AS-602-542-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-542/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00255-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ skundą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos rašto panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ (toliau – ir pareiškėjas, „Pušynas“) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba; VPT) 2012 m. sausio 3 d. raštą Nr. 4S-34 „Dėl vertinimo išvados“, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2011 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. SD-220(3.6), kuriame jis išdėstė savo nesutikimą su atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 4S-4112 „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“ (toliau – ir Vertinimo išvada) ir 2011 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 4S-4500 „Dėl vertinimo išvados“ pateiktomis atsakovo išvadomis.

Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – ir LVPA) atsiliepimu prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 27 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinę bylą, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir Viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinės bylos Nr. I-1923-437/2012).

Teismas apžvelgė tokią bylos eigą: skundžiamas Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. sausio 3 d. raštas Nr. 4S-34 yra atsakymas į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. SD-220(3.6) „Dėl vertinimo išvados“. Pažymėjo, jog iš esmės nurodytas susirašinėjimas yra dalis susirašinėjimo, kuris prasidėjo po to, kai LVPA 2011 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Tarnybą raštu Nr. R4-14546(13.3.33), prašydama pateikti išvadą, ar pareiškėjo 2009 metais apklausos būdu atlikti viešieji pirkimai atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog LVPA gavo Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 4S-4112 „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“, kuriame buvo konstatuojami pareiškėjo padaryti pažeidimai, t. y. kad pažeistos perkančios organizacijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. VK-42((3.I.) patvirtintos „Pušynas“ supaprastintos viešųjų pirkimų taisyklės. Atkreipė dėmesį, jog šiame rašte buvo nurodyta, kaip konkrečiai taisyklės pažeistos, ir konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 85 straipsnio 1 dalies, 92 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, neužtikrino Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų skaidrumo ir lygiateisiškumo principų laikymosi. Pridūrė, jog ta pati 2011 m. lapkričio 5 d. vertinimo išvada buvo siunčiama ir pareiškėjui. Nurodė, jog pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. rašte per klaidą nurodomas 2011 m. lapkričio 5 d. rašto Nr. 4S-4152, nes, kaip paaiškino pareiškėjo atstovas, tai būtent raštas Nr. 4S-4112. Akcentavo, jog susipažinus su pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. SD-220(3.6.) daroma išvada, kad šiame rašte pareiškėjas ginčija aplinkybes, faktų vertinimą, kuriuos Tarnyba išdėstė 2011 m. lapkričio 5 d. rašte ir iš dalies jį pakeičiančiame 2011-12-0(?) rašte Nr. 4S-4500.

Apžvelgė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad iš esmės pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštu skundžiama Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. išvada, duota LVPA, kuri buvo pagrindas LVPA kreiptis į Ūkio ministeriją (2011 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. R4-18352(13.1.5)). Pažymėjo, jog ūkio ministerija 2011 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (19.2-52)-3-6784 „Dėl projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 pareiškėjui pripažino, kad išnagrinėjus LVPA rašte pateiktą informaciją buvo priimti du ūkio ministro įsakymai: 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 4-915 „Dėl Europos Sąjungos fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-3-V-01-025 vykdytojui viešajai įstaigai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centrui „Pušynas“, grąžinimo“ ir 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 4-920 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 4-172 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007 – 2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“.

Nurodė, jog šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas, kuriuo, nepaisant to, kad skundžiamas kitas Tarnybos atsakymas – 2012 m. sausio 3 d. Nr. 4S-34 – iš esmės vėl ginčijamos Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašte nustatytos aplinkybės, konstatuojant pažeidimus pagal LVPA paklausimą. Pažymėjo, jog suprantama, kad dalis skundo susijusi su tuo, kad VPT ginčo raštu informavo, jog laikosi savo 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 4S-4112 išdėstytos pozicijos, o ne iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus. Pažymėjo ir tai, kad nustatyta, jog pareiškėjas skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui minėtus ūkio ministro įsakymus, t. y. pareiškėjas padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr.(19.2-52)-3-6784;

2) panaikinti ūkio ministro 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-915 ir 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-920; 3) įpareigoti Agentūrą nedelsiant parengti bei pateikti paraišką asignavimų valdytojui pagal jų 2011 m. balandžio 20 d. mokėjimo prašymą Nr. MP012 dėl 244 891,46 Lt išlaidų kompensavimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 127 punkte; 4) įpareigoti Agentūrą parengti bei pateikti paraišką asignavimų valdytojui dėl pagal mokėjimo prašymą MP011 visų neapmokėtų 63 014,28 Lt išlaidų kompensavimo, kaip tai numatyta Taisyklių 127 punkte; 5) įpareigoti Ūkio ministeriją pagal pareiškėjo 2011 m. gruodžio 1 d. prašymą Nr. SD-206(3.6.) priimti sprendimą pakeisti Finansavimo ir administravimo 2009 m. balandžio 29 d. sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 skirto finansavimo apimtimi, sudarant papildomą susitarimą dėl sutarties pakeitimo, dalyje dėl pilno pastatų komplekso (ūkio dalies, gydyklų) renovavimo.

Nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, iš dalies bylą nutraukė, o kitą reikalavimų dalį atmetė. Pažymėjo, jog teismo sprendime yra vertinamas ir Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 4S-4112, nurodoma, kad LVPA pagrįstai vadovavosi šiuo raštu (išvada), argumentuojama tokia teismo išvada, t. y. vertinamas VPT rašto teisėtumas ir pagrįstumas, o šį raštą pakeisti pareiškėjas ir prašė savo 2011 m. gruodžio 15 d. prašymu Nr. SD-220(3.6) bei iš VPT gavo atsisakymą, kurį skundžia teismui.

Teismo sprendimas kitoje byloje dar nėra įsiteisėjęs. Teismas nurodė, kad nagrinėjama byla yra iš dalies susijusi su minėta administracine byla dėl pareiškėjo argumentų, jog nebuvo padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo esminiai pažeidimai, kurie konstatuoti Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 4S-4112. Konstatavo, jog iš dalies šios aplinkybės, ar teisėtai Tarnyba teikė atitinkamas išvadas, turi būti nagrinėjamos ir šioje byloje, kadangi pareiškėja tokius argumentus išdėsto skunde. Pridūrė, jog kita nagrinėjamo ginčo dalis susijusi su administracinėmis procedūromis, t. y. spręstinas klausimas, ar Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo iš esmės pareiškėjos 2011 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. SD-220(3.6), tačiau šie du pareiškėjo skundo aspektai yra neatsiejamai susiję.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir darė išvadą, jog bylos nagrinėjimas stabdytinas iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama administracine tvarka.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartimi, pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atskirąjį skundą (b. l. 121 – 124), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti administracinę bylą Nr. I-2052-142/2012 iš esmės.

Atskirajame skunde nurodo, jog nors ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia teismui teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, pagal teismų praktiką ne visais atvejais tokia suteikta teise yra pasinaudojama tinkamai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. AS520-262/2012, AS146-335/2010, AS602-81/2012, AS520-155/2012 ir teigia, jog kitoje byloje nustatyti faktai palengvina įrodinėjimo procesą administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nesuponuoja visais atvejais išvados, jog negalima nagrinėti vienos bylos dėl kitos teisme nagrinėjamos bylos.

Taip pat remiasi LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012 bei teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog būtent šios administracinės bylos išnagrinėjimas gali turėti įtakos kitai, žymiai didesnės apimties ir kito dalyko, administracinei bylai, kurioje nebuvo nagrinėjami Tarnybos veiksmų (aktų) teisėtumo klausimai, o nagrinėjamos tik pasekmės. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. raštas yra tik tarpinis, t. y. negalutinis sprendimas, nes jame nenurodyta, jog jis jau gali būti skundžiamas teismui.

Teigia, jog pagal Viešųjų pirkimų tarnybos nuostatus, Tarnybos direktorius užtikrina Tarnybos veiksmų (aktų) kompetentingumą, kokybę, atitikimą teisės aktams ir kt., todėl skundas buvo pateiktas atsakovui, o atsakovas skundą priėmė ir nagrinėjo, pagal Viešojo administravimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį neinformavo jo, kad tokia administracinė procedūra negalima. Argumentuoja, jog todėl jis įgijo ir turėjo teisėtą lūkestį, kad po jo 2011 m. lapkričio 10 d. skundo atsakovo rašte išdėstyta pozicija dėl tariamų pažeidimų bus keičiama.

Pažymi, jog panašiai ir įvyko, t. y. atsakovas 2011 m. gruodžio 0 raštu iš dalies pakeitė savo poziciją susiaurindamas ankstesniame (2011 m. lapkričio 5 d.) rašte išdėstytų pažeidimų apimtį, nes nurodė, jog neva neteisėti nebe trys, o tik du mažos vertės pirkimai. Teigia, jog atsižvelgus į tai, jog šiame rašte taip pat nebuvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas teismui, todėl jis jį vėl skundė atsakovui ir atsakovas skundą priėmė bei išnagrinėjo, tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį neinformavo jo, kad tokia administracinė negalima.

Nurodo, jog 2011 m. gruodžio 15 d. skunde buvo išdėstyti nauji, esminiai argumentai, jog vokų atplėšimas vyko jo įstaigos direktoriaus įsakymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka ir kad skirtingai nei teigia atsakovas, apie mažos vertės pirkimus pagal Viešųjų pirkimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, 92 straipsnio 2 dalį skelbti nereikia. Tikina, jog dėl šių priežasčių jis vėl įgijo ir turėjo teisėtą lūkestį, kad po jo 2011 m. gruodžio 15 d. atsakovo 2011 m. gruodžio 0 rašte išdėstyta pozicija dėl tariamų pažeidimų vėl bus keičiama, kaip tai buvo padaryta po jo 2011 m. lapkričio 10 d. skundo išnagrinėjimo.

Akcentuoja, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 0 rašte nenurodė, jog atsisako keisti savo išvadas. Priduria, jog atsakovas išnagrinėjęs jo skundą dėl 2011 m. gruodžio 0 rašto, priėmė galutinį savo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą, kuriame aiškiai suformulavo, jog nekeičia savo išvadų. Teigia, jog kadangi šiame rašte buvo išreikštas aiškus atsakovo atsisakymas, todėl jis ir buvo apskųstas teismui. Mano, jog šioje administracinėje byloje nusprendus, kad atsakovas nepagrįstai savo išvadų nekeičia, toks sprendimas turėtų lemiamą įtaką kitai administracinei bylai Nr. 1-1923-437/2012, dėl kurios pirmosios instancijos teismas sustabdė šią bylą ir kurioje nagrinėjimas tik sukeltų pasekmių klausimą, t. y. jei šioje byloje teismas konstatuotų atsakovo veiksmų neteisėtumą, tai administracinėje byloje Nr. 1-1923-437/2012 turėtų būti konstatuojama, jog 25% paramos išskaita padaryta nepagrįstai.

Atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje Nr. I-1923-437/2012 nėra nagrinėjamos tos aplinkybės, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. raštas nėra galutinis sprendimas, o tik tarpinis, kuris buvo iš dalies pagal apimtį (pirkimų, su kuriais susiję atsakovo įvardinami tariami pažeidimai, kiekiu) pakeistas atsakovo 2011 m. gruodžio 0 raštu. Priduria, jog administracinėje byloje taip pat nėra pateikti įrodymai dėl tarpinių jo 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. gruodžio 15 d. skundų bei galutinio atsakovo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo.

Tikina, jog todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad neva administracinėje byloje Nr. I-1923-437/2012 buvo išnagrinėtas atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. rašto teisėtumas nepagrįsta, juo labiau, kad administracinėje byloje Nr. I-1923-437/2012 atsakovu nėra Viešųjų pirkimų tarnyba ir 2011 m. lapkričio 5 d. raštas nėra skundo minėtoje administracinėje byloje dalyku. Mano, jog dėl šių priežasčių ši administracinė byla turėtų būti išnagrinėta operatyviau ir negali būti stabdoma, o teismas į posėdžio metu išreikštą jo atstovo nuomonę dėl to neatsižvelgė.

Priduria, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio proceso tikslą, t. y. įpareigojimą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių gynimu. Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas yra visai kitas subjektas nei administracinėje byloje Nr. I-1923-437/2012 ir kad minėtų bylų skundų dalykai yra skirtingi.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) 2012 m. sausio 3 d. rašto Nr. 4S-34 „Dėl vertinimo išvados“ (toliau – ir Skundžiamas raštas) teisėtumo.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – ir LVPA) įtarusi pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ (toliau – ir pareiškėjas, „Pušynas“) padarytus Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus jo 2009 m. apklausos būdu vykdytuose viešuosiuose pirkimuose, 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. R4-14546(13.3.33) kreipėsi į atsakovą Tarnybą dėl išvados. Tarnyba 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 4S-4112 „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“ (toliau – ir Vertinimo išvada) minėtąją išvadą pateikė, o LVPA savo ruožtu, vadovaudamasi ja, bei atitinkamais teisės aktais pateikė Ūkio ministerijai siūlymą, kurio pagrindu ūkio ministras priėmė 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymus Nr. 4-915 bei Nr. 4-920, remiantis kuriais pareiškėjui buvo pritaikyta finansinė korekcija jo vykdytam viešajam pirkimui.

Byloje taip pat nustatyta, jog po to, kai LVPA kreipėsi į Tarnybą dėl išvados pateikimo, pareiškėjas su Tarnyba pradėjo susirašinėjimą, kuris baigėsi nagrinėjamoje byloje Skundžiamu raštu, kuriuo Tarnyba atsakė į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. SD-220(3.6), kuriame jis, be kita ko, išdėstė savo nesutikimą su atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 4S-4112 „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“ (toliau – ir Vertinimo išvada). Pažymėtina, jog Skundžiamame rašte Tarnyba nurodė, jog laikosi Vertinimo išvadoje, kurioje buvo konstatuojami pareiškėjo padaryti pažeidimai, nurodytos pozicijos.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nutarė sustabdyti administracinę bylą, nustatęs, jog pareiškėjas duotuoju momentu buvo padavęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti ūkio ministro 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymus Nr. 4-915 bei Nr. 4-920 bei pažymėdamas, jog 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo, tačiau sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, ši ir minėta administracinė byla susijusios, nes iš esmės abejose bylose yra ginčijamos Tarnybos Vertinimo išvadoje nustatytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir sprendžia, kad teismas administracinę bylą Nr. I-2052-142/2012 sustabdė nepagrįstai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Tai reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, jog nesulaukus galutinio teismo procesinio sprendimo kitoje administracinėje byloje (Nr. I-1923-437/2012), kuriuo būtų nustatyta, ar pagrįsti tie pareiškėjo argumentai, jog nebuvo padaryti esminiai Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, kurie konstatuoti Tarnybos Vertinimo išvadoje, šios administracinės bylos nagrinėjimas, kurios nagrinėjamo objektas yra Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. raštas Nr. 4S-34, tampa neįmanomas. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtoje byloje nustatytos aplinkybės palengvintų įrodinėjimo procesą konkrečioje byloje, tačiau tai dar nesuponuoja išvados, jog negalima nagrinėti vienos bylos dėl kitos teisme nagrinėjamos bylos. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pakankamo pagrindo manyti, jog paralelinis abejų bylų nagrinėjimas keltų grėsmę, jog nebus nuoseklumo teismų priimamuose procesiniuose sprendimuose ir bus neteisingai išspręstas ginčas.

Pažymėtina ir tai, jog administracinės bylos Nr. I-1923-437/2012, iki kurios galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla, dalykas yra kur kas platesnis – dėl minėtų ūkio ministro įsakymų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta finansinė korekcija, teisėtumo, o pirmosios instancijos teismo sustabdytoje byloje nagrinėjamas klausimas tik dėl Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. rašto Nr. 4S-34, kaip administracinės procedūros sprendimo, teisėtumo. Be to, iš minėtoje kitoje administracinėje byloje 2012 m. balandžio 23 d. priimto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad Vertinimo išvada teismo, pagrindžiant priimamą sprendimą, buvo vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis, tačiau šios išvados teisėtumas nebuvo pirminis ginčo objektas. Todėl nors Skundžiamame rašte ir minima Vertinimo išvada, kuri, kaip apžvelgta faktinėse bylos aplinkybėse, įtakojo tiek ūkio ministro įsakymų priėmimą, tiek Skundžiamo raštą, konkretus administracinis procesas nepriklauso tiesiogiai nuo minėtos administracinės bylos, kurioje ginčyti ūkio ministro įsakymai, kurios nagrinėjimas apeliacine tvarka (patikrinus LITEKO duomenis, matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas dabartiniu metu yra apskųstas ir laukia nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme) gali užsitęsti, išnagrinėjimo.

Pagal neteismines administracines procedūras reglamentuojančias teisės normas – Viešojo administravimo įstatymą, 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles bei atitinkamos srities specialius teisės aktus (šiuo atveju viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus) viešojo administravimo institucijoms pavesta nagrinėti jų kompetencijai priskirtus klausimus laikantis nustatytos tvarkos ir terminų. Pagal ABTĮ administracinis teismas tikrina viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą šių sprendimų priėmimo metu, t.y. teismas tikrina ar sprendimo priėmimo metu institucijos veikė jų kompetencijos ribose, ar teisėti sprendimai ar turėjo pagrindą atsisakyti atlikti veiksmus (ABTĮ 3 straipsnis). Administracinio teismo nagrinėjimo dalyku yra viešojo administravimo subjektų veiksmai ar neveikimas pagal sprendimų priėmimo metu buvusią faktinę padėtį atsižvelgiant į kitus galiojančius administracinius sprendimus, į teismo sprendimus ar kitus veiksnius, sąlygojančius sprendimo priėmimo metu esančią faktinę padėtį. Teismas tikrina, ar teisėtai administravimo subjektai priėmė sprendimą, ar atsisakė priimti sprendimą dėl administracinio santykio esmės ar administravimo subjektai priėmė procedūrinio pobūdžio teisės aktus. Minėtas procesas administraciniame teisme nepriklauso tiesiogiai nuo vėliau negu vyko ginčijama administracinė procedūra inicijuotos bylos, kurios nagrinėjimas gali užtrukti ilgą laiką, išnagrinėjimo. Viešojo administravimo subjektams nustatyti pakankamai trumpi terminai administracinių sprendimų priėmimui, todėl suinteresuotiems asmenims besikreipiantiems į teismą turi būti aišku, ar jo prašymas išnagrinėtas tinkamai, ar yra priimtas procedūrinio pobūdžio ar galutinis sprendimas, koks turėjo būti priimtas ar kokie veiksmai turėjo būti atlikti. Jeigu suinteresuotas asmuo abejoja administravimo subjektų veiksmų, neveikimo ar sprendimų teisėtumu, šis teisėtumas patikrinamas administraciniame teisme (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-81/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė minėtas procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymą, dėl ko neteisingai išspręstas klausimas, todėl nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – bylos nagrinėjimas atnaujinamas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnis, 151 straipsnio 3 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti bylą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius