2016-11-22 Nr. AB-22012-3-61-3-02334-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2037-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02334-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl išvados panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) išvadą Nr. 10-5-85965 bei pripažinti pareigūnų veiksmus neteisėtais, priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jį, kandidatą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, bei jo kolegę R. B. 2015 m. vasario 24 d. sulaikė policijos pareigūnai ir pristatė į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą. Pareiškėjas su kolege prie prekybos centro „Mandarinas“, esančio Ateities g. 91, Vilniuje, dalino politines skrajutes, viešosios tvarkos nepažeidė, netrukdė prekybos centro veiklai bei aplinkiniams; laikėsi ne tik įstatymuose nustatytos tvarkos, bet ir moralės nuostatų, niekam primygtinai nesiūlė skrajučių, tačiau prekybos centro apsaugos darbuotojai išreiškė nepasitenkinimą ir iškvietė policijos pareigūnus. Pareigūnai nenurodė sulaikymo pagrindo, elgėsi šiurkščiai ir pristatė juos į policijos komisariatą. Pareigūnai nepaisė to, kad J. M. ir R. B. pateikė neliečiamybę liudijančius dokumentus, įrodančius jų statusą. Įstatymas imperatyviai draudžia sulaikyti ar kitaip suvaržyti pareiškėjo bei jo kolegės laisvę be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo. J. M. dėl 2015 m. vasario 24 d. galimai neteisėto sulaikymo negalėjo dirbti. Be to, jis patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą bei pažeminimą rinkėjų akivaizdoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad politines skrajutes platino ne pačioje parduotuvėje, o aplink parduotuvę esančioje erdvėje, todėl nepadarė jokio teisės akto pažeidimo. Policijos pareigūnams rodė ir asmens tapatybės kortelę, ir kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. Taip pat rodė ir lankstinuke esančią jo, kaip kandidato, nuotrauką. Policijos komisariate su jais buvo elgiamasi grubiai. Nors asmenybę nustatė iš karto, tačiau laikė dar 2 valandas, prašė surašyti paaiškinimus. Pareiškėjas teigė, kad jam nesvarbus žalos atlyginimas, tačiau jam reikalingas atsiprašymas už neteisėtą elgesį.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad 2015 m. vasario 24 d. 14.42 val. Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyrius gavo pranešimą, kad Vilniuje, Ateities g. 91, prie įėjimo į prekybos centrą „Mandarinas“, vyksta konfliktas tarp apsaugos darbuotojų ir lankstinukus dalijančių asmenų. Į įvykio vietą pareigūnai atvyko 15.46 val. Prekybos centro „Mandarinas“ Objekto apsaugos vadovas A. K. (A. K.) pateikė policijos pareigūnams pareiškimą dėl lankstinukus dalinusių asmenų veiksmų, kurie 16.10 val. buvo pristatyti į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą ir parašė paaiškinimus.

Iš Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato R. B. išvyko 18.17 val., o J. M. – 18.18 val. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2015 m. vasario 24 d. du Darbo partijos atstovai, kandidatai į savivaldybės tarybos narius – J. M. ir R. B. – prie įėjimo į prekybos centrą „Mandarinas“ vykdė išorinę reklamą, t. y. dalino lankstinukus, agituojančius balsuoti už Darbo partijos atstovus. Šie nurodyti veiksmai nebuvo suderinti su prekybos centro vadovybe, kaip nustatyta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punkte, todėl prekybos centro apsaugos darbuotojų reikalavimas nutraukti rinkiminę agitaciją privačioje teritorijoje buvo pagrįstas.

Nurodytiems asmenims nenutraukus įstatymu draudžiamų veiksmų, į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, kuriems taip pat nepavyko J. M. ir R. B. įtikinti laikytis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo reikalavimų, todėl, vykdydami Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą bei realizuodami šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatytą teisę, pristatė asmenis į policijos įstaigą. Aptariamu atveju pristatymo teisėtumas bei laikymas policijos komisariate vertintinas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu, ar galėjo R.

B. bei J. M. būti pristatyti į policijos komisariatą ir, ar galėjo jame būti laikomi nuo 16.10 val. iki 18.17 val. bei 18.18 val. J. M. ir R. B. buvo kandidatai į savivaldybės tarybos narius, todėl turėjo teisinio neliečiamumo statusą ir be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negalėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, būti suimti ar kitaip suvaržyta jų laisvė. Pareigūnai privalėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes, pasiūlyti nutraukti neteisėtus veiksmus, kurie savo prigimtimi nesukėlė itin didelio pavojaus asmens, visuomenės saugumui, užsirašyti neteisėtą veiką dariusių asmenų duomenis, išaiškinti jiems apie teisinę atsakomybę, surašyti tarnybinius pranešimus ir pateikti juos kompetentingai nagrinėti įstaigai.

Vilniaus AVPK pareigūnai ir apsaugos darbuotojai parodė, kad įvykio vietoje jiems nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys neliečiamumo statusą, kurie turi būti pateikiami kartu su asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais. Vengimas pateikti policijos dokumentus sukėlė pareigūnams abejones, ar dokumentai nėra suklastoti ir ar priklauso juos turėjusiems asmenims. Teisinis neliečiamumas negali tapti privilegija. Nustačius pristatytųjų asmenų teisinio neliečiamumo statusą, jie nedelsiant turėjo būti paleisti arba jiems išaiškinta, kad buvimas policijos įstaigoje nėra privalomas.

Pagal registre esančią informaciją, R. B. ir J. M. komisariate buvo dvi valandas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad paaiškinimuose, kuriuos surašė R. B., didesnis dėmesys skirtas ne pasiaiškinti dėl veiksmų, už kuriuos buvo pristatyti į policijos įstaigą, o išreikšti pretenzijas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pristatytieji komisariate buvo savo iniciatyva. Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės pareigūnai 2015 m. vasario 24 d. įvykio vietoje veikė vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnyje jiems suteiktais įgaliojimais, realizuodami savo teises, nustatytas Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje bei vykdydami pareigą, nustatytą Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje.

J. M. nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, jis taip pat nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio ir nenurodė priežastinio ryšio tarp jų egzistavimo. Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Vien abstrakčių teiginių, jog patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę įtampą bei pažeminimą rinkėjų akivaizdoje, žalos atlyginimui nepakanka, būtina įrodyti, kad tam tikri konkretūs pareigūnų veiksmai tiesiogiai padarė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Taigi, nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl pareigūnų veiksmų būtų sukeltos konkrečios pasekmės, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Iš J. M. skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės nulėmė jo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teismo posėdyje atsakovų atstovė paaiškino, kad asmenų tapatybė nustatyta iš karto, kai J. M. ir R. B. buvo pristatyti į policijos komisariatą. Vėliau asmenys pasiliko komisariate dėl to, kad norėjo surašyti skundus, o ne dėl policijos pareigūnų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 92–99) administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus AVPK 2015 m. kovo 30 d. raštą Nr. 10-5-85965 nutraukė; kitą skundo dalį tenkino iš dalies – pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė J. M. teises, netinkamai jo atžvilgiu taikydamas Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas prievartos priemones; likusią skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVPK 2015 m. kovo 30 d. rašto Nr. 10-S-85965, kuriuo pareiškėjas informuotas apie atliktą tarnybinį patikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjui galimai padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad J. M. su 2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. vasario 26 d. skundais kreipėsi į Vilniaus AVPK ir prašė pradėti tarnybinį patikrinimą dėl policijos pareigūno, ištirti, ar jis savo veiksmais nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir apie tai jį informuoti pareiškėją. Nurodė, kad pareiškėją, kandidatą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, 2015 m. vasario 24 d. sulaikė policijos pareigūnai ir pristatė į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą. Pareiškėjas prie prekybos centro „Rimi“, esančio Fabijoniškėse, dalino politines skrajutes. Prekybos centro apsaugos darbuotojas išreiškė nepasitenkinimą ir iškvietė policijos pareigūnus, kurie nenurodė sulaikymo pagrindo, elgėsi šiurkščiai ir nekreipė dėmesio į tai, kad J. M. parodė kandidato neliečiamybę liudijantį dokumentą. Pareiškėjo nuomone, policijos pareigūnas pažeidė jo teises bei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje garantuojamą kandidatų teisinį imunitetą. Vilniaus AVPK 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. 10-S-85965 nurodė, kad atliko tarnybinį patikrinimą ir nenustatė, kad policijos pareigūnai prieš pareiškėją naudojo psichinę prievartą ar nesilaikė bendravimui su asmenimis keliamų reikalavimų. Šiame rašte pažymėta, kad J. M., kaip teisinį neliečiamumą turinčio asmens, laisvė buvo suvaržyta ne dėl pareigūnų netinkamų veiksmų ar neveikimo, o dėl to, kad jis nepateikė jokio išskirtinį statusą patvirtinančio dokumento kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu, kad pareigūnai galėtų įsitikinti teisinio neliečiamumo statusą nustatančio dokumento tikrumu bei fiksuoti tikslius duomenis apie asmens statusą.

Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas iš esmės kelia tarnybinį ginčą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus. ABTĮ 2 straipsnio 19 dalyje yra apibrėžtas tarnybinis ginčas – tai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pakeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu. Pagal šią įstatymo nuostatą, tarnybinio ginčo šalys yra administracija ir tarnautojas (pareigūnas). Kitų asmenų teisių ar pareigų šis tarnybinis ginčas neliečia, todėl kreiptis į teismą gynybos turi teisę tik asmuo, kurio atžvilgiu priimami tarnybiniai sprendimai. J. M. nėra tarnybinio teisinio santykio dalyvis, todėl informacija, kad nenustatyta, jog policijos pareigūnai prieš pareiškėją naudojo psichinę prievartą ar nesilaikė bendravimui su asmenimis keliamų reikalavimų, nesukėlė ir negalėjo sukelti jam jokių teisinių pasekmių, susijusių su pareiškėjo interesais ir teisėmis. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį teisinės gynybos į administracinį teismą gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas subjektas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Kadangi pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl rašto, kuriame jis buvo informuotas apie atlikto tarnybinio patikrinimo rezultatus, nėra priskirtas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, aptarta administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo atlyginti dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur.

Pasisakydamas šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 straipsniais. Apibendrindamas išdėstytą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje J. M. reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinami nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje tarp policijos pareigūno bendrųjų teisių yra įrašyta, jog policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti bei įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo įtariamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punkto pažeidimu. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punktas draudžia įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo. Toks teisės aktų pažeidimas gali sukelti atsakomybę pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 207-2 straipsnį. Politinės reklamos sąvoka pateikta Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Pagal šią teisės normą politine reklama laikoma valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa. Pareiškėjo platintas lankstinukas šią sąvoką atitinka.

Detaliai skaitant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punktą matyti, jog šia teisės norma draudžiama įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo. Normoje įtvirtintas draudimas yra taikomas ne politinės reklamos skleidimui be žemės, statinių ar kitų objektų savininko sutikimo, bet jos įrengimui. Lankstinukų platinimas negali būti prilygintas politinės reklamos įrengimui, nes platinant lankstinukus jokie objektai nėra įrengiami. Toks veiksmas turi būti vertinamas kaip politinės reklamos skleidimas.

Pagal bendrus teisės principus administracinės teisės normos, uždraudžiančios tam tikrų veiksmų atlikimą, negali būti aiškinamos plečiamai, vienam veiksmui nustatytą draudimą perkeliant ir kitiems veiksmams, kurie panašūs savo turiniu ar reguliuojami gretimose teisės normose. Įstatymų leidėjo valia uždrausti įrengti, o ne skleisti politinę reklamą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punkte minimuose objektuose matyti iš gramatinės normos konstrukcijos, iš to, jog įterptas šalutinis sakinys, pabrėžiantis, kad norma taikoma objektuose, ant kurių, ar kuriuose politinė reklama įrengiama. Jeigu įstatymų leidėjas būtų numatęs draudimą taikyti ir skleidimo atveju, normoje būtų pabrėžta, kad reklama gali būti ne tik įrengiama, bet ir skleidžiama. Tokio draudimo nenustačius, nėra pagrindo laikyti, kad politinė reklama gali būti skleidžiama tik gavus žemės, statinių ar kitų objektų, kuriose ji skleidžiama, savininko sutikimą. Kita vertus, policijos pareigūnai įvykio vietoje nepaprašė, jog prekybos centro „Mandarinas“ apsaugos darbuotojas A. K. pateiktų dokumentus, iš kurių matytųsi prekybos centro teisės į žemės plotą aplink prekybos centrą, kuriame pareiškėjas platino lankstinukus. A. K. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato viršininkui pateikė 2015 m. vasario 24 d. pareiškimą, kuriame nurodė, kad 2015 m. vasario 24 d. apie 15.00 val. prie pagrindinio įėjimo į prekybos centrą pastebėjo vyrą ir moterį, kurie dalino Darbo partijos rinkimo agitacines skrajutes; paaiškinti lankstinukų dalintojams, kad jiems reikalingas leidimas, buvo nusiųstas apsaugos darbuotojas.

Tam, kad policijos pareigūnas galėtų taikyti Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytas poveikio priemones, jis turi pagrįsti savo įtarimus dėl asmens nusižengimo teisės aktų reikalavimams, t. y. įsitikinti, jog egzistuoja objektyvūs duomenys, rodantys, kad gali būti daromas administracinis teisės pažeidimas. Byloje nurodomomis aplinkybėmis tai galėjo būti pareiškėjo veiksmų įvertinimas kaip politinės reklamos skleidimo ar įrengimo bei prekybos centro „Mandarinas“ teisių į žemės sklypą aplink parduotuvę nustatymas. Tuo tarpu policijos pareigūnai R. G. ir T. V. tokių duomenų netikrino ir vadovavosi apsaugos darbuotojo nurodytomis, tačiau dokumentais nepagrįstomis aplinkybėmis. Vien tik pareiškimo policijai surašymas nėra pakankamas pagrindas asmenų, prieš kuriuos šis pareiškimas pateiktas, atžvilgiu taikyti dokumentų tikrinimo ir pristatymo į policijos komisariatą priemones. Policijos pareigūnas šiuos veiksmus gali atlikti tik tada, kai yra pagrindo manyti, jog asmenys yra padarę administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką. Nesant pagrįsto įtarimo dėl administracinio pažeidimo padarymo policijos pareigūnai neturėjo pagrindo tikrinti asmens dokumentų, o taip pat pagal Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą sulaikyti ir pristatyti pareiškėją, kaip teisėtvarkos pažeidėją, į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Pristatymas į policijos komisariatą taikomas teisėtvarkos pažeidėjams, tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo surinkta duomenų, kad jis gali būti tokiu laikomas.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio 3 dalis įtvirtina kandidato į savivaldybių tarybų narius neliečiamybę. Kandidatas, Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus kandidatų sąrašus ir kandidatus, iki įsigalioja galutiniai rinkimų rezultatai, be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Pareiškėjas buvo kandidatas į savivaldybės tarybos narius, todėl jo laisvė negalėjo būti suvaržyta be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo.

Byloje yra pateikiami skirtingi duomenys dėl to, ar pareiškėjas parodė policijos pareigūnams kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. J. M. 2015 m. vasario 24 d. surašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad prie prekybos centro „Mandarinas“ dalino politines skrajutes. Į lauką išėjęs apsaugos darbuotojas su pareiškėju pradėjo konfliktuoti, grubiai elgėsi, viešai jį žemino, o vėliau iškvietė policijos pareigūnus. Pasak J. M., policijos pareigūnai apribojo jo laisvę, atėmė asmens dokumentą ir nurodė paklusti jų reikalavimams, priešingu atveju, grasino panaudoti antrankius. Pareiškėjas buvo išvežtas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą. Analogiškai aplinkybes paaiškino ir kartu su J. M. politines skrajutes dalinusi R. B.. Ji pažymėjo, kad policijos pareigūnams buvo pateikti asmenų statusą patvirtinantys dokumentai.

Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji tyrėja 2015 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-14376 nurodė, kad 2015 m. kovo 10 d. telefonu susisiekė su prekybos centro „Mandarinas“ Objekto apsaugos vadovu E. K., kuris paaiškino, kad J. M. ir R. B. 2015 m. vasario 24 d. nei prekybos centro apsaugos darbuotojams, nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams dokumentų, patvirtinančių jų, kaip kandidatų į savivaldybės tarybos narius statusą, nepateikė ir nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų pasitraukti dalinti rinkiminius lankstinukus iš privačios teritorijos.

Pasak E. K., pareigūnai daug kartų prašė pateikti dokumentus, pasitraukti iš privačios teritorijos, aiškino, kad priešingu atveju teks juos pristatyti į policijos komisariatą, nes yra parašytas pareiškimas, tačiau asmenys nereagavo, su pareigūnais bendravo arogantiškai, pakeltu balso tonu, jiems grasino. Pareigūnai bendravo itin mandagiai ir kantriai, įkalbinėjo juos nutraukti neteisėtą veiką, paaiškino, kur yra savivaldybės teritorija ir kur jie gali dalinti lankstinukus. Pareigūnai aptariamo įvykio metu negrasino minėtiems asmenims ir nenaudojo prievartos.

Iš Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2015 m. kovo 10 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-14380 matyti, kad susisiekus su prekybos centro „Mandarinas“ Objekto apsaugos vadovu A. K. telefonu, šis paaiškino, kad 2015 m. vasario 24 d. asmenys nepakluso apsaugos darbuotojų reikalavimams suderinti savo veiksmus su vadovybe, tvirtindami, kad visa teritorija yra valstybinė žemė ir jie gali daryti, ką nori. Jie minėjo, kad yra kandidatai į savivaldybės tarybą, tačiau jokių dokumentų nerodė.

Atvykę policijos pareigūnai išaiškino asmenims iškvietimo aplinkybes ir paprašė jų pasitraukti, tačiau lankstinukus dalinę asmenys kategoriškai atsisakė. Vyriškis su pareigūnu kalbėjo arogantiškai, pakeltu tonu. Pareigūnai ne vieną kartą prašė asmenų pasitraukti, pateikti dokumentus, tačiau šie nurodymų nevykdė. Jie iš tolo pareigūnui rodė kažkokius pažymėjimus, tačiau nedavė su jais susipažinti. Vėliau J. M. padavė pareigūnui tik asmens tapatybės kortelę. Prekybos centro apsaugos atstovui parašius pareiškimą, pareigūnas apie tai informavo lankstinukus dalinančius asmenis ir paprašė pasitraukti bei pateikti atitinkamus dokumentus, įspėjo, kad, priešingu atveju jie bus pristatyti į policijos įstaigą.

Moteris, reaguodama į šiuos žodžius, liepė dėti antrankius, su kažkuo kalbėjo telefonu. Abu asmenys buvo įsodinti į tarnybinį automobilį.

Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės Raitojo būrio vyriausioji patrulė R. G. tarnybinio patikrinimo metu paaiškino, kad 2015 m. vasario 24 d. patruliavimo metu buvo nurodyta vykti prie prekybos centro „Mandarinas“, kur kilo konfliktas tarp lankstinukus dalinančių asmenų ir prekybos centro apsaugos darbuotojo. Įvykio vietoje pareigūnai nustatė, kad R. B. ir J. M., nesuderinę su prekybos centro vadovybe, prie įėjimo dalina su rinkimais susijusius lankstinukus, grasina darbuotojui, o apsaugos darbuotojo reikalavimą vertina kaip kenkimą Darbo partijos rinkiminei agitacijai.

Pareigūnė bendravo su R. B., o T. V. – su J. M.. Pareigūnė prisistatė, paaiškino atvykimo priežastį ir paprašė pateikti asmenybę patvirtinanti dokumentą. R. B. išsitraukė laminuotą baltą kortelę su tekstu be nuotraukos, tačiau dokumento nedavė, o laikė priglaudusi prie savęs ir rankų pirštais uždengusi dalį teksto. R. G. suprato, kad dokumentas galioja kartu su asmenybę patvirtinančiu dokumentu. R. B. padavė savo asmens tapatybės kortelę, kito dokumento nedavė. T. V. bendravo su J. M., kuris nurodinėjo, jog visa žemė yra valstybės. Abu asmenys neminėjo, jog yra kandidatai į savivaldybės tarybos narius, sakė, kad yra paprasti žmonės ir dirba savo darbą, o išeis tada, kai baigs dalinti lankstinukus.

R. G. J. M. parodė pažymėjimą, jog jis yra nepriklausomybės gynėjas bei įrašą baltoje kortelėje, jog kandidato į savivaldybės tarybą narius laisvė negali būti suvaržyta, tačiau, paprašius parodyti dokumentą, J. M. dokumentu mosikavo ir su jame esančiais įrašais negalėjo susipažinti. T. V. pasiūlė pasitraukti į savivaldybei priklausančią teritoriją, priešingu atveju, asmenys bus pristatyti į policijos įstaigą. Moteris pasakė, kad jų sulaikyti pareigūnai neturi teisės. T. V. paprašė parodyti pažymėjimus, tačiau R.

B. nurodė, kad dokumentus jau parodė. Moteris išsitraukė baltą kortelę, pirštais uždengdama dalį teksto iš tolo ją parodė. Abu asmenys buvo pristatyti į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą. Komisariate T. V. budėtojui paaiškino pristatymo priežastį ir padavė J. M. asmens tapatybės kortelę, taip pat nurodė, kad kitų dokumentų pristatyti asmenys jam nedavė. R. G. akivaizdoje pristatytieji budėtojui neminėjo, kad yra kandidatai į savivaldybės tarybos narius. Su J. M. ir R. B. jie abu bendravo mandagiai, nekonfliktavo ir jiems negrasino.

Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės Raitojo būrio vyresnysis patrulis T. V.. Jis pažymėjo, kad paprašius pateikti asmens dokumentą, vyriškis pateikė asmens tapatybės kortelę, iš piniginės išsitraukė kažkokį pažymėjimą ir tvirtino, kad yra kandidatas į tarybos narius, tačiau iš arčiau šio dokumento nerodė. Moteris sakė, kad pareigūnai neturi teisės jų sulaikyti, kadangi jie yra kandidatai į savivaldybės narius, tačiau parodyti pažymėjimą atsisakė, kadangi jį jau rodė pareigūnei.

Paprašius parodyti pažymėjimą T. V., R. B. jį parodė iš toli, dalis teksto buvo uždengtas ranka, todėl pareigūnas negalėjo įsitikinti, kad rodomas būtent šiai moteriai priklausantis pažymėjimas. Pareigūnui priėjus arčiau, moteris atitraukė pažymėjimą ir įsidėjo jį į rankinę. Pristačius minėtus asmenis į komisariatą, jie ar vienas iš jų kažkuriam iš komisariato pareigūnų pateikė kandidato pažymėjimą. Pareigūnas matė pažymėjimo kopiją ir girdėjo, kad R. B. pokalbio metu minėjo, kad abu yra kandidatai į savivaldybės narius.

Bylos nagrinėjimo metu tiek J. M., tiek R. B. teigė, jog kartu su asmens tapatybės dokumentais jie parodė ir kandidatų į savivaldybės tarybos narius pažymėjimus. Kadangi abi pusės yra suinteresuotos kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimo parodymo ar neparodymo fakto nustatymu (pareigūnams dėl to pradėtas tyrimas dėl tarnybinio nusižengimo; pareiškėjas yra padavęs skundą šioje byloje, įvykio metu J. M. buvo su R. B.; prekybos centro „Mandarinas“ apsaugos darbuotojai yra parašę pareiškimą policijai), tai šiuo metu patikimais įrodymais patvirtinti fakto dėl pažymėjimų parodymo bei policijos pareigūnų supažindinimo su pareiškėjo, kandidato statusu, negalima.

Iš prieštaringų asmenų parodymų matyti, jog policijos pareigūnai buvo informuoti apie J. M. kaip kandidato į savivaldybės tarybos narius statusą. T. V. paprašius pateikti asmens dokumentą, J. M. pateikė asmens tapatybės kortelę, iš piniginės išsitraukė kažkokį pažymėjimą ir tvirtino, kad yra kandidatas į tarybos narius, tačiau dokumento nerodė. R. B. sakė, kad pareigūnai neturi teisės jų sulaikyti, kadangi jie yra kandidatai į savivaldybės narius, ji pažymėjimą parodė iš toli, dalis teksto buvo uždengta ranka. Pareiškėjas, pareigūnų prašomas pateikti dokumentus ir turėdamas teisinę neliečiamybę, turėjo pateikti asmens tapatybės kortelę bei kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. Policijos pareigūnų teigimu, pareiškėjas pažymėjimą rodė tik iš tolo. Pats pareiškėjas bei liudytoja R. B. teigia, kad dokumentus padavė į rankas. Nesant galimybės pašalinti prieštaravimų tarp duotų paaiškinimų, teigtina, kad pats pareiškėjas savo elgesiu – žodžiais priešindamasis policijos pareigūnams bei tinkamai neatskleisdamas pilnos informacijos apie savo statusą, prisidėjo prie to, kad policijos pareigūnai galėjo būti neužtikrinti dėl pareiškėjo statuso. Vis tik, turėdami bent žodinę informaciją, kad pareiškėjas yra kandidatas į savivaldybės tarybos narius, o taip pat turėdami jo asmens tapatybės dokumentus, policijos pareigūnai iki laisvės suvaržymo momento turėjo įsitikinti, ar asmuo turi teisinę neliečiamybę. Bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas neturėjo jokio tikslo slėpti faktą, kad jis yra kandidatas į savivaldybės tarybos narius. Jo statuso faktas buvo nustatytas iš karto, kai asmuo buvo pristatytas į policijos komisariatą. Žinodamas, kad asmuo nurodo turįs teisinę neliečiamybę, policijos pareigūnas turi paprašyti parodyti konkretų asmens statusą patvirtinantį dokumentą (šiuo atveju – kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą) bei paaiškinti atsisakymo tai padaryti pasekmes. Objektyvių įrodymų, kad ši pareiga buvo įvykdyta tinkamai, byloje nėra. Kadangi pareiškėjas pats turėjo būti suinteresuotas jo neliečiamybės fakto patvirtinimu, tai susidariusi situacija vertinama kaip nepakankamas policijos pareigūnų pareigos nustatyti asmens statusą vykdymas.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad jis nepagrįstai apie dvi valandas buvo laikomas policijos komisariate. Policijos pareigūnas T. V. patvirtino, kad pristačius asmenis į komisariatą, jie ar vienas iš jų kažkuriam iš komisariato pareigūnų pateikė kandidato pažymėjimą. Pareigūnas matė pažymėjimo kopiją ir girdėjo, kad R. B. pokalbio metu minėjo, kad abu yra kandidatai į savivaldybės narius. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas R. S. 2015 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad komisariato postinis R. V. iš pristatytų asmenų žodžių nustatė jų asmenybes. Asmenims buvo paaiškinta, kad reikia rašyti pasiaiškinimą dėl įvykio prie prekybos centro. Piliečiai turėjo pretenzijų policijos pareigūnams, atvežusiems juos į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ąjį policijos komisariatą, nurodė, kad buvo grasinta uždėti antrankius. R. B. pradėjo rašyti paaiškinimą, ji pateikė Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą pažymėjimą. J. M. tvirtino, kad nemoka rašyti ir nepateikė dokumentų. Pasiaiškinimą pareiškėjo vardu taip pat surašė R. B., o J. M. ant jo pasirašė.

Nuo momento, kai faktas apie pareiškėjo buvimą kandidatu į savivaldybės tarybos narius buvo atskleistas, bet koks pareiškėjo laisvės suvaržymas galėjo būti vykdomas tik sutinkant Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tai, kad prieš pareiškėją nebuvo pradėti jokie veiksmai, patvirtina, kad jis tinkamai patvirtino savo buvimo kandidatu į savivaldybės tarybos narius faktą. Pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. paaiškinimas rodo, jog jis buvo įpareigotas raštu paaiškinti įvykio aplinkybes. Pareiškėjas, kaip ir R. B., skundą dėl policijos pareigūnų veiksmų surašė tik sekančią dieną. Tai rodo, jog policijos komisariate jie užtruko ne dėl to, kad norėjo pateikti skundus dėl pareigūnų veiksmų, o dėl to, kad turėjo surašyti paaiškinimus. Tai, kad pareiškėjas turėjo rašyti paaiškinimą, patvirtinta ir R. S. tarnybiniame pranešime.

Nustatytos aplinkybės rodo, jog Vilniaus AVPK pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, taikydami Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išdėstytas prievartos priemones – neįsitikino, ar pareiškėjas pagrįstai nurodomas pažeidusiu įstatymą, nenustatė jo, kaip kandidato į savivaldybės tarybos narius statuso bei įpareigojo atlikti procesinius veiksmus policijos komisariate. Kadangi šių pažeidimų padarymui įtakos turėjo ir pareiškėjo elgesys tinkamai nepateikiant jo teisinį statusą apibrėžiančių dokumentų, pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas teismo posėdyje išsakė poziciją, kad jis nesiekia žalos atlyginimo pinigais dėl žalos atlyginimo, tinkamu neturtinės žalos kompensavimu laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimo fakto konstatavimas.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos valstybę, apeliaciniu skundu (b. l. 101–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde patikslino, kad nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė J. M. teises, nes netinkamai jo atžvilgiu taikė Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas prievartos priemones. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino bei taikė Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nustatančias, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti.

Teismas savo sprendime, aiškindamas šią teisės normą, nurodo, kad tam, kad policijos pareigūnas galėtų taikyti šiame punkte numatytas poveikio priemones, t. y. tikrinti asmens dokumentus, jis turi pagrįsti savo įtarimus dėl asmens nusižengimo teisės aktų reikalavimams, įsitikinti, jog egzistuoja objektyvūs duomenys, rodantys, kad gali būti daromas administracinis teisės pažeidimas. Nagrinėjamu atveju objektyvūs duomenys, rodantys, kad gali būti daromas administracinis teisės pažeidimas, buvo, kadangi 2015 m. vasario 24 d. 14.42 val. Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje buvo gautas pranešimas, kad Vilniuje, Ateities g. 91, prie įėjimo į prekybos centrą „Mandarinas“ vyksta konfliktas tarp apsaugos darbuotojų ir lankstinukus dalijančių asmenų. Į įvykio vietą nukreiptiems Vilniaus AVPK pareigūnams buvo pateiktas pareiškimas dėl lankstinukus dalinusių asmenų veiksmų, todėl policijos pareigūnai pagrįstai įtarė, jog yra padarytas administracinis teisės pažeidimas.

Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų tyrimą, visų administracinio teisės pažeidimo aplinkybių aiškinimąsi, duomenų rinkimą, nustatymą, ar konkrečiu atveju veikoje yra visi pažeidimo sudėties elementai, atlieka Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjai. Šie pareigūnai, surinkę visus duomenis, sprendžia dėl asmens nusižengimo teisės aktų reikalavimams, t. y. įsitikina, jog egzistuoja objektyvūs duomenys, rodantys, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Taigi, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skirtingą policijos pareigūnų kompetenciją, priklausančią nuo jų užimamų pareigų. Policijos pareigūnai, kurie atvyko į įvykio vietą ir aiškinosi pradines aplinkybes, veikė savo kompetencijos ribose, pagal jų veiklą reglamentuojančias instrukcijas. Būtent tikslu išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes ir buvo pasiūlyta J. M. ir R. B. vykti į policijos komisariatą ir parašyti paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių.

2. Teismas nepagrįstai susidariusią situaciją įvertino kaip nepakankamą policijos pareigūnų pareigos nustatyti asmens statusą vykdymą. Pažymėtina, jog pats teismas sprendime pripažino, „kad pats pareiškėjas savo elgesiu – žodžiais priešindamasis policijos pareigūnams bei tinkamai neatskleisdamas pilnos informacijos apie savo statusą, prisidėjo prie to, kad policijos pareigūnai galėjo būti neužtikrinti dėl pareiškėjo statuso“. Teismas sprendime nurodo ir tai, kad „turėdami jo asmens tapatybės dokumentus, policijos pareigūnai iki laisvės suvaržymo momento turėjo įsitikinti, ar asmuo turi teisinę neliečiamybę“, kad „žinodamas, kad asmuo nurodo turįs teisinę neliečiamybę, policijos pareigūnas turi paprašyti parodyti konkretų asmens statusą patvirtinantį dokumentą bei paaiškinti atsisakymo tai padaryti pasekmes“. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai taip ir padarė, t. y. ne kartą prašė pareiškėjo parodyti asmens statusą patvirtinančius dokumentus bei paaiškino atsisakymo tai padaryti pasekmes. Asmens dokumentą ir kandidato pažymėjimą pareiškėjas pateikė tik Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ajame policijos komisariate, o iki tol pareigūnai negalėjo spręsti dėl pareiškėjo ypatingo statuso turėjimo. Kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimas patvirtina kandidato statusą tik pateiktas su šio asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu su nuotrauka. Prie prekybos centro šie dokumentai pareigūnams pateikti nebuvo, nes kandidato pažymėjimas buvo rodomas iš tolo, ne visas, nepateikiamas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas.

3. Teismas sprendime pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė J. M. teises, nes netinkamai jo atžvilgiu taikė Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris įtvirtina, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas savo sprendime nurodė, jog „pristatymas į policijos komisariatą taikomas teisėtvarkos pažeidėjams, tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo surinkta duomenų, kad jis gali būti tokiu laikomas“. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad policijos patruliai į iškvietimą nuvyko gavę iš budėtojų pranešimą apie konfliktą prie prekybos centro „Mandarinas“. Nuvykus į vietą ir pradėjus aiškintis konflikto aplinkybes, apsaugos darbuotojas nurodė, kad J. M. ir R. B. nevykdo apsaugos darbuotojo prašymo pasišalinti iš prekybos centrui „Mandarinas“ priklausančios teritorijos. Negalint išspręsti konflikto vietoje, J. M. ir R. B. buvo pasiūlyta nuvykti į policijos komisariatą tolimesniam aplinkybių aiškinimuisi. Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ajame policijos komisariate J. M. judėjimo laisvė nebuvo suvaržyta. Tai patvirtino ir pats J. M. bei R. B. teismo posėdžio, vykusio 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme, metu. Pats pareiškėjas tvirtina, kad komisariatą, jiems panorėjus, galėjo palikti bet kuriuo metu. J. M. ir R. B. apklausė vienas ir tas pats policijos pareigūnas, o pareiškėjas nebuvo nusiteikęs geranoriškai spręsti situacijos – jis konfliktavo ne tik prie prekybos centro „Mandarinas“, bet ir Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato patalpose, tokiu būdu pats pareiškėjas vilkino įvykio aplinkybių aiškinimąsi ir konflikto priežasties nustatymą.

Tai, kad J. M. laisvė nebuvo suvaržyta rodo ir 2015 m. vasario 24 d. surašytas jo paaiškinimas, iš kurio turinio aiškiai matyti, jog jis buvo rašytas ne tam, kad pasiaiškinti dėl veiksmų, už kuriuos buvo pristatytas į policijos įstaigą, o tam, kad išreikštų pretenzijas dėl pareigūnų veiksmų. Taigi, J. M. policijos komisariate buvo savo iniciatyva.

4. Teismo teiginys, kad „pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. paaiškinimas rodo, jog jis buvo įpareigotas raštu paaiškinti įvykio aplinkybes“ yra nepagrįstas, kadangi iš paaiškinimo turinio matyti, kad J. M. ne aiškinasi dėl įvykio aplinkybių, o piktinasi prekybos centro „Mandarinas“ apsaugos darbuotojo ir policijos pareigūnų veiksmais. Taip pat nepagrįstas ir kitas teismo teiginys, kad „pareiškėjas, kaip ir R. B., skundą dėl policijos pareigūnų veiksmų surašė tik sekančią dieną“, kadangi minėtas paaiškinimas yra parašytas 2015 m. vasario 24 d., t. y. tą pačią dieną, kaip ir Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje gautas pranešimas apie konfliktą prie prekybos centro. Kitas teismo teiginys, jog „tai, kad pareiškėjas turėjo rašyti paaiškinimą, patvirtinta ir R. S. tarnybiniame pranešime“ nepagrįstas, kadangi minėtame tarnybiniame pranešime R. S., priešingai nei savo sprendime nurodo teismas, patvirtino, jog „moteriškė buvo labai nepatenkinta patrulių veiksmais ir tai panorėjo išreikšti savo paaiškinime“. Sprendime teismas nurodė, kad „nuo to momento, kai faktas apie pareiškėjo buvimą kandidatu į savivaldybės tarybos narius buvo atskleistas, bet koks pareiškėjo laisvės suvaržymas galėjo būti vykdomas tik sutinkant Vyriausiajai rinkimų komisijai“. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad faktas apie pareiškėjo buvimą kandidatu į savivaldybės tarybos narius, buvo atskleistas tik J. M. atvykus į policijos komisariatą (R. S. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad tik paaiškinimo surašymo metu R. B. pateikė specialųjį statusą patvirtinantį dokumentą, o J. M. tokio dokumento budėtojui iš viso nepateikė).

Apibendrindamas išdėstytą, atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįsti ir teisėti, jo teisės nebuvo pažeistos, atvirkščiai – pats pareiškėjas savo konfliktišku elgesiu ir policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymu (asmens dokumentų bei kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimo nepateikimu) sudarė prielaidas jo pristatymui į policijos įstaigą. Išsiaiškinus visas aplinkybes, administracinė atsakomybė pareiškėjui taikyta nebuvo. Vilniaus AVPK pareigūnai veikė savo kompetencijos ribose. Policijos patruliai, atvykę į įvykio vietą, negalėjo išsiaiškinti, ar ta vieta, kurioje pareiškėjas platino lankstinukus priklauso prekybos centrui, nes apsaugos darbuotojas tokia informacija nedisponavo, šie duomenys būtų surinkti ir įvertinti, tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą.

Taigi, teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai vertino teisines bei faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. M. ginčijo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. kovo 30 d. raštą Nr. 10-3-85965, prašė pripažinti neteisėtais 2015 m. vasario 24 d. pareigūnų veiksmus, kuomet jis buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus AVPK 6-ąjį policijos komisariatą, ir priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. kovo 30 d. raštą Nr. 10-3-85965 nutraukė. Kitą skundo dalį tenkino iš dalies: pripažino, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė J. M. teises, netinkamai jo atžvilgiu taikydamas Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įvardintas prievartos priemones; reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka skundžia atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nesutikdamas su teismo argumentais ir išvada, kad Vilniaus AVPK pažeidė J. M. teises. Atsakovas laikosi pozicijos, kad policijos pareigūnai pagal nustatytas faktines aplinkybes tinkamai ir pagrįstai taikė Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas prievartos priemones.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, ir konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pasisakė visais esminiais klausimais, kuriuos savo skunde buvo iškėlęs pareiškėjas ir atsiliepime į skundą išdėstęs atsakovas.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, įvertindamas jų visumą, ir sprendime pakankamai aiškiai konstatuodamas jų prieštaringumą bei išsamiai išdėstydamas argumentus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo bei kartu su juo buvusios ir rinkiminius lankstinukus dalinusios R. B. paaiškinimai apie faktines bylos aplinkybes skiriasi nuo policijos pareigūnų T. V. ir R. G. paaiškinimų. J. M. ir R. B. teigė, kad asmens tapatybės korteles ir kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimus jie padavė policijos pareigūnams į rankas, gi policijos pareigūnai tvirtino, kad J. M. padavė tik asmens tapatybės kortelę, o kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimo nepateikė. Pasak jų, R. B. pažymėjimą parodė tik iš toli, iš dalies uždengusi jo tekstą, o J. M. jo visai nerodė. Tačiau, ir policijos pareigūnai pripažino, kad žodžiu jiems buvo pasakyta, jog J. M. ir R. B. yra kandidatai į savivaldybės tarybos narius. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pašalinti minėtų prieštaravimų nepavyko.

Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos suteikia teisę policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines pareigas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti <...>.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas J. M. atvykusiems į prekybos centrą „Mandarinas“ policijos pareigūnams (T. V. ir R. G.) asmens tapatybės kortelę pateikė, tad jo asmens tapatybė buvo nustatyta.

Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas į policijos įstaigą buvo pristatytas kaip pažeidęs Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punktą, kadangi prie įėjimo į prekybos centrą „Mandarinas“ vykdė išorinę reklamą: dalino lankstinukus, agituojančius balsuoti už Darbo partijos atstovus, nesuderinęs su prekybos centro vadovybe.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punkte įtvirtintas draudimas įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo. Lankstinukų dalinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra išorinės politinės reklamos įrengimas ir skleidimas minėto įstatymo 48 straipsnio 10 dalies 6 punkto prasme, tad šiuo atveju nepatenka į anksčiau minėto draudimo sąvoką. Kita vertus, policijos pareigūnams net ir įtariant, kad pareiškėjas galimai savo veiksmais pažeidžia Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2072 straipsnio kažkurias nuostatas, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindo sulaikyti ir pristatyti J. M. į policijos komisariatą bei ten jį laikyti 2 valandas, nebuvo. Kaip jau minėta, pareiškėjo asmens tapatybė buvo nustatyta įvykio vietoje, policijos pareigūnai neneigia, kad jiems iš R. B. ir J. M. žodžių buvo žinoma ir tai, kad jie yra kandidatai į savivaldybės tarybos narius, kurių laisvė negali būti suvaržyta be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 str. 3 d.). Netgi ir tuo atveju, jei pareiškėjas (kaip tvirtina atsakovas) į konflikto vietą atvykusiems T. V. ir R. G. nepateikė į rankas patikrinimui kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimo, policijos pareigūnai turėjo realią galimybę informaciją apie asmens buvimą (ar nebuvimą) kandidatu į savivaldybės tarybos narius išsiaiškinti ir patys, susisiekę su Vyriausiąja rinkimų komisija, be pareiškėjo sulaikymo ir išvežimo į policijos komisariatą.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai teisingai nurodė ir tai, kad J. M. skundas „Dėl policijos pareigūno veiksmų“ buvo surašytas kitą, t. y. 2015 m. vasario 25 d. (b. l. 36). Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, o tik sau palankia linkme interpretavo byloje nustatytas ir teismo ištirtas aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik bylos proceso dalyvio (šiuo atveju pareiškėjo) argumentas, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindas panaikinti, ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. ABTĮ 130 straipsnis nustato, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (ABTĮ 130 str. 2 d. 6 p.). Taigi, bylos proceso dalyvio nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu turi būti motyvuotai pagrįstas minėtais apeliacinio skundo pagrindais, o ne subjektyvia nuomone, abejonėmis, ar prielaidomis. Pareiškėjas savo apeliacinio skundo nepagrindė jokiomis teisės normomis, kurių nebūtų taikęs ar būtų neteisingai pritaikęs pirmosios instancijos teismas.

Atmesdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovo ginčijamą sprendimą, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė