2022-07-13 Nr. AB-18770-3-62-3-00381-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3016-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00381-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 21M14528 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie pabėgo iš (duomenys neskelbtini), o pagrindinė to priežastis – baimė dėl nesaugumo regione. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyko (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kalba – (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų aktyvūs mūšiai. Dėl karo veiksmų regione pareiškėjams buvo nesaugu.

3. Pareiškėjai akcentavo, kad, vykstant karui, jie negalėjo susirasti darbo ir jų finansinė padėtis buvo prasta. Informacija apie kilmės valstybę sutampa su pareiškėjų pasakojimais, pareiškėjai priklauso socialinei grupei, kuri gyveno karo apimtame regione, ir dėl šios aplinkybės pareiškėjai atitinka pabėgėlių statusui keliamus reikalavimus.

4. Pareiškėjai nesutiko su Departamento išvada, kad jie nenurodė, jog kilmės valstybėje jiems nekyla grėsmių. Vien aplinkybė, jog šeima bėga iš karo apimto krašto, įrodo kylančios grėsmės faktą. Vykstančių karo veiksmų faktą patvirtino ir Departamento tyrimas, todėl pareiškėjams savo kilmės valstybėje kyla reali ir akivaizdi grėsmė gyvybėms vien dėl buvimo karo veiksmų teritorijoje. Atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie karo veiksmų teritorijoje gyvenančių vietinių gyventojų problematiką. Atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) gyventojų teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką, neįvertino atskirtį mažinančių priemonių stokos aspekto (duomenys neskelbtini) šalyje. Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra (duomenys neskelbtini) teritorijos gyventojų tiesioginis pavojaus gyvybėms laipsnis ir intensyvumas. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjai vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversti palikti kilmės šalį. Pareiškėjai pabrėžė, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingai vykdomų karo veiksmų pasekmė, bet ne esminė pareiškėjų kilmės šalies palikimo priežastis. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu.

5. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjų kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad atidžiai ir teisingai neišnagrinėtas jų prieglobsčio prašymas, teisingai neįvertinti jų motyvai, nevertinti argumentai dėl jų išsiuntimo, nesudaryta galimybė jiems savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertintas maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė. Pareiškėjų teigimu, jų prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, todėl Sprendimas naikintinas.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjai pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog jie išvyko dėl ekonominių priežasčių. Pirminės apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad atvyko ieškoti geresnio gyvenimo visai šeimai.

8. Departamentas akcentavo, kad Lietuvos Respublika nebuvo pareiškėjų tikslas, pareiškėjus turėjo nuvežti į Vokietiją arba Švediją, tačiau juos apgavo, paėmė dokumentus, o kai jie iš Stambulo atvyko į Baltarusiją, juos įsodino į mašiną ir nuvežė į nežinomą vietovę, o po to paleido. Jie pėsčiomis ėjo apie 2 valandas, kol juos sulaikė Lietuvos policija. Už kelionę pareiškėjas sumokėjo žemės sklypu, kurio vertė apie 40 000 JAV dolerių.

9. Departamentas nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 16 d. atliktų apklausų metu pareiškėjai patvirtino, kad atvyko į Lietuvą ieškoti geresnio gyvenimo, nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, nuomojamame bute, tačiau jie neturėjo darbo, pinigų, negalėjo susimokėti už buto nuomą. Pareiškėjas nurodė, kad iki pandemijos dirbo 9 metus statybose, o pareiškėja, kol neatėjo (duomenys neskelbtini), dirbo (duomenys neskelbtini) priklausančiai gamykloje. Pareiškėjas nurodė, kad ieškojo darbo, buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) miestą, bet jam nepavyko (anot jo, jam nurodė priežastį, kad regioną, kuriame jis gyvena, kontroliuoja (duomenys neskelbtini) demokratinė partija), o pareiškėja teigė, kad darbą (duomenys neskelbtini) galima gauti tik per pažįstamus. Pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jiems niekas negrasino, jie atvyko į Lietuvą tik dėl geresnio gyvenimo, nes (duomenys neskelbtini) nemato ateities.

10. Departamentas pabrėžė, kad konkrečios ir individualios informacijos, pagrindžiančios pareiškėjų įžvelgiamos grėsmės tikimybę, pareiškėjai nepateikė. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė pareiškėjams iš esmės siejama su bendra situacija jų gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Departamentas teigė, kad jis, įvertinęs tai, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė jiems tariamai kylančių grėsmių, tas pačias aplinkybes Departamentas vertino papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

12. Departamentas, vadovaudamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėmis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės), pažymėjo, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, jog pareiškėjai pabėgo iš (duomenys neskelbtini) dėl nesaugumo regione, jų gyvenamojoje vietovėje vyko (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų aktyvūs mūšiai, o prieglobsčio prašymas nagrinėjamas pagal prieglobsčio prašytojų pateiktus motyvus. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į konkrečią kiekvieno žmogaus situaciją. Iš esmės pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio grindė savo bloga ekonomine situacija, bendra situacija (duomenys neskelbtini), nenurodė, kad kažkokios grėsmės ar diskriminacija jiems kiltų dėl karinių konfliktų tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, todėl nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jiems gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Patys pareiškėjai apklausų metu nurodė, kad jų išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė ekonominės priežastys, t. y. skurdas.

14. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad apklausų metu nebuvo nurodyta, jog yra kitų priežasčių (be ekonominių), dėl kurių jiems grėstų persekiojimas. Atsakovas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

15. Departamentas pažymėjo, kad, priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo.

16. Departamentas akcentavo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų, todėl prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas (tą patvirtino ir patys pareiškėjai). Atsižvelgęs į tai, Departamentas vertino, kad, tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Turkiją ir Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo jose nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 6 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

18. Teismas įvertino pareiškėjų apklausų duomenis ir vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Tvarkos aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą apklausos metu, teisme duotus paaiškinimus ir Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatavo, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjai apklausų metu ir nenurodė, kad bėgo iš savo šalies dėl karinių konfliktų (tą nurodė tik skunde teismui), tačiau atsakovas išanalizavo pareiškėjų kilmės valstybės situaciją ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjų baimę. Teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjų situaciją, nustatyta, jog jie baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su išimtinai ekonominėmis priežastimis, iš dalies su kolektyvine, o ne asmenine, grėsme.

21. Teismas pabrėžė, kad akivaizdus parodymų keitimas (pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų konfliktų, nes kyla grėsmė jų saugumui, o prašyme suteikti prieglobstį nurodė tik ekonomines priežastis) negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu, kadangi sudarytų prielaidą kas kartą, skundžiant pareiškėjui nepalankų sprendimą, teikti naujus, neįvertintus anksčiau, priešingus nei buvo išsakyti, argumentus.

22. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teismas nurodė, kad nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjų pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Pareiškėjai atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje, jų nesiedami su individualia situacija, nenurodydami, kada būtent pareiškėjai susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

23. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

24. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui ir pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas ir pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas ir pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

25. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina.

26. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui ir pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitus Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį.

III. 27. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų (pareiškėjų) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

29. Pareiškėjai nurodo, kad jų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, kuris kelia individualią grėsmę pareiškėjų gyvybei. Iš atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjų kilmės valstybę galima spręsti, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje iš tiesų vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, taip pat gresiantis asmenų gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjai nurodo, kad, nors asmeniškai jie iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla.

30. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjams galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai, šalia esančių kaimų bombardavimas iš tiesų yra grėsmingi pareiškėjų saugumui, sveikatai, todėl pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

31. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo surinkti duomenys yra pakankamai seni, t. y. EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 metų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis (7, 92.8., 97.1 p.), turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Sprendime nėra surinkta jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (kur beatodairiško smurto lygis aukštesnis) provincijoje.

32. Pareiškėjai pažymi, kad jų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir du vaikai. Pareiškėjų išvykimo priežasčių negalima vertinti kaip ekonominių, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus.

33. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai nurodo, kad Departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo (vaiko) ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias kaip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir pareiškėjai to pagrįstai bijo. Departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.

34. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 21M14528, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir jų nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to sprendimo rezoliucinėje nurodė, kad pakeičiamas atsakovo Sprendimas, t. y. nustatoma, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, jog pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedamas į C.SIS II perspėjimas dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendimu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog negresia pavojus pareiškėjų gyvybei ir sveikatai dėl pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vykstančio rimto ginkluoto konflikto. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neįvertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su nepilnamečių vaikų interesais.

40. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad atvyko į Lietuvą ieškoti geresnio gyvenimo, nurodė, jog jie, gyvendami (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini) gubernija), neturėjo darbo, pinigų, negalėjo susimokėti už buto nuomą. Pareiškėjai skunde nurodė, jog kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų konfliktų, nes kyla grėsmė jų saugumui.

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų argumentų, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

46. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

47. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

48. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

49. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

51. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

52. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

53. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į tai, jog priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo šiuo aspektu iš esmės nevertino.

54. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

55. Pareiškėjai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jų nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 21M14528 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė