2016-05-17 Nr. AB-10835-3-61-3-05334-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-725-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05334-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. Ž., R. K., N. M., L. M., G. T., I. P., E. B., M. S., E. Ž., R. K., R. K., M. M., J. A., L. I. B. ir S. D. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai G. Ž., R. K., N. M., L. M., G. T., I. P., E. B., M. S., E. Ž., R. K., R. K., M. M., J. A., L. I. B. ir S. D. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. ir panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimus „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ Nr. 17.2-17259, 17.2-17247, 17.2-17255, 17.2-17251, 17.2-17252, 17.2-17256, 17.2-17243, 17.2-17257, 17.2-17260, 17.2-17249, 17.2-17248, 17.2-17250, 17.2-17244, 17.2-17246, 17.2-17254 kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Pareiškėjai paaiškino, kad tarnauja Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūroje vyriausiuoju prokuroru, vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, prokurorais ir jiems nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo mažinami du kartus, jų galiojimo laikas buvo pratęstas tris kartus, o padidintų pareiginių algų koeficientų įsigaliojimo terminas buvo nukeltas keturis kartus. Pasak pareiškėjų, toks prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas pažeidė algų mažinimo laikinumo principą ir prieštaravo Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjų manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jiems darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas)) dalis už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinta neteisėtai ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Tuo atveju, jei skundas bus patenkintas, atsakovai prašė mokėjimą išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Atsakovai paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepripažino, jog minėto įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009 m. liepos 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl prokuratūros veiksmai nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Be to, atsakovų manymu, pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas pareiškėjų reikalavimams taikytinas 3 metų senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, panaikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimus „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ Nr. 17.2-17259, Nr. 17.2-17247, Nr. 17.2-17255, Nr. 17.2-17251, Nr. 17.2-17252, Nr. 17.2-17256, Nr. 17.2-17243, Nr. 17.2-17257, Nr. 17.2-17260, Nr. 17.2-17249, Nr. 17.2-17248, Nr. 17.2-17250, Nr. 17.2-17244, Nr. 17.2-17246, Nr. 17.2-17254, priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. – G. Ž. 2 081,15 Eur, R. K. 2 533,04 Eur, N. M. 1 237,04 Eur, L. M. 1 317,23 Eur, G. T. 1 320,96 Eur, I. P. 1 311,57 Eur, E. B. 1 362,98 Eur, M. S. 1 314,01 Eur, E. Ž. 1 269,89 Eur, R. K. 1 209,24 Eur, R. K. 1 340,82 Eur, M. M. 1 235,61 Eur, J. A. 211,95 Eur, L. I. B. 1 230,61 Eur, S. D. R. 1 180,91 Eur. Teismo sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija), 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio, rėmėsi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2006 m. liepos 19 d.

įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.) 5.1 – 5.3 punktais, Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361, 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980, 2011 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726, 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840, 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834, 2012 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-111, 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-109 ir pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjo G.

Ž. pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 8,0, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. sausio 12 d. buvo sumažintas iki 7,76, o nuo 2010 m. sausio 12 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas į Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas, iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjui buvo taikytas 8,88 koeficientas (iki mažinimo šių pareigų koeficientas buvo 9,3). Pareiškėjo R. K. pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 9,3, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo sumažintas iki 8,88.

Pareiškėjų N. M., L. M., G. T., I. P., E. B., M. S., E. Ž., R. K., R. K., M. M., J. A., L. I. B. ir S. D. R., dirbusių Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro pareigose, iki mažinimo pareiginės algos koeficientai buvo 8, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. sumažinti iki 7,76.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis, ir darė išvadą, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjų reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas. Tokiu atveju pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 301 straipsniu (2012 m. birželio 26 d. redakcija), nurodė, kad 2014 m. gegužės 8 d. Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai bei pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, konstatavo, jog iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjų teisėti reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti ribojami trejų metų terminu. Teismas darė išvadą, kad atsakovo pažymomis pagrįstos sumos priteistinos pareiškėjams.

Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir darė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimus „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ Nr. 17.2-17259, Nr. 17.2-17247, Nr. 17.2-17255, Nr. 17.2-17251, Nr. 17.2-17252, Nr. 17.2-17256, Nr. 17.2-17243, Nr. 17.2-17257, Nr. 17.2-17260, Nr. 17.2-17249, Nr. 17.2-17248, Nr. 17.2-17250, Nr. 17.2-17244, Nr. 17.2-17246, Nr. 17.2-17254 kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

Teismas vadovavosi ABTĮ 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad teismo sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad atlyginimas pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Atsakovo manymu, praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovo teigimu, nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovas pažymi, kad tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys savo pažeistas teises galėtų ginti teismo tvarka. Kokie įstatymų leidėjo veiksmai vertintini kaip nepagrįstas delsimas, atsakovo teigimu, niekur nėra detalizuota, o ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos, taigi, ir vertinti, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, reikalaudami priteisti iš atsakovų tą dalį darbo užmokesčio, kuri jiems 2009–2012 metais buvo neišmokama įstatymo, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu bei panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros sprendimus, kuriais buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir, panaikinęs skundžiamus Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros sprendimus, priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 dienos, taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2009 – 2012 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 dienos buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjams turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi šioje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūra. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė, todėl nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą – pareiškėjų G. Ž., R. K., N. M., L. M., G. T., I. P., E. B., M. S., E. Ž., R. K., R. K., M. M., J. A., L. I. B. ir S. D. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Arūnas Sutkevičius