2022-06-15 Nr. AB-16704-3-61-3-04302-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-522-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04302-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. ir atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ (toliau – ir atsakovas) 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 298529 „Dėl motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio apskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti VĮ „Regitra“ 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (1.18)-S-12938 „Dėl motorinės transporto priemonės registracijos mokesčio apskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis): pirmosios registracijos data – 2017 m. gegužės 17 d., degalų tipas – benzinas, variklio darbinis tūris 1 598 kub. cm, didžiausia naudingoji galia – 97 kW. Automobilis yra taupus, jo CO2 emisijos duomenys – 127 g/km. Pažymėjo, kad registruojant Automobilį, Sprendimu Nr. 1 buvo apskaičiuotas 90 Eur registracijos mokestis, nurodant, kad Automobilio CO2 emisijos duomenys yra 185,07 g/km. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 priede nustatyta mokesčio dydžių pagal motorinės transporto priemonės naudojamų degalų rūšį paskaičiavimo lentele, esant CO2 emisijai intervale nuo 151 iki 160 g/km, registracijos mokestis yra 45 Eur. Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas nesilaikant Įstatymo reikalavimų ir nustatytų prioritetų, t. y. nesivadovaujant lygiaverčių transporto priemonių, kurios yra priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, duomenimis apie jų CO2 emisijos kiekius ir neatlikus jokios analogiškų transporto priemonių paieškos bei duomenų analizės.

3. Teigė, kad Sprendimą Nr. 1 buvo apskundęs VĮ „Regitra” generaliniam direktoriui. Kartu prie skundo pridėjo duomenis apie pavyzdinį automobilį, kurio variklio darbinis tūris, nors ir didesnis, tačiau patenka į mažesnio mokestinio vertinimo kategoriją nei pareiškėjo Automobilis. Tačiau VĮ „Regitra” generalinis direktorius Sprendimu Nr. 2 atmetė skundą motyvuodamas, kad pateikto pavyzdinio automobilio numeris, variantas ir versija skiriasi nuo pareiškėjo Automobilio, tačiau nepateikė jokių motyvų dėl CO2 emisijos kiekio skirtumų, neatliko savo turimų duomenų analizės ir nenurodė analogiškų automobilių emisijos duomenų. Nagrinėjamu atveju, atsakovas Sprendime Nr. 1 taikė programinį paskaičiavimo būdą nurodant, kad mokestis apskaičiuotas vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjo vertinimu, CO2 emisija nustatyta nesivadovaujant objektyviais kriterijais, kurie būtų susiję su konkrečia automobilio marke.

4. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 4 d. į bylą pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus. Pareiškėjas kreipėsi į TOYOTA automobilių atstovą Lietuvoje uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Tokvila” ir užsakė oficialų gamintojo transporto priemonės atitikties sertifikatą (toliau – ir Sertifikatas). Sertifikato 49 punkte yra nustatyti CO2 emisijos kiekiai iš kurių matyti, kad miesto sąlygomis (angl. urban conditions) Automobilio CO2 emisija yra 194 g/km, užmiesčio sąlygomis (angl. extra urban conditions) – 130 g/km, o bendra (angl. combined) – 154 g/km.

5. Pareiškėjas taip pat 2021 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto teisės normomis nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek jose CO2 emisijos nustatymo tvarka parengta nesivadovaujant objektyviais kriterijais, kurie būtų reikšmingi automobilio CO2 emisijos kiekiui bei kuriose turi reikšmę tokie Europos Sąjungoje patvirtinti automobilių tipo, varianto ir versijos duomenys, kurie nedaro reikšmingo poveikio automobilio CO2 emisijai, tačiau daro įtaką nustatomam CO2 emisijos mokesčio dydžiui, atitinka Konstituciją. Pareiškėjo teigimu, reikia ištirti, ar nustatytas teisinis reguliavimas (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kad Kelių transporto priemonių registre (toliau – ir Registras) neregistruotos motorinės transporto priemonės išmetamas CO2 kiekis nustatomas pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, tiek, kiek Europos Sąjungoje patvirtintas tipas, variantas ir versija neturi įtakos CO2 emisijos kiekiui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje nustatytam teisinės valstybės ir teisingumo principams.

6. Atsakovas VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad apskaičiuojant motorinių transporto priemonių registracijos mokestį vadovaujasi Motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio apskaičiavimo, surinkimo ir grąžinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1V­452 „Dėl motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio apskaičiavimo, surinkimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) ir Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), nuostatomis. Taigi įvertinus pareiškėjo Automobilį, registracijos mokestis buvo apskaičiuotas remiantis Įstatymo 2 priedo 1.1 papunktyje numatyta formule.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas pateikė kito automobilio pavyzdį dėl galbūt lygiaverčių duomenų apskaičiuojant registracijos mokestį. Pareiškėjui buvo nurodyti skirtumai lyginant abu automobilius. Esant šioms aplinkybėms, šiuo konkrečiu atveju Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas pareiškėjo Automobilio registracijos mokesčio apskaičiavimui negalėjo būti taikomas.

9. Atsakovas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismas nurodė spręsti teismo nuožiūra.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VĮ „Regitra“ 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 298529 „Dėl motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio apskaičiavimo“ bei 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (1.18)-S-12938 „Dėl motorinės transporto priemonės registracijos mokesčio apskaičiavimo“ ir įpareigojo VĮ „Regitra“ iš naujo spręsti pareiškėjo automobilio (duomenys neskelbtini) (pirmosios registracijos data – 2017 m. gegužės 17 d., degalų tipas – benzinas, variklio darbinis tūris 1 598 kub. cm, didžiausia naudingoji galia – 97 kW) registracijos mokesčio klausimą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. Sprendimu Nr. 1 registruojant Automobilio registravimo duomenis VĮ „Regitra“ pareiškėjui pritaikė 90 Eur registracijos mokestį, kurį pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 29 d. sumokėjo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, 2020 m. spalio 29 d. pateikė skundą VĮ „Regitra” generaliniam direktoriui, kuris 2020 m. lapkričio 29 d. Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nurodė, jog jam registracijos mokestis pritaikytas pagrįstai. Pateiktos kitos transporto priemonės duomenų negalima taikyti, nes jie nesutampa su Automobilio duomenimis (skiriasi ES tipo patvirtinimo numeris, variantas, versija).

12. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Taisyklių ir Aprašo nuostatas.

13. Teismas nurodė, kadangi pareiškėjo Automobilis ankščiau nebuvo registruotas Lietuvos Respublikoje, jam yra taikomas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kaip yra apskaičiuojamas neregistruotų Lietuvos Respublikoje automobilių išmetamas CO2 kiekis, t. y. pagal motorinės transporto priemonės kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentuose pateiktą informaciją (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); pagal formules, patvirtintas šio įstatymo 2 priede, vadovaujantis kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentuose pateikta naujausia informacija (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktas); pagal formules, patvirtintas šio įstatymo 2 priede, vadovaujantis Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, duomenimis (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad apskaičiuojant Automobilio registracijos mokestį turėjo būti taikomas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas, o ne Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kurį pritaikė atsakovas, taip pat, jog registracijos mokestis buvo apskaičiuotas nesivadovaujant lygiaverčių transporto priemonių, kurios yra priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, duomenimis apie jų CO2 emisijos kiekius, kadangi, kaip teisingai nustatė VĮ „Regitra“, būtent šiuo atveju, negalėjo būti taikomas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Apskaičiuojant motorinės transporto priemonės registracijos mokestį Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas tik tokiu atveju, jei pateikta pavyzdinė motorinė transporto priemonė yra priskirta tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, pagal išmetamą CO2 kiekį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo Automobilio Europos Sąjungos tipo patvirtinimo numeris – e11*2001/116*0350*11, tipas – AR2, variantas – ZGR20(WF), versija – ZGR20L-GWFEPW(4M), o pareiškėjo pateikto pavyzdinio automobilio Europos Sąjungos tipo patvirtinimo numeris – e11*2001/116*0350*09, tipas – AR2, variantas – ZGR21 (WC), versija – ZGR21L-GWXEPW(1K). Teismas sprendė, kad tik pavyzdinio automobilio ir pareiškėjo Automobilio tipas (AR2) yra toks pats, tačiau kiti duomenys yra skirtingi, todėl minėtus automobilius būtų klaidinga laikyti lygiaverčiais. Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas neatliko savo turimų duomenų analizės ir nenurodė analogiškų automobilių emisijos duomenų. VĮ „Regitra“ atsakydama į 2020 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo paklausimą nurodė, kad Registre nebuvo registruotos nei vienos lygiavertės transporto priemonės, kuri būtų priskirta tam pačiam Europos Sąjungos tipui, variantui ir versijai.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai pareiškėjas, kreipdamasis į VĮ „Regitra” dėl Automobilio registravimo, nepateikė duomenų apie Automobilį pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktą (kilmės dokumentų). Tačiau nagrinėjant bylą teisme pareiškėjas kreipėsi į TOYOTA automobilių atstovą Lietuvoje UAB „Tokvila” ir užsakė oficialų gamintojo transporto priemonės atitikties sertifikatą (toliau – ir Sertifikatas), kurio 49 punkte yra nustatyti CO2 emisijos kiekiai, iš kurių matyti, kad miesto sąlygomis (angl. urban conditions) Automobilio CO2 emisija yra 194 g/km, užmiesčio sąlygomis (angl. extra urban conditions) – 130 g/km, o bendra (angl. combined) – 154 g/km. Taigi pareiškėjas bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė papildomus duomenis, kurie įrodo, kad Automobilio CO2 emisijos kiekis yra 154 g/km. Pagal Įstatymo 1 priede įtvirtintą mokesčio dydžių pagal motorinės transporto priemonės naudojamų degalų rūšį paskaičiavimo lentelę esant CO2 emisijai intervale nuo 151 iki 160 g/km, registracijos mokestis yra 45 Eur. Šiuo atveju pareiškėjas sumokėjo 90 Eur Automobilio registracijos mokestį.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įrodė, jog Automobilio CO2 emisijos kiekis yra 154 g/km, todėl jo registracijos mokestis apskaičiuotas netinkamai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. Teismas tokios išvados priėjo, nes pagal Įstatymo 3 straipsnį mokesčio objektas – M1 klasei ar N1 klasei priskirtos motorinės transporto priemonės, kuriai valdytojas atlieka registraciją, duomenų šaltiniuose nurodytas išmetamas CO2 dydis, išskyrus istorinės motorinės transporto priemonės, kuriai valdytojas atlieka registraciją, išmetamą CO2 dydį. Taigi nustačius realų ir tikrąjį Automobilio išmetamą CO2 dydį pagal jį ir turi būti skaičiuojami mokėtini mokesčiai.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.

18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo suprastina, jog jis siekia atgauti per didelį sumokėtą mokestį už Automobilio registraciją, tačiau kaip skundo reikalavimus suformulavo prašymus panaikinti skundžiamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi, nusprendė įpareigoti atsakovą VĮ „Regitra“ iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną Automobilio registracijos sumą. Nurodė, kad administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą.

19. Teismas pabrėžė, kad dėl susiklosčiusios situacijos nėra jokios VĮ „Regitra“ kaltės, kadangi ji registruoja automobilius pagal tuos duomenis, kokius jai pateikia asmenys, siekiantys įregistruoti transporto priemones. Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis į VĮ „Regitra“, nepateikė Automobilio kilmės dokumentų, todėl VĮ „Regitra“ pagrįstai apskaičiavo mokestį pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pareiškėjui tik teismui pateikus Automobilio kilmės dokumentus (už kurių gavimą, kaip nurodo pareiškėjas, jis sumokėjo 181,50 Eur), teismas panaikino atsakovo Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 (nes mokestis turi būti mokamas už realų dokumentuose nurodytą to Automobilio išmetamą CO2 dydį) bei įpareigojo atsakovą iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui Automobilio registracijos mokestį pagal visus naujausius duomenis. Taigi būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti atsakovui Automobilio Sertifikatą, kadangi Automobilio registracijos metu jis atsakovui nebuvo pateiktas, VĮ „Regitra“ pareiškėjo Automobiliui registracijos mokestį apskaičiavo remdamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

20. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad nors sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, tačiau pareiškėjas Sertifikatą pateikė tik nagrinėjant bylą teisme, registruojant Automobilį VĮ „Regitra“ jo nebuvo pateikęs, todėl bylinėjimosi išlaidos (mokestis už Sertifikato išdavimą ir žyminis mokestis) susidarė tik dėl pareiškėjo veiksmų, o ne dėl atsakovo kaltės. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes (tarp šalių kilo ginčas, kokio dydžio mokestį reikia mokėti už registruojamą Automobilį) ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį (aiškus, neprieštaringas), nagrinėjamos bylos baigtį (bylai teisingai išspręsti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą poreikio nėra, byla išspręsta taikant aiškias įstatymo nuostatas), konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Taigi teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų konstitucingumo.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prašymą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų konstitucingumo.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė ginčo esmės vertinimo klaidą tiek pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų ir nurodęs, jog pareiškėjas Sertifikatą pateikė tik teismui, o VĮ „Regitra“ jo nebuvo pateikęs, todėl bylinėjimosi išlaidos (mokestis už Sertifikato išdavimą ir žyminis mokestis) susidarė tik dėl pareiškėjo veiksmų, o ne dėl atsakovo, tiek motyvuose nurodydamas, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog apskaičiuojant Automobilio registracijos mokestį turėjo būti taikomas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas, o ne Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktas (kaip pritaikė atsakovas), tiek ir atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašyme išdėstytais motyvais bei pagrindais.

24. Pareiškėjas pažymi, kad esminis skundo motyvas byloje buvo tai, jog pats nustatytas paskaičiavimo būdas pagal taikytą teisės normą yra akivaizdžiai neteisingas ir todėl prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu Sertifikatas teismui buvo pateiktas tik kaip įrodymas, iliustruojantis neteisingos apmokestinimo tvarkos rezultatą, o ne dokumentas, kuriuo remiantis atsakovas turėjo paskaičiuoti mažesnį mokestį. Būtent šiuo aspektu Sertifikatas ir yra pateiktas kaip įrodymas, o išlaidos jam gauti yra procesiškai pagrįstos.

25. Nagrinėjamu atveju ginčo esmę sudaro tai, kad vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kai nėra pateikti motorinės transporto priemonės kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentai (o byloje nėra ginčo, kad transporto priemonės registravimo metu tokie dokumentai pateikti nebuvo), kelių transporto priemonių registre neregistruotos motorinės transporto priemonės išmetamas CO2 kiekis nustatomas pagal tokią prioriteto tvarką, pagal kurią mokestis pirmiausia turi būti paskaičiuotas pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, ir tik nesant tokios galimybės turi būti taikomas formulės taikymo būdas.

26. Kriterijai, kurie lemia mokesčio dydį, privalo būti susiję tik su transporto priemonės CO2 kiekio išmetimu, kadangi pats būdas ir yra skirtas mokesčiui už CO2 emisiją paskaičiuoti. Tuo tarpu visi kiti kriterijai, kurie galbūt daro įtaką kelių transporto priemonės tipui, variantui ir versijai, tačiau nėra susiję su CO2 emisija (pavyzdžiui įrenginių spalva, apdailos ar tvirtinimo elementai, komplektacija, kt.), negali lemti mokesčio už CO2 emisiją paskaičiavimo; o aplinkybė, kad tokie kriterijai yra įtraukti į Įstatymo turinį nustatant, jog CO2 kiekis nustatomas pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, – prieštarauja Konstitucijoje nustatytam teisingumo bei teisinės valstybės principui.

27. Atsakovas rėmėsi tuo, kad jo sprendimai buvo priimti vadovaujantis nustatyta prioriteto tvarka. Taigi įregistruojant 2017 metų laidos automobilį (duomenys neskelbtini), kuris varomas benzinu ir kurio variklis yra 1,6 kub. cm darbinio tūrio, atsakovo sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje nėra nei vienos įregistruotos lygiavertės transporto priemonės, kuri būtų priskirta tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai. Todėl, pagal atsakovą, jis negalėjo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo.

28. Pareiškėjui kyla pagrįsta abejonė, kaip taip yra, kad pakankamai populiarios markės (duomenys neskelbtini) automobilis, kurio nei darbinis tūris (1,6 kub. cm), nei pagaminimo metai (2017 m.) nesudaro jokio ekskliuzyvinio (ar ekstraordinarinio) išskirtinumo, taip pat, kuriam nėra atlikti jokie pakeitimai, kurie pakeistų gamintojo nustatytuosius, – t. y. neišsiskiriantis jokiu originalumu ar unikalumu – pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra vertinamas kaip automobilis, kuris Lietuvoje neturi kito analogo, kuris būtų priskirtas tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai.

29. Pareiškėjas teigia, kad apskųsdamas atsakovo Sprendimą, pateikė atsakovui duomenis apie beveik analogišką tos pačios markės ir tų pačių metų automobilį, kurio variklio darbinis tūris nors ir yra didesnis (1,8 kub. cm) ir todėl CO2 emisijos kiekis taip pat turėtų būti didesnis, tačiau jis vis tiek patenka į mažesnio mokestinio vertinimo kategoriją, negu jo automobilis.

30. Atsakovas skundą atmetė motyvuodamas, kad pateikto automobilio pavyzdžio tipo patvirtinimo numeris, variantas ir versija skiriasi nuo pareiškėjo automobilio. Tačiau akivaizdu, kad net ir tokie galimi tipo, varianto ir versijos skirtumai, kurie neturi ir negali turėti jokios įtakos CO2 emisijos kiekiui (pavyzdžiui įrenginių spalva, apdailos ar tvirtinimo elementai, komplektacija, kt.), užkerta galimybę taikyti kitą galimą apmokestinimo prioritetinį būdą – Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą galimybę išmetamą CO2 emisijos kiekį vertinti pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 emisijos kiekį.

31. Nors atsakovas faktiškai neanalizavo savo turimų duomenų pagal kriterijus, kurie turi reikšmę CO2 emisijos kiekiui, o teisės normą taikė tik atsižvelgdamas į tipo, varianto ir versijos faktą, tačiau kyla pagrįsta abejonė, kad nustatytas teisinis reguliavimas, taikytinas byloje (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jog kelių transporto priemonių registre neregistruotos motorinės transporto priemonės išmetamas CO2 kiekis nustatomas pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, tiek, kiek Europos Sąjungoje patvirtintas tipas, variantas ir versija neturi įtakos CO2 emisijos kiekiui, – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje nustatytam teisinės valstybės ir teisingumo principams.

32. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas taikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą CO2 kiekio nustatymo būdą, tačiau šiuo atveju turėjo būti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas CO2 kiekio nustatymo būdas. Skundas yra grindžiamas būtent šių dviejų teisės normų netinkamu taikymu. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad abi šios teisės normos: tiek atsakovo taikytas programinis paskaičiavimo būdas (pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą), tiek prioritetinis Kelių transporto priemonių registre registruotų lygiaverčių motorinių transporto priemonių analogo būdas (pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams principams. Būtent šiuo aspektu tampa aktualus ir teismui pateiktas Sertifikatas, kaip vienas iš byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, jog tokios metodikos taikymas yra akivaizdžiai neteisingas ir kiekvieną kartą jį taikant didžiulei daliai Lietuvoje registruojamų automobilių yra paskaičiuojamas per didelis emisijos mokestis. Tokia CO2 emisijos nustatymo tvarka, kuri parengta nesivadovaujant objektyviais kriterijais, kurie būtų susiję su konkrečia automobilio marke, jos techniniais duomenimis ir jos CO2 emisija įtraukiant tokius duomenis, kurie neturi nieko bendro su CO2 emisija, tačiau lemia nustatomą CO2 emisijos mokesčio dydį, prieštarauja Konstitucijai.

33. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skunde teigia, jog ginčo esmę sudaro tai, kad vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kai nėra pateikti motorinės transporto priemonės kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentai (o byloje nėra ginčo, kad transporto priemonės registravimo metu tokie dokumentai pateikti nebuvo), kelių transporto priemonių registre neregistruotos motorinės transporto priemonės išmetamas CO2 kiekis nustatomas pagal tokią prioriteto tvarką, pagal kurią mokestis pirmiausia turi būti paskaičiuotas pagal Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, ir tik nesant tokios galimybės turi būti taikomas formulės taikymo būdas. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia abejones, ar taip gali būti, kad pakankamai populiarios markės (duomenys neskelbtini) automobilis, kurio nei darbinis tūris, nei pagaminimo metai nesudaro jokio ekskliuzyvinio (ar ekstraordinarinio) išskirtinumo, taip pat, kuriam nėra atlikti jokie pakeitimai, kurie pakeistų gamintojo nustatytuosius, t. y. neišsiskiriantis jokiu originalumu ar unikalumu – pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra vertinamas kaip automobilis, kuris Lietuvoje neturi kito analogo, kuris būtų priskirtas tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai. Taigi akivaizdu, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog atsakovas neturėjo teisės veikti kitaip nei numato teisės aktai, reglamentuojantys motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio apskaičiavimą.

35. Atsakovas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodo, kad pirmos instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir byloje taikytinų teisės aktų turinį, kuris yra aiškus ir neprieštaringas, nagrinėjamos bylos baigtį (bylai teisingai išspręsti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą poreikio nėra, byla išspręsta taikant aiškias įstatymo nuostatas), 2021 m. birželio 23 d. sprendimu konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Atsakovas šiai teismo išvadai visiškai pritaria.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo 11,25 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.

37. Atsakovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenurodė, kuriuo konkrečiu skundžiamų sprendimų panaikinimo pagrindu jis vadovavosi, tačiau iš teismo sprendimo turinio atsakovas sprendžia, jog teismas, nuspręsdamas panaikinti skundžiamus Sprendimus, vadovavosi ABTĮ 91 straipsnio 2 dalimi, pagrindu naikinti Sprendimus laikydamas aplinkybę, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė papildomus duomenis, kurie įrodo, kad Automobilio CO2 emisijos kiekis yra 154 g/km. Pagal Įstatymo 1 priede įtvirtintą mokesčio dydžių pagal motorinės transporto priemonės naudojamų degalų rūšį paskaičiavimo lentelę esant CO2 emisijai intervale nuo 151 iki 160 g/km, registracijos mokestis yra 45 Eur.

38. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai yra pagrindas naikinti atsakovo teisėtus Sprendimus, kadangi ji prieštarauja registracijos mokestį reglamentuojantiems teisės aktams.

39. Atsakovas pažymi, kad Įstatymas įtvirtina registracijos mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo ir grąžinimo pagrindus (Įstatymo 6 straipsnis). Registracijos mokesčio perskaičiavimo (permokos grąžinimo) pagrindų Įstatymas nenumato. Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas yra Aprašas, kuris nustato Registracijos mokesčio apskaičiavimo, surinkimo ir grąžinimo tvarką. Aprašo 4 punktas numato, kad pareiškėjo prašymas apskaičiuoti mokestį priimamas bet kuriame VĮ „Regitra“ padalinyje, kuriame teikiamos transporto priemonių registravimo paslaugos arba naudojantis įmonės skaitmeninių paslaugų portalu. Aprašo 5 punktas numato, kad dėl mokesčio apskaičiavimo priimamas VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintos formos prašymas apskaičiuoti mokestį kartu su dokumentais, įrodančiais transporto priemonės kilmę (vėliausiai vykusį transporto priemonės registravimą ar jos eksploatavimą) ir (ar) patvirtinimą. Aprašo 6 punktas numato, kad prašymą apskaičiuoti mokestį pareiškėjo vardu padalinyje, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, užpildo darbuotojas, kuris įvertina kartu su prašymu apskaičiuoti mokestį pateiktų kilmės ir (ar) patvirtinimo saugiųjų dokumentų technologines apsaugos priemones ir juos suskaitmenina. Aprašo 11 punktas numato, kad nagrinėjant prašymą apskaičiuoti mokestį įvertinamas pateiktų kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentų tinkamumas, o 12 punktas numato, kad tinkamais kilmės ir (ar) patvirtinimo dokumentais, kurių patvirtintais duomenimis remiantis gali būti nustatomas transporto priemonės išmetamas CO2 kiekis ir nustatomas mokestis, laikomi dokumentai, nurodyti Tvarkos aprašo 1 priede, kurie vertinami priklausomai nuo transporto priemonės kilmės situacijos.

40. Taigi pateikti tinkamus teisės aktais nustatytus dokumentus yra pareiškėjo pareiga. Pareiškėjas turėjo pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei nesilaikys teisės aktų reikalavimų. Atsakovas taip pat pažymi, kad Aprašas nedraudžia pareiškėjams teikti daugiau negu vieną prašymą apskaičiuoti Registracijos mokestį tai pačiai transporto priemonei. Registracijos mokesčio paskaičiavimo paslauga yra nemokama. Aprašo 24 punktas, numato, kad jei dėl tos pačios transporto priemonės yra priimti keli sprendimai dėl transporto priemonės mokesčio apskaičiavimo, galiojančiu laikomas priimtas vėliausiai. Tai reiškia, kad pareiškėjui gavus informaciją apie atsakovo sprendimu paskaičiuotą registracijos mokestį pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, pareiškėjas nėra įpareigojamas mokėti paskaičiuoto registracijos mokesčio, o turi galimybę papildomai teikti teisės aktais nustatytus duomenis pagal kuriuos registracijos mokestis skaičiuojamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas duomenis, pagrindžiančius, kad transporto priemonės CO2 emisijos kiekis yra 154 g/km, pateikė po registracijos mokesčio apmokėjimo. Įstatymas Registracijos mokesčio permokų grąžinimo nenumato.

41. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis materialiosios teisės normas, todėl turi būti panaikintas.

42. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti argumentais, nurodytais savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas motorinės transporto priemonės registracijos mokestis, teisėtumo bei pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas, nesant Registre registruotos nei vienos lygiavertės transporto priemonės, kuri būtų priskirta tam pačiam Europos Sąjungos tipui, variantui ir versijai, taip pat nesant kitiems pateiktiems dokumentams apie registruojamos transporto priemonės CO2 emisijos kiekį, pagrįstai automobilio registracijos mokestį apskaičiavo pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjant bylą teisme pateikė papildomus duomenis apie Automobilio CO2 emisijos kiekį, kuris yra mažesnis už tą, pagal kurį pareiškėjui buvo apskaičiuotas transporto priemonės registracijos mokestis (patenka į intervalą nuo 151 iki 160 g/km), pareiškėjas yra sumokėjęs Automobilio registracijos mokestį, kuris apskaičiuotas esant CO2 emisijai intervale nuo 181 iki 190 g/km, teismas sprendė, jog esant duomenims apie Automobilio CO2 emisijos kiekį, kuris yra 154 g/km, pareiškėjui apskaičiuotas transporto priemonės registracijos mokestis netinkamai, todėl skundžiamus atsakovo sprendimus panaikino. Nors sprendimas byloje priimtas pareiškėjo naudai, tačiau nenustatęs atsakovo kaltės, teismas nepriteisė pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas padarė ginčo esmės vertinimo klaidą tiek pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų ir jų nepriteisdamas, nes, teismo vertinimu, bylinėjimosi išlaidos (mokestis už Sertifikato išdavimą ir žyminis mokestis) susidarė tik dėl pareiškėjo veiksmų, o ne dėl atsakovo, tiek nurodydamas, kad atsakovas apskaičiuodamas Automobilio registracijos mokestį, teisingai taikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punktas, tiek ir atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašyme išdėstytais motyvais bei pagrindais.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, pateikti tinkamus teisės aktais nustatytus dokumentus yra pareiškėjo pareiga, o automobilio registracijos mokesčio perskaičiavimo (permokos grąžinimo) pagrindų Įstatymas nenumato.

47. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

48. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, tiek pareiškėjas, tiek atsakovas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

50. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui registruojant Automobilį, atsakovui nebuvo pateikti Automobilio kilmės dokumentai ir (ar) patvirtinimo dokumentai, kaip nustatyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Taip pat, kaip nurodė atsakovas, nesant Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, kuriais remdamasis atsakovas būtų galėjęs apskaičiuoti pareiškėjo pateiktos registruoti transporto priemonės registracijos mokestį, VĮ „Regitra“ transporto priemonės registracijos mokestį apskaičiavo remdamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu būdu, t. y. pagal Įstatymo 2 priedo 1.1 papunktyje numatytą formulę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jų teisiniu įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, registruodamas pareiškėjo Automobilį ir apskaičiuodamas jo registracijos mokestį, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susiklosčiusią situaciją, pareiškėjui tik bylos nagrinėjimo teisme metu papildomai pateikus oficialų gamintojo transporto priemonės atitikties sertifikatą, kuriame nustatyti Automobilio CO2 emisijos kiekiai (bendrasis kiekis – 154 g/km), į Įstatymo 3 straipsnį, kuriame nustatyta, kad mokesčio objektas – M1 klasei ar N1 klasei priskirtos motorinės transporto priemonės, kuriai valdytojas atlieka registraciją, duomenų šaltiniuose nurodytas išmetamas CO2 dydis, išskyrus istorinės motorinės transporto priemonės, kuriai valdytojas atlieka registraciją, išmetamą CO2 dydį, taip pat į tai, kad nustačius realų ir tikrąjį Automobilio išmetamą CO2 dydį pagal jį ir turi būti skaičiuojami mokėtini mokesčiai, o pareiškėjas sumokėjo mokestį, kuris apskaičiuotas esant CO2 emisijai intervale nuo 181 iki 190 g/km, pagrįstai skundžiamus sprendimus panaikino (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis) ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo Automobilio registracijos mokesčio klausimą išspręsti iš naujo.

52. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisingu materialiosios normos, t. y. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymu, nepagrįsti ir atmestini.

53. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui nepriteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju atsakovo kaltės dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir Sertifikato gavimo), nėra, kadangi VĮ „Regitra“ Automobilio registracijos mokestį pagrįstai apskaičiavo remdamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareiga pateikti transporto priemonės kilmės ir patvirtinimo dokumentus tenka pareiškėjui, atitinkamai jų nepateikus, taip pat nesant Kelių transporto priemonių registre registruotos lygiavertės motorinės transporto priemonės, priskirtos tam pačiam Europos Sąjungoje patvirtintam tipui, variantui ir versijai, išmetamą CO2 kiekį, transporto priemonė registruojama Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju susidarė dėl paties pareiškėjo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų pareiškėjui iš atsakovo nepriteisė.

54. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, o automobilio registracijos mokesčio perskaičiavimo (permokos grąžinimo) pagrindų Įstatymas nenumato, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kildinami teisingumo vykdymo imperatyvai suponuoja, kad procedūrinis teisingumas neatitinka tikrosios teisingumo esmės ir negali būti pateisinamas viešosios teisės reguliuojamuose teisiniuose santykiuose (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.).

55. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 2 dalį skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susidariusią situaciją, pagrįstai skundžiamus atsakovo sprendimus panaikino, o kadangi automobilio registracijos mokestis apskaičiuotas netinkamai, įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti Automobilio registracijos mokesčio klausimą.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su apskaičiuoto Automobilio registracijos mokesčio grąžinimu, t. y., jog registracijos mokesčio perskaičiavimo (permokos grąžinimo) pagrindų Įstatymas nenumato, nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl nevertinami.

57. Kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo, todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra jokio pagrindo.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punkto teisės normomis nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek jose CO2 emisijos nustatymo tvarka parengta nesivadovaujant objektyviais kriterijais, kurie būtų reikšmingi automobilio CO2 emisijos kiekiui bei kuriose turi reikšmę tokie Europos Sąjungoje patvirtinti automobilių tipo, varianto ir versijos duomenys, kurie nedaro reikšmingo poveikio automobilio CO2 emisijai, tačiau daro įtaką nustatomam CO2 emisijos mokesčio dydžiui, atitinka Konstituciją.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2299-968/2022; kt.).

61. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikomų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisės norma, kurios atitikimą Konstitucijai prašoma ištirti, ją įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, yra aiški, teismui nekyla abejonių dėl jos konstitucingumo, todėl nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

62. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

64. Pareiškėjas ir atsakovas prašo priteisti už apeliacinius skundus sumokėtą žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, atitinkamai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. ir atsakovo valstybės įmonės „Regitra“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė