2017-01-02 Nr. AB-1271-3-61-3-02547-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-100-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02547-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 5 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu jis buvo kalintas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose trūko ir baldų, todėl pareiškėjas buvo priverstas valgyti lovoje arba stovint, o tai žemino jo orumą. Be to, esant perpildytoms kameroms, trūko gryno oro, naudojantis tualetu trūko privatumo. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjui buvo padaryta žala, jis pradėjo jausti baimę uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdė emocijas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikyti asmenų skaičius buvo nuolat viršijamas, bet Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą.

Atsakovas nurodė, kad už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, Lukiškių TI-K administracija nuolat iš jų reikalavo kamerose palaikyti tvarką. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja su valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsta. 2013 m. gruodžio 30 d. atsakovas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas tvirtino, kad kamerų įrengimas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus dėl baldų, vėdinimo ir sanitarinio mazgo įrengimo. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir prausti visą kūną po šiltu duš ne rečiau nei vieną kartą per savaitę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikęs skundą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. balandžio 23 d., todėl šioje byloje nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 6 d.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas viso 161 parą. Iš jų 82,5 paros pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui reikalavimą. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovo argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo argumentai dėl kameroje sumažėjusios oro kubinės talpos, baldų (taburečių prie stalo) trūkumo, galimybės fiziškai išsikrauti nebuvimo iš esmės buvo susiję su ploto vienam asmeniui kameroje trūkumu, todėl šie pareiškėjo nurodyti nepatogumai vertintini jau konstatuoto ploto vienam asmeniui neužtikrinimo apimtyje.

Dėl asmens privatumo užtikrinimo sanitarinėje zonoje teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas, be kita ko, numato, jog, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata įtvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m tvorele neprieštaravo teisės aktų nuostatoms.

Dėl ventiliacijos trūkumo sanitariniame mazge teismas akcentavo, jog, kaip nustatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K pastatas buvo senos statybos, todėl kamerose ventiliacija galima tik per kamerų langus.

Dėl veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės sanitariniame mazge teismas pastebėjo, jog jiems įrengti nebūtina atlikti pastato rekonstrukcijos, restauravimo ar kapitalinio remonto darbus, todėl minėti daiktai sanitariniame mazge turėjo būti įrengti. Darytina išvada, kad veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės neįrengimas pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus nepatogumus.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies buvo pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudarė pagrindą pripažinti, jog jam buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyta priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti buvo akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų buvęs laikytas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būdavo tik periodiškai ir atvykęs į Lukiškių TI-K vidutiniškai būdavo mažiau nei savaitę, kas reikštų, jog patirti nepatogumai nebuvo tokie intensyvūs ir užsitęsę. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 450 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jam tekęs kameros plotas kartais tesiekdavo 1,2 kv. m, kas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Be to, į teismo apskaičiuotą plotą pateko kameros inventorius, tad laisvos vietos judėti visiškai nelikdavo, pareiškėjas ištisas paras buvo priverstas gulėti lovoje, tai neigiamai paveikė jo organizmą, psichinę sveikata, jis patyrė fizines kančias, skausmą ir pažeminimą. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino aplinkybės, jog kameroje esantis staliukas buvo labai mažas, jo vos užteko dviems asmenims, o kitiems tekdavo laukti pavalgyti, todėl maistas atšaldavo. Siekiant gauti vietą prie stalo kildavo konfliktai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teismo apskaičiuotą jo patirtos neturtinės žalos dydį vertino kaip neadekvatų jo patirtiems dvasiniams išgyvenimas ir nuolatiniam fiziniam skausmui, atsiradusiems sveikatos sutrikimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo A. P. prašomo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas akcentuoja, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos jame laikomų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 6 d.) Lukiškių TI-K buvo laikytas iš viso 161 parą, iš jų 82,5 paros jam nebuvo užtikrinta minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. gegužės 26 d. Atsiliepimas į A. P. skundą, I t., b. l. 9-18), sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,84 kv. m iki 3,51 kv. m kameros ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo baldų dydžio ir galimybės judėti nesudarymo yra susiję ir vertintini kartu su nustatytu teisės į minimalų kameros plotą pažeidimu, o Lukiškių TI-K kamerų įrengimas kitais aspektais atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus veidrodžio ir higieninių reikmenų lentynėlės neįrengimą sanitariniame mazge (Higienos normos HN 76:2010 21 p. pažeidimas). Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 82,5 paros buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Be to, buvo nustatyta, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos (sanitarinio mazgo įrengimas) neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo akcentuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).

Kita vertus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (82,5 paros), palyginti trumpus pažeidimo intervalus (nuo 0,5 iki 14 dienų iš eilės) ir tai, kad kitu metu pareiškėjas dažnai laikytas vienas arba dviese, jam tekęs kameros plotas siekdavo ir 31,61 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 4 d. (žyma ant voko, I t., b. l. 5). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi iki paskutinio išvykimo iš Lukiškių TI-K, bet praėjus daugiau nei 1 metams nuo jo nurodyto laikymo netinkamomis sąlygomis pradžios. Pareiškėjas skunde nurodė dažnai žodžiu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau nepateikė to įrodymų. Pareiškėjas nenurodė raštu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atitinkamas institucijas dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo (išrašai iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 24-39), prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Taigi, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai apie dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą didelę dvasinę skriaudą, prilygusią kankinimui, bylos duomenimis nebuvo patvirtinti.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 450 Eur suma. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad kalinimo sąlygų pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiami (truko nuo 0,5 iki 14 dienų), kitu metu pareiškėjui ne kartą teko ir 31,61 kv. m kameros ploto, pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimas dėl šių pažeidimų nenustatytas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis yra adekvatus atsakovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas