą vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvoką, savo kompetencijos ribose vadovavo kitiems pareigūnams.

6. Pareiškėja pažymėjo, jog visą tarnybos laiką jos veikla buvo vertinama labai gerai. Už pavyzdingai atliekamas tarnybines pareigas buvo skatinama rašytine padėka, vienkartine pinigine išmoka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vardine dovana bei III laipsnio atminimo medaliu „Už nepriekaištingą tarnybą Lietuvos muitinėje“.

7. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nėra valstybės tarnautoja, todėl kilęs ginčas yra susijęs ne su tarnybos teisiniais santykiais, o su Muitinės departamento veiksmais pareiškėjai nenustatant vidaus tarnybos Lietuvos valstybei stažo. Pareiškėjos skundas nepriskirtinas neapmokestinamiems skundams, todėl jai nesumokėjus žyminio mokesčio, skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

9. Atsakovo teigimu, tarnybos Lietuvos valstybei stažas nėra tapatus pareigūno vidaus tarnybos stažui. Pirmąjį iš jų reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, o antrąjį Statutas. Iš pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad ji kelia ginčą dėl jos, kaip muitinės pareigūnės, vidaus tarnybos stažo nustatymo, todėl laikytina, kad jos prašymas yra dėl pareigūno vidaus tarnybos stažo nustatymo.

10. Pareiškėja dirbo muitinės teritorinių skyrių apskaitos ir finansų skyriuose, o mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose nedirbo, neatliko kriminalinės žvalgybos ir (arba) ikiteisminio tyrimo, o muitinės pareigūno statuso neteko 2012 m. (duomenys neskelbtini), kai Muitinės departamentas nebuvo nei vidaus tarnybos sudėtinė dalis, nei statutinė įstaiga pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Pagal galiojančius teisės aktus vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tik tiems muitinės pareigūnams, kurie nuo 2019 m. sausio 1 d. ir vėliau ėjo statutines pareigas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 23 d. pareiškėja kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydama nustatyti jos vidaus tarnybos stažą. Laikotarpiu nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėja ėjo muitinės pareigūno, statutinio valstybės tarnautojo pareigas įvairiose Lietuvos Respublikos muitinės teritoriniuose skyriuose. Muitinės departamentas 2021 m. balandžio 8 d. Sprendime nurodė, kad pareiškėjos tarnyba muitinėje baigėsi 2012 m. (duomenys neskelbtini). Atleidus pareiškėją iš tarnybos pareiškėja neteko pareigūno statuso, todėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos pareiškėjai nėra taikomos. Pareiškėjos nurodytų laikotarpių prilyginti stažui vidaus tarnyboje nėra teisinio pagrindo.

13. Teismas atmetė atsakovo prašymą palikti skundą nenagrinėtu. Teismo nuomone, byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo, todėl šis ginčas laikytinas patenkančiu į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą neapmokestinamų skundų kategoriją (valstybės tarnautojų ir pareigūnų kreipimaisi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais).

14. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo (teisės aktas, priimtas 2018 m. birželio 29 d. Nr. XIII-1381) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį.

15. Teismas pritarė atsakovo argumentui, kad pareiškėja neteko pareigūno statuso ir įsigaliojant Pakeitimo įstatymui ji nėjo pareigų, taigi jai netaikomas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pirma, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (frazės „iki šio įstatymo įsigaliojimo ėjo pareigas“ ir „laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, tarnaujančiais“) pažodinis aiškinimas rodo, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį teisinį reguliavimą, jog tik iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir jo įsigaliojimo metu pareigas ėję asmenys laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais. Antra, sisteminis teisės aktų nuostatų (Pakeitimo įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo) aiškinimas taip pat lemia vienareikšmę išvadą, kad vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tik asmenims, kurie tarnavo iki ir per Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą. Trečia, Pakeitimo įstatymo 2018 m. sausio 19 d. Aiškinamojo rašto Nr. XIIIP-1617 4.2 papunktyje nurodyta, kad bus atliekamas pareigūnų statuso keitimas. Taigi ir aiškinamajame rašte kalbama apie naują Vidaus tarnybos statuto nuo jo įsigaliojimo taikomą pareigūnų statusą, kurio pareiškėją neįgijo, nes tuo metu jau nebetarnavo. Ketvirta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad asmenų teisėti lūkesčiai susiformuoja pagal jų tarnybos metu galiojusį tuometinį teisinį reguliavimą.

16. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja tarnybą Muitinėje baigė 2012 m. (duomenys neskelbtini), t. y. iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir jam įsigaliojant jau nebėjo pareigų.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos tarnybos Muitinėje nei atsakovas, nei teismas neneigia, ji yra užfiksuota ir pripažįstama tik dėl įstatymų leidėjo valios ir bylai aktualių faktinių aplinkybių (tarnyba baigta 2012 m. (duomenys neskelbtini)) ji neprilyginama vidaus tarnybos stažui. Pareiškėjos tarnyba vertinama pagal tarnybos metu galiojusius teisės aktus.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą.

20. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad palankesnis teisinis reguliavimas, turintis grįžtamąją galią, nei teisėtų lūkesčių nei lex retro non agit principo nepažeidžia (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Pareiškėjos nuomone, šis konstitucinis principas turėtų būti taikomas jos atveju. Pareiškėjos teisėtas lūkestis buvo pažeistas, priėmus Pakeitimo įstatymą.

21. Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

22. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose akcentuoja, kad 2019 m. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Valstybės tarnybos statuto pakeitimo įstatymą, pripažino, kad muitinės pareigūnai niekuo nesiskiria nuo kitų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, todėl socialinės garantijos ir darbo stažas jiems turėtų būti skaičiuojami nuo tarnybos muitinėje pareigūno pareigose pradžios.

23. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

25. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, kadangi teisinis reguliavimas iki 2012 m. (duomenys neskelbtini) (kuomet pareiškėja neteko pareigūno statuso) nenumatė galimybės prilyginti pareiškėjos tarnybos stažą muitinėje vidaus tarnybos stažui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjos tarnybą Lietuvos muitinėje prilyginti stažui vidaus tarnyboje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, teigia, jog dėl nurodytų pažeidimų skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, papildomos sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952); 2003 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97)).

30. Ginčo teisiniams santykiams aktuali Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo (teisės aktas, priimtas 2018 m. birželio 29 d. Nr. XIII-1381) 2 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad pareigūnai, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo ėjo pareigas teisingumo ir finansų ministrų valdymo sričių statutinėse įstaigose, laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, tarnaujančiais Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nustatyta tvarka.

31. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį teisinį reguliavimą, jog tik iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir jo įsigaliojimo metu pareigas ėję asmenys laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais. Pakeitimo įstatymo, Vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų sisteminis aiškinimas taip pat lemia vienareikšmę išvadą, kad vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tik asmenims, kurie tarnavo iki ir per Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą. Be kita ko, ir Pakeitimo įstatymo 2018 m. sausio 19 d. Aiškinamojo rašto Nr. XIIIP-1617 4.2 papunktyje nurodyta, kad bus atliekamas pareigūnų statuso keitimas.

32. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjos tarnyba muitinėje baigėsi 2012 m. (duomenys neskelbtini), todėl vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos eismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja neįgijo naujo Vidaus tarnybos statute įtvirtinto pareigūnų statuso, nes tuo metu jau nebetarnavo.

33. Pareiškėjos argumentus dėl jos pažeistų teisėtų lūkesčių, priėmus Pakeitimo įstatymą, teisėjų kolegija vertina kritiškai ir juos atmeta, kaip nepagrįstus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, jog asmenų teisėti lūkesčiai susiformuoja pagal jų tarnybos metu galiojusį tuometinį teisinį reguliavimą. „<...> Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anksčiau atitinkamoje tarnyboje dirbusiems, bet po įstatymo, kuriuo tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai nustatoma pareigūnų ir karių valstybinė pensija, įsigaliojimo nebedirbantiems asmenims.“ (2008 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos), 11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), 11 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08).

34. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius (vertindamas pareiškėjos tarnybą pagal tarnybos metu galiojusius teisės aktus) bei nustatė faktines ginčo aplinkybes, ir atsižvelgiant į tai, kad teisinis reguliavimas iki 2012 m. (duomenys neskelbtini) nenumatė galimybės prilyginti pareiškėjos tarnybos stažą muitinėje vidaus tarnybos stažui, priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, nurodo, jog minėtu Pakeitimo įstatymu galbūt buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, tačiau teisiškai aiškių bei konkrečių argumentų, pagrindžiančių pateiktą prašymą nepateikia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl Pakeitimo įstatymo ar jo dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo nėra pagrįstas konkrečiais argumentais, taip pat vadovaudamasi anksčiau pateikta aktualia nagrinėjamam ginčui Konstitucinio Teismo jurisprudencija, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės normų teisėtumo.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Milda Vainienė