2022-11-16 Nr. AB-27884-3-61-3-03098-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3979-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03098-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 22S76205 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes dėl (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) grupuotės. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, pareiškėjas teigė, kad Departamentas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir 87 straipsnio reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

3. Pareiškėjas nesutiko su argumentais, kad jo prašymas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės valstybėje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėjas aktyviai (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini).

5. (duomenys neskelbtini) vykstančio (duomenys neskelbtini), kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, kadangi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, todėl jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

7. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) metų ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio ir vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

8. Pareiškėjas apibendrino, kad prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

9. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Departamentas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, abstraktus. Savo teiginius apie tai, jog asmenys iš (duomenys neskelbtini) grupuotės jo ieškojo, pareiškėjas grindė išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimo neįmanoma patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminį informacijos šaltinį, galbūt pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą (duomenys neskelbtini) vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo nurodytų faktų tikrumą.

11. Departamentas pažymėjo, kad aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme (prieglobsčio prašytojas nėra (duomenys neskelbtini)), taip pat nenustatyta. Pareiškėjo profilis neatitinka (duomenys neskelbtini) profilio. Kadangi nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindė jo baimės patirti persekiojimą, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Taip pat nenustatyta, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini). Jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

13. Departamentas pažymėjo, kad jis, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija.

14. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas nurodė, kad pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo atvykti termino nustatymo atsakovas pažymėjo, kad Sprendime išdėstyti išsamūs šių sprendimų motyvai. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; likusią skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

16.1. Pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą dėl prieglobsčio; prieglobsčio prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini). Apklausos Departamente metu pareiškėjas papasakojo, kad (duomenys neskelbtini).

16.2. Atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, 2022 m. birželio 1 d. priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Vertindamas Departamento Sprendimo teisėtumą, teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo vertinimo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, teismas pažymėjo, kad baimė būti persekiojamam dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais; persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

18. Teismo įsitikinimu, , nors pareiškėjas nurodė jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini), tačiau jis pats patvirtino, jog asmeniškai jam nebuvo grasinta. Pareiškėjo kilmės valstybės institucijos netrukdė pareiškėjui palikti kilmės valstybės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat neminėjo, kad sulaukė (duomenys neskelbtini), apklausos metu pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjas, atsakinėdamas į Departamento darbuotojo klausimus apie (duomenys neskelbtini)ir jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje, vengė tikslių, konkrečių atsakymų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas apie tikėtiną persekiojimą yra pernelyg abstraktus ir bendro pobūdžio, kadangi jis grindžiamas ne asmenine patirtimi, o trečiųjų asmenų ((duomenys neskelbtini)) pateikta informacija. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), be to, nei atsakovui, nei teismui nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

19. Teismo vertinimu, duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

20. Teismas pripažino, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, jog, tikėtina, kad tam tikri asmenys galėjo susidurti smurtu ir (ar) grasinimais per (duomenys neskelbtini), kad (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo abstrakčiai nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti, kad (duomenys neskelbtini) jam kilo pavojus. Tikėtina, kad pareiškėjas yra susipažinęs su įvykiais jo kilmės valstybėje, todėl apklausos metu būtent juos ir nurodė, tačiau jų nesusiejo su savo asmenine patirtimi. Teisams pažymėjo, kad nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo galimu persekiojimu, kėlė pagrįstų abejonių dėl jo pateiktų faktų patikimumo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas ir teismas, atmesdami pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai. Vien fakto, kad asmuo praeityje (duomenys neskelbtini), nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis būtų sulaikytas ir jam būtų pareikšti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini).

21. Įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus dėl (duomenys neskelbtini), teismas darė išvadą, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, baimę. Buvo nustatyta, kad jis baimę grįžti į kilmės valstybę labiau sieja su (duomenys neskelbtini), o ne asmenine grėsme. Atsižvelgdamas į tai, teismas kosntatavo, kad nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką motyvai yra labiau ekonominio pobūdžio, o ne susiję su konkrečiomis grėsmėmis dėl jo (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje.

22. Teismas pažymėjo, jog atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje byloje nebuvo, jų nenurodė ir pareiškėjas. Teismas pripažino, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

23. Teismas pagrįsta pripažino atsakovo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis yra pažeidžiamas asmuo.

24. Atsižvelgęs į atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas nenustatė pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Buvo kosntatuota, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo yra pagrįsta ir teisėta.

26. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktu.

27. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas pripažino teisėta ir pagrįsta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jo pateiktas pasakojimas dėl persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje yra patikimas įrodymas, ir šis pasakojimas turi būti vertinamas kaip nustatytas faktas. Atsakovas ir teismas padarė esminę vertinimo klaidą, t. y. nustačius, kad pareiškėjas pats tiesiogiai jokių fizinių persekiojimo veiksmų kilmės valstybėje nepatyrė / nesusidūrė, buvo padaryta išvada, kad jam kilmės valstybėje iš viso nekyla persekiojimo pavojus, o jo baimė laikytina nepagrįsta.

31. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Departamentas pripažino, jog pareiškėjo pasakojimo dalis apie (duomenys neskelbtini), yra tikėtina, t. y. jis galėjo dalyvauti kaip (duomenys neskelbtini). Sprendime pažymėta tik tiek, kad jis (duomenys neskelbtini). Taigi nors pareiškėjas nepriklausė padidintos rizikos grupės asmenų ratui, tai nereiškia, jog jis dėl (duomenys neskelbtini) negalėjo būti vėliau persekiojamas.

32. Pareiškėjas buvo nurodęs skunde aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini), kad vieno (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad pareiškėjui iki išvykimo iš kilmės valstybės pavyko išvengti tiesioginių persekiojimo veiksmų iš persekiojimo subjektų, nereiškia, kad persekiojimo iš viso nebuvo ar kad jis nebegresia grįžimo atveju. Be to, vien aplinkybė, kad atsakovas nerado duomenų apie tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) nereiškia, jog tokie veiksmai kilmės valstybėje iš viso nevyksta. Dėl įrodymų apie gresiantį persekiojimą nepateikimo pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad persekiojimą vykdė (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), todėl natūralu, kad jokių rašytinių įrodymų ir negalėjo būti.

33. Pareiškėjas įsitikinęs, kad priešingai nei sprendė teismas, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju yra susijusi su jo individualia patirtimi, o ne kolektyvine grėsme (duomenys neskelbtini). Todėl atitinkamai nepagrįstomis yra laikytinos ir teismo išvados, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo geresnių gyvenimo sąlygų paieška. Taigi pareiškėjo pasakojimo dalis apie patirtą persekiojimą kilmės valstybėje, nors ir negalėjo būti patvirtinta jokiais leistinais rašytiniais įrodymais, tačiau yra laikytina tarpusavyje suderinama, atitinkanti kilmės valstybės informaciją, todėl turėjo būti atsakovo bei teismo pripažinta kaip nustatytu faktu, patvirtinančiu pareiškėjo teisę į pabėgėlio statuso suteikimą.

34. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjas nurodo, kad atsakovas ir teismas rėmėsi klaidinga išvada, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nenustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės. Pareiškėjo vertinimu, individualios grėsmės tikimybė šiuo atveju turėjo būti pripažinta kaip nustatytas faktas, remiantis Aprašo 99 punktu. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Departamentas savo išvadas apie saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje grindė pasenusia ir neaktualia kilmės valstybės informacija, nesilaikė Aprašo 7 punkte nustatytų reikalavimų. Šis pažeidimas nebuvo pašalintas ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. atsakovas nesurinko ir nepateikė aktualios kilmės valstybės informacijos apie saugumo padėtį, o teismas nepagrįstai sprendė, kad informaciją apie saugumo padėties pasikeitimus, lyginant su ta, kuri buvo pateikta atsakovo, turėjo surinkti ir pateikti pats pareiškėjas. Tokia įrodinėjimo pareiga yra nepakeliama pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, nei atsakovas, nei teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia pavojus dėl beatodairiško smurto, kas sudaro pagrindą suteikti papildomą pasaugą

35. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo padaryti pažeidimai nebuvo tinkamai kvalifikuoti pirmosios instancijos teismo, todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Pareiškėjas pažymi, kad sprendimai išsiųsti pareiškėją, uždrausti atvykti, įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir nusprendus panaikinti teismo sprendimą bei Sprendimo dalis dėl prieglobsčio nesuteikimo, turi būti panaikinamas visa pirmosios instancijos teismo sprendimas ir atsakovo priimtas Sprendimas.

36. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

37. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas akcentuoja, kad pagal teisės aktus ir teismų praktiką prieglobsčio bylose nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Šiuo atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių, be to, pasakojimas buvo neišsamus, bendro pobūdžio, turintis vidinį prieštaravimą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tokių duomenų nebuvo nustatyta ir nagrinėjant bylą teisme.

38. Atsakovo įsitikinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie situaciją kilmės valstybėje, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad nors pareiškėjas nepriskirtinas padidintos rizikos grupės asmenims, tai nereiškia, jog jis dėl (duomenys neskelbtini) būti vėliau persekiojamas. Pagal bendrą kilmės valstybės informaciją pareiškėjas neatitinka asmenų kriterijų, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) galima sulaukti represijų dėl (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas nėra įpareigotas įrodinėti neiginius bei rinkti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

39. Atsakovas mano, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra pagrįstas, pareiškėjo (duomenys neskelbtini) laikytinas nustatytu faktu, kilmės valstybėje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini) ir tokia grėsmė yra reali. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesurinko naujos ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę, o pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai individualiai nebuvo įvertinti kilmės valstybės informacijos kontekste.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

45. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

46. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

47. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).

49. Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

53. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

54. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo (susidorojimo) baime kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko todėl, kad (duomenys neskelbtini). Po (duomenys neskelbtini)pareiškėjas pakeitė gyvenamąją vietą (persikėlė į kitą rajoną), tačiau sužinojo iš (duomenys neskelbtini).

55. Iš Departamento Sprendimo matyti, jog, įvertinęs prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs pareiškėjo apklausą, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusias jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (galima susidorojimo grėsmė dėl (duomenys neskelbtini)) yra neišsamus, bendro pobūdžio, turintis vidinių prieštaravimų, tariami persekiotojai neįvardinti. Departamentas sprendė, kad tyrimo metu nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad dėl individualių savybių pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina pagrįsta.

56. Įvertinusi pareiškėjo Departamentui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl realios grėsmės būti persekiojamam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) pagrindu – pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) itin lakoniškas, bendro pobūdžio, stokoja detalios ir asmeninės informacijos apie konkrečias (duomenys neskelbtini) (pvz., (duomenys neskelbtini)), jų metu galbūt matytus (duomenys neskelbtini). Net ir pripažinus, kad pareiškėjas galėjo (duomenys neskelbtini), užsieniečio pasakojime nurodyta, kad jis (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad, kaip teigė pareiškėjas, jis (duomenys neskelbtini), t. y. pakankamai ilgą laiką, tačiau konkrečiai nenurodė (duomenys neskelbtini), nedetalizuota, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad, Departamento surinktais duomenimis, pareiškėjo kaip galimas persekiotojas nurodoma grupuotė ((duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjo pasakojimas, iš kurio seka, kad apie galbūt kilusią persekiojimo grėsmę jis sužinojo iš kitų asmenų, tačiau nepateikiama jokių individualizuotų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini), pagrįstai laikytas neišsamiu, o kartu ir nepatikimu. Minėtų duomenų pakanka išvadai, kad pareiškėjo prašyme suteikti pabėgėlio statusą nurodoma persekiojimo, susidorojimo grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsta individualiais faktais.

57. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Be to, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, padaryta remiantis, be kita ko, Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros, pabėgėlių teisių apsaugos srityje veikiančių tarptautinių organizacijų pateikiamais naujausiais duomenimis ir atsižvelgiant į išskiriamus padidintos rizikos asmenų profilius bei pareiškėjo individualią situaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių, paneigiančių minėtas išvadas ir suponuojančių atsakovo pareigą rinkti išsamesnę ar specifinę informaciją apie kilmės valstybę.

59. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

60. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

61. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

62. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl pakeitė atitinkamą Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Departamento sprendimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan