2021-12-29 Nr. AB-28115-2-68-3-26054-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4046-552/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26054-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.1; 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (pagal gyventojų registro duomenis – B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad:

2.1. Jis gimė (duomenys neskelbtini) R. B. ir B. B. šeimoje. Abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas gimimu įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Kadangi jo gimimo metu jo tėvai buvo ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tai pagal Pilietybės įstatymo 14 straipsnio nuostatas pareiškėjas, gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Pilietybės įstatymo nuostatas pareiškėjas pats arba jo teisėti atstovai turėjo pateikti prašymą laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu. Toks prašymas turėjo būti paduotas iki 2014 m. balandžio 1 d. arba iki vaikui sukaks 18 metų. Tačiau pareiškėjo tėvai iki jo pilnametystės tokio prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės fakto konstatavimo nepateikė, o pats pareiškėjas faktą, kad jis nėra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu sužinojo, kai tapęs pilnamečiu kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo. Dėl šios priežasties siekiama atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti.

2.2. Pareiškėjas, būdamas nepilnamečiu, negalėjo kontroliuoti savo tėvų veiksmų. Jis nežinojo, kad nėra sutvarkyti dokumentai ir jam net nekilo klausimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo, nes nuo 2007 m. rugsėjo mėn. gyveno Lietuvoje, čia lankė mokyklą nuo pat pirmos klasės ir niekada nesusidūrė su jokiomis problemomis, kad jis ne Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo tinkamai įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių, t. y. pateikti prašymą laikyti jį Lietuvos Respublikos piliečiu.

2.3. Atsižvelgiant į pilietybės klausimo reikšmingumą bei teisingumo ir protingumo principus, asmeniui, kuris minėtą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, turėtų būti sudaroma galimybė šį terminą atsinaujinti bei kreiptis dėl sprendimo, kuriuo konstatuojamas Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktas, priėmimo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė:

3.1. 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai Pilietybės įstatymo redakcijai, Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje buvo padaryta išimtis, leidžianti Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d., būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, jeigu jie patys arba jų teisėti atstovai raštu prašo laikyti juos Lietuvos Respublikos piliečiais. Toks prašymas galėjo būti paduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai, Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms per trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo arba iki vaikui sukaks 18 metų. Prie prašymo turi būti pridedamas vaiko gimimo liudijimas ar jį atitinkantis dokumentas ir dokumentas, patvirtinantis, kad šio vaiko tėvai ar vienas iš tėvų jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat dokumentas, liudijantis, kad vaikas gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę. Jeigu vaikas atitinka šias sąlygas, Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą ir šio vaiko ar jo teisėto atstovo prašymu išduoda Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą.

3.2. Nei pareiškėjas, nei jo tėvai Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytu terminu su prašymu laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu nesikreipė. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė dėl terminų, kada gali būti pateikiamas prašymas laikyti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiu. Jokiame teisės akte nėra nustatyta galimybė pratęsti ar atnaujinti tokio prašymo padavimo terminą. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytas terminas prašymui pateikti laikytinas pakankamai ilgu terminu, kad ne tik pareiškėjo tėvai, bet ir jis pats galėtų pasinaudoti šioje dalyje jam suteikta teise būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytas prašymo pateikimo terminas yra naikinamojo pobūdžio, todėl negali būti atnaujinamas. Taigi pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, išnyko pareiškėjo teisė kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto konstatavimo.

3.3. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Prašymas pareiškėją laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu nebuvo pateiktas dėl jam nežinomų priežasčių, dėl to jis negalėjo tinkamai įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių.

3.4. Nors pareiškėjas teigia, kad aplinkybę, jog jis nėra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, sužinojo tik, kai tapęs pilnamečiu kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo, tačiau Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 3 straipsnio 5 punktas nustato, jog Lietuvos Respublikoje gyvenantys piliečiai nuo 16 metų privalo turėti asmens tapatybės kortelę arba pasą. Asmuo dėl minėtų dokumentų prašymą Migracijos departamentui turi pateikti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po to, kai jam sukako 16 metų. Dokumentus dėl asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimo ar keitimo turi asmeniškai pateikti Migracijos departamentui. Taigi pareiškėjas asmeniškai (o ne jo tėvai), suėjus 16 metų, turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl asmens tapatybės kortelės arba paso išdavimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir, sulaukęs 16 metų, dėl asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimo nesikreipė. Tai įrodo, kad pareiškėjas Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą praleido ne dėl objektyvių ar svarbių priežasčių, o dėl savo paties neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, nevykdydamas teisės aktais jam nustatytų pareigų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. B. skundą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Migracijos departamente 2020 m. vasario 21 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo fakto patvirtinimo.

5.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, nustatė, kad nei pareiškėjas, nei jo tėvai nesikreipė pagal Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalį dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto konstatavimo iki kol pareiškėjui sukako 18 metų. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 25 d. raštu Nr. 10K-11938 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, kad jam negalima konstatuoti Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto dėl minėtų priežasčių.

5.3. Pareiškėjas, gavęs Migracijos departamento Raštą, 2020 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nurodytą terminą. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 6 d. pateikė atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui, kuris 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją teismingumui išspręsti. Specialioji teisėjų kolegija 2021 m. vasario 10 d. nutarė, kad byla perduodama nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

6. Teismas aptarė nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalį ir nustatė, jog šios Pilietybės įstatymo redakcijos 45 straipsnyje numatyta įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos, nustatytas terminas asmenims pateikti prašymus. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, jog prašymai turi būti paduodami per trejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo (t. y. šiuo atveju – iki 2014 m. balandžio 1 d.) arba iki vaikui sukaks 18 metų.

7. Teismas nustatė, kad nei pareiškėjas, nei jo tėvai Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytu terminu su prašymu laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu nesikreipė, pareiškėjas tai pripažįsta. Teismas pažymėjo, jog Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta imperatyvi taisyklė dėl terminų, kada gali būti pateikiamas prašymas laikyti vaiką Lietuvos Respublikos piliečiu, teismas negali įstatymo leidėjo nustatytų terminų pakeisti. Aptaręs įstatymo viršenybės principo esmę, teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo ir įstatymai nenumato, kad teismas turi teisę terminą pratęsti.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su sužinojimo, jog jis nėra laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, aplinkybėmis, nes pritarė atsakovo pozicijai, kad pagal teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikoje gyvenantys piliečiai nuo 16 metų privalo turėti asmens tapatybės kortelę arba pasą. Aptaręs Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 3 straipsnio 5 punktą, 6 straipsnio 5 dalį, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašymą asmens tapatybės kortelei ar pasui išduoti turėjo pateikti pats, o vienas iš jo tėvų turėjo atvykti kartu tam, kad patvirtintų jo asmens tapatybę. Nurodęs teismų praktikoje įtvirtintus elgesio standartus sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas asmeniškai, suėjus 16 metų, turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl asmens tapatybės kortelės arba paso išdavimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir, sulaukęs 16 metų, dėl asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimo nesikreipė, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą praleido ne dėl objektyvių ar svarbių priežasčių, o dėl savo paties neatsakingo ir nerūpestingo elgesio.

9. Teismas nusprendė, kad Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytas terminas negali būti atnaujinamas, o pasibaigus šiam terminui, išnyko ir pareiškėjo teisė kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto konstatavimo, t. y. subjektinė teisė pasibaigė. Teismas nenustatė pagrindo pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo tenkinti.

III. 10. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą prašymui laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu pateikti.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo teismui argumentus bei papildomai nurodo, kad:

11.1. Teismas konstatavo, jog viešajame administravime veikia įstatymo viršenybės principas, todėl terminas pilietybės faktui konstatuoti negali būti atnaujintas, nes tokia galimybė nėra įtvirtinta įstatyme. Tačiau vien tai, kad teisiniai santykiai patenka į viešojo administravimo sritį, nereiškia, jog negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 576–578 straipsnių nuostatos dėl įstatymų nustatytų terminų atnaujinimo. Santykiams, susiklosčiusiems viešajame administravime, kaip ir visiems kitiems teisiniams santykiams, turi būti taikomas ne tik įstatymo viršenybės principas, bet taip pat ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei geriausių vaiko interesų apsaugos principas, kuris reikalauja, kad visi sprendimai susiję su vaiku, būtų priimti atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Nurodyti principai, be kita ko, reikalauja, jog sprendimai būtų priimti atsižvelgiant į individualią asmens situaciją, įvertinus individualias faktines aplinkybes. Šie principai leidžia siaurinti ar apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą ir tai taikytina tiek dispozityvioms, tiek imperatyvioms teisės normoms (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5539-244/2014). Nagrinėjamu atveju neprašoma panaikinti teisės normos taikymo, o prašoma atnaujinti įstatymo nustatytą terminą teisei įgyvendinti, kurį pareiškėjas praleido dėl tos priežasties, kad tuo metu, kai pagal įstatymą savo teisę galėjo įgyvendinti, buvo nepilnametis ir būdamas vaikas pats tinkamai nesugebėjo įgyvendinti savo teisių (o jo vardu ir interesais šių teisių taip pat niekas neįgyvendino).

11.2. Tai, kad įstatymo nustatyto termino atnaujinimo institutas taikomas ir viešajame administravime, ir kai pačiame įstatyme, kuris nustato teisės įgyvendinimo terminą, nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad terminas gali būti teismo atnaujintas, patvirtina Lietuvos teismų formuojama praktika, pagal kurią remiantis CPK 576 straipsniu yra atnaujinami viešojo administravimo srityje nustatyti terminai. Pavyzdžiui, asmeniui, kuris praleido įstatymo nustatytą terminą, t. y. nepasinaudojo išsaugota teisė įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. gruodžio 31 d., kurią nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymas, teismas atnaujino praleistą terminą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui būnant nepilnamečiu, jo teisinio statuso įforminimu tinkamai nebuvo pasirūpinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1471/2008). Taigi turi būti atsižvelgta į teisingumo ir protingumo principus ir jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jis turėtų būti atnaujinamas. Teisingumo ir protingumo principų netaikymas Pilietybės įstatymo reguliuojamiems santykiams būtų nepagrįstas ir pažeidžiantis teisinės valstybės principą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, nustatantį, jog valstybė saugo ir globoja vaikystę.

11.3. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalies nuostata nustato, kad pats asmuo, kuris gimdamas įgijo dvi pilietybes, ar teisėtas jo atstovas turi pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo fakto konstatavimo ir toks prašymas gali būti pateiktas per 3 metus nuo minėtojo įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2014 m. balandžio 1 d.) arba iki vaikui sueis 18 metų. Iš to seka, kad pats asmuo, būdamas jau pilnametis ir visiškai veiksnus, gali tai padaryti, jei jam 18 metų suėjo per 3 metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo, t. y. jei pilnamečiu tapo dar iki 2014 m. balandžio 1 d.; kitu atveju asmuo tai gali padaryti dar būdamas vaikas (neturėdamas nei pakankamų žinių, nei teisinio raštingumo, nei paprasčiausios gyvenimiškos patirties). Tai iš esmės yra nesuderinama su geriausių vaiko interesų apsaugos principu ir konstitucine norma, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę, kadangi dar visiško veiksnumo neturintis asmuo turi susigaudyti savarankiškai teisiniuose procesuose, nes priešingu atveju, jei to nepadarys, neteks ypatingai reikšmingos teisės, t. y. kreiptis dėl pilietybės įgijimo fakto konstatavimo.

11.4. Vaikai, kurių tėvai nebuvo pakankamai rūpestingi, ar dėl kažkokių kitų priežasčių nesutvarkė teisinio statuso dokumentų, paliekami be jokių realių galimybių susitvarkyti savo teisinį statusą, nes po to, kai sueina 18 metų, jiems nėra nustatomas papildomas terminas reikalingiems dokumentams pateikti ir netgi, pagal teismo išaiškinimą, nesudaroma galimybė teismui tokį terminą atnaujinti. Tokiu reglamentavimu pareigos nepilnamečiui vaikui nustatymas neatitinka nei geriausių vaiko interesų principo, nei Konstitucijos 38 straipsnio, nei Vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 2 dalies.

11.5. Nesutiktina su teismo išvada, jog terminą pareiškėjas praleido dėl savo paties neatsakingo ir nerūpestingo elgesio. Terminas buvo praleistas, nes pareiškėjas tuo metu dar buvo nepilnametis, neturėjo visiško veiksnumo, jo vardu visus teisinius veiksmus atliko tėvai. Vadovaujantis Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1V-200/V-62, (toliau – ir Aprašas) 12 punktu, vaikas nuo 16 metų iki 18 metų pats vienas savarankiškai negali kreiptis dėl paso ar asmens tapatybės kortelės išdavimo, nes jei jam anksčiau nebuvo išduotas asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas ir jam nėra sukakę 18 metų, tam, kad patvirtintų jo asmens tapatybę, į Migracijos departamentą arba konsulinę įstaigą kartu su šiuo piliečiu turi atvykti vienas iš tėvų ir pateikti savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

12. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodo, kad:

12.1. CPK 576 straipsnio nuostatose nurodyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino turi atitikti bendruosius procesinių dokumento turinio ir formos reikalavimus ir prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Toks pats reikalavimas dėl termino praleidimo priežasčių nustatytas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnyje. Tačiau CPK ar ABTĮ nereglamentuoja materialinės teisės normų ir nenustato sąrašo atvejų, kada įstatymuose nustatytas praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl įstatymuose nustatyto termino atnaujinimo, turi būti įvertinta, ar toks terminas apskritai gali būti atnaujinamas. Terminas, per kurį asmuo galėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto konstatavimo, yra nustatytas Pilietybės įstatyme, t. y. specialiajame teisės akte, todėl sprendžiant, ar asmuo nepraleido šio termino, turi būti vadovaujamasi būtent šio specialaus teisės akto, o ne CPK ar ABTĮ nuostatomis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminą atnaujinti.

12.2. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. Nr. KT14-S7/2017 sprendimu, darytina išvada, kad pilietybės suteikimo klausimu norminių aktų plečiamasis aiškinimas, interpretacija pagal fiziniam asmeniui susiklosčiusias faktines aplinkybes negalima. Pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, o teismas neturėjo teisės termino pratęsti, atnaujinti, nes tai būtų Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalies pažeidimas.

12.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sprendžiant, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, visų pirma, reikia įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2015).

12.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1471/2008 buvo priimtas nagrinėjant klausimą dėl termino kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atnaujinimo. Negalima tapatinti dviejų skirtingų institutų ir teisės aktais saugomų teisinių gėrių – Lietuvos Respublikos pilietybės ir leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstitucinėje doktrinoje akcentuota, kad pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kad bylos nėra analogiškos, jose spręsti iš esmės skirtingi klausimai, nėra pagrindo minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu vadovautis nagrinėjamoje byloje.

12.5. Būtent tėvai arba teisėti atstovai turi priimti sprendimus už nepilnamečius asmenis ir ši nuostata yra įtvirtinta Pilietybės įstatyme. Pilietybės įstatyme įtvirtinta tvarka nepažeidžia Konstitucijos 38 straipsnio ar Vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 2 dalies. Pagal Aprašo 12 punktą pareiškėjas prašymą asmens tapatybės kortelei ar pasui išduoti turėjo pateikti pats, o vienas iš jo tėvų turėjo atvykti kartu tik tam, kad patvirtinti jo asmens tapatybę. Pareiškėjas asmeniškai (o ne jo tėvai), suėjus 16 metų, turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl asmens tapatybės kortelės arba paso išdavimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir, sulaukęs 16 metų, dėl asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimo nesikreipė.

12.6. Pareiškėjas, norėdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitikdamas bent vieną iš Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pagrindų, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turi teisę kreiptis bendrais Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais (pvz., dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galimybės atnaujinti Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje numatytą terminą paduoti prašymą laikyti pareiškėją Lietuvos Respublikos piliečiu.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo argumentus, trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į prašymą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo prašymo netenkino, nes konstatavo, jog Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytas terminas negali būti atnaujinamas, o pasibaigus šiam terminui, išnyko ir pareiškėjo teisė kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto konstatavimo. Papildomai pirmosios instancijos tismas pripažino, kad pareiškėjo bei jo tėvų elgesys nebuvo pakankamai rūpestingas, kad nustatytu terminu realizuotų savo teisę.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nevertino itin reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, kuris yra naikintinas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog terminas turėtų būti atnaujintas.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas. To paties įstatymo 45 straipsnio 10 dalis numato jog šio įstatymo 7 straipsnio 1 punktas taikomas Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. liepos 22 d., jeigu jie patys arba jų teisėti atstovai raštu prašo laikyti juos Lietuvos Respublikos piliečiais. Toks prašymas gali būti paduodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai, Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms per trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo arba iki vaikui sukaks 18 metų. Prie prašymo pridedamas vaiko gimimo liudijimas ar jį atitinkantis dokumentas ir dokumentas, patvirtinantis, kad šio vaiko tėvai ar vienas iš tėvų jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat dokumentas, liudijantis, kad vaikas gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę. Jeigu vaikas atitinka šias sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą ir šio vaiko ar jo teisėto atstovo prašymu išduoda Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą.

18. Pareiškėjas gimė Lietuvos Respublikos piliečių šeimoje, taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pagal Pilietybės įstatymo 14 straipsnį gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tam, kad jis galėtų gauti pilietybę patvirtinantį dokumentą, jis arba jo tėvai turėjo įstatyme nustatytu terminu pateikti prašymą atitinkamai įstaigai. To nei pareiškėjas, nei jo tėvai nepadarė.

19. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo viršenybės principu, laikėsi pozicijos, kad nesant tiesiogiai įstatyme įtvirtintai galimybei atnaujinti praleistą terminą, teismas neturėtų to daryti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka.

20. Įstatymo viršenybės principas, konkretizuojantis teisėtumo principą, iš esmės reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Taigi pripažintina, jog Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti pareiškėjo prašymo, pasibaigus Pilietybės įstatyme nustatytam terminui. Tačiau, praleisto termino atlikti tam tikrus teisinę reikšmę turinčius veiksmus atnaujinimas teisme yra susijęs ir su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas reikalauja realios subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros. Pripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nagrinėjamu atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai nusveria tai, kad Pilietybės įstatyme nėra expresis verbis nurodyta galimybė atnaujinti praleistą terminą ir teismas konkrečioje byloje turėtų vertinti individualią asmens situaciją.

21. Tokia teismo pozicija nepaneigtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyto reguliavimo, kad dvigubos pilietybės atvejai turėtų būti itin reti, išimtiniai. Taip pat tai nesudaro prielaidų Pilietybės įstatymą aiškinti plečiamai, nes, kaip minėta, pareiškėjas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas, ir, galėtų realizuoti šią teisę ir kitais, sudėtingesniais procedūrine prasme, būdais – kreipdamasis dėl pilietybės atkūrimo, suteikimo supaprastinta tvarka ir pan. Pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pakankamai glaudus ryšys yra taip pat nustatytas, nes jo likusieji šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jis nuo 2007 metų realiai gyvena Lietuvoje, čia įgijo vidurinį išsilavinimą, tęsia mokymąsi aukštojoje mokykloje.

22. Be to, pagal Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 13 punktą bei šio kodekso XXXVIII skyrių prašymai dėl įstatyme numatytų terminų atnaujinimo yra nagrinėtini teisme. Ar terminas, kurį prašoma atnaujinti yra naikinamasis ar atnaujinamasis, yra materialinės teisės klausimas, kurį teismas turi išspręsti nagrinėdamas prašymą iš esmės. Egzistuojant specialiai procedūrai įstatymų ( Civilinio proceso kodekse nėra išskirtos tam tikros įstatymų grupės ar rūšys) nustatytiems terminams atnaujinti, būtų nepagrįsta teigti, kad visi įstatymuose nustatyti specialūs terminai negalėtų būti atnaujinami.

23. Pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-47/2020 konstatavo, kad klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas Civilinio proceso kodekso XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka. Analogišką praktiką suformavo ir Kauno apygardos teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1006-657/2021, o taip pat ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-2001-422/2020. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 12 d. sprendimu administarcinėje byloje Nr.A442-1471/2008 yra atnaujinęs terminą įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi ir viešosios teisės srityse taikomi terminai, kurie įstatyme tiesiogiai nenurodyti kaip naikinamieji, yra teismo atnaujinami. Teisėjų kolegija mano, kad ir Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nurodytas terminas nėra naikinamasis, todėl gali būti atnaujinamas.

24. Konstatavus, jog Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje terminas gali būti atnaujinamas, toliau tirtina, ar pareiškėjas šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

25. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai citavo administracinių teismų praktiką, susijusią su termino praleidimo priežasčių vertinimu ir asmenims tokiais atvejais taikomu elgesio standartu. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas ne individualiu administraciniu aktu pažeistos subjektinės teisės gynimo klausimas, o tai, ar asmuo turėjo galimybę įgyvendinti savo subjektinę teisę ir dėl kokių priežasčių to nepadarė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo cituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 neturėjo būti remiamasi.

26. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad sprendžiant, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, visų pirma, reikia įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalies įsigaliojimo metu pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini). Po trejų metų nuo šio įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini), todėl šiuo laikotarpiu pagal Civilinio kodekso 2.7 straipsnį jis negalėjo sudaryti jokių sandorių ar atlikti teisinę reikšmę turinčių veiksmų be savo tėvų sutikimo. Be to, įprastiniam tokio amžiaus vaiko gyvenimui pakako kitų dokumentų – gimimo liudijimo, mokinio pažymėjimo ir pan., todėl pripažintina, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu tiek dėl savo amžiaus, tiek ir dėl faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje neturėjo nei galimybės, nei pagrindo kreiptis dėl savo pilietybės teisės įgyvendinimo ar prašyti savo tėvus atlikti tokius veiksmus. Sukakus pareiškėjui 16 metų, pagal Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymą, jis jau galėjo pateikti prašymą išduoti jam asmens tapatybės kortelę arba pasą Migracijos departamentui, tačiau vistiek pagal Civilinio kodekso 2.8 straipsnį nebuvo visiškai veiksnus ir šiuo klausimu, kadangi kartu su juo į Migracijos departamentą turėjo atvykti ir vienas iš jo tėvų. Taigi ir šiuo laikotarpiu pareiškėjo elgesiui kliudė aplinkybės, nepriklausančios nuo jo valios – jo tėvų nesirūpinimas, kad jų sūnus nustatytu terminu įgyvendintų savo teisę. Tuo tarpu pareiškėjui sulaukus 18 metų amžiaus ir įgijus visišką veiksnumą bei savarankiškų veiksmų laisvę, įstatyme nustatytas terminas jau buvo praleistas. Be to, vertintina ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas į Vilniaus migracijos skyrių ir VĮ „Registrų centrą“ kreipėsi 2019 m. gruodį, į Migracijos departamentą kreipėsi 2020 m. vasario mėnesį, t.y. pilietybės klausimu pradėjo rūpintis po dviejų mėnesių nuo pilnametystės, kas įrodo, kad pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas.

28. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškėjas Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje numatytą terminą paduoti prašymą Migracijos departamentui laikyti jį Lietuvos Respublikos piliečiu praleido dėl svarbių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas ir šis terminas atnaujintinas.

29. Tenkinus pareiškėjo prašymą, jam nustatytinas naujas, pakankamai trumpas terminas Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje numatytiems veiksmais atlikti – trys mėnesiai nuo šio teismo sprendimo priėmimo.

30. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištyrė ir įvertino bylos medžiagą bei neteisingai pritaikė teisės aktų nuostatas , todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. B. prašymą tenkinti.

Atnaujinti M. B. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje nustatytą terminą paduoti prašymą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos laikyti jį Lietuvos Respublikos piliečiu.

Nustatyti M. B. trijų mėnesių terminą atitinkamam prašymui ir reikalingiems dokumentams pateikti nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius