A-502-1435-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1435/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 24, 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. R.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą pareiškėjams J. R. (J. R.) ir O. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno tarnyba) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2008/28-(25-58)-41 dalį dėl 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 panaikinimo ir įpareigojimo pareiškėjui J. R. teikti antrinę teisinę pagalbą, bei palikti galioti Kauno tarnybos sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279.

Skunde (t. I, b. l. 5–13) nurodė, kad Komisija 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu nusprendė pripažinti neteisėtais Kauno tarnybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 bei įpareigojo teikti pareiškėjui J. R. antrinę teisinę pagalbą. Kauno tarnyba su tokiu sprendimu nesutiko, nes Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus tarnyba) sprendimu Nr. (1.8)-S-1802 teisėtai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Todėl Kauno tarnyba padarė išvadą, kad J. R. reikalavimas panaikinti Vilniaus tarnybos teisėtą ir pagrįstą sprendimą yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pabrėžė, jog gavusi pareiškėjo prašymą ir išnagrinėjusi jame nurodytus reikalavimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai apskųsti Vilniaus tarnybos sprendimą Nr. (1.8)-S-1795-08 bei atlyginti jam žalą dėl Vilniaus tarnybos neveikimo yra nepagrįsti. Priimant sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovautasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, pagal kurį tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisinė pagalba iš viso teikiama 11 skirtingų bylų. Be to, vadovautasi ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, numatančiu, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Pareiškėjas J. R. atsiliepimais į skundą (t. I, b. l. 79–81, 84–88) prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Komisijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-58)-41; įpareigoti Kauno tarnybą vykdyti Komisijos sprendimą; nustatyti, kad Kauno tarnybos direktorė savo veiksmais piktnaudžiauja tarnyba, pažeidė teisės aktų reikalavimus; nustatyti, kad Kauno tarnyba neturėjo galimybės nagrinėti pareiškėjo prašymų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolą Nr. 2, nes tai nėra norminis teisės aktas ir tai pažeidė pareiškėjo teises.

Paaiškino, kad Kauno tarnybos sprendimai Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir naikintini vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu. Atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui yra piktnaudžiavimas tarnyba, atsakovas savo veiksmais nori pakenkti pareiškėjui ir dėl šių veiksmų jam daroma turtinė ir neturtinė žala.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 149–151).

Teismas nustatė, kad Komisija išnagrinėjo pareiškėjų skundą Kauno tarnybai ir nusprendė pripažinti Kauno tarnybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 neteisėtais bei įpareigojo Kauno tarnybą teikti pareiškėjui J. R. antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad Kauno tarnyba, vadovaudamasi nauja Įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija, 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 atsisakė J.

R. teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1802 apskundimo ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1795-08 ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. (1.8)-SD-1784-08 apskundimo bei Vilniaus tarnybos neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno tarnyba antrinę teisinę pagalbą teikti atsisakė, nes antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose, be to, antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pažymėjo, jog nauja Įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d. ir numatė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose.

Anksčiau galiojusioje Įstatymo 11 straipsnio redakcijoje antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims pagal bylų skaičių buvo neribojamas. Nustatė, kad pareiškėjo prašymai ir dauguma sprendimų, kuriuos vertino atsakovas sprendimuose Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279, buvo teikiami bylose iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Atsakovo sprendimai – 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 06-T-481-629 (su vėlesniais pakeitimais), 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 06-T-296/334/414-630 (su vėlesniais pakeitimais), 2006 m. spalio 24 d.

Nr. 06-T-834-872 (su vėlesniais pakeitimais), 2007 m. gegužės 14 d. Nr. 07-T-184-671 (su vėlesniais pakeitimais), 2008 m. balandžio 3 d. Nr. TP-2-(2.2)-713/714-P-705, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. Nr.TP-2-(2.2)-08-T-872-1628, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638, kuriais buvo suteikta pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal jo prašymus, pateiktus iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, priimti po šios redakcijos įsigaliojimo. Pabrėžė, jog pareiškėjas kreipimosi metu įgijo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių, pagal kreipimosi metu galiojusio Įstatymo nuostatas, kurios šios teisės neribojo.

Nors kai kurie atsakovo sprendimai (2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627; 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628; 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638) priimti po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė pareiškėjo prašymų pateikimo metu galiojant senosioms Įstatymo normoms, neribojusioms antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal bylų skaičių. Atsižvelgė į principą lex retro non agit ir padarė išvadą, jog negalima reikalauti iš pareiškėjo laikytis tokių teisės normų, kurios negaliojo jam kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei suteikė pareiškėjui teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į bylų, kuriose pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių.

Konstatavo, jog Kauno tarnyba sprendimais (2008 m. rugsėjo 25 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279) nepagrįstai atsisakė J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą, neturėdama faktinio ir teisinio pagrindo motyvuoti atsisakymą tuo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose.

III. Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 154–162), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Komisijos sprendimą Nr. 2008/28-(25-58)-41, ir palikti galioti Kauno tarnybos sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 bei TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279.

Apeliacinis skundas buvo iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėta, kad įstatymų leidėjas, priimdamas naują Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakciją, turėjo omenyje, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama daugiau kaip trijose bylose sprendimo priėmimo momentu. Nagrinėjamu atveju sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui teisinė pagalba buvo teikiama 11 bylų. Teigė, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra tęstinis procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Be to, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Pareiškėjas, teikdamas prašymus, kuriuose nurodė analogiškus reikalavimus ir analogišką jų pagrindą, piktnaudžiavo jam suteikta teise.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 atsakovo apeliacinio skundo netenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (t. I, b. l. 171–175).

Nurodė, kad remiantis nuo 2008 m. balandžio 30 d. įsigaliojusiu Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta teisė atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pažymėjo, kad šiuo atveju sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo priimti įvertinus J. R. prašymus, pateiktus jau po minėtos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d.). Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra nurodęs (pvz., administracinė byla Nr. A143-955/2009), jog lingvistinis svarstomos materialinės teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyta faktinė aplinkybė (faktas, kad pareiškėjui jau teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose) yra pakankamas pagrindas nepatenkinti prašymo dėl tokios pagalbos suteikimo.

Tai reiškia, kad, esant kitoms šios teisės normos taikymo sąlygoms (nustatytoms Įstatymo 11 str. 8 d.), ši faktinė aplinkybė leidžia (suteikia teisę) atsakovui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į alternatyvų tokio leidimo pobūdį (aptariama teisės norma leidžia atsakovui ir nepasinaudoti šia teise), pažymėjo, kad sprendžiant ginčus dėl aptariamos teisės normos taikymo, teismui yra būtina atsižvelgti ir į kitas šioje teisės normoje tiesiogiai nenurodytas, tačiau sisteminio jos aiškinimo požiūriu bylai reikšmingas aplinkybes.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A261-448/2010), nustatant tokį minėtos normos taikymo faktinį pagrindą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, turi būti vertinama, ar sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo metu, pareiškėjui buvo po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo suteikta pagalba trijose bylose. Tuo tarpu suteikta ir teikiama antrinė teisinė pagalba iki Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo, aiškinant šią teisės normą, nepatenka į naujo teisės akto reguliavimo sferą.

Įstatymu tarnybai suteikiama teisė atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui tokia pagalba jau yra suteikta daugiau kaip 3 bylose, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad tokia faktinė situacija yra susiklosčiusi, todėl teismas konstatavo, jog nebuvo faktinio pagrindo atsisakyti suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytas akivaizdus nepagrįstumas yra pateikto prašymo (jo turinio) vertinimo kategorija.

Tokiam vertinimui atlikti pakanka asmens pateiktos informacijos, kuri akivaizdžiai parodo prašymo nepagrįstumą, ir tai turi būti nurodyta sprendime neteikti antrinės teisinės pagalbos (administracinė byla Nr. A143-249/2009). Net ir tuo atveju, jeigu sprendime pateikti argumentai, susiję su bylų, kuriose pareiškėjui J. R. suteikta antrinė teisinė pagalba, kiekiu ir atitinkamai Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1802 (kurį, siekdamas apskųsti pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo) pagrįstumu, būtų vertinami kaip susiję su Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyto pagrindo taikymu, tokie argumentai šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negalėtų būti vertinami kaip pagrįsti.

V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P662-20/2011 tenkino atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą – vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (t. II, b. l. 25-31).

Teisėjų kolegija nurodė, kad lingvistinis svarstomos materialinės teisės normos (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos, galiojančios nuo 2008 m. balandžio 30 d.) aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyta faktinė aplinkybė (faktas, kad pareiškėjui jau teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose) yra pakankamas pagrindas nepatenkinti prašymo dėl tokios pagalbos suteikimo. Tai reiškia, kad, esant kitoms šios teisės normos taikymo sąlygoms (nustatytoms Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje), ši faktinė aplinkybė leidžia (suteikia teisę) atsakovui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis Nr. A143-955/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. A556-1283/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. A556-1314/2009).

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 padaryta išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, turėjo skaičiuoti tik tuos sprendimus, kuriais suteikta antrinė teisinė pagalba po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (nuo 2008 m. balandžio 30 d.) ir neskaičiuoti tų sprendimų, kuriais antrinė teisinė pagalba suteikta iki naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, neatsižvelgiant į tai, kad pagal tuos sprendimus pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo tęsiamas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai kitose savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, priimtoje byloje Nr. A525-649/2010, savo išaiškinimą grindė be kita ko ir nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. A261-448/2010, dėl kurios patenkintas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi byloje Nr. P502-186/2010. Atsakovas naują Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos redakciją taikė teisiniams santykiams jau po jos įsigaliojimo, nagrinėdamas pareiškėjo 2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymus, spręsdamas keliose bylose antrinė teisinė pagalba pareiškėjui vis dar yra teikiama ir priimdamas 2008 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas teisės principas lex retro non agit.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas atmestinas.

Tikrinamoje byloje procesas atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. vienodos administracinių teismų praktikos aiškinant ir taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) nuostatą formavimo tikslu. Todėl apeliacine tvarka ši byla bus nagrinėjama neperžengiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartimi apibrėžtų ribų (pvz.: administracinės bylos Nr. A1-495/2005, A6-1144/2006, A5-1198/2006 ir A556-393/2010).

Nustatyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba administraciniam teismui apskundė Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-58)-41 (I t., b. l. 15-17), kuriuo pripažinta, kad Kauno tarnybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279 neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos atitinkamai administracinėse bylose dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1802-08 ir 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (1.8)-S-1795-08 apskundimo yra neteisėti, ir atsakovas įpareigotas teikti J. R. antrinę teisinę pagalbą.

Bylos medžiaga rodo, kad Vilniaus tarnyba, įvertindama aplinkybę, jog J. R. naudojasi valstybės garantuojama antrine teisine pagalba vienuolikoje bylų, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimais Nr. (1.8)-S-1802-08 ir Nr. (1.8)-S-1795-08 atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. prašymus. Kauno tarnyba, preliminariai įvertinusi Vilniaus tarnybos sprendimų atitikimą minėtai teisės normai, ginčijamuose administraciniuose aktuose padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimų yra akivaizdžiai nepagrįsti (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p.). Taigi, atsakovo įsitikinimu, Vilniaus tarnyba teisėtai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. O tai reiškia, jog esant minimaliai pareiškėjo skundų patenkinimo tikimybei, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas aptariamais atvejais būtų neefektyvus ir neekonomiškas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) nustato, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi šią teisės normą sisteminiu, loginiu, gramatiniu, istoriniu, teisės principų bei teleologiniu teisės aiškinimo metodais, 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-71/2011 konstatavo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyja teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu nagrinėjant prašymą, gautą po Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo, nustatoma, jog pareiškėjui vis dar teikiama (nėra nutrūkusi ar kitaip pasibaigusi) antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, nepriklausomai nuo to, kada jam tokia pagalba buvo pradėta teikti – iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) ar jau po šios teisės normos įsigaliojimo.

Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba pagal: 1) Kauno tarnybos 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 06-T-481-629 (truko iki 2009 m. kovo 31 d.) (t. II, b. l. 49-53); 2) Kauno tarnybos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 07-T-184-671 (truko iki 2010 m. liepos 10 d.) (t. II, b. l. 88-92; 3) Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2.)-08-T-713/714-P-705 (truko iki 2010 m. gruodžio 31 d.) (t. II, b. l. 99-104); 4) Kauno tarnybos 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627 (truko iki 2010 m. liepos 9 d.) (t. II, b. l. 113-116); 5) Kauno tarnybos 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628 (truko iki 2010 m. sausio 25 d.) (t. II, b. l. 125-128) ir t. t.

Aptartų faktinių duomenų teisėjų kolegijai pakanka padaryti išvadą, kad kreipimosi į Vilniaus tarnybą dieną (2008 m. rugsėjo 8 d.) J. R. jau buvo skirta antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose administracinėse bylose. Ši aplinkybė, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto reguliavimu, įgalino Vilniaus tarnybą svarstyti, ar suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dar dviejose administracinėse bylose, t. y. tarnybai atsirado teisė, bet ne pareiga, atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 motyvai dalyje dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo keičiami, konstatuojant, kad Vilniaus tarnybai egzistavo faktinis pagrindas atsisakyti suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamo ginčo dalyką sudaro Kauno tarnybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1874-2151 ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1968-2279, kurie iš esmės priimti Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, jog aktualią administracinių teismų praktiką atitinkantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimas šiuo atveju neturi jokios įtakos Komisijos ir teismo pirmiau išsakytiems vertinimams, kad Kauno tarnybos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl atsakovo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-649/2010 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė