2018-05-16 Nr. AB-9862-3-61-3-02111-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-985-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02111-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2015 m. gruodžio 1 d. vakare (b. l. 1).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo atvežtas į Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 1 d. apie 20.15 val. ir iš karto pranešė pareigūnams, kad būtų atneštas maisto davinys. Be to, iš karto nurodė, kad yra nerūkantis, todėl norėtų būti patalpintas į patalpą tik su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad iki 22 val. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, kurioje buvo rūkoma, nebuvo tualeto ir vandens čiaupo, o vakarienę pareiškėjui pasiūlė tik 23.45 val., kurią atnešė dar po 30 min. Pareiškėjas nurodė, kad tokiomis sąlygomis jis labai pervargo, patyrė nepatogumus bei psichologinę kančią, kuri išliks visam gyvenimui.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–7).

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas 2 val. (nuo 20.20 val. iki 22.20 val.). Lukiškių TI-K nurodė, kad trumpalaikio laikymo kameroje teisės aktai nenumato tualeto ar čiaupo įrengimo. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. gruodžio 1 d. pareigūnai, kontroliuodami, kad bendro naudojimo patalpose nebūtų rūkoma, užfiksavo trumpalaikio laikymo kameroje rūkymo atvejį. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas dėl rūkymo minėtoje kameroje pretenzijų nereiškė. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad griežtai laikosi dienotvarkės bei joje nurodyto maitinimo laiko. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 34–37).

6. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11 punktą, į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi ne ilgiau kaip 2 valandoms. Teismas konstatavo, kad šis reikalavimas nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo.

8. Dėl skundo argumentų, susijusių su rūkymu kameroje, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to skundėsi Lukiškių TI-K administracijai, todėl teismas nekonstatavo su tuo susijusių Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

9. Dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui vėlai paduota vakariene, teismas nustatė, kad pagal Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-7 (toliau – ir Maitinimo taisyklės), 34 punktą, asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys. Teismas pažymėjo, kad vakarienė pagal dienotvarkę patiekiama 17.30–18.30 val., o pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo atvežtas apie 20.20 val., todėl nagrinėjamu atveju nebuvo objektyvių galimybių pareiškėjui suteikti vakarienę pagal dienotvarkę. Sauso davinio išdavimą pareiškėjui teismas pripažino tinkamu ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiu maitinimo organizavimu.

10. Nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, teismas kitų valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nevertino ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas D. T. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 42–43).

12. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą kildina ne iš nacionalinių teisės aktų nesilaikymo, o iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą, nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, pažeidimo. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo patirtos kančios ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos. Pareiškėjas nurodo, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė psichologinę kančią, kurios intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo lygį.

13. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 46–49).

14. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pasak Lukiškių TI-K, nagrinėjamu atveju nenustatyta valdžios institucijos neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, stresą ar kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam galimai padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2015 m. gruodžio 1 d. vakare jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kankinant, atlyginimo priteisimo.

16. Pareiškėjas nurodė, kad buvo žeminamas ir kankinamas, nes vieną vakarą apie 2 val. buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis trumpalaikio laikymo kameroje, kurioje nebuvo tualeto ir vandens. Be to, pareiškėjas nurodė, kad į Lukiškių TI-K tą vakarą jis buvo atvežtas apie 20 val., tačiau sausą davinį (vakarienę) gavo tik po kelių valandų (apie 24 val.).

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) nekonstatavo, todėl kitų valstybės atsakomybės būtinųjų sąlygų (neturtinės žalos ir priežastinio ryšio) nevertino ir pareiškėjo skundą atmetė. Teismas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su rūkymu, trumpalaikio laikymo kameros įrengimu ir maitinimo organizavimu, ir konstatavo, kad šias aplinkybes reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas šių teismo išvadų apeliaciniame skunde neginčija, pažymėdamas, kad neturtinę žalą jis kildino ne iš nacionalinės teisės aktų, o iš Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimus, pažeidimo.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar taip baudžiamas, yra ypač svarbios, taip pat reikšminga yra ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos netaikant vidaus teisės aktų (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

21. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o tik Konvencija ir EŽTT praktika, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės aktais ir juos tinkamai taikė.

22. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71)).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)).

24. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą iš esmės pripažino, kad 2015 m. gruodžio 1 d. trumpalaikio laikymo kameroje buvo užfiksuotas rūkymo atvejis. Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, kad su tuo susijusios aplinkybės pasižymi trumpalaikiškumu ir vienkartiniu pobūdžiu. Tai suponuoja minėtos situacijos mažareikšmiškumą, todėl negalima daryti išvados, kad buvo pasiektas minimalaus žiaurumo laipsnis (pažeistas Konvencijos 3 straipsnis).

25. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių (trumpalaikio laikymo kameros įrengimo bei maitinimo organizavimo) apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir išvadomis bei jų nekartoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad tai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje yra išaiškinta, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius