2016-08-08 Nr. AB-15620-3-61-3-00795-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2040-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00795-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (b. l. 24–33), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (7.61)3B-1030; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-2475; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 847 Eur (2 924,53 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas su prašymu išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris 2014 m. sausio 23 d. sprendime Nr. (7.61)3B-1030 nurodė, kad pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Muitinės departamentas mokėjo nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gegužės 1 d., o įsigaliojus 2012 m. gruodžio 20 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymui Nr. XII–86 paskirtas pareigūnų ir karių valstybines pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 4–asis pensijų skyrius.

Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamentas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėjo 1 764,48 Lt valstybinės pensijos dalies, o VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėjo pareiškėjui priklausančios 1 764,48 Lt valstybinės pensijos dalies.

Pareiškėjas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris nurodė, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo išmokėta 1 160,05 Lt valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. kovo 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-2475 nurodė, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi pareiškėjas praleido 6 mėnesių kreipimosi terminą. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka ir mano, kad VSDFV netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir neteisėtai nesprendė klausimo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

Pareiškėjo teigimu, susidariusi valstybinės pensijos nepriemokos dalis jam nebuvo išmokėta nepagrįstai, kadangi teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas perskaičiuojant pareiškėjui valstybinę pensiją, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Reikalavimus pareiškėjas taip pat grindė Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamentas, ir Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1P–3401 pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 13 d. neterminuotai paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą. Muitinės departamentas 2012 m. birželio 15 d. raštu Nr. (7.14)3B–6639 informavo pareiškėją apie jam paskirtą pensiją ir apie tai, kad paskirta pareigūno pensija, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, bus pervedama į pareiškėjo nurodytą sąskaitą. Nurodė, kad pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra 1 764,48 Lt.

Akcentavo, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus sprendimas perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Atkreipė dėmesį, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas, Muitinės departamento paskirtas pensijas moka VSDFV įgaliotos VSDFV įstaigos, todėl pareiškėjui iki 2013 m. sausio 1 d. paskirtą valstybinę pareigūno pensiją nuo 2013 m. sausio 1 d. privalo mokėti ne Muitinės departamentas, o VSDFV įgaliotos įstaigos. Pagal VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. V–53 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui“ Muitinės departamento paskirtų pareigūnų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją pavesta vykdyti VSDFV Vilniaus skyriui, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti VSDFV Vilniaus skyrius.

Atsakovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 66–69) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4–asis pensijų skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjui išmokėjo 2013 metų vasario mėnesį, todėl apie tai, kad pareiškėjui mokama ne visa paskirta valstybinė pareigūno pensija, jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2013 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas dėl sumažintos valstybinės pareigūnų pensijos į VSDFV Vilniaus skyriaus 4–asis pensijų skyrių kreipėsi 2014 m. vasario 3 d., o į VSDFV - 2014 m. kovo 4 d. su prašymu išmokėti jam nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pensijos dalį. VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I–2475, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu 6 mėnesių kreipimosi terminu bei išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V–131, 31 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašė išmokėti jam 2013 metais sumažintą pensijos dalį. Tame pačiame VSDFV sprendime pareiškėjui buvo nurodyta galimybė iki 2014 m. balandžio 4 d. VSDFV pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą skundo padavimo terminui atnaujinti. VSDFV 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I–3194 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes pareiškėjas nepateikė svarbių termino praleidimo priežasčių. Pažymėjo, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, todėl VSDFV pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, o kadangi jis nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, VSDFV pagrįstai atsisakė jį atnaujinti. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią pareiškėjui buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagrįstai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–62) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindė iš esmės analogiškais atsakovės VSDFV atsiliepime nurodytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 89–94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepimuose nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl nėra pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 109–111) pareiškėjo V. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. IP-401 pareiškėjui buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija, kuri nuo jos paskyrimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokama sumažinta. Dėl to pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidarė 2 924,53 Eur valstybinės pensijos nepriemoka. Muitinės departamentas pareiškėjui pensiją mokėjo iki 2013 m. balandžio mėnesio, vėliau pensijos mokėjimo funkcija buvo perduota VSDFV Vilniaus skyriui, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – VSDFV Utenos skyriui (b. l. 22–23, 35–36). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2014 m. lapkričio 13 d. kreipėsi su prašymu į Muitinės departamentą, kuris 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (7.61)3B-1030 išaiškino, kad jis valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo bei grąžinimo klausimų nesprendžia (b. 1. 10–11). Pareiškėjas dėl valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2475 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi skundas pateiktas praleidus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą (b. l. 34).

Teismas, remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, konstatavo, kad V. G. gaunama valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai, todėl skundo reikalavimas dėl pareiškėjo nurodytos pensijos nepriemokos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėjo skundo reikalavimus, kuriais buvo prašoma panaikinti Muitinės departamento 2014 m. sausio 23 d. ir VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimus, teismas nelaikė savarankiškais reikalavimais, nurodė, kad jie yra tiesiogiai susiję su skundo reikalavimu, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemoką, pagrįstumu bei teisėtumu. Nustačius, kad V. G. pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėjas teisės į jo nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo, atmetė ir pareiškėjo išvestinius skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114–118), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012–2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, ir tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą likusių Lietuvos valstybės piliečių, gaunančių išmokų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai Lietuos valstybė ir Muitinės departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 132–134) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, išdėstytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovė VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135–139) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, išdėstytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129–131) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125–128) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo, bei Muitinės departamento 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (7.61)3B-1030 ir VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-2475 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir prašo priteisti 2 924,53 Lt (847 Eur) valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (taip nurodyta skunde teismui), bei panaikinti VRM ir VSDFV sprendimus.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta nuo 2012 m. balandžio 13 d., todėl skunde nurodyta data, nuo kurios skaičiuojant pareiškėjui susidarė valstybinės pensijos nepriemoka – 2010 m. sausio 1 d., laikytina rašymo apsirikimu, kadangi prašoma priteisti valstybinės pensijos suma yra susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1P-401 nuo 2012 m. birželio 13 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo jos paskyrimo buvo perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir mokama sumažinta (b. l. 48, 51–52). Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 17 d. su prašymu kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, 2014 m. sausio 23 d. sprendime Nr. (7.61)3B-1030 informavo apie pareiškėjui mokėtos pensijos dydį, taip pat nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės mėnesio valstybinę pensiją pareiškėjui apskaičiuoja ir išmoka VSDFV Vilniaus skyrius. Muitinės departamentas nesprendžia pareigūnų valstybinių pensijų kompensavimo bei grąžinimo klausimų.

Pareiškėjas su prašymu 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrių, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 63). VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, 2014 m. kovo 13 d. rašte Nr. (10.79)3-19213 nurodė, kad prašymo dalį, kurioje prašo išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, persiunčia nagrinėti VSDFV pagal kompetenciją. Pateikė informaciją apie pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėtą valstybinę pensiją (b. l. 64–65). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą, 2014 m. kovo 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-2475 be kita ko nurodė, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti, išaiškino, kad pareiškėjui pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo (b. l. 73–74).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013; 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-502/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuoja, kad Muitinės departamentas ir VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė