2025-10-22 Nr. AB-17233-3-61-3-01461-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-302-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01461-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) 2023 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. S-2023-696 (toliau – ir Sprendimas); 5) įpareigoti Kanceliariją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 19 d. prašymą Nr. G-2023-509 dėl informacijos pateikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2021 metų dirba teisininko pareigose (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį. Pareiškėjui bylose paprastai nebūdavo ribojama teisė dirbti pagal pasirinktą profesiją bei teisė atstovauti profesines sąjungas ir jų narius darbo bylose pagal tą patį įgaliojimą, tačiau civilinėse bylose Nr. e2-21078-727/2022 ir Nr. e2S-2340-880/2022 buvo apribota (duomenys neskelbtini), atstovaujamos pareiškėjo, laisvė, teisė ginti savo teises teisme dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų apribojimų (teismas civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 vertino, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių ieškinį pateikusio asmens (T. G.) teisę būti ieškovų (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos atstovu pagal pavedimą teisme, nes nepateikti duomenys apie T. G. teisinį išsilavinimą, taip pat įrodymai, kad T. G., būdamas (duomenys neskelbtini) teisininku, yra tinkamas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pagal įstatymą). Seime 2022 m. spalio 18 d. buvo registruota pareiškėjo peticija, kuria jis prašė pakeisti CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. taip pat pateikė skundą Europos Komisijai. Seime 2023 m. sausio 16 d. buvo priimtas aktas Nr. S2023209 (toliau – ir Aktas), kuriuo atsisakyta pakeisti CPK numatytas asmenų teises ribojančias nuostatas. Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. kreipėsi į Kanceliariją su prašymu Nr. G-2023-509, prašydamas motyvuotai paaiškinti, ar pareiškėjas turi teisę skųsti Aktą, prašė pateikti visą Kanceliarijos dispozicijoje esančią informaciją (duomenis), patvirtinančią, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 16 straipsnis suderintas ir (arba) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), ir kad Peticijų įstatymo 16 straipsnis atitinka ir (arba) neprieštarauja Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei.

3. Pareiškėjas teigė, kad, atsakant į jo Prašymą, ginčijamu Sprendimu buvo pateiktas Aktas, tačiau Akte ir kartu su juo nebuvo pateikta prašoma informacija. Pasak pareiškėjo, nepateikus jam prašomos informacijos buvo apribota jo teisė į informacijos laisvę, numatyta Europos sąjungos teisėje, tarptautinėse sutartyse ir Lietuvos Respublikos įstatymuose, pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl Sprendimas turi būti panaikintas ir Kanceliarija įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą dėl informacijos pateikimo.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytas apribojimas (turėti teisinį išsilavinimą) nėra būtinas demokratinėje visuomenėje ir prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatoms, Europos socialinei chartijai (toliau – ir Chartija) ir kitiems teisės aktams. CPK implikuota represinė baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą atėmimas – nehumaniška, neteisinga ir nesuderinta su Konstitucija.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes dėl nustatyto teisinio reguliavimo jam apribota teisė dirbti tiesioginį darbą teismuose pagal darbdavio pavedimą, kas pareiškėjui sudaro nesklandumų, nepatogumų ir kliūtis bei trukdo pareiškėjui pilnavertiškai vystytis kaip asmenybei teisės srityje. Dėl valstybės tarnautojų veiksmų, išreikštų Akte, dėl Vyriausybės ar jai pavaldžių įstaigų (Ministerijos) vykdomos užimtumo politikos buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, Seimo ir Ministerijos (toliau – ir atsakovai).

6. Pareiškėjas, pagrįsdamas jam kilusią žalą dėl Vyriausybės ir Ministerijos neteisėtų veiksmų, nurodė, kad jis siekė susitikti su ministre M. N., teikė prašymus dėl susitikimo, siekdamas išsiaiškinti, kodėl Lietuvos Respublikos įstatymuose (CPK, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK)) atstovavimo institutas reglamentuotas skirtingai, kodėl pareiškėjui buvo pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamojo poveikio priemonė (teisės dirbti darbą atėmimas), kodėl pirmosios instancijos teisme darbuotojas, kuris oficialiai eina teisininko pareigas ir turi darbdavio įgaliojimus, negali dirbti pagal laisvai pasirinktą profesiją, kai administraciniame ir baudžiamajame procesuose tokia teisė suteikiama. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybė ir Ministerija neteisėtai apribojo jo teisę susitikti su ministre M. N., neužtikrino sklandaus ministerijų darbo, o ministerijų vadovai tinkamai neprižiūri valstybės tarnautojų. Nei Vyriausybės kanclerė, nei ministrė neprisiėmė jokios atsakomybės už blogai organizuojamą Vyriausybės ir Ministerijos darbą aptarnaujant gyventojus ir teikiant jiems viešąsias paslaugas. Pareiškėjas akcentavo, kad aplinkybę, jog Vyriausybė ir Ministerija pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, patvirtina Lietuvos ombudsmeno 2023 m. sausio 12 d. raštas Nr. 4D-2022-1-1198-3D-9.

7. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl prašomos priteisti neturtinės žalos iš Seimo, nurodė, kad Seimas nustatė neprofesionalų ir neatsakingą teisinį reguliavimą (dėl CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų), pažeidžiantį pareiškėjo saviraiškos laisvę, todėl iš pareiškėjo buvo atimta teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Seimas patvirtintu teisiniu reguliavimu neproporcingai įsikišo į pareiškėjo privatų gyvenimą, pažeidė konstitucinės ir civilines subjektines pareiškėjo teises, apribojo pareiškėjo teisę praktiškai taikyti studijų metu įgytas žinias ir dirbti tiesioginį atstovo pagal įgaliojimą darbą nacionaliniuose teismuose. Dėl pareiškėjui taikomų ribojimų sumažėjo jo darbo galimybės, užimtumas tapo nekokybiškas ir nepilnavertis, pareiškėjas patyrė bedarbystę ir tapo nelaimingu žmogumi.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, atstovaujama Vyriausybės kanceliarijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą priimti jį į susitikimą su ministre M. N. pagal Vyriausybės patvirtintą grafiką ir atskiru pranešimu informuoti, kada ir kaip susitikimas galėtų būti įgyvendintas. Šis kreipimasis buvo pateiktas neoficialiu Vyriausybės kanceliarijos korespondencijos el. pašto adresu, todėl nebuvo registruotas. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 26 d. pateikė Vyriausybei papildomą prašymą Nr. PSG-2325, kuris buvo registruotas ir perduotas nagrinėti Vyriausybės kanceliarijos Vyriausybės komunikacijos departamento Atviros Vyriausybės skyriui. Susipažinęs su pareiškėjo skundu minėtas skyrius parengė ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. PSA-739 pateikė pareiškėjui atsakymą, t. y. paaiškino pareiškėjui, kad dėl jo keliamų klausimų Ministerija 2022 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. ((29.1E-21) SD-3271) pateikė atsakymą, kuriame paaiškino Ministerijos ir jai atstovaujančios ministrės kompetencijos sritis bei nurodė, kad Kodeksų keitimo klausimai priskirtini Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) kompetencijai, todėl pareiškėjo prašymas persiųstas Teisingumo ministerijai, taip pat pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog jo prašyme keliami klausimai iš esmės susiję su Teisingumo ministerijos veiklos sritimis, siekiant juos aptarti, reikėtų kreiptis ne į Socialinės apsaugos ir darbo ministrę M. N., o į Teisingumo ministrę E. D..

10. Vyriausybė teisė, kad Seimo kontrolierė, atlikusi pareiškėjo skundo tyrimą dėl Vyriausybės kanceliarijos ir Ministerijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), surašė Seimo kontrolierės pažymą Nr. 4D-2022/1-1198 „Dėl T. G. skundo prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją“ (toliau – ir Pažyma), kurioje, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 22 d. ir 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymai išnagrinėti pažeidžiant Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir Vyriausybės kanclerio 2022 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių vykdomo Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų priėmimo tvarkos aprašo nuostatas. Pareiškėjo skundas pripažintas pagrįstu ir Vyriausybės kanclerei rekomenduota atkreipti dėmesį į Pažymos išvadų 14–16 punktus, imtis administracinių priemonių užtikrinti, kad asmenų prašymai būtų registruojami, nagrinėjami ir jiems atsakoma teisės aktuose nustatyta tvarka. Vyriausybės kanceliarija 2023 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-379 informavo Seimo kontrolierę apie Vyriausybės kanceliarijai pateiktų rekomendacijų dėl asmenų teisės į gerą viešąjį administravimą įgyvendinimo įvykdymą.

11. Vyriausybė pažymėjo, kad pareiškėjas 2023 m. vasario 23 d. ir 2023 m. vasario 26 d. el. paštu kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją dėl ministrų vykdomo gyventojų priėmimo grafiko ir registracijos į priėmimą. Vyriausybės kanceliarija, įvertinusi pareiškėjo pateiktų klausimų ministrams atitiktį priėmimo tikslui, 2023 m. kovo 1 d. raštu Nr. PSA-235 pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriuo, be kita ko, informavo jį apie registraciją į priėmimą pas Socialinės apsaugos ir darbo ministrę M. N. 2023 m. vasario 28 d. 13.20 val. ir pas Teisingumo ministrę E. D. 2023 m. balandžio 5 d. 15 val. Pareiškėjas dalyvavo susitikime su ministre M. N. dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 161, 165, 166 straipsnių ir kt., Profesinių sąjungų įstatymo, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, profesinę riziką nustatančių ir kitų darbo teisės aktų, reglamentuojančių darbo santykius, taikymo; dėl klausimų, susijusių su Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ratifikavimu; dėl CESCR ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) taikymo. Ministrė M. N. pokalbiui su pareiškėju skyrė vieną valandą (įprastai piliečių susitikimams su ministrais skiriama 20 minučių). Pareiškėjas taip pat dalyvavo susitikime su ministre E. D. dėl 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR), ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11, 17, 52 straipsnių, dėl CPK normų pakeitimo.

12. Vyriausybės teigimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto, nes nepateikė šią žalą patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur suma, dėl neteisėtai apribotos teisės susitikti su ministre M. N., kad dėl taikomų ribojimų nukentėjo privatus gyvenimas, sumažėjo darbo galimybės, užimtumas tapo nekokybiškas ir nepilnavertis, kad netinkamai valdoma Vyriausybė, Vyriausybės kanceliarija pakirto jo pasitikėjimą valstybės tarnyba, pareiškėjo pasitikėjimą savimi, nuvylė pareiškėją ir pareiškėjas tapo nelaimingu žmogumi, patyrė represiją, yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjo skunde nurodoma žala, kaip vienas iš pagrindinių būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų, yra neįrodyta, todėl ši aplinkybė yra pagrindas pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Seimas, atstovaujamas Kanceliarijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Seimas nurodė, kad iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, kokiais būtent neteisėtais Seimo veiksmais (neveikimu) ar neteisėtu Seimo priimtu teisės aktu grindžiamas jo reikalavimas atlyginti jam galbūt kilusią neturtinę žalą. Pareiškėjo skunde nurodomi argumentai negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes jie yra abstraktūs samprotavimai.

15. Seimas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytais apribojimais ir jų taikymu, pažymėjo, kad Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus Seimas įgyvendina priimdamas naujus įstatymus, įstatymais keisdamas ar papildydamas galiojančius įstatymus, pripažindamas įstatymus netekusiais galios. Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Pareiškėjo minimas CPK buvo priimtas ir įsigaliojo, laikantis visų Seimo statute nustatytų įstatymo projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų įstatymų skelbimo ir įsigaliojimo reikalavimų. Seimas, priimdamas minėtą teisės aktą, įgyvendino jam Konstitucijos deleguotą diskrecinę valstybės valdžios įgyvendinimo funkciją. Seimas tinkamai ir teisėtai priėmė pareiškėjo skunde minimo CPK pakeitimo įstatymą, kuriuo kodekso 56 straipsnis buvo išdėstytas nauja (ir dabar galiojančia) redakcija (2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII-2751). Nėra jokių Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimų ar sprendimų, pagrindžiančių CPK 56 straipsnio prieštaravimą Konstitucijai, ar kitokius Seimo neteisėtus veiksmus, priimant 2016 m. lapkričio 8 d. CPK pakeitimo įstatymą Nr. XII-2751.

16. Seimas dėl pareiškėjo ginčijamo Sprendimo paaiškino, kad minėtame Sprendime buvo nurodyta, jog Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo Peticijų įstatymo 16 straipsnio atitiktį Konstitucijai (konkrečiai Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 33 straipsnio 1 ir 2 dalims), taip pat buvo nurodyta Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo diena (2006 m. sausio 26 d.). Kadangi visi Konstitucinio Teismo nutarimai yra oficialiai paskelbti Teisės aktų registre, buvo pateikta nuoroda internete į šį nutarimą, taip pat buvo pateikti argumentai dėl Konstitucinio Teismo išimtinės kompetencijos tirti ir spręsti Seimo priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai klausimus bei pateikti Konstitucinio Teismo išaiškinimai (su nuorodomis į konkrečius Konstitucinio Teismo nutarimus, kurie oficialiai paskelbti Teisės aktų registre) dėl tarptautinių įsipareigojimų laikymosi, pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir t. t. Seimo vertinimu, ginčijamame Sprendime pareiškėjui buvo atsakyta į jo Prašyme išdėstytus klausimus, pateikiant prašomus dokumentus (nuorodas).

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

18. Ministerija nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjo skundo turinys ir susitikimo su ministre M. N. metu siūlomi aptarti klausimai iš esmės nėra susiję su Ministerijos kompetencija, kad nei ministrė, nei Ministerijos specialistai negali turėti įtakos teismų priimtiems sprendimams ar vertinti teisėjų procesinius veiksmus, ir tai, kad pareiškėjas prašė inicijuoti CPK pakeitimus, jo skundas ir prašymas buvo persiųsti Teisingumo ministerijai 2022 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. ((29.1E-21) SD-3272) „Dėl (duomenys neskelbtini) teisininko T.

G. skundo“, kuriame Teisingumo ministerijos buvo paprašyta pagal kompetenciją atsakyti pareiškėjui. Teisingumo ministerija atsakė pareiškėjui dėl skunde pateiktų klausimų ir dėl galimybės susitikti su ministre E. D. 2022 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.23Mr) 7R- 4355 (rašto kopija buvo siųsta Vyriausybės kanceliarijai ir Ministerijai). Ministerija pažymėjo, kad Ministerijoje 2022 m. rugsėjo 5 d. buvo organizuotas susitikimas, kuriame dalyvavo Ministerijos vadovybės ir struktūrinių padalinių, (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) atstovai.

Pareiškėjas dalyvavo susitikime su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministru V. Š., jam (pareiškėjui) buvo suteikta galimybė pasisakyti, būti išklausytam ir užduoti jam rūpimus klausimus, o Socialinės apsaugos ir darbo viceministras, Ministerijos struktūrinių padalinių ir VDI atstovai pateikė atsakymus į pareiškėjo susitikimo metu pateiktus klausimus. Po susitikimo jo dalyviams buvo išsiųstas išsamus susitikimo protokolas, (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjui buvo pasiūlyta konstruktyviai bendradarbiauti.

Nepaisant to, kad pareiškėjo keliami klausimai buvo išsamiai išanalizuoti atsakingų institucijų ir pateikti išsamūs atsakymai, pareiškėjas Ministerijos veiksmus apskundė Seimo kontrolieriui, kuris gavęs rašytinius Ministerijos paaiškinimus ir atlikęs tyrimą pateikė Pažymą, kurioje akcentuota imtis administracinių priemonių siekiant užtikrinti, kad asmenų prašymai būtų nagrinėjami ir jiems atsakoma teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Seimo kontrolieriaus Pažymoje pateiktą informaciją, pareiškėjo skundo keliami klausimai jau yra atsakyti, o Seimo kontrolieriaus tyrimu nustatyti pažeidimai neturėtų būti vertintini kaip sukeliantys pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes.

19. Ministerijos teigimu, pareiškėjas savaip interpretuoja galiojantį teisinį reguliavimą ir neatskiria valdžios institucijų kompetencijų, nes Ministerija neformuoja valstybės politikos atstovavimo teismuose srityje, Ministerijos tarnautojai negali riboti teisės susitikti su ministre, nes susitikimo su Vyriausybės atstovais tvarką nustato ir susitikimams registruoja Vyriausybės kanceliarija, taip pat Ministerija niekada netaikė ir negali taikyti represinių baudžiamojo poveikio priemonių, nes tokią teisę turi tik teismas baudžiamajame procese. Pareiškėjas skunde nepagrindė dėl tariamo Ministerijos veikimo (neveikimo) atsiradusios neturtinės žalos dydžio ir nepateikė įrodymų, kuriais būtų pagrįstas ir įrodytas priežastinis ryšys tarp jo nurodomos tariamai patirtos žalos ir neteisėtų Ministerijos veiksmų (neveikimo). Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. G. skundą.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, Seimo ir Ministerijos, po 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą iš kiekvieno Lietuvos valstybės atstovo. Pareiškėjas prašymą priteisti iš Vyriausybė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą grindė argumentais, kad pareiškėjas negavo iš Vyriausybės nei teigiamo, nei neigiamo administracinio sprendimo dėl prašymo priimti į susitikimą su Socialinės apsaugos ir darbo ministre M. N., kuris pagal grafiką vyko 2022 m. rugsėjo 5 d.; Vyriausybei pavaldžių ministerijų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo vykdomi nuolat ir sistemingai.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės atstovo Vyriausybės neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2023 m. vasario 28 d. dalyvavo susitikime su ministre M. N. dėl DK 161, 165, 166 ir kt. straipsnių, Profesinių sąjungų įstatymo, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, profesinę riziką nustatančių ir kitų darbo teisės aktų, reglamentuojančių darbo santykius, taikymo; dėl klausimų, susijusių su Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ratifikavimu; dėl CESCR ir Pakto taikymo. Kaip nurodė Ministerija atsiliepime, ministrė pokalbiui su pareiškėju skyrė vieną valandą, nors įprastai piliečių susitikimams su ministrais skiriama 20 minučių. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 5 d. taip pat dalyvavo susitikime su Teisingumo ministerijos ministre E. D. dėl BDAR ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11, 17, 52 straipsnių, dėl CPK normų pakeitimo.

23. Teismas akcentavo, kad Seimo kontrolieriaus Pažyma yra tik rekomendacinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės kanceliarija Pažymoje nustatytus 2022 m. rugpjūčio 22 d. ir 2022 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjo prašymų išnagrinėjimo trūkumus pašalino, surengė susitikimus su ministrėmis, taip pat 2023 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-379 informavo Seimo kontrolierę apie Vyriausybės kanceliarijai pateiktų rekomendacijų dėl asmenų teisės į gerą viešąjį administravimą įgyvendinimo įvykdymą.

24. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Vyriausybės kanceliarija neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Vyriausybės kanceliarijos tarnautojai tinkamai reagavo į pareiškėjo el. paštu pateiktą prašymą, surengė jam susitikimus su ministrėmis aptartį jam rūpimus klausimus. Teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai apie Vyriausybės kanceliarijos veiksmus, pakertant pareiškėjo pasitikėjimą valstybės institucijomis, negalėjimu būti išklausytam, pažeidžiantys jo savivertę ir t. t., sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas iš esmės tik teigė, kad Vyriausybės veikimas / neveikimas sukėlė jam neigiamus padarinius, tačiau šių padarinių nedetalizavo ir jų neįrodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodoma žala, kaip vienas iš pagrindinių būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų, nėra įrodyta, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybė, atstovaujamos Vyriausybės kanceliarijos, atmestinas.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės atstovo Ministerijos neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad pareiškėjas šį prašymą grindžia argumentais, jog valstybės tarnautojai jo skundą, skirtą Ministerijai, nepagrįstai perdavė kitoms valdžios įstaigoms, pareiškėjas negavo iš Ministerijos nei teigiamo, nei neigiamo administracinio sprendimo dėl prašymo susitikti su ministre M. N., kuris pagal grafiką vyko 2022 m. rugsėjo 5 d.; Ministerijos 2022 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (29.1E-21) SD-3271 nėra nurodytas teisinis pagrindas, apskundimo tvarka ir terminai, nenurodyti teisės aktai, reglamentuojantys apskundimo tvarką; valdžios įstaigos ir tarnautojai nesivadovavo įstatymais ar netinkamai juos vykdė, savo veikloje neužtikrino gero administravimo principo.

26. Teismas, įvertinęs bylai aktualias aplinkybes, susijusias su Ministerijos veiksmais (neveikimu), iš kurių pareiškėjas kildina jam kilusią žalą, pažymėjo, kad Ministerijos darbuotojai, veikdami jiems priskirtose veiklos srityse, įvertinę pareiškėjo prašymo ir skundo turinį, bei nustatę, kad pateikti reikalavimai nepriklauso Ministerijos kompetencijai, pagrįstai pareiškėjo prašymą ir skundą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai, taip pat pareiškėjui paskyrė susitikimą su Ministerijos padalinių atstovais ir kitų institucijų atstovais, kuriame pareiškėjas dalyvavo ir turėjo galimybę pasisakyti. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio veiksmais (pareiškėjo prašymo ir skundo persiuntimas nagrinėti pagal kompetenciją) Ministerijos tarnautojai veikė teisėtai, vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais.

27. Teismas nenustatė Ministerijos (jos darbuotojų) veiksmuose neteisėtų veiksmų (ar neteisėto neveikimo), todėl sprendė, kad nėra vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai), dėl to valstybei (šiuo atveju – Ministerijai) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

28. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės atstovo Seimo neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad pareiškėjas jam kilusią žalą grindžia tuo, jog Seimas pažeidė pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo gerbimą, saviraiškos laisvę laiku gauti reikiamą informaciją; Seimas dirba nekokybiškai, teikia pareiškėjui nekokybiškas viešąsias paslaugas, ne pirmą kartą riboja pareiškėjo teisę į informaciją, nekokybišku teisiniu reguliavimu riboja pareiškėjo teisę į mokslą (Seimas uždraudė Lietuvos Edukologijos universiteto veiklą ir nesudarė pareiškėjui galimybės baigti studijų, todėl pareiškėjas laiku negavo bakalauro diplomo ir prarado galimybę dirbti pagal pasirinktą mokytojo profesiją); Seimas nekokybišku teisiniu reguliavimu riboja pareiškėjo teisę praktiškai taikyti studijų metu įgytas žinias ir be apribojimų dirbti tiesioginį atstovo pagal įgaliojimą darbą nacionaliniuose teismuose.

29. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas iš esmės tik teigė, kad Seimo veikla sukėlė neigiamus padarinius, tačiau nepaaiškino, šios institucijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių galbūt kilo žala, šių padarinių nedetalizavo ir jų neįrodė. Iš pareiškėjo skundo argumentų visumos lyg ir galima manyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytais apribojimais bei jų taikymu, tačiau Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas teisėtu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas. Nagrinėjamu atveju bylos nėra pateikta Konstitucinio Teismo nutarimų ar sprendimų, pagrindžiančių CPK 56 straipsnio prieštaravimą Konstitucijai ar kitokius Seimo neteisėtus veiksmus, priimant 2016 m. lapkričio 8 d. CPK pakeitimo įstatymą Nr. XII-2751.

30. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog Seimas, priimdamas CPK pakeitimo įstatymą Nr. XII-2751, veikė neteisėtai, pažeidė Seimo statuto nustatytą įstatymų leidybos procedūrą. Pareiškėjas taip pat nepateikė konkrečių įrodymų dėl kitų Seimo atliktų veiksmų (ar neveikimo), neteisėtų kitų jo priimtų teisės aktų. Nekonstatavus įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų neteisėtumo, valstybės pareiga pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą negali atsirasti, todėl skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo, teismas atmetė.

31. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą panaikinti Kanceliarijos Sprendimą, pažymėjo, kad Sprendime pareiškėjui buvo atsakyta į jo Prašyme išdėstytus klausimus. Kanceliarija pagrįstai pateikė pareiškėjui prašomus dokumentus ne fizine forma, bet nurodė internetines nuorodas, kuriose yra skelbiami pareiškėjo prašomi dokumentai, atsižvelgiant į tai, kad visi pareiškėjo prašomi pateikti dokumentai yra oficialiai paskelbti Teisės aktų registre.

32. Teismas, netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, atmetė iš išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Kanceliariją iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą.

III. 33. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo: panaikinti Kanceliarijos Sprendimą ir įpareigoti Kanceliariją iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą; netenkinus reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjui teismo nuožiūra nustatyto dydžio žalos atlyginimą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus, kurie, jo teigimu, patvirtina apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, ir kurie jau yra pateikti į bylą, todėl nevertinami kaip nauji įrodymai.

34. Pareiškėjas teigia, kad jo pateiktas skundas yra pagrįstas, jis įrodė valstybės įstaigų ir jose dirbančių asmenų neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir visas kitas būtinas sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas įrodymus, buvo pasyvus, atitinkamų bylos įrodymų neištyrė, visapusiškai nenustatė svarbių aplinkybių, teismo sprendime nemotyvavo, kodėl atsisakė tirti tam tikrus įrodymus, dėl to pažeidė ABTĮ normas, neteisingai ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

35. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo pateikęs į bylą įrodymus (DOK-20435), pagrindžiančius atsakovo sisteminio pobūdžio žalą pareiškėjui, pasireiškiančią nepatogumais ir nesklandumais, pakirstu pasitikėjimu valdžios įstaigomis (valstybės tarnyba), nekokybiškomis suteiktomis viešosiomis paslaugomis ir panašiai, tačiau teismas šių įrodymų netyrė. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo pateiktų Peticijų Komisijos posėdžio garso įrašų („Garso įrašo 1.mp3“ ir „Garso įrašas 2.mp3“). Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime turėtų pasisakyti, kokius įrodymus atmeta, ir motyvuoti, kodėl vienas ar kitas įrodymas atmestas.

36. Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 atsisakius priimti ieškinį, nes ieškinį padavė asmuo, neturintis teisės ieškovų vardu atlikti procesinius veiksmus, pareiškėjas dėl neteisingos, ydingos, diskriminacinio pobūdžio normos socialiniuose darbo santykiuose kreipėsi į Ministeriją su prašymu priimti susitikti su ministre M. N., tačiau pažeidžiant pareiškėjo teises buvo vilkintas susitikimo organizavimas ir ginčo metu neteisėtai apribota pareiškėjo teisė būti priimtam į susitikimą. Pareiškėjas padavė peticiją, turėdamas tikslą ne teismo tvarka išspręsti susiklosčiusią situaciją. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, kad atsakovai nevykdo prievolės pateikti visus įrodymus ir kartojo 2023 m. vasario 15 d. prašymo turinį, prašydamas išreikalauti iš Kanceliarijos įrodymus, dokumentus ar kitus objektyvius duomenis, patvirtinančius tai, kad ginčo metu galiojusio Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštaravo, be kita ko, Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei, arba bylos nagrinėjimo metu motyvuotai paaiškinti, kodėl prašomi dokumentai negali būti pateikti.

37. Pareiškėjo vertinimu, ginčo metu galiojęs Peticijų įstatymo 16 straipsnis prieštarauja Pakto 2 straipsniui, 3 straipsnio a, b ir c punktų nuostatoms, 5 straipsniui. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Kanceliarija Sprendime, pateikdama nuorodas į teisės aktus, atsakė į pareiškėjo Prašyme išdėstytus klausimus. Pareiškėjas teigia, kad Teisės aktų registre ir nuorodose nėra paskelbta, jog ginčo metu galiojęs Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja tarptautinei teisei, o pats teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo metu galiojęs Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja tarptautinei teisei. Byloje lieka neaišku, ar Peticijų 16 straipsnis atitinka ir (arba) neprieštarauja Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 pateikto įgaliojimo vertinimo, kuomet Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė, kad ieškinį ieškovų vardu padavęs pareiškėjas nėra tinkamas atstovas, nes nepateikti įrodymai apie pareiškėjo teisinį išsilavinimą (CPK 56 str. 1 d. 5 ir 6 p.). Pareiškėjo teigimu, jam buvo apribota darbo sutarties teisė, taip pat teisė vykdyti tiesiogines darbines pareigas (funkcijas). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vienas iš pagrindinių bylos klausimų yra tai, jog vienais atvejais nebuvo ribojama jo atstovavimo teisė pagal tą patį įgaliojimą, o kitais atvejais ribojama, t. y. tokia pat situacija (dėl teisinio išsilavinimo neturėjimo) buvo vertinta skirtingai.

39. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis byloje taip pat kėlė klausimą, jog jis negali veiksmingai pasinaudoti teise apskųsti atsakovo ir oficialias pareigas einančių pareigūnų veiksmus (neveikimą) pagal tarptautines procedūras. Nei Vyriausybė, nei Ministerija nesiima jokių veiksmų, kad būtų įgyvendinta darbuotojų, įskaitant ir pareiškėjo, teisė individualiai kreiptis į atitinkamą Jungtinių Tautų komitetą dėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisės pažeidimų. Lietuvos valstybė pažeidė Chartijos II dalies 1 straipsnį, todėl kad veiksmingai negynė pareiškėjo, kaip darbuotojo, teisės savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimui. Pareiškėjas prarado teisininko darbą ir daugiau negu puse metų buvo bedarbis. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudarytos reikiamos sąlygos, kurios leistų greitai ir efektyviai vykdyti savo (teisininko) funkcijas.

40. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, atstovaujama Vyriausybės kanceliarijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Vyriausybė nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo pateikto Vyriausybės kanceliarijos tarnautojų veiksmų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų pagrįstumo, pareiškėjas siekia, jog byla apeliacine tvarka būtų išnagrinėta iš naujo, atsakant į pareiškėjo pateiktus klausimus.

42. Vyriausybės teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas – priteisti neturtinę žalą dėl jam taikomų ribojimų civilinio proceso metu dirbti teisininko darbą ir dėl to atsiradusių neigiamų padarinių – nesusijęs su Vyriausybės kanceliarijos tarnautojų veiksmais / neveikimu, kurie buvo nagrinėti ir vertinti pirmosios instancijos teisme. Teisme priimtame ir išnagrinėtame pareiškėjo skunde Vyriausybės kanceliarijai buvo reiškiamas reikalavimas atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsiradusią, pareiškėjo teigimu, neteisėtai apribojus jo teisę susitikti su ministre M. N.. Šiuo aspektu teismas nustatė, to neneigė ir pareiškėjas, kad Vyriausybės kanceliarijos tarnautojai, įvertinę pareiškėjo keliamus klausimus ministrams, suorganizavo pareiškėjo susitikimus su socialinės apsaugos ir darbo bei teisingumo ministrėmis ir pareiškėjas buvo ministrių išklausytas jam rūpimais klausimais.

43. Vyriausybė akcentuoja, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą pagal jame apibrėžtas ribas ir pareikštus konkrečius reikalavimus, ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

44. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Seimas, atstovaujamas Kanceliarijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

45. Seimas nurodo, kad Kanceliarijos Sprendime buvo pažymėta, jog Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo Peticijų įstatymo 16 straipsnio atitiktį Konstitucijai (konkrečiai Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 33 straipsnio 1 ir 2 dalims). Sprendime taip pat pateikti argumentai dėl Konstitucinio Teismo išimtinės kompetencijos tirti ir spręsti Seimo priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai klausimus, pateikti Konstitucinio Teismo išaiškinimai (su nuorodomis į konkrečius Konstitucinio Teismo nutarimus, kurie oficialiai paskelbti Teisės aktų registre) dėl tarptautinių įsipareigojimų laikymosi, pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir t. t.

46. Seimas pažymi, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje iškėlus klausimą, ar jam abejonių keliančios Peticijų įstatymo 16 straipsnio nuostatos buvo įvertintos Kanceliarijos Teisės departamento, pareiškėjui buvo atsakyta, kad dėl visų Seime registruotų teisės aktų projektų Kanceliarijos Teisės departamentas teikia išvadas ir jos viešai skelbiamos Teisės aktų informacinėje sistemoje. Seimas atkreipia dėmesį, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnio nuostata („Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami“) nesikeitė nuo 1999 m. liepos 7 d. priimto Peticijų įstatymo įsigaliojimo, Peticijų įstatymo projekto svarstymo Seime metu pastabų dėl aptariamos nuostatos nebuvo pateikta, o šio projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo projektas atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

47. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

48. Ministerija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo dalis dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų iš esmės grindžiama tais pačiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas subjektyviai interpretuoja galiojantį reglamentavimą, valdžios institucijų kompetencijas ir kelia nepagrįstas abejones dėl teismo sprendimo priėmimo pagrįstumo ir motyvų. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė naujų argumentų ir / ar faktinių aplinkybių, įrodančių, kad Ministerija pažeidė teisės aktus ir taip atliko neteisėtus veiksmus, Ministerija pakartotinai nepasisakys dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nes savo argumentus ir poziciją šiuo klausimu yra pateikusi atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme.

49. Ministerija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negali veiksmingai pasinaudoti teise apskųsti Lietuvos valstybės ir oficialias pareigas einančių pareigūnų veiksmų (neveikimo) pagal tarptautines procedūras, nurodo, kad nei Paktas, nei Chartija, nei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas neįpareigoja valstybių narių ratifikuoti visas tarptautines konvencijas ir jų protokolus ir nenumato jų ratifikavimo termino. Europos socialinės apsaugos kodekso ir Pakto taikymo sritis apima ne tik Ministerijos, bet ir kitų Lietuvos Respublikos ministerijų kompetencijos klausimus, todėl sprendimus dėl šių dokumentų ratifikavimo turi priimti visos institucijos bendru sutarimu.

50. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teisė į darbą neturėtų būti suprantama ir aiškinama, kaip teisė įsidarbinti į tam tikrą darbo vietą, todėl pareiškėjas, kaip ir bet kuris kitas asmuo Lietuvos Respublikoje, kol studijuoja, gali dirbti kitus darbus, nereikalaujančius tam tikros srities kvalifikaciją ir profesinę kompetenciją patvirtinančių dokumentų ir (ar) profesinės patirties. Ministerijos vertinimu, vien tai, kad demokratinėje teisinėje valstybėje, norint dirbti tam tikrą darbą, reikalaujantį specialių žinių, gebėjimų ir išmanymo, yra keliami tam tikti profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos reikalavimai, negali būti vertinama kaip teisės į darbą pažeidimas ar ribojimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo T. G. prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, Seimo ir Ministerijos, 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir Seimo Kanceliarijos 2023 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. S-2023-696, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2023 m. sausio 19 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, teisėtumo.

52. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nenustačius atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumo ir žalos fakto nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamą Kanceliarijos Sprendimą, nes juo pareiškėjui tinkamai atsakyta į Prašyme išdėstytus klausimus, pateikiant internetines nuorodas, kuriose yra oficialiai paskelbti pareiškėjo prašomi dokumentai.

53. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jis įrodė valstybės įstaigų ir jose dirbančių asmenų neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir visas kitas būtinas sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti; teismas neištyrė ir visapusiškai nenustatė svarbių aplinkybių, nemotyvavo, kodėl atsisakė tirti tam tikrus įrodymus, todėl pažeidė ABTĮ nuostatas ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas; byloje liko neatsakyti klausimai, ar ginčo metu galiojęs Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams teisės aktams, nepasisakyta, kodėl vienais atvejais nebuvo ribojama pareiškėjo atstovavimo teisme teisė pagal tą patį įgaliojimą, o kitais atvejais ribojama vadovaujantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatomis.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu, remiantis byloje esančiais įrodymais, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareiškėjo suformuluotus skundo reikalavimus ir nurodytą skundo faktinį pagrindą, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą ir atsakovų atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo teisminio proceso metu pateikto įrodymo (pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie registruoti DOK-20435, garso įrašų „1.mp3“ ir „2.mp3“), nereiškia, jog teismas šių įrodymų neįvertino visų byloje pateiktų duomenų visumoje, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir jų nebekartodama, šioje nutartyje atsakys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-216-1047/2023, kurioje buvo spręstas pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 20 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, akcentavo, jog pareiškėjo pareikštas skundas atsakovo Lietuvos valstybės atstovams Vyriausybei, Seimui ir Ministerijai yra priskirtinas nagrinėti administraciniam teismui toje dalyje, kuriose pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su Seimo kanceliarijos, Vyriausybės kanceliarijos ir Ministerijos neteisėtais veiksmais (neveikimu), nagrinėjant jo prašymus ir skundus dėl informacijos pateikimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios bylos teismingumo administraciniam teismui ribas, būtent ir vertino pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su prašoma priteisti neturtine žala ir reikalavimu panaikinti administracinį aktą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų taikymu ir bendrosios kompetencijos teismų priimtais procesiniais sprendimais taikant minėtas normas, teiginiai, kad nei Vyriausybė, nei Ministerija nesiima jokių veiksmų, jog būtų įgyvendinta darbuotojų teisė individualiai kreiptis į atitinkamą Jungtinių Tautų komitetą dėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisės pažeidimų, taip pat argumentai apie nekokybišką teisinį reguliavimą užimtumo politikoje, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

57. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo inicijavęs civilinę bylą bendrosios kompetencijos teisme atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo kildinama iš neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo procesinių sprendimų, priimtų civilinėse bylose Nr. e2-21078-727/2022, Nr. e2S-2340-880/2022, kuriais, taikant CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, buvo apribota pareiškėjo teisė atstovauti teisme, todėl sumažėjo jo darbo galimybės. Minėtoje civilinėje byloje taip pat buvo keltas klausimas, kodėl kiti teismai administracinėse, civilinėse, darbo bylose visiškai neribojo ieškovo (pareiškėjo) teisės atstovauti profesines sąjungas ir jų narius pagal įgaliojimą, o pats faktas, kad ieškovas (pareiškėjas) neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, buvo vertintas skirtingai. Ieškinyje akcentuota, kad pagal Darbo kodeksą ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 111, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ar ne – darbuotojas turi teisę dirbti teisininko darbą ir užsiimti individualia teisine veikla plačiąja teisės į darbą prasme, įskaitant ir atstovavimą teismuose.

58. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmai 2023 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1094-541/2023 atmetė ieškovo (pareiškėjo) ieškinį. Teismas minėtame sprendime pažymėjo, kad „tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija priimtose nutartyse, pasisakydamos dėl procesinių dokumentų pateikimo tvarkos, išsamiai motyvavo ir pagrindė, kokie dokumentai turi būti pateikti prie įgaliojimo, kuriuo įgaliojamas darbuotojas (be kita ko, įgaliojime įvardijamas teisininku) atstovauti proceso šalį byloje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartyje (nutarties 13 punktas) konstatavo, kad CPK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė savo bylas teisme vesti patiems arba per atstovus. CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, kurie gali būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą gali būti profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose.

Šiuo atveju bylą teisme veda profesinės sąjungos vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai). Šios nutarties 14 punkte pažymėta, kad atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis). Fizinių asmenų duodami įgaliojimai patvirtinami notarine tvarka (CPK 57 straipsnio 2 dalis).

CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytais atvejais, kai bylą teisme veda atitinkamai profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, taip pat CPK 56 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju įgaliojimus Civilinio kodekso nustatyta tvarka gali išduoti atitinkamo juridinio asmens organas, o šio CPK 56 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atveju – atstovaujamas antstolis. Minėtų normų visuma leidžia daryti išvadą, kad teismui privalo būti pateiktas tiek įgaliojimas, tiek kiti duomenys, pagrindžiantys asmens teisę būti atstovu, nagrinėjamu atveju – aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo įgijimą patvirtinantys dokumentai.

Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 56 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktuose imperatyviai įtvirtinta, kad profesinės sąjungos ar asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens atstovais pagal pavedimą teisme gali būti tik jų darbuotojai (tarnautojai), turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Taigi juridinio asmens atstovai turi atitikti du reikalavimus – išsilavinimo ir darbo (valstybės tarnybos) santykių egzistavimo. Tokie reikalavimai nurodomi ir kasacinio teismo praktikoje (LAT 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Teismas pažymi, kad civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios.

Įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo priimtų procesinių spendimų (nutarčių) turinį, CPK nuostatas, reglamentuojančias atstovavimo teisme institutą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK atstovavimo teisme institutą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog ieškovo nurodytos teismų priimtos procesinės nutartys yra akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią nusistovėjusią teismų praktiką.

Ieškovo nurodyti nesutikimo su teismų procesiniais sprendimais argumentai, kad kiti teismai leidžia atstovauti ieškovui nagrinėjant bylas, negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir / ar Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos veiksmus, priimant procesines nutartis, dėl kurių priėmimo ieškovas kildina neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje.“ Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1094-541/2023 pagrįstumą ir teisėtumą patvirtino Šiaulių apygardos teismas 2024 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-20-856/2024.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje keldamas klausimus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-21078-727/2022 pateikto įgaliojimo vertinimo, dėl aplinkybės, kad vienais atvejais nebuvo ribojama jo atstovavimo teisė pagal tą patį įgaliojimą, o kitais atvejais ribojama, teigdamas, kad dėl to jam buvo apribota darbo sutarties teisė, taip pat teisė vykdyti tiesiogines darbines pareigas (funkcijas), iš esmės siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, pakartotinio įvertinimo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje (sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinėje byloje Nr. e2-1094-541/2023 nustatyti faktai ir konstatuotos aplinkybės, kurios yra susijusios su, pareiškėjo teigimu, jam kilusia žala dėl Seimo veiksmų priėmus CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, kurias taiko teismai, taip pat pareiškėjo keliami klausimai dėl nevienodo įgaliojimo, kuriuo jis grįsdavo jam suteiktą atstovavimo teismuose teisę, vertinimo, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir iš naujo nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeįrodinėjamos.

60. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nenustatytų Vyriausybės, Seimo ir Ministerijos neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo prašymus dėl informacijos suteikimo ir susitikimo su ministre M. N. organizavimo, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.).

61. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; kt.).

62. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis: kad pareiškėjas 2023 m. vasario 28 d. dalyvavo susitikime su ministre M. N., o 2023 m. balandžio 5 d. – susitikime su ministre E. D.; kad Vyriausybės kanceliarija reagavo į pareiškėjo teikiamus prašymus ir surengė jam susitikimus su minėtomis ministrėmis; kad Ministerijos darbuotojai, veikdami jiems priskirtose veiklos srityse, įvertinę pareiškėjo prašymo ir skundo turinį, bei nustatę, jog pateikti reikalavimai nepriklauso Ministerijos kompetencijai, pagrįstai pareiškėjo prašymą ir skundą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai; kad Ministerijos darbuotojai paskyrė pareiškėjui susitikimą su Ministerijos padalinių atstovais ir kitų institucijų atstovais, kuris vyko 2022 m. rugsėjo 5 d. ir kuriame pareiškėjas dalyvavo bei turėjo galimybę pasisakyti. Pažymėtina, kad Seimo kontrolieriaus Pažymoje nustatyti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 22 d. ir 2022 m. rugpjūčio 26 d. prašymų nagrinėjimo trūkumai buvo pašalinti, surengiant susitikimus su ministrėmis, todėl vien Seimo kontrolieriaus Pažymoje nustatytas pareiškėjo prašymų nagrinėjimo tvarkos pažeidimo faktas, nesant pagrįstos iš tokio pažeidimo kilusios žalos ir priežastinio ryšio, nėra pagrindas kilti valstybės civilinei atsakomybei.

63. Pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą grindė bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad neturtinė žala jam realiai kilo. Pareiškėjui neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – kilusios žalos pareiškėjui fakto ir žalos apimties, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), nebuvo teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

64. Vertindama pareiškėjo ginčijamo Kanceliarijos Sprendimo teisėtumą ir pareiškėjo argumentus, kad jam taip ir nebuvo atsakyta (nepateikti duomenys), ar ginčo metu galiojusio Peticijų įstatymo 16 straipsnis neprieštaravo Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1776-1047/2023; 2025 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-339-415/2025; kt.).

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atsakymo, kuriuo pateikiama informacija, teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo aspektais (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012). Išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. teikiama informacija turi atitikti prašymo turinį (žr., pvz., 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2012). o individualaus administracinio akto formos reikalavimų Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnis neįtvirtina.

66. Nagrinėjamu atveju įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija sprendžia, kad jame yra nurodyti pagrindiniai tiek teisiniai, tiek faktiniai argumentai, todėl Kanceliarija tinkamai atsakė į pareiškėjo Prašyme nurodytus klausimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašė pateikti „visą Seimo Kanceliarijos dispozicijoje esančią informaciją (duomenis), patvirtinančią, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnis suderintas ir (arba) atitinka Konstituciją ir atitinka ir (arba) neprieštarauja Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei“, tačiau pareiškėjo prašomi pateikti dokumentai yra oficialiai paskelbti Teisės aktų registre, Kanceliarija Sprendime pagrįstai šiuos duomenis pateikė ne fizine forma, bet nurodant internetines nuorodas, kuriose yra skelbiami prašomi dokumentai.

67. Pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime pareiškėjui buvo paaiškinta, jog Konstitucinis Teismas jau nagrinėjo Peticijų įstatymo 16 straipsnio atitiktį Konstitucijai (konkrečiai Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 33 straipsnio 1 ir 2 dalims), taip pat pateikti argumentai dėl Konstitucinio Teismo išimtinės kompetencijos tirti ir spręsti Seimo priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai klausimus. Peticijų įstatymo 16 straipsnio nuostata („Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami“) nesikeitė nuo 1999 m. liepos 7 d. priimto Peticijų įstatymo įsigaliojimo (1999 m. spalio 1 d.), Peticijų įstatymo projekto svarstymo Seime metu pastabų dėl aptariamos nuostatos nebuvo pateikta, o šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo projektas atitinka Europos Sąjungos teisės reikalavimus bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas“.

68. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra išdėstęs ir kitus argumentus, kurių teisėjų kolegija šioje nutartyje neaptarė, nes pareiškėjo argumentais nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, jie nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius