2016-05-10 Nr. AB-10579-3-65-3-00064-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1202-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00064-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–3, 114) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Rokiškio rajono policijos komisariatas) areštinės kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad apytiksliai nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. liepos 28 d. skirtingais laikotarpiais buvo laikomas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Taip pat nurodė, jog Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis (nuo 3 iki 4 asmenų), neužtikrinant minimalaus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyto ploto.

Pažymėjo, kad nacionalinis teisės aktas, kuriame nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m minimalaus ploto areštinės kameroje norma vienam asmeniui, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra išaiškinta ir nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmeniui negali tekti individualaus minimalaus gyvenamojo ploto mažiau kaip 3 kv. m, tai reiškia, kad į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Taip pat nurodė, jog kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų.

Sanitariniai mazgai kamerose nėra atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, tose pačiose kamerose ir miegama, ir valgoma. Pabrėžė, jog areštinės kamera turi būti priskiriama maitinimo patalpoms. Akcentavo, kad kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs. Jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Kadangi nebuvo užtikrintas pakankamas dienos šviesos apšvietimas kamerose, jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti, rašyti buvo neįmanoma. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo suteikiama tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl to nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną.

Pažymėjo, jog tik gulėjimas lovoje areštinės kamerose, 10–15 min. trukmės dušas vieną kartą per savaitę, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, neužtikrinant jokio kitokio užimtumo, bei areštinėje dirbančių pareigūnų daromas nuolatinis psichologinis smurtas neigiamai veikė jo psichinę sveikatą. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, nuteistajam ar suimtajam priklauso 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Savo reikalavimus pareiškėjas taip pat grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose, pareiškėjo teigimu, tiesiogiai lėmė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, tai sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad žala jam padaryta sąmoningai, tyčia, todėl nei žmogaus teisių pažeidimo pripažinimas, nei kaltų asmenų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 8–9) prašė atmesti skundą.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės sanitarinę būklę, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, kontroliuoja Visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro Rokiškio skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. HR-31 konstatuota, jog areštinėje higienos normos pažeidimų nenustatyta, o 2014 m. birželio 23 d. akte Nr. HR-66 nurodyti nežymūs pažeidimai, kurie pareiškėjui, buvusiam areštinėje trumpą laiką, negalėjo sukelti tokių dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų, kurie galėtų būti vertinami pinigais. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas gali būti grindžiamas tik ilgalaikiu netinkamu poveikiu asmeniui. Remdamasis 2015 m. balandžio 7 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko L. Č. tarnybinio pranešimo duomenimis, akcentavo, kad būdamas areštinėje pareiškėjas laikymo sąlygomis nesiskundė. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjas nepagrindė galbūt patirtos žalos jokiais konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis. Kadangi pareiškėjo reikalavimas yra deklaratyvus, tai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą neatsiranda.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 128–136) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje, atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Teismas taip pat pažymėjo, jog neteisėta veika pagal CK 6.271 straipsnio taikymo prasmę gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris yra tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje ir kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimu byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1, 3 dalimis, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 50-V-356 (2014 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 50-V-223 redakcija) patvirtintomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, jog Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 37:2009 ploto normos vienam asmeniui nenustato (6, 18 p.). Šiuo metu (ir ginčui aktualiu laikotarpiu) asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) reglamentuoja 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) (1.3.1 p.). Nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. liepos 28 d. į Rokiškio rajono policijos komisariato areštinę buvo etapuotas 4 kartus ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose – Nr. 10, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16. Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, nusprendė, kad pareiškėjui Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose Nr. 10 ir Nr. 16 tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, kuomet jis buvo laikomas vienas. Kai kamerose Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su trimis ar dviem asmenimis, pareiškėjui tekęs plotas – iš viso 18,5 paros – buvo žemiau 3,6 kv. m ribos, t. y. 2,85 kv. m – 9 paras, 2,82 kv. m – 3 paras, 1,9 kv. m – 4 paras, 1,88 kv. m – 2,5 paros. Taigi pareiškėjas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad policijos įstaiga kamerose neužtikrino tinkamų apšvietimo sąlygų. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs. Jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Kadangi nebuvo užtikrintas pakankamas dienos šviesos apšvietimas kamerose, jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti, rašyti buvo neįmanoma. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 52 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 8.2 punktu. Atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog kamerų langus iš vidaus pusės valosi tose kamerose laikomi asmenys. Kita vertus, atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kameroje laikomų asmenų aprūpinimą valymo inventoriumi bei areštinės kamerų langų valymo iš išorės užtikrinimą. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 21, 22 punktais. Spręsdamas dėl Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerų apšvietimo sąlygų, teismas rėmėsi atsakovo atstovo byloje pateikto Panevėžio visuomenės sveikatos centro atlikto Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerų patikrinimo duomenimis. Teismas nusprendė, jog byloje surinktų įrodymų pakako konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Rokiškio rajono policijos komisariato areštinė neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų apšvietimo sąlygų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose įrengti neatitverti nuo gyvenamosios patalpos tualetai, toje pačioje kameroje ir miegama, ir valgoma. Pareiškėjo nuomone, areštinės kamera turi būti priskiriama maitinimo patalpoms. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą dėl areštinės kamerų priskirtinumo maitinimo patalpoms (Lietuvos higienos normos HN 37:2009 18 p., Areštinių veiklos taisyklių 5 p.). Atsižvelgęs į Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktą, teismas nustatė, kad Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 110 cm ilgio ir 125 cm aukščio mūrinės pertvaros. Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 nėra nustatyto reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar įrengiant jiems atskirą patalpą. Taigi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, įrengiant sanitarinį mazgą Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerose, taip pat nebuvo pažeisti.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado dėl to, jog Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos palaikyti asmeninę higieną – kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o galimybė pasinaudoti karštu vandeniu būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 37:2009 septintojo skyriaus nuostatas. Nustatė, jog Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje galimybė pasinaudoti karštu vandeniu pareiškėjui būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių, todėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimas nenustatytas. Vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20, 26 punktais ir nustatė, jog Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės kamerų praustuvėse tiekiamas šaltas vanduo, kaip reikalauja paminėta higienos norma, to neginčijo ir pareiškėjas. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas areštinės kamerose teisės aktais nereglamentuotas, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog tik gulėjimas lovoje areštinės kamerose, 10– 15 min. trukmės dušas vieną kartą per savaitę, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, neužtikrinant jokio kitokio užimtumo, bei areštinėje dirbančių pareigūnų daromas nuolatinis psichologinis smurtas neigiamai veikė jo psichinę sveikatą. Be to, vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, nuteistajam ar suimtajam turi priklausyti 8 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės darbuotojai nuolat naudojo psichologinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu, kadangi šis pareiškėjo teiginys apie psichologinio smurto naudojimą yra deklaratyvus, pareiškėjas byloje neįrodinėjo jokių psichologinio smurto prieš jį aplinkybių, byloje nėra duomenų, kad laikymo areštinėje laikotarpiu pareiškėjas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl psichologinio smurto prieš jį naudojimo.

Be to, pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių apie galbūt padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai. Teismas, vadovaudamasis Areštinių veiklos taisyklių 5 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių specifinės paskirties bei pavestų vykdyti funkcijų ypatumų jose laikomiems asmenims negali būti užtikrinta tokia pat režimo bei dienotvarkės reglamentuota judėjimo laisvė bei galimybės užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, kaip ne kamerų tipo pataisos įstaigose.

Atsižvelgęs į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punktą, teismas pažymėjo, jog, viena vertus, šiame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kita vertus, Komitetas nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas.

Todėl teismas, darydamas išvadas tiek dėl užimtumo, tiek dėl pasivaikščiojimų Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje, paminėtus pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, jog šis Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Komitetas taip pat pabrėžė, jog visi be išimties kaliniai turėtų turėti galimybę kasdien būti lauke.

Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (prieiga per http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf nuorodą). Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 11 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Areštinių veiklos taisyklių 7.10, 54 punktais, Vidaus tvarkos taisyklių 87, 77 punktais. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionalinių teisės aktų nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.

Teismas nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų veiksmai vertintini ir tarptautinių teisės aktų kontekste. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1541/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Nustatė, kad pareiškėjas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje skirtingais laikotarpiais iš viso buvo laikomas 30 parų, iš jų 18,5 paros neužtikrinant teisės aktų nustatytos kameros ploto normos vienam asmeniui, iš kurių du kartus nepertraukiamas ilgiausias laikas buvo 6,5 paros; 30 parų neužtikrinant tinkamo kamerų natūralaus apšvietimo bei 23,5 paros tinkamo kamerų dirbtinio apšvietimo sąlygų, abiem atvejais nepertraukiamas ilgiausias laikas buvo 10,5 paros. Byloje nėra duomenų, jog taip Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje laiką su rašytiniais skundais dėl kalinimo sąlygų netinkamumo būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją. Laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje metu pareiškėjas buvo jaunas ((duomenys neskelbtini)), vyriškos lyties asmuo. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, areštinės kamerose yra įrengti pertvara atskirti tualetai. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas neužtikrinant nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo reikalavimų, tačiau atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, teismo vertinimu, konstatuoti, jog taip buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nėra pakankamo pagrindo.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje M. prieš Lietuvą.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje sąlygų (minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo reikalavimų pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų sutrikusi jo sveikata) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (iš viso 12 parų buvo pažeisti ploto normos, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo reikalavimai, 6,5 paros – ploto normos ir natūralaus apšvietimo reikalavimai, 11,5 paros – natūralaus ir dirbtinio apšvietimo reikalavimai), mastą (skirtumai nuo minimalių leistinų normų gana dideli), intensyvumą (nustatytomis sąlygomis buvo laikomas keletą kartų, tačiau sąlyginai trumpais laikotarpiais), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nereiškė skundų Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės administracijai, bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus vieneriems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei pusei metų nuo jų pabaigos), į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (pagal CK 6.250 straipsnio prasmę) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai (pagal CK 6.271 straipsnio prasmę), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-200/2013, 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas nusprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, jog šiuo atveju 100 Eur priteisiama neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 148) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas skundą rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis. Teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuomet buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus. Neprašė vadovautis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Nesutinka su visais teismo atmestais argumentais. Teismas nepriteisė tokios kompensacijos, kokios prašė teikdamas skundą. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 143–145) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo dalį dėl 100 Eur neturtinės žalos priteisimo ir atmesti skundą.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad pareiškėjas į Rokiškio rajono policijos komisariato areštinę nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. liepos 28 d. buvo etapuotas 4 kartus ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose. Tik nedidelę dalį iš nurodyto laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant kamerų ploto reikalavimus, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ar patalpos ploto norma iš esmės nuolat kito, todėl pareiškėjas patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų negalėjo, o jei ir patyrė – buvo trumpalaikiai. Nusiskundimų ar prašymų pareiškėjas, būdamas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje, o ir vėliau, nepateikė. Pareiškėjas yra jauno amžiaus, emociškai ir fiziškai sveikas. Aplinkybių, kad Rokiškio rajono policijos komisariato pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas nenustatė. Pažymi, kad Rokiškio rajono policijos komisariato areštinę, kaip ir kitas areštines, tikrina Visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro Rokiškio skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. HR-31 pažeidimų nenustatyta. Šiame akte nurodyti nežymūs nukrypimai nuo normų pareiškėjui, buvusiam areštinėje gana trumpą laiką ir su pertraukomis, negalėjo sukelti ilgalaikių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kurie būtų sukėlę žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai. Pastebi, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus net 7 mėnesiams nuo paskutinio laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 nurodė, kad žalos atlyginimui tam tikrose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Ši nuostata turėtų būti taikoma ir aptariamoje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 154–155) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad yra aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatytas 3,6 kv. m plotas. Pareiškėjas į Rokiškio rajono policijos komisariato areštinę nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. liepos 28 d. buvo etapuotas 4 kartus ir periodiškai laikytas skirtingose kamerose. Tik nedidelę dalį iš nurodyto laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant kamerų ploto reikalavimus, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ar patalpos ploto norma iš esmės nuolat kito, todėl pareiškėjas patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų negalėjo, o jei ir patyrė – buvo trumpalaikiai. Nusiskundimų ar prašymų pareiškėjas, būdamas Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje, o ir vėliau, nepateikė. Pareiškėjas yra jauno amžiaus, emociškai ir fiziškai sveikas. Aplinkybių, kad Rokiškio rajono policijos komisariato pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas nenustatė, todėl akivaizdu, kad, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės ar pan. Pažymi, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus net 7 mėnesiams nuo paskutinio laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Rokiškio rajono policijos komisariato) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Rokiškio rajono policijos komisariato veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose, kuriose jam teko gyventi ir būti, laikant jį pas atsakovą laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. liepos 28 d.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, jo maitinimo organizavimą ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl būtinumo taikyti Konvencijos 3 straipsnį, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos ir šiam pažeidimui kompensuoti pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais išreikšta neturtinė žala, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su pareiškėjo asmeninės teisės turėti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje sąlygas, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo policijos areštinėse tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos su Konvencijos 3 straipsniu ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytu paminėtu jo buvimo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje laikotarpiu teisinius santykius dėl minimalių ploto normų nustatymo reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintos taisyklės, pagal kurias iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (1.3.1 p.).

Kalbant apie šią ir kitas paminėtame teisės akte nustatytas normas, pastebėtina, kad jose nėra jokių nuorodų apie jų koregavimą, atsižvelgiant į patalpose esančių baldų užimamą plotą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinumo atsižvelgti į baldų užimamą plotą nacionalinės teisės taikymo požiūriu kolegijos nepripažintini pagrįstais ir, kolegijos manymu, savaime negali būti pripažinti reikšmingais, sprendžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatų laikymosi klausimą, nes tam tikras patalpos ploto (jos erdvės) sumažėjimas dėl minimalaus baldų kiekio negali nulemti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingo neigiamo poveikio suimtam asmeniui padidėjimo.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmosios instancijos teismo (iš esmės neginčijamai) konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga. Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu (ir iki kreipimosi į teismą) pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Rokiškio rajono policijos komisariato areštinėje sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė