2020-07-22 Nr. AB-13894-3-61-3-03264-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2401-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03264-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. M. (A. M.) bei A.-R. K. (A.-R. K.) ir I. K. (I. K.), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K., A. M. bei A.-R. K. ir I. K., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Z. K. ir A. M. bei jų nepilnamečiai vaikai A.-R. K. ir I. K., atstovaujami atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2019 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-116 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai manė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, be kita ko, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, neatsižvelgė į objektyvius ir subjektyvius faktorius, atsakovas taip pat neteisingai išskyrė esminius prašymo suteikti prieglobstį motyvus, neteisingai interpretavo savo paties surinktą informaciją apie kilmės valstybę (duomenys neskelbtini). Skunde teigiama, kad pareiškėjas Z. K., gyvendamas Čečėnijoje, dirbo taksistu. Jis buvo iškviestas apklausai dėl vežto keleivio, tačiau, kai negalėjo pateikti pareigūnų reikalaujamos informacijos, buvo tardomas, kankinamas elektra, mušamas, po dienos paleistas.

Vėliau (2019 m. rugpjūčio 10 d.) pareiškėjas sulaikytas 3 paroms su kitais vyrais po incidento Ačhoj-Martan kaime, sulaikymo metu jis vėl buvo mušamas, kankinamas elektra, dusinamas ir žeminamas. Sulaikymo metu buvo siekiama sužinoti apie vyrą, kuris neseniai nužudytas kaime prie karinio posto. Pareiškėjų įsitikinimu, buvo sulaikyti asmenys, kurie lankė mečetę, bet jokie kaltinimai jiems nepareikšti. Pagal paties atsakovo surinktą informaciją, kilmės valstybėje barzdos nešiojimas siejamas su salafizmu, o asmenys, atitinkantys šį profilį, vertinami kaip potencialūs Islamo valstybės (toliau – ir IS) šalininkai, juos sulaiko ir klausinės apie jų religinius įsitikinimus; paprastai tokie reidai dėl barzdų būna po incidentų, kai užpuolami ar nužudomi policijos pareigūnai.

Atsakovas pripažino pareiškėjo pasakojimo dalį, jog, 2018 metais grįžus į kilmės valstybę, policija panaudojo prievartą nuskutant pareiškėjo barzdą. Pareiškėjai akcentavo kitą Sprendime nurodytą informaciją apie kilmės valstybę, be kita ko, kad musulmonai-salafitai yra Čečėnijos saugumo pajėgų padidinto dėmesio centre, Čečėnijoje padaugėjo asmenų pagrobimų, kai asmuo sulaikomas neužpildžius sulaikymo protokolo (2019 m. duomenimis), tardymo metu įtariamieji mušami ir / ar prieš juos naudojama elektros srovė. Pats atsakovas vertino, kad prieštaravimai pareiškėjo pasakojime nebuvo esminiai, o surinkta informacija apie kilmės valstybę, pareiškėjų nuomone, patvirtina šį pasakojimą, t. y. padidintą domėjimąsi pareiškėjui Z.

K. (religiniai motyvai, tariamos sąsajos su IS dėl salafizmo), kankinimų pobūdį ir trukmę (smurtas, tardymas siekiant išgauti informaciją, tiek prevenciniais tikslais, tiek dėl incidentų). Pareiškėjo pasakojimui dėl patirtų persekiojimo veiksmų turėjo būti taikoma abejonės privilegija ir ši pasakojimo dalis pripažintina nustatytu faktu.

3. Pareiškėjai tvirtino negalintys nurodyti Z. K. įtraukimo į Federalinio saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) apskaitą priežasčių. Pabrėžė Sprendime surinktą informaciją, jog, be kita ko, į ieškomų asmenų sąrašus įtraukiami ne tik nusikaltėliai, šis sąrašas ir jame esanti duomenų bazė ne visada skelbiami viešai. Pareiškėjai nurodė, kad Z. K., grįždamas į kilmės valstybę 2018 metų pabaigoje, Lenkijos–Rusijos pasienyje buvo apklaustas FCB pareigų (sulaikytas ir tardomas), taip pat vėliau buvo sulaikytas 2019 metais po incidento Ačhoj-Martan kaime. Pareiškėjų nuomone, Z. K. galėjo būti įtrauktas į FCB sąrašus, nes nuo 2015 metų buvo laikomas dingusiu (tuo laikotarpiu prašė prieglobsčio Vokietijoje), patenka į padidintos rizikos grupes (buvo sulaikytas ir tardomas dėl tariamų ryšių su kovotojais, t. y. taksi vežė asmenį, kas gali būti laikoma bendradarbiavimu, bei dėl salafizmo).

4. Pareiškėjų įsitikinimu, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovas be pagrindo atsisakė suteikti jiems pabėgėlio statusą. Pareiškėjai taip pat nepritarė Departamento sprendimui nesuteikti jiems papildomos apsaugos ir teigė turintys visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai / gyvybei bei laisvei dėl jų atžvilgiu vykdomo persekiojimo iš teisėsaugos ir kitų valdžios institucijų, o atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, ir yra tikimybė, jog, pareiškėjus išsiuntus į kilmės valstybę, jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė papildomai paaiškino, kad pareiškėjai turėjo ir antrus pasus, o naujus pasigamino, nes kilmės valstybėje žmonės įpratę turėti du pasus: pateikus pasus vizos išdavimui, jie paimami, o tam, kad turėtų pasus ir, prireikus, galėtų išvykti, gaminasi antruosius. Faktas, kad pareiškėjai turėjo ir anksčiau išduotus pasus, patvirtina, jog jie iš anksto nesiruošė išvykti iš šalies. Pateiktos nuotraukos patvirtina pareiškėjo kankinimus, bet atstovė negalėjo pasakyti, kada nuotraukos darytos. Pareiškėjai apklausose nepateikė minėtų papildomų dokumentų, nes nebuvo prašomi juos pateikti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė tyrimo metu nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jų turimomis arba jiems priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Prieglobsčio prašytojas Z. K. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie saugumo tarnybos apskaitą, o tyrimo metu teisėsaugos institucijų informacinėse sistemose nerasta jokių įrašų apie jo paiešką, nenustatyta Čečėnijos teisėsaugos institucijų motyvo ir tikslo persekioti jį ar jo šeimos narius, todėl kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, o barzdos auginimo ribojimai nėra pakankami konstatuoti persekiojimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) prasme.

Taigi, pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, be to, jų kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas Sprendime išdėstytais argumentais, pavyzdžiui, kad Z.

K. pasakojimas iš esmės grindžiamas nuogirdomis ir viešoje erdvėje pasiekiama bendro pobūdžio informacija, kad pats pareiškėjas nenurodė jo persekiojimo motyvų, kad pareiškėjai iš kilmės valstybės neišvyko skubotai (atsižvelgiant į naujų pasų išdavimo datas, manytina, kad šeima vėliausiai birželio mėnesį jau planavo išvykimą ir tam ruošėsi). Atsakovo vertinimu, informacija apie kilmės valstybę nepagrindžia prielaidos, jog asmuo, nekovojęs opozicijoje, nekritikavęs valdžios, nesantis žmogaus teisių aktyvistas ar netradicinės lytinės orientacijos, būtų tapęs teisėsaugos institucijų vykdomo persekiojimo taikiniu.

Dėl šių priežasčių Z. K. pasakojimas apie tariamai patirtus sulaikymus ir kankinimus nėra tikėtinas, o jo nurodyti tariamo sulaikymo epizodai nelaikytini nustatytais faktais. Siekiant įvertinti pateiktą informaciją apie Rusijos saugumo tarnybų vedamą asmenų apskaitą, buvo peržvelgtas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąrašas, patikrintas Federalinės bausmių vykdymo tarnybos elektroninis puslapis, Rosfinmonitoring skelbiamas Organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine veikla arba terorizmu, sąrašas, tačiau jokių įrašų apie pareiškėją Z.

K. nerasta. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) duomenimis, asmenys, kurie jau atlikę bausmę pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 208 straipsnį (Neteisėto ginkluoto formavimo organizavimas ar dalyvavimas jame), yra įtraukiami į vadinamą „teroristų sąrašą“, tačiau Z. K. nėra apkaltintas ar pripažintas kaltu dėl minėto nusikaltimo. Atsakovo įsitikinimus, jis, spręsdamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjų Z. K., A. M. bei A.-R. K. ir I. K., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M., skundą.

9. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio užkardos specialistas 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniu pranešimu Lavoriškių pasienio užkardos vadą informavo, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. 12.00 val. pareiškėjai – Rusijos Federacijos piliečiai (šeima) Z. K., A. M., A. R. K. ir I. K. – pėsčiomis atvyko į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, pateikė rašytinius prašymus rusų kalba dėl prieglobsčio suteikimo sau ir nepilnamečiams vaikams motyvuodami tuo, kad kilmės šalyje šeimą persekioja valdžios organai (policija) ir nusikaltėliai, ten juos mušdavo ir grasino mirtimi.

10. Pareiškėjas Z. K. 2019 m. rugpjūčio 20 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio užkardoje pateikė rašytinį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, argumentuodamas tuo, kad valdžia jį persekioja, kankina, žemina, yra grėsmė gyvybei. Be to, pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 20 d. savo nepilnamečių vaikų A. R. K. ir I. K. vardu pateikė prašymus suteikti jiems „azul“ (prieglobstį) Lietuvoje, nes kyla grėsmė jų gyvybei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) valdžia juos persekioja.

11. VSAT Vilniaus pasienio rinktinė, atlikusi pirminę pareiškėjo Z. K. apklausą rusų kalba, surašė 2019 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjo pirminės apklausos protokolą, kuriame, be kita ko, nurodyta: pareiškėjas yra čečėnas, išpažįsta islamą, politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, profesijos neturi; atvyko su šeima – sutuoktine A. M. ir nepilnamečiais vaikais A. R. K. ir I. K., tėvai liko Čečėnijoje; kilmės valstybėje valdžia jį persekiojo, todėl 2015 m. išvyko į Vokietiją, kur turėdamas leidimą buvo iki 2018 m.; 2018 m. pabaigoje išvyko, jam kertant Lenkijos–Rusijos sieną, FSB pareigūnais prisistatę asmenys jį apklausė; grįžęs į gimtąjį kaimą porą mėnesių gyveno ramiai, tačiau pareigūnai jo nepaliko ramybėje, klausinėjo apie jo pavėžėtą keleivį (pareiškėjas dirbo taksistu), taip pat klausinėjo apie gyvenimą Vokietijoje, pareigūnai vykdė jo apklausą, naudojo jėgą, leido elektrą, dusino, buvo sulaikę, taip pat apklausė giminaičius apie jį; paskutinį kartą kariškiai jį (ir kitus kaimo vyrus) sulaikė 3 paroms, kankino, apklausė, po šio įvykio jis nusprendė išvažiuoti. Pirminės apklausos protokole pažymėta, kad pareiškėjas priskirtinas prie pažeidžiamų asmenų, nes buvo kankinamas, patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą.

12. Pareiškėja A. M. 2019 m. rugpjūčio 20 d VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio užkardoje pateikė rašytinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, argumentuodama tuo, kad „pas mus (...) brangu, nėra gyvenimo“, persekioja (duomenys neskelbtini) valdžia, valdžia kelia grėsmę.

13. VSAT Vilniaus pasienio rinktinė, atlikusi pirminę pareiškėjos A. M. apklausą rusų kalba, surašė 2019 m. rugpjūčio 20 d. pirminės apklausos protokolą, kuriame, be kita ko, nurodyta: pareiškėja yra čečėnė, išpažįsta islamą, politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, profesijos neturi; atvyko su šeima – sutuoktiniu Z. K. ir nepilnamečiais vaikais A. R. K. ir I. K., tėvai liko Čečėnijoje; iš kilmės valstybės išvyko 2015 m. į Vokietiją, nes vyras turėjo problemų su valdžia, 2018 m. grįžo atgal; pasienyje buvo sulaikyti, vyrą apklausė FSB pareigūnai; grįžus namo, lankėsi pareigūnai, apklausė vyrą, kurį laiką buvo ramu; po 6–7 mėn. pareigūnai išsivežė vyrą, jį tardė, dusino, leido elektrą, bet paleido namo, o po mėnesio sulaikė vyrą keletui parų, norėjo gauti duomenis apie vyro pavėžėtą keleivį; po šių įvykių nusprendė išvykti iš Čečėnijos, nes buvo persekiojami ir sulaukė grasinimų. Pirminės apklausos protokole pažymėta, kad pareiškėja nepriskirtina prie pažeidžiamų asmenų.

14. Pareiškėjas Z. K. 2019 m. rugpjūčio 26 d. apklaustas Departamente, dalyvaujant rusų kalbos vertėjai. Apklausos metu pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad: jis gyveno Ačhoj-Martan kaime; jį be priežasties keletą kartų suėmė, kankino elektra bei dusino maišu, žemino; pasiteiravus dėl sulaikymo priežasties buvo atsakyta, kad nė už ką; jo reikalauta pasirašyti kažkokius popierius, tačiau iš kitų asmenų jis žinojo, kad pasirašęs popierius bus apkaltintas nusikaltimais, kurių neįvykdė; pareigūnai reikalavo, kad jis su jais bendradarbiautų ir skųstų nekaltus žmones; paskutinį kartą buvo suimtas rugpjūčio 10 d. ir kankintas be jokios priežasties, paleistas 13 ar 14 mėnesio dieną, tuomet su šeima išvyko į Ingušiją; jis buvo suimtas ir maždaug prieš 6–7 mėn. vienai parai; 2001 m., 2002 m., 2004 m. jo šeimos nariai sulaukė kariškių vizitų, grasinimų, todėl broliai ir pusbroliai išvyko iš Rusijos į Europą; dėl įvykių Čečėnijoje jis 2015 m. pabaigoje, galbūt 2016 m., išvyko į Vokietiją, ten jam suteiktas prieglobstis;

Vokietijoje gyveno 2 m., į Čečėniją su šeima grįžo 2018 m., galbūt ne pabaigoje, gavęs patikinimą, kad „seni žmonės“ (pasak pareiškėjo, „seni žmonės“ gali kalbėti su valdžia) pakalbėjo su valdžia ir jis galės ramiai gyventi; grįžtant per Lenkiją Breste, kur buvo Rusijos muitinė, jį apklausė FSB pareigūnai, jį fotografavo, informavo, kad jis yra FSB apskaitoje; pareigūnai neprisistatė FSB pareigūnais, bet jie nuolat kalbėjo apie FSB; jo klausė apie tai, ar jis susidurdavo su FSB, ar yra FSB apskaitoje, į kokią mečetę eidavo, ar eidavo ir žmona, kas buvo mula, kodėl buvo išvažiavęs, kodėl grįžta; jis žinojo, kad tai FSB, nes „Rusijoje visi tai žino.

Aš tiksliai žinau, Rusijoje jeigu tave pakvies jauną žmogų į kambarį, visi žino, kad tai yra FSB“; patekus į apskaitą, asmuo yra nuolat kontroliuojamas, suimamas, apklausiamas, iš asmens tyčiojamasi; žmona Breste nebuvo apklausiama; grįžus į Čečėniją, namo, po maždaug savaitės (viskas vyko 2018 m. vasarą) į namus atėjo Ačhoj-Martan milicijos kriminalinės paieškos operatyvinis pareigūnas (kuris muša, kankina, suima žmones), užsirašė jo ir žmonos telefonų numerius, klausė apie blogus draugus čečėnus Vokietijoje; kurį laiką gyveno ramiai, o 2019 m. pradžioje (tikslios datos negali nurodyti, o jeigu suklys, bus negerai) jis gavo šaukimą į namus atvykti į vietos milicijos skyrių, tikslaus adreso, kabineto numerio, pareigūno pavardės negali nurodyti; kabinete keletas pareigūnų apie valandą klausinėjo apie keleivį, kurį jis pavežė dirbdamas taksistu ir kurio telefono numerį jam nurodė pareigūnai, pareigūnai teigė, kad jis turįs pažinti tą asmenį; praėjus 2–3 dienoms vakare jį suėmė namuose Valstybinės saugumo rotos (GBR) pareigūnai ir jį išsivežė; jis buvo atvestas į „didelę sporto salę, kur kankina jaunus žmones“; jis žino, kad į sporto salę veda kitus žmones, nes „apie tai visi kalba.

Kaimynai, pažįstami žmonės kalba, kad vežė į sporto salę ir ten kankina“; sporto salėje buvo keli pareigūnai, gal 2–3 asmenys, vieni vilkėjo kariškių uniforma, kiti – civilius drabužius, buvo ir pareigūnai, dalyvavę ankstesnės apklausos metu; jo klausė apie tą patį telefono numerį ir jo savininką, mušė jį rankomis, kojomis, ginklais, kankino, iš pradžių elektra (atnešę kažkokį aparatą ir uždėję ant rankų pirštų laidininkus krėtė elektra), o po to dusino plastikiniu maišu, grasino jam, kad „prirašys“ jam bet kokį nusikaltimą; pareigūnai nuolat keisdavosi: vieni ateidavo, kiti išeidavo; kankinimas truko kelias valandas, po to jis buvo patalpintas kambaryje su grotomis, o ryte paleistas; paleistas jis nuvyko namo, į gydytojus nesikreipė, nors skaudėjo visą kūną, kaulus, gėrė nuskausminamuosius vaistus, be to, nesikreipė į medikus ir dėl to, kad medikai bijo išrašyti pažymą dėl sumušimo ir medicininės ekspertizės neatlieka; 2019 m. rugpjūčio mėn. Ačhoj-Martan kaime įvyko incidentas, kuriuo metu žuvo žmogus, po šio įvykio policijos pareigūnai suėmė 45 (40–50) jaunus kaimo vyrus; rugpjūčio 10 d. 12 val. nakties pareiškėją iš namų išvežė atvykę pareigūnai, jis buvo nuvežtas į sporto salę, kurioje buvo daug sulaikytųjų; jį laikė ir nuolat kankino iki 13-tos dienos, kankino elektra, dusino maišu, mušė ginklu, metaliniu ginklo valymo įrankiu; pareigūnai norėjo sužinoti apie vyrą, kuris neseniai kaime buvo nužudytas prie karinio posto; sulaikė vyrus, kurie lankė mečetę, o jis pats ne nuolat joje lankydavosi; jam kaltinimai nebuvo pareikšti;

į medikus nesikreipė; vakare buvo paleistas ir naktį su šeima taksi automobiliu išvyko į Ingušiją; Ingušijoje nakvojo viešbutyje, o 15-tą dieną išvyko į Brestą, iš ten – į Lietuvą; jam buvo nesvarbu, į kurią šalį vykti, svarbiausia, kad į Europą.

15. Pareiškėja A. M. 2016 m. rugpjūčio 26 d. apklausta Departamente, dalyvaujant rusų kalbos vertėjai. Pareiškėja apklausos metu, be kita ko, nurodė: sutuoktinį suėmė rugpjūčio 10 d., jį kankino elektra ir maišu, 13-tą dieną jis grįžo; anksčiau irgi buvo problemų, vyrą be priežasties suimdavo ir kankindavo, todėl jie 2015 m. išvyko į Vokietiją, iš ten 2018 m. gegužės pradžioje grįžo į Čečėniją, nes paskambino mama ir pasakė, kad Čečėnijoje viskas bus gerai; grįžtant Rusijos pasienyje sutuoktinį sulaikė FSB pareigūnai 3–4 val., fotografavo sutuoktinį, teigė, kad jis yra FSB apskaitoje, o ji nežino, kokia tai apskaita; grįžę 6–7 mėn. (problemos prasidėjo po 5–6 mėn., tiksliai negali pasakyti) gyveno ramiai, nors po trijų ar keturių dienų nuo grįžimo kažkoks FSB pareigūnas paėmė telefono numerį; po 6–7 mėn., t. y. 2019 m., vyrą suėmė ir kankino elektra, maišu, po dienos grįžo namo (patikslino, kad tai buvo metų pabaiga); po mėnesio 1 ar 2 dienoms vėl jį suėmė be jokios priežasties 2 dienoms; dar po mėnesio, 10-tą dieną, vėl suėmė 3 dienoms, kankino elektra ir maišu, nors priežasties jį suimti nebuvo (įvykus neeilinei situacijai Čečėnijoje, valdžia pas juos iš karto ateidavo), 13-tą dieną paleido; iš Ingušijos į Brestą jie vyko taksi automobiliu už 500 Eur; po kankinimo žiemą buvo kreiptasi į medikus (kviesta greitoji pagalba), jie darė injekcijas; praėjus 2, 3 ar 2,5 mėn. nuo paminėto sulaikymo, vyrą sulaikė antrą kartą, tai buvo gal kovą, gal balandį; po antro sulaikymo į medikus nesikreipė; patvirtina, kad vyrą buvo sulaikę 3 kartus; problemų dėl tikėjimo kilmės valstybėje neturėjo; grįžus į Čečėniją iš naujo prasidėtų problemos, vyras būtų sulaikomas ir kankinamas.

16. Pareiškėjas Z. K. 2019 m. rugpjūčio 26 d. Departamente papildomos apklausos metu, be kita ko, aiškindamas neatitikimus su žmonos pasakojimu apie jo sulaikymų skaičių, nurodė, jog jį buvo suėmę kelis kartus, jis visko detaliai nepasakojo, teigė, kad 2019 m. buvo suimtas vieną kartą 10-tą dieną, o dar prieš kelis mėnesius, vasarą, nors visiškai neatsimena mėnesių, nes jo bloga atmintis; taip pat buvo suimtas dar kartą prieš 6–7 mėn.; į medikus jis nesikreipė, bet gal tėvai skambino greitajai medicinos pagalbai, medikai davė nuskausminamųjų, tai buvo po paskutinio suėmimo; paskutinį kartą greitąją pagalbą kvietė tėvas; grįžus iš Vokietijos jis buvo sumuštas iš viso 2–3 kartus; dėl barzdos paaiškino, kad dėl jos turėjo problemų: maždaug prieš metus jį ir kitus iš mečetės išeinančius vyrus pareigūnai nuvežė į nuovadą ir liepė nusiskusti barzdas, Youtube yra daug tokių atvejų, kai vyrai susiduria su pareigūnais dėl barzdos, dėl barzdos jis buvo įtrauktas į kažkokį sąrašą: „į sąrašą įtraukia visus ir mane irgi“, nors suimtas nebuvo.

17. Departamentas ginčijamu 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (15/6-3) 12PR-116 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų; 3) įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo pareiškėjams ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; 4) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; 5) uždrausti pareiškėjams Z. K. ir A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) neuždrausti pareiškėjams I. K. ir A. R. K. atvykti į Lietuvos Respubliką; 7) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams Z. K. ir A. M. atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus pirminių apklausų metu ir apklausų Departamente metu, teismas konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai prieštarauja vienas kitam, palyginus tiek paaiškinimus pirminės apklausos metu ir vėliau Departamente (pvz., pareiškėjas pirminėje apklausoje nurodė, kad po poros mėnesių nuo grįžimo į Čečėniją jo namuose apsilankė Ačhoj-Martan milicijos pareigūnas, o apklausoje Departamente nurodė, jog tai įvyko po kelių dienų nuo grįžimo), tiek tarp Z. K. ir A. M. pasakojimų (dėl Z. K. suėmimų skaičiaus, datos, kreipimųsi į medikus). Tokie pasakojimai neatitinka išsamumo, patikimumo, detalumo, tikslumo kriterijų, yra abstraktūs, vengiantys tiesaus atsakymo, netikslūs, prieštaringi, Z. K., prašomas paaiškinti neatitikimus, negalėjo logiškai jų paaiškinti, painiojosi tarp savo pateiktų atsakymų.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Z. K. teikdamas paaiškinimus apie jo kankinimą ir persekiojimą, atkartodavo viešojoje erdvėje (pvz., tarptautinių organizacijų) skelbiamą informaciją, vartojo tokias frazes kaip „visi kalba“, „visi žino“, „visi sako“, „Youtube buvo“, „nuolat pas mus taip yra“, „daug visokiausių dalykų buvo, taip kad daug visko būna ir apie kiekvieną detalę čia pasakoti per visą dieną, apie visas detales reikės pasakoti visą dieną“, „daug žmonių sulaikė“, „į sąrašą įtraukia visus ir mane irgi“ ir pan., nepateikė objektyvių individualių, būtent su juo susijusių aplinkybių.

Apibendrinus viešoje erdvėje skelbiamą informaciją apie padėtį Čečėnijoje (žr., pvz., Europos prieglobsčio paramos biuro, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Norvegijos migracijos tarnybos informacijos apie kilmės šalį centro Landinfo naujausius duomenis) konstatuotina, kad Čečėnijoje valdžios struktūros tam tikrų asmenų atžvilgiu (pvz., vietiniai sukilėliai, nepriklausomi žurnalistai, žmogaus teisių aktyvistai, valdžios kritikai, musulmonai-salafitai, pritariantys radikalaus islamo idėjoms, asmenys, priklausantys seksualinėms mažumoms, narkomanai, kiti valdžiai neparankūs asmenys) vykdo represinę politiką, dėl aukšto teroristinių išpuolių grėsmės lygio sulaikomi įtariami salafitai ar kiti valdžiai neparankūs asmenys, žmogaus teisių pažeidimai, neteisėti sulaikymai, fizinė prievarta sulaikytųjų atžvilgiu Čečėnijoje akivaizdžiai padažnėjo dėl valstybės vykdomos represinės politikos „neparankių“ asmenų atžvilgiu.

Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjo pateikti tariamo persekiojimo epizodai neatitinka Čečėnijos valdžios jėgos institucijų praktikuojamų tipinių veiksmų. Pareiškėjo artimiausi giminaičiai (tėvai), sutuoktinė nebuvo persekiojami, apklausiami ar sulaikyti, jo namuose nebuvo vykdomos kratos, jis ir jo šeima nebuvo iškeldinti į kitą gyvenamąją vietą ir pan., pareiškėjui nebuvo taikomos finansinio pobūdžio sankcijos, jam nedrausta užsiimti darbine veikla (pasak pareiškėjo, „finansiškai viskas buvo neblogai“).

Pareiškėjas pasakojimą apie persekiojimą, sulaikymus ir kankinimus iš esmės grindžia viešojoje erdvėje pasiekiama bendro pobūdžio informacija („Youtube buvo“), nuogirdomis („visi kalba“, „visi žino“, „visi sako“). Pareiškėjo profilis neatitinka Čečėnijos valdžios struktūrų sudarytus įtarimus sukeliančio asmens profilio: jis nėra valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas, nėra prisijungęs prie IS kovotojų, nėra pritariantis radikalaus islamo idėjoms, nėra netradicinės lytinės orientacijos asmuo ar narkomanas ir pan.

Teismas nenustatė tariamo persekiojimo, sulaikymų ir kankinimų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti, sulaikyti ir kankinti Z. K..

20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal turimus duomenis pareiškėjų sprendimas išvykti iš kilmės valstybės nebuvo skubotas, nulemtas būtent pareiškėjo paskutinio sulaikymo rugpjūčio 10-tą dieną. Pareiškėjai iš anksto pasirūpino naujais pasais (I. K. pasas išduotas 2019 m. liepos 15 d., Z. K. ir A. R. K. – 2019 m. liepos 29 d., A. M. – 2019 m. rugpjūčio 2 d.), nors Rusijos Federacijoje naujas užsienio pasas piliečiui išduodamas per 30 dienų, jeigu pasą pageidaujama gauti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (EASO duomenys). Taigi, šeima potencialiai vėliausiai birželio mėn. planavo išvykti iš kilmės valstybės ir atliko parengiamuosius veiksmus. Pareiškėjų pateiktos 2015 m. gruodžio mėn. išduotų pasų kopijos (I. K. – 2018 m. balandžio mėn.) ir, pasak pareiškėjų atstovės, faktas, kad pareiškėjai turėjo po du pasus, teismo vertinimu, nepaneigia aplinkybės, jog jie planavo išvykti iš Čečėnijos.

21. Teismas pripažino, kad pateiktos nuotraukos, kurios, pasak pareiškėjų, įrodo, jog Z. K. buvo kankinamas, nepatvirtina kankinimų fakto, nes iš jų neįmanoma identifikuoti asmens, kuriam padaryti sužalojimai (keturiose nuotraukose matyti tik kūno dalys), taip pat nustatyti kitų objektyvių aplinkybių: sužalojimų padarymo laiko, vietos, kas padarė sužalojimus.

22. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjai papildomų įrodymų – antrųjų pasų ar jų kopijų, nuotraukų – nebuvo pateikę Departamentui nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, nors Z. K. dar 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. prieglobsčio prašymo pateikimo dieną, pasirašytinai buvo supažindintas, be kita ko, su savo pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjų pasakojimus dėl aplinkybių, lėmusių jų sprendimą išvykti iš kilmės valstybės, akcentavo, jog pareiškėja A. M. viena iš išvykimo priežasčių prašyme suteikti prieglobstį nurodė tai, kad „pas mus (...) brangu, nėra gyvenimo“, t. y. ekonominę priežastį. Vadovaujantis tarptautinių ir užsienio organizacijų duomenimis (pvz., EASO, Danijos migracijos tarnybos), pagrindinėmis čečėnų emigracijos priežastimis yra ne tik valdžios represijos, taikomos neparankiems asmenims, bet ir ekonominės priežastys.

24. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo Z. K. pasakojimas apie tariamą persekiojimą, sulaikymus, kankinimus nėra patikimas, nuoseklus, detalus ir informatyvus, dėl svarbių faktų (sulaikymų skaičiaus, datų, sulaikymų ir kankinimų eigos, naudojimosi medikų pagalba) yra neatitikimų ir prieštaravimų (taip pat ir su sutuoktinės pareiškėjos A. M. pasakojimu), pareiškėjo nurodyti gyvenimo kilmės valstybėje faktai nesuponuoja išvados, jog Čečėnijos valdžios struktūros, teisėsaugos institucijos juo domėjosi, persekiojo, siekė jį sulaikyti ar jį kankino, be to, informacija apie kilmės valstybę nepagrindžia ir prielaidos, jog asmuo, nebuvęs žmogaus teisių aktyvistas, valdžios kritikas, nebuvęs asmeniu, pritariančiu radikaliam islamui, IS kovotojams, nesantis netradicinės lytinės orientacijos ar narkomanas, būtų persekiojamas valdžios struktūrų. Taigi, pareiškėjo pasakojimas apie patirtą persekiojimą, sulaikymus ir kankinimus (mušimą, kankinimą elektra, dusinimą plastikiniu maišu) nėra tikėtinas ir jo nurodytos sulaikymų ir kankinimų aplinkybės nelaikytinos nustatytais faktais.

25. Teismas, spręsdamas dėl antrosios nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežasties – pareiškėjo Z. K. įtraukimo į Rusijos saugumo tarnybos apskaitą, atkreipė dėmes į Departamento surinktą informaciją apie kilmės valstybę. Į ieškomų asmenų sąrašus įtraukiami ne tik nusikaltėliai, bet ir eiliniai dingę asmenys. Rusijos Federacijoje paieška yra kelių lygmenų, į federalinės paieškos sąrašus įtraukiami asmenys, padarę nusikaltimus, į juos gali patekti ir asmuo, nesumokėjęs alimentų, reguliariai pildomas ieškomų vengiančių karinės tarnybos asmenų sąrašas ar tiesiog dingusių asmenų.

Norint įtraukti asmenį į federalinį ieškomų asmenų sąrašą pagal baudžiamąją bylą, reikia atlikti tam tikras procedūras (apieškoma asmens gyvenamoji vieta, stebimi asmenys, su kuriais ieškomas asmuo gali susisiekti, apklausiami kaimynai ir pan.). Federalinis ieškomų asmenų sąrašas ir jame esanti duomenų bazė ne visada skelbiama viešai, bet teisėsaugos institucijoms nusprendus ieškoti asmens atvirai, informacija skelbiama ir ją gali peržiūrėti bet kuris suinteresuotas asmuo. Įvertinus Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos ieškomų asmenų sąrašą, Federalinės bausmių vykdymo tarnybos elektroninio puslapio duomenis, Rosfinmonitoring skelbiamą Organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine veikla arba terorizmu sąrašą, jokių įrašų apie Z.

K. nerasta. Čečėnijoje bet kuriam asmeniui gresia neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, neatsižvelgiant į jo lytį, amžių, sveikatos būklę ar padėtį visuomenėje, tačiau asmenims, bent kartą sulaikytiems dėl įtarimų ryšiais su ginkluota opozicija, savo noru ar kurie priverstinai bent kartą buvo suteikę pagalbą ar paramą opozicijos kovotojams, ši rizika padidėja. Remiantis EASO duomenimis, asmenys, kurie yra atlikę bausmę pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 208 straipsnį (Neteisėto ginkluoto formavimo organizavimas ar dalyvavimas jame), įtraukiami į „teroristų sąrašą“.

Įtraukimas į tokį sąrašą gali reikšti bet ką – nuo kredito kortelės atmetimo iki stigmos visą gyvenimą. Toks asmuo tampa patogiu taikiniu naujiems persekiojimams. Pareiškėjas nėra apkaltintas ar pripažintas kaltu dėl minėto nusikaltimo. Teismas, įvertinęs viešojoje erdvėje Rusijos institucijų bei EASO skelbiamus duomenis ir faktą, jog nėra jokių duomenų apie Z. K. paiešką, bei jog pareiškėjas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio jo pasakojimą apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybos apskaitą, taip pat į aplinkybę, jog nėra Rusijos ir Čečėnijos teisėsaugos institucijų motyvo ir tikslo persekioti Z.

K. ir / ar jo šeimos narius, pritarė Departamento išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybų apskaitą nelaikytinas nustatytu faktu.

26. Teismas dėl pareiškėjo Z. K. nurodytų aplinkybių, kuriomis jis grindė persekiojimo faktą – grįžęs iš Vokietijos 2018 m., jis buvo priverstas nusiskusti barzdą, pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės rėmėsi viešai skelbiamais ir visuotinai žinomais duomenimis (pvz., iš Youtube), taip pat bendro pobūdžio teiginiais („tave gali apkaltinti vahabizmu“, „jie gali paimti ir nuskusti barzdą“, „buvo daug atvejų“). Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad dėl barzdos turėjo problemų: maždaug prieš metus (t. y. 2018 m.) jį ir kitus iš mečetės išeinančius vyrus po pamaldų pareigūnai nuvežė į nuovadą ir liepė nusiskusti barzdas, dėl barzdos jis buvo įtrauktas į kažkokį sąrašą, tačiau pasakojime nenurodė konkrečių atvejų, kada tai buvo, nors teigė, kad „valdžia nuolat kabinasi dėl barzdos“. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad į mečetę nuolat nevaikščiojo. Remiantis kilmės valstybės informacija, Čečėnijoje dominuoja sunitų islamas, Čečėnijos valstybės politika yra atvirai priešiška bet kokiai prieštarai religijos klausimu, propaguojamas vahabitų persekiojimas, jų atžvilgiu naudojamas smurtas. Respublikos valdžia ne kartą atvirai pareiškė, kad vahabizmo pasekėjams nėra vietos Čečėnijoje, todėl jie turi būti nužudyti. Įgyvendindamos šią ideologiją, valdžios institucijos vykdo kampanijas prieš hidžabus, uždengiančius smakrus, ir prieš vyrus, nešiojančius barzdą be ūsų. Čečėnijos valdžia teroristus neretai „atpažįsta“ pagal išorinius požymius: barzdą, trumpas kelnes, ilgus marškinius ir kt. Per pastaruosius kelis metus Čečėnijos policija vykdė kontrolę ir stabdė gatvėje praeivius ar mašinas, ieškodami asmenų su barzda ir be ūsų. Atitinkantieji šį profilį vertinami kaip potencialūs IS šalininkai, juos sulaiko ir klausinėja apie jų religinius įsitikinimus. Paprastai tokie reidai dėl barzdų būna po incidentų, kai užpuolami ar nužudomi policijos pareigūnai. Yra nemažai pranešimų, kad policija prievarta nuskuta vyrams barzdas.

27. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą bei Departamento surinktą kilmės valstybės informaciją dėl barzdų nešiojimo, konstatavo, kad barzdų nešiojimo ribojimas Čečėnijoje dėl religinių priežasčių yra nustatytas faktas. Remiantis kilmės valstybės informacija, tikėtina, kad pareigūnai gali pareikalauti bet kurio asmens, taigi, ir pareiškėjo, nusiskusti barzdą, tačiau tokio pobūdžio veiksmai nelemia grėsmės pareiškėjo gyvybei, taip pat nėra informacijos, kad už barzdos nešiojimą ar už atsisakymą ją nusiskusti grėstų baudžiamoji atsakomybė. Ribojimai nešioti barzdą nėra pakankamai rimti pažeidimai, o su tuo susijęs pareigūnų elgesys nėra kankinimas. Taigi, tokie ribojimai nelaikytini persekiojimu ir nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Be to, reikalavimas pareiškėjui nusiskusti barzdą nėra tęstinis procesas ir tai įvyko pakankamai seniai, maždaug prieš metus iki prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo.

28. Teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pagrįstai pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjo iš esmės skubos tvarka, nes prieglobsčio prašytojai pateikė tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar jiems gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjų bendro pobūdžio ir nepagrįsti konkrečiais individualiais duomenimis teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme. Atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį.

29. Teismas, spręsdamas dėl galimybės pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą, akcentavo, jog pareiškėjai Z. K. ir A. M. be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste vertinamos tos pačios aplinkybės. Teismas priminė nustatęs, jog Z. K. baimė patirti ribojimus nešioti barzdą yra pagrįsta, bet dėl barzdos nešiojimo gresiantys veiksmai nekelia pavojaus Z. K. gyvybei, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškai elgesiui ar orumo žeminimui. Teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, Čečėnijoje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, ir jiems negali būti suteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

30. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjams, jie praras teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjų grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės šalį, tai pat į tai, kad pareiškėjų prašymai suteikti prieglobstį buvo išnagrinėti skubos tvarka, nes jie nepateikė informacijos, kuri būtų svarbi nagrinėjant, ar jiems gali būti suteiktas prieglobstis, be to, pareiškėjai nėra turėję leidimų gyventi Lietuvoje, neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir jokių kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, pripažino, kad priimtas pagrįstas sprendimas išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, išsiuntimą vykdyti, vadovaujantis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, 55.2.4 papunkčiu, pavedant VSAT.

31. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi (2017 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. XIII-742 redakcija), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 44.3 ir 44.3.1 papunkčiais, Sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktu teisėtai ir pagrįstai uždrausta pareiškėjams Z. K. ir A. M. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, vadovaujantis paminėtos tvarkos 7 punktu, pagrįstai Sprendimo rezoliucinės dalies 6 punktu neuždrausta A. R. K. ir I. K. atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Teismas, ištyręs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 111 punkto, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, laikė, jog Departamentas teisėtai ir pagrįstai, įvertinęs tai, kad pareiškėjų Z. K. ir A. M. atžvilgiu bus taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus, įvedė į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų asmens bylų medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atmetęs pirmąjį skundo reikalavimą, teismas netenkino ir antrojo (išvestinio) skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 34. Pareiškėjai Z. K., A. M. bei A.-R. K. ir I. K., atstovaujami atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundo reikalavimus.

35. Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjo Z. K. profilis neatitinka Čečėnijos valdžios struktūrų sudaryto įtarimus sukeliančio asmens profilio, kadangi tiek atsakovas, tiek teismas nustatė, jog yra objektyvios individualios aplinkybės, susijusios konkrečiai su Z. K. persekiojimu ir neteisėtu sulaikymu – barzdos nešiojimas siejamas su salafizmu. Pareiškėjai pakartotinai akcentuoja atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, be kita ko, kad musulmonai-salafitai yra Čečėnijos saugumo pajėgų padidinto dėmesio centre, kuri, jų nuomone, vertinant kartu su anksčiau minėta nustatyta aplinkybe, laikytina patvirtinančia pareiškėjo pasakojimą apie jo sulaikymus ir kankinimus.

Pareiškėjai taip pat nepritarė teismo sprendimui Z. K. pasakojimo apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybų apskaitą nelaikyti nustatytu faktu, manė, kad teismas iš esmės tik atkartojo atsakovo argumentus, o prieita išvada neatitinka nei įstatyminio reglamentavimo (mini 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 str. ir 5 str., Įstatymo 83 str. 2 ir 4 d., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-I31 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 167 ir 168 p. nuostatas), nei teismų praktikos (pareiškėjai nurodo pateikiantys citatą iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-5478-822/2018, tačiau kadangi byla tokiu numeriu neegzistuoja, manytina, kad pareiškėjai turėjo omenyje 2018 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-5473-822/2018).

Pareiškėjai mano, jog Sprendime pateikta informacija apie kilmės valstybę, be kita ko, kad į ieškomų asmenų sąrašus įtraukiami ne tik nusikaltėliai, bet ir eiliniai dingę asmenys, federalinis ieškomų asmenų sąrašas ir jame esanti duomenų bazė ne visada skelbiama viešai, patvirtina Z. K. pasakojimo dalį apie jo įtraukimą į FSB apskaitą, šiai pasakojimo daliai turėjo būti taikoma abejonės privilegija. Pareiškėjai nesutinka su teismo pozicija dėl ribojimų nešioti barzdą, šiuo aspektu mini Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Bundesrepublik Deutschland prieš Y ir Z, sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11, EU:C:2012:518, ir tvirtina, kad, remiantis Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, galima teigti, jog atsakovas neatliko visapusiškos individualios pareiškėjo padėties vertinimo, neatsižvelgė į priverstinio barzdos skutimo, kaip religinio identiteto, svarbą pareiškėjui, nevertino, kokias pasekmes pareiškėjas ir jo šeimos nariai turės toliau praktikuodami savo religiją (nešiodami barzdą) Čečėnijoje.

Pareiškėjų įsitikinimu, nei atsakovas, nei teismas tinkamai neišanalizavo jų nurodytų aplinkybių, todėl jų priimti sprendimai naikintini.

36. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Jis nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad teismas iš esmės tik atkartojo Departamento padarytas išvadas, teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu, priimtu ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas mano, kad pareiškėjų minimas sprendimas Bundesrepublik Deutschland prieš Y ir Z tik patvirtina jo poziciją. Nors atsakovas pripažįsta, jog pareiškėjas Z. K., kaip asmuo, nešiojantis barzdą, kilmės valstybėje gali susidurti su tam tikrais apribojimais, tačiau yra įsitikinęs, kad tikėtinas pareigūnų reikalavimas nusiskusti barzdą, kuri tuo metu nešiojama, nepatvirtina grėsmės prieglobsčio prašytojo gyvybei, be to, nėra informacijos, jog už barzdos nešiojimą ar už atsisakymą paklusti reikalavimui ją nusiskusti grėstų baudžiamoji atsakomybė (draudimas nešioti barzdą nėra įtvirtintas įstatyme). Atsakovas nustatė nemažai pranešimų apie tai, kad Čečėnijoje vyrai verčiami nusiskusti barzdas, bet pranešimų apie rimtus sužeidimus ar suėmimus nerasta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15/6-3) 12PR-116 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

40. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Pabrėžtina, kad asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi atitikti visus anksčiau nurodytus kriterijus.

41. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nusprendė, kad pareiškėjo Z. K. profilis neatitinka Čečėnijos valdžios struktūrų sudaryto įtarimus sukeliančio asmens profilio, kadangi tiek atsakovas, tiek teismas nustatė, jog yra objektyvios individualios aplinkybės, susijusios konkrečiai su Z. K. persekiojimu ir neteisėtu sulaikymu – barzdos nešiojimas siejamas su salafizmu. Pareiškėjai pakartotinai akcentuoja atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, be kita ko, kad musulmonai-salafitai yra Čečėnijos saugumo pajėgų padidinto dėmesio centre, kuri, jų nuomone, vertinant kartu su anksčiau minėta nustatyta aplinkybe, laikytina patvirtinančia pareiškėjo pasakojimą apie jo sulaikymus ir kankinimus. Nesutinka, kad Z. K. pasakojimo apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybų apskaitą nelaikinas nustatytu faktu, mano, kad teismas iš esmės tik atkartojo atsakovo argumentus.

42. Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu prieglobsčio prašytojas įpareigojamas pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai nustatoma, jog su prieglobsčio prašytojo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Jeigu vertinant prieglobsčio prašytojo pasakojimą nustatoma, kad jame yra prieštaravimų, nenuoseklumų ar paaiškinimai prieštarauja turimai objektyviai informacijai, tuomet neatitinkanti reikalavimų pasakojimo dalis yra atmetama. Jeigu nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, tokiu atveju yra taikoma Įstatymo 83 straipsnio 5 dalis ir prieglobsčio prašytojo paaiškinimų dalis, kurios atžvilgiu nustatytos minėtos aplinkybės, yra atmetama kaip neatitinkanti tikrovės.

43. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas vertintinas kritiškai, o jo nurodyti įvykiai dėl persekiojimo ir kankinimo bei pateikti priežastiniai ryšiai nelaikytini nustatytais faktais, taip pat sutiktina su išvada, kad pareiškėjų pasakojimai prieštarauja vienas kitam, palyginus tiek paaiškinimus pirminės apklausos metu ir vėliau Migracijos departamente (pvz., pareiškėjas pirminėje apklausoje nurodė, kad po poros mėnesių nuo grįžimo į Čečėniją jo namuose apsilankė Ačhoj-Martan milicijos pareigūnas, o apklausoje Migracijos departamente nurodė, jog tai įvyko po kelių dienų nuo grįžimo), tiek tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasakojimų (dėl pareiškėjo suėmimų skaičiaus, datos, kreipimųsi į medikus). Vadinasi, pareiškėjų pasakojimai neatitinka išsamumo, patikimumo, detalumo, tikslumo kriterijų, yra abstraktūs, vengiantys tiesaus atsakymo, netikslūs, prieštaringi, pareiškėjas, prašomas paaiškinti neatitikimus, negalėjo logiškai jų paaiškinti, painiojosi tarp savo pateiktų atsakymų.

44. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Migracijos departamentas pagrįstai manė, kad pareiškėjo pateikti tariamo persekiojimo epizodai neatitinka Čečėnijos valdžios jėgos institucijų praktikuojamų tipinių veiksmų. Pareiškėjo artimiausi giminaičiai (tėvai), sutuoktinė nebuvo persekiojami, apklausiami ar sulaikyti, jo namuose nebuvo vykdomos kratos, jis ir jo šeima nebuvo iškeldinti į kitą gyvenamąją vietą ir pan., pareiškėjui nebuvo taikomos finansinio pobūdžio sankcijos, jam nedrausta užsiimti darbine veikla (pasak pareiškėjo, „finansiškai viskas buvo neblogai“). Pareiškėjas pasakojimą apie persekiojimą, sulaikymus ir kankinimus iš esmės grindžia viešojoje erdvėje pasiekiama bendro pobūdžio informacija, o pareiškėjo profilis neatitinka Čečėnijos valdžios struktūrų sudarytus įtarimus sukeliančio asmens profilio: pareiškėjas nėra valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas, nėra prisijungęs prie IS kovotojų, nėra pritariantis radikalaus islamo idėjoms, nėra netradicinės lytinės orientacijos asmuo ar narkomanas ir pan. Darytina išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą, sulaikymus, kankinimus nėra patikimas, nuoseklus, detalus ir informatyvus, dėl svarbių faktų (sulaikymų skaičiaus, datų, sulaikymų ir kankinimų eigos, naudojimosi medikų pagalba) yra neatitikimų ir prieštaravimų (taip pat ir su sutuoktinės pasakojimu), pareiškėjo nurodyti gyvenimo kilmės valstybėje faktai nesuponuoja išvados, jog Čečėnijos valdžios struktūros, teisėsaugos institucijos juo domėjosi, persekiojo, siekė jį sulaikyti ar jį kankino, be to, informacija apie kilmės valstybę nepagrindžia ir prielaidos, jog asmuo, nebuvęs žmogaus teisių aktyvistas, valdžios kritikas, nebuvęs asmeniu, pritariančiu radikaliam islamui, IS kovotojams, nesantis netradicinės lytinės orientacijos ar narkomanas, būtų persekiojamas valdžios struktūrų, taigi, pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą, sulaikymus ir kankinimus (mušimą, kankinimą elektra, dusinimą plastikiniu maišu) nėra tikėtinas ir jo nurodytos tariamų sulaikymų ir kankinimų aplinkybės nelaikytinos nustatytais faktais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nustatyti konkrečiu atveju tai, kad pareiškėjas Z. K. kilmės valstybėje buvo persekiojamas.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus viešojoje erdvėje Rusijos institucijų bei EASO skelbiamus duomenis ir faktą, jog nėra jokių duomenų apie Z. K. paiešką, taip pat faktą, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybos apskaitą, taip pat į aplinkybę, jog nėra Rusijos ir Čečėnijos teisėsaugos institucijų motyvo ir tikslo persekioti Z. K. ir / ar jo šeimos narius, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo įtraukimą į Rusijos saugumo tarnybų apskaitą nelaikomas nustatytu faktu. Taip pat ribojimai, susiję su barzdos nešiojimu, su kuriais pareiškėjas potencialiai gali susidurti kilmės valstybėje, nelaikytini persekiojimu ir nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Be to, reikalavimas pareiškėjui nusiskusti barzdą nėra tęstinis procesas ir tai įvyko pakankamai seniai, maždaug prieš metus iki prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje suteikimo.

46. Konkrečiu atveju pareiškėjai nepateikė persekiojimo ir kankinimų baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo fakto. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pagrįstai pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjo iš esmės skubos tvarka, nes prieglobsčio prašytojai pateikė tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar jiems gali būti suteiktas prieglobstis.

47. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

48. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07, aiškindamas Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą, yra pažymėjęs, kad direktyvos 15 straipsnio c punkte apibrėžtas smurtinis veiksmas „rimta ir asmeninė grėsmė (prašytojo) gyvybei ar asmeniui“ yra bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus, apibrėžiama plačiau nei konkretus smurtas, be to, aptariamas minėtas grėsmes keliantis smurtas yra apibūdinamas kaip „aklas“, t. y. gali būti nukreiptas prieš asmenis, neatsižvelgiant į jų asmeninę situaciją;

šiomis sąlygomis sąvoka „asmeninė“, anot ESTT sprendimo, turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius asmenis, neatsižvelgiant į jų tapatybę, jei, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba prireikus į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą direktyvos 15 straipsnio c punkte.

Minėtame sprendime ESTT konstatavo, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad papildomos apsaugos suteikimui keliamas tam tikro aklo smurto lygio reikalavimas atitinkamai proporcingai švelnėja didėjant prieglobsčio prašytojo siekiui ir galimybėms pagrįsti pavojų savo asmenine situacija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat išanalizavusi bylos aplinkybes ir atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje esančią informaciją apie padėtį kilmės šalyje, daro išvadą, jog pareiškėjams nagrinėjamu laikotarpiu negrėsė bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus.

Duomenų, kad pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas jiems nėra reikalingas. Pareiškėjai neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kuriomis remiantis jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai Z. K. ir A. M. be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl pačios aplinkybės vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

49. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. M. (A. M.) bei A.-R. K. (A.-R. K.) ir I. K. (I. K.), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą Z. K. ir A. M., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė